Derek Landy - Malonusis Ponas Skeletas: Beveidžiai

  Tai - paskutinė mano turima Maloniojo Pono Skeleto fizinė kopija, tad kitas turbūt skaitysiu ilgiau, mat turėsiu tik e-knygas. Nors, šią irgi skaičiau daugiausia naktimis. Vakar, o gal net ir užvakar, galvoju sau, mažai beliko tos Derek Landy "Skulduggery Pleasant: The Faceless Ones" (Malonusis ponas Skeletas: Beveidžiai (3); ISBN 0007302142; 395p.; Goodreads), tai aš kokį skyrių ar du paskaitysiu prieš miegą ir sekančią dieną pabaigsiu. Ko pasekoje surijau visą knygą ir nė kiek nesigailiu. Baigėsi labai įtempta gaida, tai dabar sau tiesiog neberandu vietos, kas bus? Kas bus??

Beveidžius, sadistiškus ir žiaurius dievus garbinę fanatikai rado, kaip parodyti jiems kelią atgal į Žemę. Dar blogiau: jie rado, kaip jiems atidaryti duris. Iš kart pasakysiu, jog tų beveidžių aprašymai buvo tiesiog neįtikėtini ir paliko labai rimtą, ir gerą įspūdį. Taigi. Kad atverti vartus jiems atgal į žemę, reikia dalelės tų, kuriuos iš tos kitos pusės kvieti, šiuo atveju, tai dalis pačių Beveidžių. Tokia dalis egzistuoja, mat Beveidžių kūnai buvo nesunaikinami. Sekantis žingsnis yra įkalbėti teleporterį, pasinaudojant beveidžio dalimi atverti vartus (dalis beveidžio veikia kaip inkaras, nusidriekiantis anapus, bet liekantis šią pus), mat tik teleporteriai gali keliauti tarsi paliesdami anapusinį pasaulį, bet likdami šiame. Logiška, kad jei jiems reikia teleporterio - jie padarys viską, kad tik kokį vieną užverbuotų. Tuomet kam juos visus sistematiškai žudyti? Kas tai daro, ir kokiais sumetimais?

Na, šioje knygoje iškalba jau kiek priblėso, bet tai vis dėl paties Skeleto dialogų stokos (bent jau mano manymu), tačiau istorija išliko tokia pat gera. Gal net ir dar geresnė. Duosiu, vėl, 10/10, mat nėra jokios priežasties mažinti balą.

L.J. Smith - Vampyrės Dienoraštis: Pabudimas [1]

  Gal prieš metus, o gal ir prieš du, vasarą kankinausi ir bandžiau žiūrėti šį serialą. Nesakau, kad blogas, bet... Ne man. Tada, taip jau išėjo, kad Anglijoj teko laukti žmogaus. Šilta, saulėta, rankoj šaltos arbatos butelis, galvojau sau, vat imsiu ir pasiimsiu ką lengvo paskaityt kol laukiu. Pasiėmiau dvi knygas su dviem knygomis kiekvienoje. Tą kartą perskaičiau gal lapą, gal du. Prie pirmosios L.J. Smith Vampyrų Dienoraščių knygos "Pabudimas" (The Awakening; ISBN 0061020001; 311p., Goodreads) grįžau tik pernai metų pabaigoje, o baigiau - šiemet. Taip ir pradėjau metus, su vampyrais.
  Knyga parašyta gerai, o ir siaubo dalis joje - puiki. Visi tie paklaikę bėgimai per tiltus (tekantis vanduo?), pranašystės, milžiniški varnai - nuostabu. Būtent dėl to skaitysiu ir kitas knygas. Bet...
  Su herojais man čia prastai. Stefanas - arogantiškas ponas per pusę tūkstantmečio nesusivokęs, kad laikai keičiasi. Ir lėkšta vidurinės karalaitė, kurią visi garbina, Elena. Gerklėj strigo visi tie skubėjimai rašyti dienoraštį per pamokas, vaikino medžioklės planai, ir t.t., geriau jau man Sukės ilga išmonė apie skudurus, dovanokit ir turėkit omeny, kad tai vienintelis mano minimas minusas.
  Nustebau, kad knyga parašyta 1999-aisiais. Iš to laikmečio istorijos apie vampyrus atrodė kitokios, bet štai pasirodo klydau, jų buvo, yra, ir turbūt bus kitokių visada ir visur. O aš jau tikrai labai pasiilgau tos vampyrų literatūros, tad nors nelabai man ši knyga patiko (nors ji parašyta tikrai gerai), ir tegaliu jai duoti 5/10, vis tiek džiaugiuosi, kad paskaičiau, ir kitas dar tikrai suskaitysiu. Ką ten, gal kada ir serialą pribaigsiu.

