Mary Crow Dog - Lakotų Moteris

Po kelių savaičių vargo baigiau ir Mary Crow Dog knygą „Lakotų Moteris“ (Lakota Woman; „Baltos Lankos“ 2010; ISBN 978-9955-23-386-2; 327p.), kuri beje kaip reikiant prikankino. Tokio padriko ir prastokai išversto kūrinio jau seniai neskaičiau. Aišku, džiaugiuosi, kad perskaičiau, memuarai man visada buvo prie širdies, bet ar nebuvo galima bent chronologijos prisilaikyti?

  „Kaip ir bet kuriam kitam žmogui jam [vaikui] rodoma pagarba, nors jis ir mažas. Jis retai kada verčiamas daryti ką nors prieš savo valią, retai kada būna aprekiamas ir niekas jo nemuša.“ 39p.

  Kaip ir galima spėti iš viršelio ir pavadinimo – knyga apie indėnų sunkią dalį nūdienoje. Visad prijaučiau Amerikos Čiabuviams, tad kaip ir ėmiau knygą dėl tų sentimentų. Smalsumą ji patenkino, papasakojo ir apie ankstesnį gyvenimo būdą, ir apie dabartinį, tikrai daug kalbėta apie ritualus, apeigas, indėnų religiją, visus tuos išgyvenamus stebuklus. Tad ir po knygos – indėnams prijaučiu. Dar guodžia ir mintis, jog pas juos mažiau rasizmo – jei nori būt „kaip indėnas“ – tai tavo odos spalva jiems mažai ką bereikš, ateik, pasveikink Dvasią ir Senolį Meskalą.

  Viskas suprantama. Tai ne knyga apie lakotų moteris. Tai knyga apie lakotų moterį, pačią Mary Crow Dog. Tai jos biografija su visu tuo kas jai nutiko, buvo su ja susiję ir apie visus tuos, kurie jai buvo svarbūs vienaip ar kitaip. Bėda ne tame, kad taip ir nesupratau kada, dėl ko ir ar iš viso ji tą Leonardą Varną Šunį ji pamilo, ir net nekliuvo tas jos „aš šiaip nesimušu, bet kai kraujas užverda, o tai nutinka beveik visomis situacijomis, tai mušuosi ir aš“, nekliuvo ir visa eilė kitų, tiesiog paradoksalių jos išreikštų dalykų. Knygoje trukdė tik jos „suveltumas“. Apie vieną dalyką gali būti pasakojama kelis kartus, per kelis skyrius, vidutiniškai, mažiau, tada daugiau ar net skiriant visą skyrių vien tam reikalui. Kitą kart skyrius pradedamas viena tema, o pabaigoje jau skaitai kažką visai iš kitų laikų, tai kas vyko po kelių metų ir panašiai. Bet čia manau kalti jos redaktoriai ar redaktorius, kad iki galo nesutvarkė teksto, neiškarpė ko nereikia, neperkėlė kur reikia.

  Kas liečia vertimą, tai jau net ir nebepamenu, ar kartais jau neminėjau Violetos Tauragienės? Negaliu sakyt, kad čia tas atvejis, kai geriau skaityti originalą, nors paprastai esu už knygas originalo kalba, jei leidžia galimybės, bet suprantu ir versto žodžio svarbą, svarbą tobulėti vertime ir taip toliau, tad mano lentynose jau senokai randasi po dvi knygas, viena angliška, kita lietuviška, mat noriu ir savus paremti, ir vertimą palyginti, ir originalą perskaityti. Bet šis vertimas... Nedrįstu sakyt „blogas“, mat vienaip ar kitaip – kritiškų dalykų nebuvo, mintis aiški ir nieks nenumirs, jei skaitys tik vertimą, bet vietomis sakiniai išversti pažodžiui, kitais atvejais vertėja nesuprato reikšmės to, ką perskaitė. Be to, nemėgstu kai verčiamas pavadinimas į „kaip tariama“. Tarkim, Deadwood tapo dedvudu, tai aišku nėra blogai, bet man teko galvą pasukt, kas čia po galais per dedvudas! Bet čia tik skonio reikalas.

  Knygą skaityti lengva, geras formatas, bet ne visada įdomu, mat viskas po kelis kart kartojasi. Informacijos vis vien – sočiai, ji nėra absoliučiai sausa, todėl duosiu 6/10 ir pritariančiai palinksėsiu.

P.S. Filmo nežiūrėjau, bet toks egzistuoja. Jei kas žiūrėjot - parašykit ar patiko, ar verta, o tai man nėr sunkesnio darbo...

Anotacija: <...> ...aš gimiau tarp Šėlstančio Žirgo gentainių. Po to, kai gimė mano sesuo Sandra, gydytojai pašalino motinai gimdą, ją, galima sakyti, sterilizavo be jos sutikimo, kas tais laikais buvo įprasta ir ko buvo atsisakyta vos prieš kelerius metus, taigi neverta to nė minėti. Yra žmonių, kurie mano: kuo indėnų mažiau, juo geriau. Pulkininkas Chivingtonas taip įsakė savo kareiviams: „Žudykite juos visus, didelius ir mažus, iš glindų išsirita utelės!“

  Nežinau ar esu baltaodė utelė. Tikiuosi, kad esu. <...> Aš – iyeska, mišrūnė, taip mane vadindavo baltaodžių vaikai.

Viktor Pelevin - Empire V

Viktor Pelevin knygą „Empire V“ (Ampir „V“; Jotema 2009; ISBN 978-9955-13-201-1; 296p.) galėčiau ir keikti ir bučiuoti. Buvo momentų, kai jau maniau – perskaitysiu ir kišiu kur į toliausią lentynų kampą, kad daugiau nematyčiau, bet kaip dažnai nutinka – kuo tolyn, tuo geryn, viskas darosi aiškiau ir vis įdomiau. Taip ir čia, ta mažytė intrigėlė, gerai išlaikyta iki pat paskutinių poros skyrių, tie keisti herojai su itin aiškiai juntamu rusišku prieskoniu (manau tie, kurie užaugo su Dvylika Kėdžių, Šūriko Nuotykiais, Likimo Ironija ir panašiai – irgi pastebi skirtumą tark humoro ir rusiško humoro, nors tai nedaro nė vieno jų kuo nors blogesniu).

  „Dabar žinau, kad jų [žvaigždžių] dygūs taškeliai – tai skylutės šarvuose, kurie mus saugo nuo negailestingo šviesos okeano.“ 255p.

  Kaip jau galima iš pavadinimo skambesio spėti, tai dar viena knyga apie vampyrus. Jų dar turiu užtektinai, kad ir toliau panervinčiau tuos, kuriems jie jau iki gyvo kaulo įsikirto, deja tik gerb. Grafo Drakulos mažėja spėriai. O šioje knygoje jis paminėtas ir ne kartą, dažnai su komiškais pasisakymais. Bet pradėti reikėtų ne nuo čia, tik bėda – nežinau nuo kur pradėti. Viskas kaip ir aišku – jaunuolis Roma gimė ant griūvančios tarybų sąjungos ir visą savo gyvenimą kažkaip vis bijojo tų vampyrų, labiau nei bet ko kito, bet jei tam ir neturėjo pagrindo, ar bent manė neturįs. Ir čia, vieną dieną, tęsdamas bjaurią egzistenciją, kur net su visais mokslais tesi vertas tik dėžes sandėlyj krauti, jis atsipeikėja pririštas prie gimnastikos sienelės (taip, čia ir aš turėjau šiokių tokių minčių su „kas per... juk tai kaip ir svetainė, salonas, kas per gimnastikos sienelė?“), priešais varno formos kauke prisidengusį vyruką, kuris beria jam jo gyvenimą, mėgindamas ir save ir jį įtikinti – šis egzempliorius tiks tęsti juodo vampyrų darbo.

