Iš tiesų Clifford D. Simak knyga „Vilkolakio principas“ (SF PFAF 9; The Werewolf Principe; „Eridanas“ 1993; 223p.) susideda iš dviejų istorijų. Tad pradėsiu nuo pirmosios ir apibendrinsiu įspūdžius gale.
Vilkolakio principą tenka prisijaukinti. Tai ne
pati įdomiausia sci-fi, mokslinės fantastikos tipo knyga. Sunku įsivažiuoti,
nors pradžia labai suintriguoja. Tai toks lyg ir pasakojimėlis apie visatos
Adomą ir Ievą, ne visai žmones, ne visai kitas būtybes, kurias mes
pavadintumėme ateiviais, ir ne visai gimusiais. Sukurtais, galima sakyti tam,
kad surastų Visuotinį Protą, tai kas bendrai valdo viską ir visus. Deja ši
nebloga idėja pateikiama, kaip foninė. Pagrindinė istorija balažin kokį velnią
malė. Nesakau, kad buvo neįdomi, anaiptol, daug šaunios filosofijos. Bet dar
daugiau visai nešaunaus neišbaigtumo. Vis tik buvo neblogai tas dvi planetas be
žemės „pamatyti“, visad mėgau visokiausius ateivių aprašymus, jei tik jie
gyvena padoriai išvystytame ar visai neišvystytame pasaulyje (nepadoriu
išvystymu laikyčiau mūsų ufonautų-fanatikų piešiamus vaizdus apie
super-protingas būtybes). Įdomiai pateiktas ir keitimosi reiškinys, bei žmonių
reakcija į tai. Nors toje knygoje žmonija jau keliauja po kosmosą ir sprendžia
kaip čia apgyvendint rastas planetas, kuria humanoidus, o jų namai su jais
plepa lyg geriausi draugai, bei gali persikelt į kitą vietą, vis vien malonu
matyt, kad formos pakeitimą jie pirma palaiko ne ateivių-reiškiniu, o
mitų-reiškiniu, t.y. pasikeitimas lygu virsmui vilkolakiu. Jau grybauju? Gerai,
trumpiau bandom. Knyga paliko labai, tiesiog gėdingai daug klausimų, o
didžiausias iš jų – kodėl žmogus dominuoja? Už visus neatsakytus dalykus knygai
atėmiau bent porą taškų, mat šitaip žaisti man labai nepatinka. Duosiu 6/10,
bet nedrįsiu teigti, kad knyga bloga.
Antrasis pasakojimas vadinasi „Pasaulis,
kurio negali būti“ ir jis man patiko kur kas labiau. Ir pavadinimai tokie man
patinka. „Pamatyti Londoną ir mirti“, arba „Pasaulio pabaiga, kokią mes
įsivaizduojame“ ir taip toliau. Pasakojama apie kažin kodėl plantacijoms kurti
pasirinktą neišsivysčiusios civilizacijos prigrūstą planetą ir kaip
plantatorius, kuris tik norėjo augint vertingą vaistinį augalą su jų Šventu
Žvėrimi susitiko. Visad mėgau, kai autoriai nepabijodavo kurti visai protu
nesuvokiamų ir nelogiškų dalykų, naudodamiesi duota terpe – svetima planeta,
erdve ar pan. Tarkim, ugnies uraganas, kuris nušoka iš dangaus, išvarto ir
išdegina ką spėja ir vėl nušoka kažkur kitur. Arba absoliučiai belyčiai padarai
visame pasaulyje, visi, tiek „žmonės“, tiek „žvėrys“. Patys nesidaugina. Bet
kažkaip jų niekad nepristinga... Šiai istorijai duosiu 9/10, tvirtai taip.
Na, o bendrai imant, tai turbūt galiu teigti,
jog knyga buvo verta tų kelių litų, kuriuos už ją komise sumokėjau. Nors ir
manau, kad autorius kiek apgavo su gražia įžanga ir nei šiokiu nei tokiu
viduriu.
