Po kelių savaičių vargo baigiau ir Mary Crow Dog knygą „Lakotų Moteris“ (Lakota Woman; „Baltos Lankos“ 2010; ISBN 978-9955-23-386-2; 327p.), kuri beje kaip reikiant prikankino. Tokio padriko ir prastokai išversto kūrinio jau seniai neskaičiau. Aišku, džiaugiuosi, kad perskaičiau, memuarai man visada buvo prie širdies, bet ar nebuvo galima bent chronologijos prisilaikyti?
„Kaip ir bet kuriam kitam žmogui
jam [vaikui] rodoma pagarba, nors jis ir mažas. Jis retai kada verčiamas daryti
ką nors prieš savo valią, retai kada būna aprekiamas ir niekas jo nemuša.“ 39p.
Kaip ir galima spėti iš viršelio ir
pavadinimo – knyga apie indėnų sunkią dalį nūdienoje. Visad prijaučiau Amerikos
Čiabuviams, tad kaip ir ėmiau knygą dėl tų sentimentų. Smalsumą ji patenkino,
papasakojo ir apie ankstesnį gyvenimo būdą, ir apie dabartinį, tikrai daug kalbėta
apie ritualus, apeigas, indėnų religiją, visus tuos išgyvenamus stebuklus. Tad ir
po knygos – indėnams prijaučiu. Dar guodžia ir mintis, jog pas juos mažiau
rasizmo – jei nori būt „kaip indėnas“ – tai tavo odos spalva jiems mažai ką
bereikš, ateik, pasveikink Dvasią ir Senolį Meskalą.
Viskas suprantama. Tai ne knyga
apie lakotų moteris. Tai knyga apie lakotų moterį, pačią Mary Crow Dog. Tai jos
biografija su visu tuo kas jai nutiko, buvo su ja susiję ir apie visus tuos,
kurie jai buvo svarbūs vienaip ar kitaip. Bėda ne tame, kad taip ir nesupratau
kada, dėl ko ir ar iš viso ji tą Leonardą Varną Šunį ji pamilo, ir net nekliuvo
tas jos „aš šiaip nesimušu, bet kai kraujas užverda, o tai nutinka beveik
visomis situacijomis, tai mušuosi ir aš“, nekliuvo ir visa eilė kitų, tiesiog
paradoksalių jos išreikštų dalykų. Knygoje trukdė tik jos „suveltumas“. Apie vieną
dalyką gali būti pasakojama kelis kartus, per kelis skyrius, vidutiniškai,
mažiau, tada daugiau ar net skiriant visą skyrių vien tam reikalui. Kitą kart
skyrius pradedamas viena tema, o pabaigoje jau skaitai kažką visai iš kitų
laikų, tai kas vyko po kelių metų ir panašiai. Bet čia manau kalti jos
redaktoriai ar redaktorius, kad iki galo nesutvarkė teksto, neiškarpė ko
nereikia, neperkėlė kur reikia.
Kas liečia vertimą, tai jau net ir
nebepamenu, ar kartais jau neminėjau Violetos Tauragienės? Negaliu sakyt, kad
čia tas atvejis, kai geriau skaityti originalą, nors paprastai esu už knygas
originalo kalba, jei leidžia galimybės, bet suprantu ir versto žodžio svarbą,
svarbą tobulėti vertime ir taip toliau, tad mano lentynose jau senokai randasi
po dvi knygas, viena angliška, kita lietuviška, mat noriu ir savus paremti, ir
vertimą palyginti, ir originalą perskaityti. Bet šis vertimas... Nedrįstu sakyt
„blogas“, mat vienaip ar kitaip – kritiškų dalykų nebuvo, mintis aiški ir nieks
nenumirs, jei skaitys tik vertimą, bet vietomis sakiniai išversti pažodžiui,
kitais atvejais vertėja nesuprato reikšmės to, ką perskaitė. Be to, nemėgstu
kai verčiamas pavadinimas į „kaip tariama“. Tarkim, Deadwood tapo dedvudu, tai
aišku nėra blogai, bet man teko galvą pasukt, kas čia po galais per dedvudas! Bet čia tik skonio reikalas.
Knygą skaityti lengva, geras
formatas, bet ne visada įdomu, mat viskas po kelis kart kartojasi. Informacijos
vis vien – sočiai, ji nėra absoliučiai sausa, todėl duosiu 6/10 ir
pritariančiai palinksėsiu.
P.S. Filmo nežiūrėjau, bet toks egzistuoja. Jei kas žiūrėjot - parašykit ar patiko, ar verta, o tai man nėr sunkesnio darbo...
Anotacija: <...> ...aš gimiau tarp Šėlstančio Žirgo gentainių. Po to,
kai gimė mano sesuo Sandra, gydytojai pašalino motinai gimdą, ją, galima
sakyti, sterilizavo be jos sutikimo, kas tais laikais buvo įprasta ir ko buvo
atsisakyta vos prieš kelerius metus, taigi neverta to nė minėti. Yra žmonių,
kurie mano: kuo indėnų mažiau, juo geriau. Pulkininkas Chivingtonas taip įsakė
savo kareiviams: „Žudykite juos visus, didelius ir mažus, iš glindų išsirita
utelės!“
Nežinau ar esu baltaodė utelė. Tikiuosi,
kad esu. <...> Aš – iyeska, mišrūnė, taip mane vadindavo baltaodžių
vaikai.