  Herojus aišku dvejoja, bet pasirinkimo jam nieks neduoda. Čia toks gyvybės ir mirties reikalas, ir ne vampyro ar žmogaus gyvybės, o kažkokios įkalintos, tamsios ir baisios būtybės, tarkim, dieviško prado būtybės. Patiko man susivėlusios Romos/Ramos mintys, jo neišsemiami klausimai, po kurių pačiam norisi paklaust – negali tu tiesiog gyvent ir neklausinėt kodėl gyveni, ar ne? Ir vampyrai čia čiulpia ne vien kraują, bet kol per visas tas filosofines prizmes perpranti tai kas gi toji jų ambrozija „Bablosas“ – knyga pasibaigt spėja. Na o mintis tikrai gera, paaiškina visą tą „varguolis tam ir gimė, kad vargtų“ reiškinį, nors skamba ir labai pesimistiškai. Vampyrų mitas pakoreguotas ir papildytas, bet visam kam yra labai geros priežastys, todėl negaliu pykt taip, kaip pykau ant Twilight autorės. Keistuoliai mokytojai, kurie turi įskiepyti „naujagimiui“ tonas informacijos – pagyvina šiaip jau monotonišką pasakojimą apie diskursus, glamūrus ir kažkokį ten dar velnią. Ir labai nepastebimai įmaišomas vienas didelis nuotykis. Tik vienas. Ir tikrai sunkokai pastebimas, mat informaciją įsisavinti – ne mano minkštam protui, tad vos nepražiopsojau skrydžių ir skraidančių galvų. Va taip tad, įdomi knyga apie kitokius vampyrus, tokius, kurie visai kaip žmonės, mano esą ant pačios piramidės viršūnėlės, hierarchijoj, tiek sudievintoj, jog gali spręsti, ar mano, kad tai jie sprendžia, kam lemta kilti aukščiau, o kas ir liks tik žemės kirminėliu.

  Duosiu knygai 8/10. Taip ir nesupratau iki galo, kame ir kaip ten tas diskursas pas juos pasireiškė, bet kai kurios mintys paliko malonią šilumą kažkur už akių. Vampyrai, nors pateikti kaip iš mito išlindę padarai – neturi ryškaus mitologinio vaizdo, t.y. mano supratimu tie žmogeliai taip ir liko – tik žmogeliai, tiesiog gavo šansą pabūti kažko kito vasalais. O ko, beje, čia jau tikrai baisus ir klaikiai tamsus mitas, man pasirodęs šiurpesniu už bet kokį gerklę plėšiantį ir kraują lakantį vampyrą. Tie padarai minta kur kas reikšmingesniu dalyku...

P.S. nežinau ar pastebėjot, bet kiekviena knyga kažkaip įtakoja mano gebėjimą parašyti atsiliepimą, tad kuo painesnė knyga, kuo giliau reikia žiūrėti, kad surastum tą vieną žodį ar sakinį – tuo labiau priveliu minčių, idėjų ir pan., iki tekstas net man tampa kaži koks apraizgytas kuo nereikia...

Anotacija:  Vienas populiariausių rusų rašytojų V. Pelerinas savo romane „Empire ‚V‘“, pasitelkęs šmaikščią postmodernizmo stilistiką, savaip perrašo ir pritaiko nūdienos realijomis literatūroje žinomą vampyrų temą. Tačiau kitaip negu jo pirmtakai, autorius nesistengia skaitytojo įbauginti – rašytojui daug svarbesni valdžios, viešpatavimo, pinigų, dabartinės socialinės sanklodos, gyvenimo prasmės filosofiniai aspektai. Visa tai perteikiama kaip jauno vaikino Romano Štorkino, keistu likimo įgeidžiu atsidūrusio tarp vampyrų ir tapusio vienu iš jų, patirtis. Už kiek trivialaus ir ciniško požiūrio į esminius žmogaus egzistencijos klausimus čia slypi neramiai pulsuojanti, atsakymų ieškanti postmodernistinės pasaulėjautos dvasia. 

Johanna Sinisalo - Trolis

Vienos dienos skaitymą pateikiu po keturių dienų. Ir ką jūs man pasakysit? Iš tos nelemtos užrašų knygelės perrašyt kažkaip sunku. Bet visgi baigiau aš tą Johanno‘s Sinisalo knygą „Trolis“ (Ennen Paivanlaskua Ei Voi (Not Before Dawn; Ne prieš aušrą; „Vaga“ 2011; ISBN 978-5-415-02192-5; 280p.) ir tuoj pat puoliau į interneto platybes, ieškot informacijos apie trolius. O jos juodai daug, kas sutampa, kas ne, bet kvailiausiai pasijutau, kai supratau, jog šiek tiek nusivyliau, jog jų, tų trolių, nieks iš tikro neatrado, o autorė tiesiog labai įtaigiai įmaišė juos į realybę. Bet radau dar šį tą, žodį „trolis“ gėjų slenge (net nežinojau tokio esant), kur jis reikštų vyriškį lyg žirgliojantį aplink ir medžiojantį potencialius... draugus. Kitą žodžio „trolis“ reikšmę turbūt žino visi internete pabuvoję, tai tie interneto juokdariai, kurie lygiai taip pat žirglioja aplink ir medžioja kitus potencialius kvailius. Abu šie žodžiai vienaip ar kitaip gali būt pastebėti šioje knygoje, kai supranti kaip tie vyrukai viens kitu manipuliuoja, vedžioja už nosies ir šiaip jau...

 

  „Kai Pesis neparodė letena į vieną iš dviejų apverstų plastmasinių puodelių, kuriuos mikliai kaitalioju padėjęs po vienu gardėsį, tik staigiai dirsteli, tartum vertindamas mane, ir žaibiškai apverčia abu, čiumpa nagais kačių ėdalo gabalėlį ir nusinešęs ant palangės juo mėgaujasi kaip vaikais ledais, aš pamanau – katras iš mudviejų čia kvailys?“ 214p.

  Kaip jau pavadinimas ir anotacija išduoda, istorija sukasi apie troliuką, tokį keistą žvėriuką, kuris mano galvoje vis rodėsi katės ir beždžionės hibridu. Labai daug tikrų ir netikrų mitų, esamų ir išgalvotų pasakų, pateiktų, kaip papildoma informacija, kuria domisi pagrindinis veikėjas – Mikaelis, arba Angelas. Įdomiai jau į galą pateikiama teorija, kaip ir daugiau mitinių būtybių gali išlysti į tikrovę, jei civilizacija vis plėsis, naikins jų gyvenamąsias vietas ir šiltės klimatas, neleisdamas kai kuriems išmiegoti žiemos miegu ar susirasti pakankamai ėdesio. Ir herojų čia nei per daug, nei per mažai, kiekvienas savitas, kitoks, yra net „nuotaka paštu“, vos ne vienintelė moterytė visoje knygoje. Gaila, kad neparašė autorė, ar pavyko jai pro duris pagalbos prisikviest, o jei ne, tai kuo baigėsi tas jos maištavimas prieš visagalį jos vyrą. Visi herojai kartu lyg voratinkliu supinti ir visos gijos galiausiai veda į troliuką Pesį. Vienas samdo Angelą padaryti reklamą – Pesio nuotraukos. Kitas bando jį „pakabinti“ – reikia informacijos apie Pesį. Trečias nori keršto – Pesiui reikia vaistų. Na, o taip grubiai imant, tai pasakojimas apie mito-gamtos prisijaukinimą. Arba atvirkščiai, kaip mitas-gamta prisijaukino žmogų ir išsivedė jį į mišką. Vienas iš unikalesnių mano skaitytų kūrinių, o stilius lengvas skaityti, toks vienai dienai. Pasistaipė bernužėliai prieš fotografą Mikaelį, pasipyko, kaip pavydžios mergiotės ir kai jau kiekvienas savaip nuo troliuko nukentėjo, paaiškėjo katras labiausia Angelo meilės vertas buvo.