Derek Landy - Malonusis ponas Skeletas: Žaidimas su Ugnimi [#2]

  Na va, antra mano mėgiamo skeleto detektyvo knyga, Derek Landy "Malonusis ponas Skeletas: Žaidimas su Ugnimi" (Skulduggery Pleasant: Playing with Fire; ISBN 0007257031; 320p.; Goodreads). Autoriaus iškalba sakyčiau net dar pagerėjusi (taip, skaičiau anglų kalba, ir tą rekomenduoju kitiems, tikrai labai gerai parašyta), o Skeletas atrodo prisirinko net dar daugiau triukų. Iš mano liaupsių turbūt jau aišku, jog knygą vertinsiu gerai, ar ne?
  Kažkada seniai vykusiame kare, kuriame Skeletas ir prarado savo kūną (išskyrus, žinoma, kaulus), tamsiuosius dievus Beveidžius (Faceless Ones) sekę burtininkai buvo nugalėti, bet nesunaikinti. Paskelbtos paliaubos jau nuo pat pradžių buvo trapios ir, kaip parodė laikas, ne amžinos. Vieni tamsiojoje pusėje liko daugiau iš patogumo, to smagumo būti blogais, noro gauti daugiau galios ir greičiau. Kiti gi tais dievais šventai tikėjo, iki fanatikų lygio. Ir vienas toks pamišėlis ką tik paspruko iš sustiprinto rėžimo kalėjimo. Kaip jis tai padarė ir kas jam padėjo? Tinkama byla Skeletui ir Valkirijai Kein! Tik kažin ar jie apsidžiaugs ją išsprendę.
  Tuo tarpu tas fanatikas ieško, kaip sugrąžinti Beveidžius į žemę. Praeitą sykį jam sutrukdė ingredientų trukumas, bet šį kartą yra kas jam padeda.
  Pasikartosiu, bet jaučiu reikalą priminti, jog šiose knygose žudynės brutalios ir detalios. Bet visa kita labai gražu ir nekalta. Na, nebent bijot milžiniškų vorų, skeletų... Jei šia knyga baigsiu 2015-uosius, tai baigsiu juos gerai (nepaisant rekordiškai trumpo perskaitytų knygų sąrašo). Atrodo pagaliau radau dar vieną seriją, kurią tikrai pamėgau ir galėsiu tęsti be gręžimo dantimis. Knygai duodu 10/10, and I rest my case.

Derek Landy - Malonusis Ponas Skeletas [#1]

