Mary Crow Dog - Lakotų Moteris

Po kelių savaičių vargo baigiau ir Mary Crow Dog knygą „Lakotų Moteris“ (Lakota Woman; „Baltos Lankos“ 2010; ISBN 978-9955-23-386-2; 327p.), kuri beje kaip reikiant prikankino. Tokio padriko ir prastokai išversto kūrinio jau seniai neskaičiau. Aišku, džiaugiuosi, kad perskaičiau, memuarai man visada buvo prie širdies, bet ar nebuvo galima bent chronologijos prisilaikyti?

  „Kaip ir bet kuriam kitam žmogui jam [vaikui] rodoma pagarba, nors jis ir mažas. Jis retai kada verčiamas daryti ką nors prieš savo valią, retai kada būna aprekiamas ir niekas jo nemuša.“ 39p.

  Kaip ir galima spėti iš viršelio ir pavadinimo – knyga apie indėnų sunkią dalį nūdienoje. Visad prijaučiau Amerikos Čiabuviams, tad kaip ir ėmiau knygą dėl tų sentimentų. Smalsumą ji patenkino, papasakojo ir apie ankstesnį gyvenimo būdą, ir apie dabartinį, tikrai daug kalbėta apie ritualus, apeigas, indėnų religiją, visus tuos išgyvenamus stebuklus. Tad ir po knygos – indėnams prijaučiu. Dar guodžia ir mintis, jog pas juos mažiau rasizmo – jei nori būt „kaip indėnas“ – tai tavo odos spalva jiems mažai ką bereikš, ateik, pasveikink Dvasią ir Senolį Meskalą.

  Viskas suprantama. Tai ne knyga apie lakotų moteris. Tai knyga apie lakotų moterį, pačią Mary Crow Dog. Tai jos biografija su visu tuo kas jai nutiko, buvo su ja susiję ir apie visus tuos, kurie jai buvo svarbūs vienaip ar kitaip. Bėda ne tame, kad taip ir nesupratau kada, dėl ko ir ar iš viso ji tą Leonardą Varną Šunį ji pamilo, ir net nekliuvo tas jos „aš šiaip nesimušu, bet kai kraujas užverda, o tai nutinka beveik visomis situacijomis, tai mušuosi ir aš“, nekliuvo ir visa eilė kitų, tiesiog paradoksalių jos išreikštų dalykų. Knygoje trukdė tik jos „suveltumas“. Apie vieną dalyką gali būti pasakojama kelis kartus, per kelis skyrius, vidutiniškai, mažiau, tada daugiau ar net skiriant visą skyrių vien tam reikalui. Kitą kart skyrius pradedamas viena tema, o pabaigoje jau skaitai kažką visai iš kitų laikų, tai kas vyko po kelių metų ir panašiai. Bet čia manau kalti jos redaktoriai ar redaktorius, kad iki galo nesutvarkė teksto, neiškarpė ko nereikia, neperkėlė kur reikia.

  Kas liečia vertimą, tai jau net ir nebepamenu, ar kartais jau neminėjau Violetos Tauragienės? Negaliu sakyt, kad čia tas atvejis, kai geriau skaityti originalą, nors paprastai esu už knygas originalo kalba, jei leidžia galimybės, bet suprantu ir versto žodžio svarbą, svarbą tobulėti vertime ir taip toliau, tad mano lentynose jau senokai randasi po dvi knygas, viena angliška, kita lietuviška, mat noriu ir savus paremti, ir vertimą palyginti, ir originalą perskaityti. Bet šis vertimas... Nedrįstu sakyt „blogas“, mat vienaip ar kitaip – kritiškų dalykų nebuvo, mintis aiški ir nieks nenumirs, jei skaitys tik vertimą, bet vietomis sakiniai išversti pažodžiui, kitais atvejais vertėja nesuprato reikšmės to, ką perskaitė. Be to, nemėgstu kai verčiamas pavadinimas į „kaip tariama“. Tarkim, Deadwood tapo dedvudu, tai aišku nėra blogai, bet man teko galvą pasukt, kas čia po galais per dedvudas! Bet čia tik skonio reikalas.

  Knygą skaityti lengva, geras formatas, bet ne visada įdomu, mat viskas po kelis kart kartojasi. Informacijos vis vien – sočiai, ji nėra absoliučiai sausa, todėl duosiu 6/10 ir pritariančiai palinksėsiu.

P.S. Filmo nežiūrėjau, bet toks egzistuoja. Jei kas žiūrėjot - parašykit ar patiko, ar verta, o tai man nėr sunkesnio darbo...

Anotacija: <...> ...aš gimiau tarp Šėlstančio Žirgo gentainių. Po to, kai gimė mano sesuo Sandra, gydytojai pašalino motinai gimdą, ją, galima sakyti, sterilizavo be jos sutikimo, kas tais laikais buvo įprasta ir ko buvo atsisakyta vos prieš kelerius metus, taigi neverta to nė minėti. Yra žmonių, kurie mano: kuo indėnų mažiau, juo geriau. Pulkininkas Chivingtonas taip įsakė savo kareiviams: „Žudykite juos visus, didelius ir mažus, iš glindų išsirita utelės!“

  Nežinau ar esu baltaodė utelė. Tikiuosi, kad esu. <...> Aš – iyeska, mišrūnė, taip mane vadindavo baltaodžių vaikai.