  Daugiasluoksnė knyga, kas man neįprasta net pastebėti, bet vis galvoj sukasi ir sukasi. Tai ne tas skaitalas kuris sužavės ir įtrauks, bet paskaityti lengvas ir visai nenuobodus. Pabaigoje viskas labai maloniai iki galo sujungiama ir išryškėja gan aiškus vaizdas. Ir dar priminsiu, kad tas mitinio žvėriuko įvedimas į realybę buvo labai jau realistiškas. Duosiu knygai 7/10, bet pridursiu, kad džiaugiuos jog turiu nuosavą kopiją.

Anotacija: Helsinkyje gyvenantis jaunas fotografas, keliaudamas namo po naktinių linksmybių mieste, susiduria su girtų paauglių gauja, apspitusia sužeistą trolių jauniklį. Ilgai nemąstęs jis išgelbėja bejėgį padarą ir parsineša jį namo, tą akimirką nė nenujausdamas šio lemtingo sprendimo pasekmių. Laikui bėgant trolis ima vis stipriau keisti ir veikti savo globėjo gyvenimą, įsukdamas svaigią slaptų emocijų, užgniaužtų geismų ir baimių karuselę, bei vesdamas tragiškos atomazgos link. 

Clifford D. Simak - Vilkolakio Principas

Iš tiesų Clifford D. Simak knyga „Vilkolakio principas“ (SF PFAF 9; The Werewolf Principe; „Eridanas“ 1993; 223p.) susideda iš dviejų istorijų. Tad pradėsiu nuo pirmosios ir apibendrinsiu įspūdžius gale.

  Vilkolakio principą tenka prisijaukinti. Tai ne pati įdomiausia sci-fi, mokslinės fantastikos tipo knyga. Sunku įsivažiuoti, nors pradžia labai suintriguoja. Tai toks lyg ir pasakojimėlis apie visatos Adomą ir Ievą, ne visai žmones, ne visai kitas būtybes, kurias mes pavadintumėme ateiviais, ir ne visai gimusiais. Sukurtais, galima sakyti tam, kad surastų Visuotinį Protą, tai kas bendrai valdo viską ir visus. Deja ši nebloga idėja pateikiama, kaip foninė. Pagrindinė istorija balažin kokį velnią malė. Nesakau, kad buvo neįdomi, anaiptol, daug šaunios filosofijos. Bet dar daugiau visai nešaunaus neišbaigtumo. Vis tik buvo neblogai tas dvi planetas be žemės „pamatyti“, visad mėgau visokiausius ateivių aprašymus, jei tik jie gyvena padoriai išvystytame ar visai neišvystytame pasaulyje (nepadoriu išvystymu laikyčiau mūsų ufonautų-fanatikų piešiamus vaizdus apie super-protingas būtybes). Įdomiai pateiktas ir keitimosi reiškinys, bei žmonių reakcija į tai. Nors toje knygoje žmonija jau keliauja po kosmosą ir sprendžia kaip čia apgyvendint rastas planetas, kuria humanoidus, o jų namai su jais plepa lyg geriausi draugai, bei gali persikelt į kitą vietą, vis vien malonu matyt, kad formos pakeitimą jie pirma palaiko ne ateivių-reiškiniu, o mitų-reiškiniu, t.y. pasikeitimas lygu virsmui vilkolakiu. Jau grybauju? Gerai, trumpiau bandom. Knyga paliko labai, tiesiog gėdingai daug klausimų, o didžiausias iš jų – kodėl žmogus dominuoja? Už visus neatsakytus dalykus knygai atėmiau bent porą taškų, mat šitaip žaisti man labai nepatinka. Duosiu 6/10, bet nedrįsiu teigti, kad knyga bloga.

  Antrasis pasakojimas vadinasi „Pasaulis, kurio negali būti“ ir jis man patiko kur kas labiau. Ir pavadinimai tokie man patinka. „Pamatyti Londoną ir mirti“, arba „Pasaulio pabaiga, kokią mes įsivaizduojame“ ir taip toliau. Pasakojama apie kažin kodėl plantacijoms kurti pasirinktą neišsivysčiusios civilizacijos prigrūstą planetą ir kaip plantatorius, kuris tik norėjo augint vertingą vaistinį augalą su jų Šventu Žvėrimi susitiko. Visad mėgau, kai autoriai nepabijodavo kurti visai protu nesuvokiamų ir nelogiškų dalykų, naudodamiesi duota terpe – svetima planeta, erdve ar pan. Tarkim, ugnies uraganas, kuris nušoka iš dangaus, išvarto ir išdegina ką spėja ir vėl nušoka kažkur kitur. Arba absoliučiai belyčiai padarai visame pasaulyje, visi, tiek „žmonės“, tiek „žvėrys“. Patys nesidaugina. Bet kažkaip jų niekad nepristinga... Šiai istorijai duosiu 9/10, tvirtai taip.

  Na, o bendrai imant, tai turbūt galiu teigti, jog knyga buvo verta tų kelių litų, kuriuos už ją komise sumokėjau. Nors ir manau, kad autorius kiek apgavo su gražia įžanga ir nei šiokiu nei tokiu viduriu.  

Peter Freund - Laura ir Ugninės Gyvatės žiedas

Atrodo aš vis ieškau logikos knygose apie 14-mečius ir nesuprantu, kodėl nerandu. Nesupraskit klaidingai, kaip ir ankstesnės, taip ir ši Peter Freund knyga „Laura ir Ugninės Gyvatės Žiedas“ (Laura und der Ring der Feuerschlange; „Alma Littera“ 2007; ISBN 978-9955-24-835-4; 424p.,) – neblogos, tai ne Haris ir jo gauja, bet vis vien dar pusė velnio. Ir intrigos šiek tiek yra, ir kabinančių vietų. Bet.

  Gerai, kaip čia viską išdėstyt. Čia atrodo penkta knyga, priešpaskutinė. Joje labai šauniai raitoma intrigėlė, viskas tempiama iki paskutinės akimirkos, nėra kaip ir jokių aiškių ir suprantamų „jei padarysiu tą ir tai, tai nutiks tas ir tas, o tada aš laimėsiu“, kiekvienas veiksmas neaišku kokiu maginiu būdu veda į pergalę, tad tik tiek ir aišku – jei pavyks, na tai jau kaip nors paskui viskas susitvarkys. Man tai skaitant nekenkė. Juoba, kad tarkim šioj knygoj atsirado dar ir kažkokia angelų rasė, vadinas jau gavau sau dvi dovanėles, drakonus ir angelus. Vienas nemiruolis pagaliau pripažintas „vampyru“, ir nors jį vis minėjo ir minėjo, taip ir nepasižymėjo vyrukas. Pamiršta buvo ir daug kitų paprastai įprastų herojų ar dalykų, kuriuos Laura su tais herojais darydavo. Susitelkta į aprašymus, prisiminimus ir tokius visai ne tėviškus reikalavimus iš tėvų, kaip tarkim „rizikuok gyvybe, nes man atrodo, kad manęs nemyli“ (čia perfrazavau, bet patikėkit, esmė taikli). Šioje knygoje, pagaliau, nebuvo to „tikiuosi jai nereikės susitikti su –viršelio pavadinimo monstras-, nes to ji neįveiks“ dalyko, vietoje to viskas pakankamai šauniai sukosi apie Faustą ir Hadą, stebuklingus žiedus ir dar ten visokias suktenybes. Tai, knyga kaip ir gera...