  Knygą skaičiau anglų kalba, tad ta kalba rašysiu ir vardus, bet jei kas skaitėte lietuviškai - palikite komentarą su jais, ačiū. Ypač norėčiau sužinoti kaip lietuviškai vadinosi tie kovotojai su dalgiais, kurie dirbo su geraisiais burtininkais, ir tie popierine oda, dirbę šios knygos piktadariui.
  Kartais, kai užsiskaitau panašaus žanro ir tipo knygų, imu erzintis dėl visų panašumų. Atrodo, rašė skirtingi autoriai, skirtingais laikais, gal net iš skirtingų pasaulio vietų, kodėl tad istorijos tokios vienodos? Kitą kartą, net kai tų vienodumų netrūksta, knygos gi palieka labai skirtingas nuomones apie save. Derek Landy knyga "Malonusis ponas Skeletas" (Skulduggery Pleasant; ISBN 00077241615; 368p.; Goodreads) būtent iš to pastarojo knygų tipo. Kaip sako velnias detalėse, tai čia būtent tai ir suveikė. Mažyčiai dalykai knygą pavertė neblogu skaitalu.
  Skulduggery Pleasant - detektyvas su tokia malonia noir aura. Žavus kostiumas su smeigtuko storio dryželiais, ginklas užantyje, magija rankose, ir aštrus neegzistuojantis liežuvis. Neegzistuojantis, mat jis visgi - skeletas. Pragyvenimui jis užsidirba spręsdamas visokias mįsles ir paslaptis. Ir, nors yra žinomas, kaip geras detektyvas, jo nei pernelyg mėgsta, nei juo pernelyg pasitiki. To pasekoje Skulduggery susiduria su rimta problema, kai iškyla reikalas įtikinti valdžią imtis veiksmų prieš seną jo priešą, galingą ir piktą burtininką. Valdžia žino jo praeitį su tuo burtininku, žino apie jo keršto troškimą, tad įtikinti juos, jog anas gviešiasi pasaulį sunaikinti galinčio artefakto, kuris, kaip tikima, tėra tik legenda, negali būti lengva. Bet gal jie patikėtu Skulduggery geriausio draugo dukterėčia? Juk jos dėdė mirė, kad apsaugotų kažką magiško, kažką, kas galėjo būti pavogta, tik mirus to daikto savininkui.
  Knygą rekomenduoju skaityti originalo kalba, mat jos parašymas tiesiog žavingas, pilnas juokingos kalbos, žodžių žaismo, išsireiškimų ir taip toliau. Visi viską tikrai supras, gal tik sarkazmas šen ten praslys, bet taip ir savoj kalboj būna. Ir nors knyga Lietuvoje, kiek mačiau, tarp knygų vaikams (kaip ir Mechaninė Širdis! Ta knyga tikrai ne vaikams), manau ji labiau dera tokiems labiau vyresniems, kurie neišsigąs brutalių žudynių, nuplėšytų rankų, ir nuluptos odos. Knygai duosiu stiprų 8/10, ir perskaitysiu kitas dvi, kurias turiu. Yra ir daugiau, žiūrėsim kaip ten bus po trijų.

Matt Haig - Radliai

  Pačiu laiku Halloween'ui, baigiau knygą apie vampyrus! Ir dar ne kažkokią ten paauglišką meilių seilių dramą. Matt Haig ir jo "Radliai" (The Radleys; ISBN 978-1-84767-861-4; 343p. Goodreads) nudžiugino savo paprastumu. Tai istorija apie šeimą mažame Anglijos kaimelyje, apsiskaičiusią, paprastą, gal net vidutinišką. Vampyrų šeimą.
  Radliai - senas vampyrų šeimos vardas, kas man leido spėti, kad Piteris greičiausia yra pirmasis abstinentas joje. Visa tai jis daro tik dėl savo žmonos, kurią myli net ir kas dien gaudamas priežasčių abejoti ar ji jaučia jam tą patį. Pagal idėją juk turėtų - paverstas vampyras visuomet jaučią trauką savo kūrėjui... Tuo tarpu ji gyvena kvėpuodama vidutiniokiškumu. Ji tenori, kad jų vaikai augtų paprasti, nieko nežinodami apie jokius vampyrus, kaip normalūs žmonės. Juk viską galima kažkaip paaiškinti. Nemiga ir migrena? Na, taip jau būna. Bėrimas? Reikia daugiau kremo nuo saulės. Alkanas, pykina? Valgyk daugiau raudonos mėsos! Idiliška, nuobodu. Viskas ėmė virsti rutina, apsimetinėjimas vis sunkėjo, pagundos vis augo. Ir štai vieną naktį Radlių vaikai paragavo kraujo... Ir tarsi to nebūtų gana, čia apsireiškia Piterio kraują geriantis brolis vampyras, su savo kraujo buteliais ir skeletais spintoje. Here to save the night.
  Knyga puiki savo paprastumu. Tokių knygų - šimtai. Bet nei viena iš jų nepasakoja apie vampyrų šeimą. Jau vien dėl to casual approach duodu pilną 10-10, nėra ko smulkintis.