  Suerzino tai, kad kai jau pagyriau Laurą, kad va, mergaitė patirties įgavo, nebe tokia kvaila, ji ėmė ir vėl atgal žengė. Yra asmenų knygose, kuriais ji nepasitikėjo nuo pat pradžios, kurie jai kenkė ir ji žinojo, kad jie jai kenkia. Vietoje to, kai tik jie ima dviveidžiauti, vietoje to, kad ir toliau įtartinai žiūrėtų į jų darbus, ji ima ir staiga nusprendžia, kad puiku, vadinasi, dabar jūs mano draugai. Suprantu, kad jai dar tik 14-ikti eina, bet tai ne pirmas vaikas kurį sutikau knygose ir kuris vedė iš kantrybės, tad širdin to neimkit, nosferatai. Dar įdomu, kad yra teiginių „tokių dalykų nebūna“, kai tuo tarpu aplink dedasi begalės dalykų, kurių šiaip jau nebūna. Kažkaip galai nesuėjo.

  Bet, kadangi ir vertėjas šį kart pasistorojo, ir knygos pabaiga suintrigavo, nemanau, kad turiu teisę ją peikti. Galų gale, sau žadėjau, kad šią bandytą-Hario-konkurentę perskaitysiu jau velniai žino kada, o delsiau iki stuktelėjo tiek kiek stuktelėjo, o dabar skundžiuosi, kad knyga jaunimui nelabai sueina? Ne jau. Duosiu 7/10 ir užsičiaupsiu.

Anotacija: Po mįslingos avarijos, įvykusios prieš daugelį metų, Laura mano, kad jos mama mirusi. Bet paskui drakonas Gurgulijus jai pažadina viltį, kad Ana Leander gali būti gyva. Kad tuo įsitikintų, Laura ryžtasi leistis į sapnų kelionę į savo praeitį. Visi ženklai rodo, kad Ana atsidūrė niūrioje Šešėlių karalystėje. Tačiau pakliūti tenai galima tiktai turint legendinį Ugnies Gyvatės žiedą. Kai Laura jį pagaliau aptinka ir išsiruošia į Šešėlių šalį, ji dar nenutuokia, kad leidosi į patį pavojingiausią nuotykį...  

Roderick Gordon ir Brian Williams - Artyn

 

Ech, patinka man Tunelių serija, nuo pat pirmos. Ši Roderick Gordon ir Brian Williams knyga „Artyn“ (CLOSER; ISBN 978-9955-38-897-5; „Alma Littera“ 2011; 392p.) jau ketvirta, o po jos sekanti „Spiralė“ lyg ir jau išversta. Kiek skaitinėjau, dar bus pora kitų knygų ir baigta. Aišku, padariau baisingą pertrauką tarp trečios ir ketvirtos knygos ir kurį laiką bandžiau skaityti lėčiau, kad galvoje atsigamintų įvykiai, bet istorija įsivažiavo ir nuvažiavo man nespėjus pristabdyt.

  Autoriai moka privest prie saugumo jausmo, o tada vėl makaulėn vėzdu uždrožt. Bet ne taip įkyriai, kaip kartais knygose būna, kai jau juokinga pasidaro, kad nelaimė nelaimę veja lyg per kokį Pono Byno filmą.

  Vilas, Česteris, Eliot ir Gaigalas vis dar kovoja su Stiksų paderme, tik dabar (bent iš pradžių) yra išmėtyti. Į kovą įsitraukia iš pažiūros niekaip kovai netinkantys žmonės, vaikinų šeimos nariai ir dar vienas su Gaigalu susijęs asmuo. Bus ir juokinga ir baisingai smalsu. Pasiutusiai giliai jie ten po žemėm sulindo ir rado įdomių, bet taip ir normaliai neaprašytų dalykų. Buvo įdomu, bet nebebuvo to šarmo ir dirvos bei dulkių prieskonio, kokio buvo apstu pirmoje knygoje, antroje ir dalyje trečios. Manau ta idėja apie tuščiavidurį pasaulį manęs nežavi. Ne tą, kad žiūrėčiau skeptiškai, juk visgi tai knyga paaugliams, bet... Na, man būtų patikę tamsa, bjauri tyla, monstrai.

  Vertimas geras, siužetas neprastas, bet dvi pirmos knygos buvo pats tas, o trečia iki vidurio net labai žavėjo, gal net toliau nei iki vidurio, atmesčiau tik pabaigą, kai jie jau randą kelią į žemės centrą. Taip tad, duosiu turbūt 6/10 ir lauksiu kada į nagus papuls penkta knyga.

  Anotacijos nerašysiu, jei skaitot seriją – jos jums nereikia, jei neskaitot – ji pernelyg daug išduoda. 

Vallerie Tasso - Nimfomanės užrašai

 Pirmiausia su Vallerie Tasso susipažinau per jos knygos “Nimfomanės užrašai“ (Diario de una Ninfomana; „Obuolys“ 2010; ISBN 978-609-403-138-0; 415[1]p.) ekranizaciją, kuri gan lengvai susižiūrėjo, nors nepaliko didelio įspūdžio. Dabar gi prisikasiau eilėje ir iki knygos, kuri pasirodė kur kas geresnė ir pilnesnė tų visų smulkmenų, kurios mane traukia prie biografijų, memuarų ir internetinių dienoraščių, kurių, pasiskųsiu, ankščiau būdavo daugiau.

  „Prieš savo valią staiga pasijutau lyg Margaretė Duras – apsėsta beribės aistros meilužiui, kuris jai apsuko protą, kai šiai buvo vos penkiolika, ir visą gyvenimą rašiusi apie aistrą, kuri ją amžiams įkalino anoje paauglystės akimirkoje.“ 54p. 

   Knyga lengvai skaitosi ir kaip supratau, pasakoja apie pačią rašytoją, tiksliau, ji pati pasakoja apie save, mat knyga – dienoraščio tipo. Prancūzė Val nupasakoja itin įdomų savo gyvenimo tarpsnių, kai yra priverčiama išmokti keisti odą kaip gyvatė ir susitaikiusi su kuo nors nemaloniu – tuoj pat rasti kaip prisitaikyti prie naujo gyvenimo ritmo ir per ilgai savęs nesigailėti. Buvo ir itin įdomių dalykų, tarkim jos buvusio kaimyno Felipės darbas – pardavinėti roles. Už pinigus jis žmogų viena dienai paverčia nuotykio herojumi, tarkim, ateinat ir paprašot – noriu, kad mane pagrobtų, o išgelbėtų kokia žavi damulė iš indėnų genties – ir jis tą suorganizuoja. Knygoj labai gerai viskas paaiškina ir stebėtinai glaustai. Smagiausia man buvo visgi tiesiogiai nepateiktas klausimas – jei plevėsa vyras – eržilas, tai kas tokią pat moterį daro kale? Kadangi knygos herojė – savotiška nimfomanė (galėčiau ginčytis), tai beabejo iki paskutinio puslapio spėja permiegoti su nemaža eile vyrų, o visgi abejoju ar atsirastų daug perskaičiusių knygą ir blogai atsiliepusių apie heroję (bent jau ta konkrečia prasme). Gali pasirodyti, kad knyga apie seksą, bet tuo aš vėlgi, abejoju. Žiūrint kas labiausia akis badys, mat kas nors vis vien badys, visada bado.

  Na, ir kaip visada... Vertimas. Vertimas geras. Iš tiesų, visai neprastas, tik poroj vietų visiškai nereikšmingos klaidos, kurios tekste nieko nesudaro, tad keliu skrybėlę prieš Ievą Baranauskaitę. Pati knyga skaitosi tikrai labai lengvai, tad ilgai neužtruks net ir lėčiausi skaitytojai, juoba, kad jos toks formatas – dideli tarpai tarp eilučių, nemažas šriftas, tarp skyrių – tuščia erdvė. Ir nors pati istorija toli gražu nėra pati įdomiausia, vis vien duosiu bent 6/10, vien dėl paprasto pagvildenimo tokių atrodytų, sudėtingai kasdieniškų dalykų. O po knygos siūlau ir filmą pažiūrėt, kodėl gi ne, tik subtitrų neužmirškit susirast. 

(Treilerio šį kart nedėsiu)

Peter Freund - Laura ir Drakonų Karalių Prakeiksmas

Kuo toliau, tuo Peter Freund Lauros knygos darosi geresnės, net jei ir priveltos šiokių tokių neaiškumų. Knygoje „Laura ir Drakonų Karalių Prakeiksmas“ (Laura und der Fluch der Drachenkonige; „Alma Littera“ 2006; ISBN 9955-24-326-0; 448p.) daigiau nei ligi pusės galima sakyti nieks nevyko, tik mąstymai ir apmąstymai, bet bent visa kita buvo gan šauniai pavaizduota, o į galą visas veiksmas kompensuotas įtemptu ir greitu galutiniu nuotykiu net keliems iš eilės herojams. Šis reiškinys, beje, privertė pamiršt, kad iki tol nieko nevyko, tad už tą dalyką atleisiu, šauniai sužaista, gerbiamas Peter Freund.
  Suklydau, kai kalbėjau apie herojų mirtis praeitoje knygoje. Autorius puikiai mane apgavo ir vienas iš tų „mirusių veikėjų“ numirė tik šioje knygoje. Ir čia bent jau nepastokota širdgėlos ir užpuolančios iš niekur apatijos. Buvo ir mano lauktų drakonų. Jie čia visai neprastų legendų gavo, net Švento Jurgio legenda kitaip papasakota, o perpasakojimus visada mėgau, tuos tokius „kaip iš tikrųjų viskas buvo“. Patiko ir tai, kad mažoji ir kvailoji Laura jau įgavusi proto ir netgi pagudrauja, nebe tokia naivi nevėkšla, kokia atrodė per visas praeitas knygas. Bet pats juokingiausias dalykas, kurio knygose jaunuoliams sutikti nesitikėjau, buvo šiek tiek iškrypęs blogosios burtininkės Sirinos vaizdavimas. Per savo amželį moteris nemažai sūnų į pasaulį paleido, tik va, kas su ja gultis galėjo mane ir glumina labiausia.
  Vertimas vis dar prastokas, bet į galą jau žymiai gerėjo. Tik pradžioje vėl norėjosi vertėjo paklausti ar jis pamena kaip lietuvių kalba vartojama ir kaip ją lengva suvartyti iki tiesiog kvailiausias reikšmes įgaunančių sakinių, kad ir, pavyzdžiui, balandžiai maisto ieško ne moteriai tarp kojų, o PO kojomis. Bet į galą tikrai sklandžiau ėjosi, tad gal tik „apšilti“ Teodorui Petrauskui reikėjo.
  Bendrai imant, kaip nuotykių knygos Lauros serija kol kas neprasta. Su sąlyga, kad po pirmos nemetam skaityti. Daug neblogai aprašomų magiškų vietų ir padarų, kvailas heroizmas, daug mįslių iš kurių bent man nė viena kiek įmenamesnė nepasirodė ir žinoma, tas savitas mėtymasis tarp dviejų pasaulių daro šias knygas, nors šiek tiek tinkamas dėti į tą pačią lentyną su senuoju geruoju Hariu Poteriu, bet tuo pačiu palieka knygas savitomis ir sąlyginai originaliomis. Tai yra, jei nekreipsim dėmesio į bendrą vaizdą „apie ką jos“, kaip tarkim yra žmonių kurie mėgsta „Saulėlydį“ absoliučiai ignoruodami faktą, kad jame yra išdirbtas vampyrų vaizdas, o tiesiog mėgaujasi paprasta meilės istorija. Juk ir man kartais tokios užkimba už rankovės ir netyčia namo kartu pareina. Tai ir Laurai šį kartą nepagailėsiu 8/10 ir dar kartą pasigailėsiu, kad neapsiėmiau jų paskaityt, na, bent prieš 6 metus. Manau tikrai dešimt įpilčiau ir visus barčiau, kas lygintų su Hariu Poteriu.

P.S. Ši knyga dar kartą įrodė, kad nesvarbu koks kietas ir baisus Tamsusis Blogio Princas bebūtų – taiklus ir laiku panaudotas spyris į klyną sustabdo visus. Net ir juos.

Anotacija: Jau daug amžių nė vienas žmogus nėra grįžęs gyvas iš drakonų karalystės. Tačiau tik drakonai turi žvaigždžių geležies, brangaus metalo, reikalingo trylikametei Laurai, kad sutaisytų kardą Švitrį. Tikrai juo ginkluota ji gali nugalėti Juodąjį Kunigaikštį, laikantį nelaisvėje jos tėvą. Tačiau drakonų karaliai labai saugo savo turtą, o Borboronas užsiundo ant Lauros dvigalvį drakoną Gurgulijų Visarijį. Ir mergaitė mano, kad jai galas...

Peter Freund - Laura ir Sidabrinės Sfinksės Mįslė

Neturiu kuo skųstis, bet jei šitą Peter Freund knygą „Laura ir Sidabrinės Sfinksės Mįslė“ (Laura und das Orakel der Silberen Sphinx; „Alma Littera“ 2005; ISBN 9955-08-983-0; 464p.) būtų įbrukęs prieš aštuonis ar dešimt metų... Smagus, paprastas ir toks tikras nuotykis, su kuriuo galima gerai pailsėti. Bendrai imant, tai tarsi pasaka, su visais reikiamais dalykais – drakonais, magiškais kalavijais, pilimis, misteriais Šauniaisiais ir dramomis, kurios tiek juokingos, tiek beveik ašarą spaudžiančios.
  Jei nesumaišiau skaičių, tai turbūt jau įpusėjau Lauros serija, nes tai trečia knyga iš šešių. Kiekviena buvo geresnė už ankstesniąją, bet kartu ir priversdavo gailėtis, kad neėmiau jų bent keletu mėtų ankščiau, mat štai, kai perbruka per galvas žmonėm „Stiklo Karoliukų Žaidimą“, „Nusikaltimą ir Bausmę“, „Meistrą ir Margaritą“ – imi darytis reiklesnis ir baksnoji į kiekvieną smulkmę, į kurią tikrai nereikėtų baksnoti. Kaip, kad aš vis dariau iki maždaug pusės knygos, o tada veiksmas pagreitėjo ir nebeliko kada.