Allison van Diepen - The Vampire Stalker

  Po visų ilgų ir sunkių skaitymų norėjosi kažko lengvo. Dėjau knygas į Sena.Lt ir ši užkliuvo už akies. Plonoka, parašyta negailint popieriaus ir su gera anotacija, žadančia heroję, kuri įsimyli knygos herojų. Allison van Diepen ir jos knyga "The Vampire Stalker" (Vampyrų Medžiotojas; "Scholastic" 2011; ISBN 978-1407-12989-1; 250p. Goodreads) yra mano pirma pažintis su autore, ir, iš kart pasakysiu, blynas - neprisvilo. Visų pirma tai norėčiau ją pagirti už apsiskaitymą ir lengvą rašymo stilių. Labai nustebau kai panaudojo tą "string theory", apie dimensijas... Jei rasiu kokį naudingą video, apačioje teksto įdėsiu ir jums, tikrai įdomu.
  Eimė (Amy) - serijos apie vampyrus gerbėja, kurios istorija prasideda nuo stovėjimo eilėje, laukiant kada galės įsigyti antrąją trilogijos knygą. Priešingai nei jos dvi geriausios draugės, ji labiau žavisi tyliu ir niūriu Aleksandru Banksu, o ne jo žaviu, atlapaširdžiu pusbroliu Džeimsu. Iš tiesų, ji juo žavisi taip, jog kiti vaikinai jos nė nebedomina, o internete naudoja misis-aleksander-banks pseudonimą. Tad, nenuostabu, visos trys, kad ir kuriuo herojumi žavėjosi, knygą suryja per savaitgalį. Skirtumas tik tas, kad Eimės istorija nesibaigia. Greičiau jau tik prasideda, mat vieną vakarą, einant iš šokių, ją užpuola kažkoks antžmogis. O išgelbsti - vaikinas, neįtikėtinai panašus į Aleksandrą. Ką ten, jis taip ir prisistatė - Aleksandras Banksas. Kvailas kosplėjeriaus pokštas?
  Knyga tikrai nebloga, trumpa, lengvai skaitoma, bet smegenų nelydanti. Ji žinoma orientuota į tam tikrą skaitytojų ratą, bet man tai niekada netrukdė, ir čia - ne išimtis. Duosiu stiprų 7/10 ir tikrai pasidomėsiu kitais autorės veikalais. Maža ką ji dar turi. Labai mėgstu kai autoriai moka pasidomėti aprašoma tema PRIEŠ rašydami knygą (mat yra tokių, kurie pasidomi po to, teko susidurti).

Otfried Preusler - Raganiukė

  Otfried Preusler knyga "Raganiukė" (Die Kleine Hexe; "Alma Littera" 2002; ISBN 978-9955-08-161-6; 136p.) yra viena pirmųjų mano atmintyje įstrigusių knygų. Skaityti mane išmokė kai buvau 3-ejų, tad nenuostabu, kad pačios istorijos negalėjau pilnai prisiminti ir skaičiau kaip naują. O ir pačios knygelės žinoma nebeturėjau, bet štai vieną dieną radau ją Pegase, perleistą, tai ir neatsispyriau.
  Istorija visai paprasta, bet su tokiu neblogu posūkiu. Mūsų herojė, Raganiukė, vieną Valpurgijos naktį išsmunka pasišokti su senėmis raganomis, nors ji tam dar per jauna. Čia ją nutveria ne kas kitas kaip jos pačios teta! Ir atitempusi pas Raganų Močią reikalauja teisingumo. Toji pasirodo ne tokia jau ir pikta žiežula, kaip buvo galima tikėtis ir suteikia Raganiukei šansą, nepaisydama kitų raganų raginimų. Jei Raganiukė iki kitų metų taps gera ragana - jai bus ne tik atleista, bet ir leista toliau dalyvauti Valpurgijos Naktyse. Žinoma šluotą iš jos vis vien atima, dėl ko namo ji parsiranda tik po kelių dienų. O dar tas "geros raganos" atvirumas interpretacijoms... Kas ten žino kokia gi toji gera ragana.
  Gera knygelė. Patiko tada, patiko dabar, tai ir duosiu 10-10, nėr ko smulkintis su vaikystės meilėmis. O, ir dar, Preusler parašė ir tą knygą apie Krabatą. Ketinu ir ją paskaityti.