„- Kad ir koks būtų Laurai teksiantis išbandymas, aš bent jau tikiuosi, kad jai neteks įminti Sidabrinės Sfinksės mįslės.“ 31p.

  Turbūt ne visi žino, kad man tiesiog pasiutusiai patinka drakonai. Tam yra tam tikrų priežasčių, kurių bus protinga neatskleisti, mat turint galvoje, kad atsirado žmonių, nepatenkintų „nosferatų“ vardu tikriems knygų mylėtojams, tai atsiras ir tokių, kurie gerokai sunerims dėl mano psichinės būklės, jei paaiškinčiau, kas ten per Drakonai mano galvelėj riaumoja. Tai va, šitoj Lauros knygoj ima ir atsiranda drakonų. O sekančios knygos pavadinimas dar labiau džiugina, nes ten jau ir pavadinime yra Drakonas! Gerai, gerai, žinau, kad čia ne visiems rūpi skaityt apie jaunuoliams skirtas knygeles, bet po galais, pakentėkit, aš greit, tik trys beliko, o skaitau su pertraukom ir taip toliau, pramaišiuj su kitomis knygomis. Taigi, taigi. Laura šį kart turi veikti lyg ir viena, tad aišku be visokiausios košės – neapsieinama. Be to, yra ir tokių paaugliškai juokingų situacijų, kur juokiausi balsu, nes jau seniai nieko panašaus neteko skaityti. Ir šiaip jau, man labai patinka, kai tokiuose, na, magiškuose knygose, naudojami mitai, epai ir kitokie tikrai egzistavę ar egzistuojantys ezoteriniai... E... Palikimai. Patiko man tie galvosūkiai ir laukimas, na, kada gi pagaliau jūs susiprasit.
  Tai daugiau nebesiplečiant, mat ir taip nugrybavau, galiu pasakyti, kad jei jūs dar ne užkietėjęs, kiek susnobėjęs skaitytojas, kuris užaugo su Hariu Poteriu, Dina – Gėdytojos Dukra ir dar kokiais ten nors smagiais dalykais, tai ir Lauros knygos turėtų patikti. Jos paprastos, įdomios ir lengvai skaitomos. Tad duosiu 8-10 ir greitu laiku imsiuosi tų kitų jos drakonų.
  Beje, pastabėlė redaktoriams – žmonėms, kurie nežino, kad Vokietijoje tam tikri dalykai skaičiuojami iš kito galo, pavyzdžiui aukštai arba pažymiai – bus neaišku, kodėl dvejetas – geras pažymys, o penketas – nepatenkinamas. Jei šis dalykas buvo minėtas pirmoje knygoje, tai aš jau pamiršau, manau pamirš ir jaunasis skaitytojas – tokius dalykus galima arba išversti sulietuvinant, taip sakant, arba paaiškinti ne vieną kartą. Ir dar pastabėlė vertėjui, Teodorui Petrauskui, vertimas geras, tikrai, bet lietuviškų sakinių struktūra toli gražu ne visada tokia pati, kaip vokiškų. Sukeitus žodžius vietomis – būtų idealu ir neatrodytų versta pažodžiui, nes pažodžiui neversta, tad tamsta tarsi pats sau koją pakišot. Bet tik tiek.

Anotacija: Laurai tikrai trylika, bet ji turi nepaprastų savybių ir gerų draugų. Jų padedama ji rodos, be jokios vilties laimėti kovoja su Juoduoju Kunigaikščiu Borboronu, laikančiu nelaisvėje jos tėvą. Kad jį išgelbėtų, narsi mergaitė privalo rasti mamiškąjį kardą Švitrį ir nukeliauti į atkampius Likimo kalnus. Tenai jos laukia milžiniška Sidabrinė Sfinksė, praleidžianti tik tą, kuris teisingai atsako į jos klausimą. Neteisingas atsakymas reiškia neišvengiamą mirtį. Lydima tiktai savo žirgo Viesulo, Laura klaidžioja po nelemtas džiungles, kol pagaliau atsiduria prieš rubinines šiurpą keliančio fantastinio padaro akis...

Peter Freund - Laura ir Septynių Mėnulių antspaudas

  Taip jau gavosi, kad šią knygą pradėjau pernai, o baigiau šiemet. Taip, Peter Freund „Laura ir Septynių Mėnulių Antspaudas“ (Laura un das Siegel der Sieben Monde; „Alma Littera“ 2004; ISBN 9955-08-649-1; 496p.) tapo pirmąja šiais, kaip pranašaujama – paskutiniais, 2012 metais perskaityta knyga. Ir galiu pasakyti, kad ji geresnė nei pirmoji.
  Daugiau ar mažiau knyga pasakoja apie ypatingą mergaitę, gimusią ypatingu metu ir aišku turinčią ypatingų galių. Nėra aišku ko čia šiom knygom lygintis su Hariu Poteriu, bet norintiems prisiminti tuos laikus, kai būtent tos septynios (ar trys pirmos) imponavo kaip šedevras, tuomet Laura turėtų visai neblogai sueiti. Aišku man dėl šios pačios priežasties irgi buvo smagu prisiminti tuos laikus skaitant antrą šešių (lyg ir) knygų seriją apie Laurą.

"- <...> Palauk, aš tave dar pačiupinėsiu! Taip išdirbsiu kailį, kad net velniai juoksis, garantuoju. Tol duosiu, kol bus visas žalias ir mėlynas!" 476p.

  Antroje knygoje daugiau intrigos ir įtampos nei galėjau tikėtis iš, kaip turėtų būti, vaikiškos knygos (na, neįsižeiskit, tarkim – knygos jaunuoliams). Nuotykių Laura apturėjo dvigubai daugiau, o skyriai užsibaigdavo panašiai, kaip baigiasi Tikro Kraujo serialo serijos – su staiga nutrauktu įtampos momentu. Beje pasitaikė ir visiškai ne vaikiškų epizodų. Ir dar tiek ir tokios painiavos...
  E... žodžiu, štai ir nebežinau ką čia daugiau apie ją. Pasiilgusiems Hario – knyga bent pusėtinai tikrai sueis, jei tik nemėginsit piktuoju lygint – talentai ne vienodi, o jei ir yra panašumų, tai jie dar nieko nereiškia. Jei jau nusibodo dėt protingas knygas į šalį ir atsipalaidavimui imt banalų romaniūkštį, tai Lauros knygos tikrai tiks. Duosiu turbūt... 7/10

  Anotacija: Laurai tikrai trylika, bet ji drąsi ir turi fantastinių gabumų, kurių jai reikia, kad laimėtų tiesiog beviltišką kovą su kunigaikščiu Borboronu, laikančiu nelaisvėje jos tėvą. Ją remia profesorius Morgenšternas, mokyklos direktorius, kol jis neįtariamas, kad nužudė aklą slaptojo archyvo bibliotekininką. Laimė, Laurai padeda Alarikas, Baltojo Riterio Paravano ginklanešys, kurį lemtis atnešė iš jo planetos Aventeros į Žemę. Jo padedama Laura įsigauna į Borborono tvirtovę. Tačiau Juodasis Kunigaikštis įveikia Laurą ir priverčia ją rinktis tarp tolesnės kovos už gėrį ir jos tėvo gyvybės. Tai sunkiausias pasirinkimas jos gyvenime. Jai dabar gali padėti tiktai Septynių mėnulių anspaudas, tačiau įminti jo paslaptį – sunkiausia pasaulyje užduotis. Ir net profesorius abejoja, ar Laurai tai pavyks...