Joe Hill - Širdies Formos Dėžutė

  Būna, kad knygos patinka dėl kažkokio vieno, visiškai neesminio dalykėlio. Joe Hill knyga "Širdies Formos Dėžutė" (Heart-Shaped Box; ISBN 978-9955-700-43-2; "Obuolys" 2007; 352p.) yra būtent viena tokių knygų. Ją man rekomendavo kaip siaubo knygą. Siaubas išsisėmė ties kokiu keturioliktu skyriumi, bet liko kas kita. Liko atvirkštinė mergelės bėdoje istorija. Metalistą-gorilą gelbėjo dvi gotės-skeletės.
  Džudas Koinas - kažkokios metalo grupės solistas (būtent taip ten jį vadino). Palaikydamas įvaizdį draugauja su visokiomis gotėmis (irgi, būtent taip viskas ten vadinama), o kai jos pabosta - kaip nors jomis (legaliai) nusikrato. Taip pat, o kaip kitaip, renka visokį okultinį šlamštą, tad nenuostabu, kad taip lengvai užkibo ant kabliuko, kai jo asistentas internete rado parduodamą vaiduoklį. Vaiduoklis, anot pardavėjos, priklauso jos patėviui. Kadangi jis neturėjo savos vietos būdamas gyvas - jam mirus, liko prisirišęs prie savo kostiumo. O kad jau buvo žymus hipnotistas - sugebėjo grįžti ir dabar šiurpina moters dukterį. Tad ji ir nusprendė vaiduoklį, su visu kostiumu, parduoti. Džudas matyt per daug nesitikėjo. Bent jau tikrai ne tiek, kiek gavo...
  Knyga, bent iki maždaug pusės, buvo pakankamai šiurpi. Po to skaičiau daugiau dėl gudrių šunų, nei pačios istorijos. Siaubas išsisėmė, istorija supaprastėjo ir tapo paprasčiausiai žūtbūtine kova dėl išgyvenimo su šiokiais tokiais "susitaikyk su tuo kas esi" prieskoniais šen ir ten. Atrodo visos Džudo mylimosios buvo kažkaip išnaudotos vyresnių vyrų kai tebuvo jaunos paauglės, o visus "gliukus" galima sutvarkyti susipjausčius ranką. Duosiu knygai 6/10. Ją lengva skaityti, nepaisant šiokių tokių, nedidelių klaidelių vertime. Bet patarčiau pirmą pasiskolint iš draugų ar bibliotekos, o tada galvoti ar ją verta turėti.

Stewart Wieck - Clan Novel: Toreador

  Kas žinot, kas nežinot - labai mėgstu žaidimą Vampire the Masquerade. Mėgstu dalykus, kurie ne tik įtraukia, bet ir priverčia, net žinant, jog tai netiesa, pamąstyti, o ar negalėtų ten būti kažko daugiau, nei vien žmonės ir žvėrys? Ir kultinis požiūris į vampyrus su klasika praktiškai nesikerta, tad patiktų ir gerų vampyrų istorijų mėgėjams. Vienas įdomiausių VtM aspektų yra būtent klanai. Po to kai Kainas, pirmasis žudikas, nužudė savo brolį Abelį - Kaino vaikai, ar "vaikai", tapo vampyrais, kurie pamažėle ėmė skilti į tam tikrų bruožų ir sugebėjimų turinčius klanus. Vieni klanai pasižymi vienu dalyku, kiti - kitu. Nosferatų kūnai dar spėja papūti, ką jau bekalbėti apie jų baisias deformacijas virsmo metu. Tačiau jie žinomi kaip didžiausi slapukai ir talentingiausi šnipai. Toreadorai - jų didžiausia priešingybė. Gražūs ir dažnai lėkštoki, nors neretai ir labai talentingi kokioje nors gražaus meno srityje. Jie pasižymi kaip viliokliai, tad su jais reikia kalbėti atsargiai. Gal net privengti akių kontakto, kas ten žino! Tad taip. Kai pamačiau šią knygą viename iš Anglijos panaudotų daiktų parduotuvių, maniau VĖL iš klumpių išvirsiu. Stewart Wieck knyga "Clan Novel: Toreador" (Vampire the Masquerade; "White Wolf" 1999; ISBN 1565048073; 262p.) yra pirmoji dvylikos ar trylikos knygų serijoje. Vėliau radau ir trečią, bet daugiau tokia laimė neišpuolė. Manau jas kur nors susipirksiu internete, gaila tik, kad Book Depository jų jau nebeturi, bet ei, perleido Anno Dracula, perleis ir šias, ar ne? O, ir, nors tai kvailai nuskambės, mat neradau nei vienos knygos su Drakula, ši gi visai tinka kaip pakaitalas. Kodėl? Nes Vladas Drakula priklause Tzimisce klanui, vienam iš šiurpiausių įmanomų, gebančių baisia magija performuoti kūnus ir gyvus audinius į monstrus, kurie aklai kausis iki mirties, nesustodami, nes po kulkų papliupa. Bet aš jau grybauju, eikim prie knygos.
  Leopoldas yra vampyras-našlaitis. Jis nežino, kas jo šeimininkas ir šiek tiek abejoja, kad prisiminimai apie savą praeitį yra tikri. Ne paslaptis, kad vampyrai gali įteikti tam tikrus prisiminimus, kai ką nors trina. Tarkim, trina savo egzistenciją, kaip Leopoldo šeimininko. Tai jį graužia diena iš dienos. Tačiau jo talentai ir vampyriški sugebėjimai - aiškiai Toreadorų, tad jį globoja, kaip ir priklauso, jei niekas tokio vampyro "neįsivaikina" - Klano Pirmoji (Primogen), Victoria Ash, šiek tiek azietiškų bruožų gražuolė. Vieną naktį jį paprašo Leopoldo padaryti Abelio mirties scenos skulptūrą jos pobūviui. Pobūviui, kuriame ji planuoja šiek tiek pakilti karjeros laiptais. Kaip ir galite spėti, aukščiau nei Klano Pirmoji jau beveik nebėra kur... Bet, vakaro pabaigoje jie abu supras, kodėl prietaringi vampyrai bijo net minėti savo Tėvo, Kaino vardą, ką jau kalbėti apie vakarą, kur visi pasieniai užgrūsti skulptūromis, su juo, stovinčiu virš savo brolio lavono.
  Iki to vakaro Leopoldas dar spėja aplankyti Hannah, Tremere klano Pirmąją, nors jie savo Pirmuosius vadina kažkaip kitaip, deja primišau kaip. Kad ir kaip jis nenorėjo eiti prašyti pagalbos iš gal ir geranoriškai nusiteikusios Tremerės, su burtininkų-vampyrų klanu susidėti jam buvo baisu. Ir ne veltui.
  Knyga labai lėtai įsivažiuoja ir iš pradžių nė nesupratau tai ką per velniavą skaitau. Bet kuo toliau į galą, tuo įdomiau darėsi. Rekomenduoju pirmiausia perskaityti istorijos gale esantį lapą, kuriame dviem sakiniais aprašomi klanai, tuomet lengviau suvokti keistus žodžius, kaip Lasombra, ir kodėl jie kelia tokią paniką tarp net ir labai galingų vampyrų. Knygai duosiu 9/10, tašką pridėjau, mat paminėjo Drakulą, bet tada atėmiau, nes Leopoldas mano, jog toks neegzistuoja. Mes gi žinome geriau...