Melvin Burgess - Heroinas

  Tiksliai nežinau, nepamenu, bet manau, kad tai pirma tokio tipo knyga. Ji žemai, aukštai iš ne itin geros pusės, o tada vėl žemai. Liūdna ir kažkokia sudirginta. Viskas tarsi verčiasi ir verčiasi kol nebesupranti kas kieno batuose atsidūrė. Va taip susisuko ta Melvin Burgess „Heroino“ (Junk / Smack; „Alma Littera“ 2002; ISBN 9955-08-132-5; 301 [3] p.) istorija.

  „Anarchizmas mėgsta teatrališkumą. Štai kur esmė. Žmonės tai pamiršta. Iš velnio reikia šaipytis, o ne kovoti su juo. Jie visuomet turės daugiau ginklų, jų bombos visados bus galingesnės.“ 81p.

  Iš pradžių viskas netgi neįdomu. Nuskriaustas vaikinukas ir išlepus mergiūkštė. Jis sprunka, nes tėvas ant jo išlieja pyktį ir širdgėlą. Ji sprunka, nes jai neleidžia susitikinėti su abejotinos reputacijos draugais ir panašiai. Jis būtų šauniai prasisukęs. Bet ji vis vien maišėsi po kojom, o jis ją myli, tad aišku ir sekioja paskui, daro kas jam liepta iki sūpuoklės ima suktis ratu. Jai bet kokios priemonės pateisinamos, kad tik būtų galima „pasivaikyti drakoną“. Kuo šlykščiau elgiasi, tuo kiečiau jaučiasi. Tad galų gale sėdi sau ant adatos, bet pasaulį įtikinėji – esi stipriausias, esi burtininkas, esi stipresnis už narkotikus. Ir nejauti, kad tai tave drakonas ryja.
  Buvo keletas tiesiog šlykščių epizodų, kuriuos manau įbruko ten pačiu laiku. Kas kart kai jau atrodydavo, kad ne taip ir baisu, ne taip ir blogai, tuoj vėl bus tvarka, ką ten tie keli metai... BUM.
  Istorija apie išsigelbėjimą, degradaciją, mirtį ir gyvenimą, kad ir kaip tai nuobodžiai skambėtų, bei – bandymus, bent devyniasdešimt aštuoniais procentais neveiksmingus, išlikti švariam nuo narkotikų. Knyga net baigiasi kažkaip... Baikščiai. Lyg su nerimu – pavyks ar ne? Pavyks ar ne?
  Knyga pakankamai nebloga, tinkama plataus amžiaus grupei, nes, bent jau man nepatinka, kai piktybiškas ir idiotiškas elgesys lieka be atpildo. Tad čia – pats tas kūrinys kurį duočiau jaunam maištautojui, pagalvoti ar tikrai reikia skubėti gyventi, kad mirtum toks pats susenęs ir tik pagal popierius – dvidešimties. Tekstas parašytas taip, kad užtektų ir dienos perskaityt, bet mane lankė sesuo, tai laiko praktiškai visai nebuvo, o ji skaitančių nesupranta. Knygai duosiu kokius... 5/10. Pabaiga įdomi, vidurys erzino, pradžioj buvo nemažai gero anarchijos ir „Kovos Klubo“ kvapo (tos filosofijos), bet kaip blėso, taip išblėso.

Anotacija: Melvinas Burgessas – britų rašytojas, aštuonių knygų autorius.
„Heroinas“ – paauglių Džemos ir Taro draugystės ir meilės istorija, pasakojama daugeliu balsų: kiekviename skyriuje pirmuoju asmeniu kalba vis kitas veikėjas. Pasakojimas stulbina atvirumu ir įtaiga.
„Heroinas“ apdovanotas „Guardian“ skiriama Jaunimo literatūros premija ir Carnegie medaliu. Knyga išversta į daugelį pasaulio kalbų ir sulaukė pasaulinio skaitytojų pripažinimo.

Sarah Dunant - Kurtizanės Draugijoje

 

Būna knygų, kurias įdomu skaityti iki liekant keliems skyriams ligi pabaigos. Atrodytų – geriausia knygos vieta, bet kaip tik joje dažniausiai ir sunaikinamas visas prieš tai buvęs idomumas. Tokia ir Sarah Dunant knyga „Kurtizanės Draugijoje“ (In the company of the Courtesan; „Alma Litera“ 2008; ISBN 978-9955-24-833-0; 392p.). Negaliu teigti, kad knyga prasta, bet aukštai kilusi gan skaudžiai slystelėjo ir kelionės į aukštumas nepabaigė.
  Įdomu skaityti knygą apie gražuolę kurtizanę iš jos partnerio neūžaugos perspektyvos. Puikus kontrastas tarp grožio ir bjaurumo, moters ir vyro, moteriško tvirtumo ir vyriško karštakošiškumo. Tenka pripažinti, jog iš tokios perspektyvos nei Romos, nei Venecijos, nei kokio kito miesto ar šalies pasaulyje dar niekad nemačiau.

„Jei yra manančių, kad Viešpačiui priklauso šlovė, tai šetonui – sėkmė, ir jis pats pasirūpina savimi.“ 19p.

  Romane labai švariai sužaista istorija, už tai autorei didelis pliusas. Kas nepritiko – pakoreguota, bet niekur nepridaryta akį rėžiančių nesąmonių. Čia pat duosiu pliusą ir vertėjai, Laimutei Pacevičienei, vertimas toks tvarkingas, kad buvo labai malonu skaityti, tikslintis ir matyti kaip gerai atidirbta.
  Knygoje buvo keletas įvykių, kurie labai gundančiai padvelkė egzotika. Ar bent jau geresne šalutine intriga, nei neišsikildžiusi, bet užglaistyta kurtizanės meilė. Bet nei vienas iš tų dvelksmų nebuvo išnaudotas. Panaudoti jie tik kaip paspirtis, bet man to deja nepakako. Tačiau minusas net ne čia slypi. Minusas slypi pernelyg išpopintoje pabaigoje. Dar net neįlindus į atomazgą viskas jau buvo aišku – sena gera drama, pomirtiniai palikimai ir prisipažinimai, bei pabaiga ne ten kur reikia. Neturiu nieko prieš banalybes, o ši knyga netgi nėra visiškai tokia. Tiesiog... Viskas taip paprasta. Taigi. Knyga gera, bet iki tobulybės pritrūko dar kelių laiptelių, todėl duosiu 7/10 ir rekomendaciją. Neblogas skaitalas, vertas sugaištamo jam laiko, neabejotinai.

Anotacija: Kurtizanės draugijoje – tai romanas apie malonumo nuodėmes ir nuodėmės malonumus. Veiksmas vyksta viename nuostabiausių pasaulio miestų – Venecijoje – lemtingiausiu istorijos metu.

Kurtizanės draugijoje – Saros Dunant epinis romanas apie gyvenimą XVI a. Renesanso Italijoje. Kurtizanė Fjameta ir jos kompanionas neūžauga Bučinas 1527 m. sprunka nuo žudynių Romoje ir, prarytų deimantų raižomais pilvais, patraukia į Veneciją – didybe ir turtais žėrintį miestą, kuris kartu ir dvokianti, purvina, siekianti pasipelnyti vieta, suklestėjusi dėl prekybos tarp Rytų ir Vakarų. Drąsa ir klasta padeda jiems tapti Venecijos visuomenės nariais. Jie tinka vienas kitam: sąmojingas neūžauga ir jo energingoji ponia, nuo pat gimimo mokyta žavėti, linksminti ir patenkinti vyrus. To meto žodžiais kalbant, tai garbinga kurtizanė. Bet sėkmingai partnerystei grėsmę ima kelti meilužis, trokštantis daugiau nei jam paskirtosios naktys, ir besižavinčio turko, ieškančio naujovių sultono dvarui, dėmesys. Tačiau didžiausią smūgį suduoda jauna neįgali moteris, užvaldžiusi jų gyvenimus ir širdis bei sukėlusi skaudžias pasekmes.

Lian Hearn - Giedančios Grindys

Ne taip ir dažnai tenka knygą sulyginti su neblogu anime (japanimation), bet būtent taip ir norisi apibūdinti Lian Hearn knygą "Giedančios grindys" (Across the Nightingale floor; "Alma Littera" 2005; ISBN 9955-08-871-0; 300p.). Japonišką filmą, su skraidančiais aktoriais ir panašiai iš šios istorijos padaryt būtų net per lengva. Bet nujaučiu, kad tai gali patikti ne visiems, tad turiu dar keletą kortų rankovėse.
  Istorija lengvai skaitoma, bet stropiai įtempta, o pajudinta posūkių - garsiai dūzgia skaitytojo smegeninėje. Gal iki pusės skaičiau atsainiai, ne itin "kibo", bet sakyt, kad neįdomu irgi negalėjau. O tada ir prasidėjo - melodija po melodijos iki... Nutrūko styga, sukeldama tiesiog siaubingą garsą! Žodžiu, įvyko labai stiprus ir labai vietoj bei laiku pritaikytas posūkis. Antru žodžiu - nors kažkur ties dviem prieš pabaigą (na, to konkretaus įvykio) jau buvo galima tikėtis, kad čia kažkas turi įvykti - visgi įvyksta ne visai tai, ko tikėtasi. Pasistengsiu neatskleist per daug, bet... Juk beveik kiekviena gera istorija turi bjaurų, galingą pašlemėką, kurį turi nudėti kitas galingas, pavojingas, bet teisingumu tikintis herojus, ar ne? Čia ir paliksiu jus, nosferatai...

"Buvau įniršęs, nes jaučiausi atsakingas už juos. O jie turėjo klausyti manęs. Galėsiu apginti juos tik tada, kai jie paklus man." 70.

  Didelio nuspėjamumo kaip ir nebuvo, prie vertimo - neturiu ko prikibti, keliose vietose C raidė kur laisvai galėjo būti K aišku pasimaišė po akim, bet šiąnakt jaučiu poreikį atleisti. Knygą vertinsiu gerai, kokiais 9/10, bet turiu pripažinti, kad iki šio rango ji vos vos užsiropštė, dar kiek ir būtų pritrūkę oro. Arba rašalo.
  Tai tiek.

Anotacija:  Baimindamasis pasikėsinimo galingas ir žiaurus valdovas Iida savo tvirtovėje Inujamos mieste pasidirbdina giedančias grindis, kuriomis niekas negali pereiti neišgirstas. Tokios grindys iš tiesų būdavo klojamos Japonijoje, ir dabartiniams inžinieriams tik visai neseniai pavyko įminti jų mįslę.
  Atokiame kalnų kaimelyje tarp taikių ir dvasingų žmonių auga nepaprastas berniukas Takeo. Painūs likimo vingiai galų gale atves jį į Inujamos tvirtovę... Ar pavyks jaunuoliui atlikti neįmanomą užduotį, ar lemiamą akimirką nesučiulbės po jo kojomis grindys?

Christian Jacq - Ramzis: Šviesos sūnus

Nuo mažens žodis "Faraonas" man sukeldavo galvoje vaizdų apie auksą, smėlio smilčių kopas ir kažkokią nežemišką būtybę lygutėliame šviesaus akmens soste. Beveik taip šį reiškinį pavaizdavo ir Christian Jacq knyga "Ramzis: Šviesos sūnus" (Ramses: Le Filis de la Laumiere; "Tyto Alba" 2003; ISBN 9986-16-327-7; 386[6]p; Geriausios XXa. pabaigos knygos). Tai pirmoji serijos knyga, tad prie trūkumų stengsiuos nekibt. Vietoje to iš kart pasakysiu - norint susipažinti su egiptiečių kultūra, elgsena ir pan. - knyga neblogai tinka.

  "-Jis pasitikėjo manimi. Aš privalau jį ginti ir globoti." 78p.

  Kaip ir leidžia spėti knygos pavadinimas ir baisus, fotošopo filtru "sutvarkytas" viršelis - knyga pasakoja apie Egipto didybę ir Ramzį II. Tvarkingai pradedama nuo jo jaunystės ar net vaikystės ir skaitytojas tikrai meistriškai vedamas per visokias intrigas ir intrigėles, Egipto apylinkes nesileidžiant į detales ir netgi dievų mitus, daugiausia dėmesio skiriant tvarkos deivei Maat. Tekstas skrieja greitai ir sklandžiai, nebandant knygos storinti tuščiais plepalais. Bėda ta, kad būtent dėl to vėliau suvoki, jog neturi ar bent jau beveik neturi aiškaus aplinkos vaizdo. Mat trūko detalių, kokių nors konkretesnių aprašymų. Žinoma tas "bazinis" apibūdinimas egzistuoja, bet man jo nieku gyvu nepakako.
  Labai keista, kad knyga skaitėsi tikrai neblogai, pakišo net nenuspėjamo detektyvo vertų posūkių, o vis vien trūko kažkokios kibirkštėlės. Juk, po galais, tai - Egiptas, Ramzis, dykumų karštis ir Arabijos Naktų aistros (liet. - Tūkstančio ir vienos nakties aistros). Niekaip nesuprantu, tai kurgi toji ugnelė? Ir visgi, nenorėčiau knygos vien dėl to nuvertinti, nes ji pakankamai įdomiai papasakojo apie ne itin įdomią kovą dėl Faraono sosto. O kituose knygose kibirkštis gal atsiras ir leis šiam potencialiam laužui įsiliepsnot kaip reikiant. Čia kalbu iš gerosios šių žodžių pusės.
  Nebloga knyga. Ne pati įdomiausia, bet šaltą rudenį tikrai bent kiek pašildys. Duosiu 7/10 ir ieškosiu kitų jos dalių.

Anotacija: Pirmoje Christiano Jacqo epopėjos apie faraoną Ramzį knygoje vaizduojamas XIII a. pr. Kr. klestintis Egiptas, valdomas faraono Sečio. Vyresnysis faraono sūnus Šenaras, tingus ir mėgstantis prabangą, yra tikras, kad atėjus laikui užims tėvo vietą. Tačiau, Šenaro ir rūmų didikų nuostabai, savo įpėdiniu ir Egipto valdytoju Setis paskelbia jaunesnįjį savo sūnų Ramzį. Būdamas gudrus ir klastingas, sumaniai naudodamasis žmonių silpnybėmis, Šenaras kantriai rengia perversmą, kad galėtų užimti sostą. Ar mirus Sečiui liks ištikimi Ramziui keletas jo draugų?..