Jurgita Noreikienė - Naberijus

  Lietuvių, rašančių antgamintius romanus tiek nedaug, o ir tos knygos taip dažnai tokios nemalonios, kad dėl šios knygos nejuokais su savimi derėjausi. Imt ar neimt Jurgitos Noreikienės "Naberijų" ("Charibdė" 2013; ISBN 978-9955-739-42-5; 349p.)? Paėmiau.
  Knyga apie Pelenę Alminą ir Teisingumo Demoną Naberijų. Vieną vakarą jis su ja susisiekia ir visas jos gyvenimas ima suktis apie jį. Kerai? Burtai? Demonui kažko reikia. Teisingumo demonui kažko reikia iš Alminos. Čia mane šiek tiek suerzino jos nesugebėjimas sudėti vieną su antru, kai jai tiesiogiai pateikiama informacija, o ji į ją neatkreipia nė menkiausio dėmesio. Kita vertus, kai paaiškėjo ko tam demonui reikėjo ir kaip jis rado Alminą - teko palinksėti, kad nėra visa tai taip ir blogai.
  Viskas gan užtęsta, nors skaityti ir nėra labai nuobodu, bet iki tų gerų vietų kartais tekdavo ilgokai šliaužti ir galvoti kodėl šliauži. Tarkim, Almina suprato ko reikia demonui ir jos pyktis buvo pakankamai stiprus, kad įsakytų jam imtis keršto ir žudynių. Čia atrodo ir turėtumėme baigti, bet gi nebaigėm. Autorė nepagaili pagalių į ratus ir knyga tęsiasi, tęsiasi ir tęsiasi iki pagaliau ir man šiaip ne taip prišilo, kad knyga nėra apie Teisingumą. Ir net pats viršelis tai sugestino, knyga apie dvilypumą, apie tą pilką spalvą tarp juodo ir balto. Būtent dėl to šią užtęstą ir silpnoką knygą noriu pagirti. Ir dar už tai, kad Naberijus nepašykštėjo ir savo ašarų, pirmą kartą teko skaityti apie verkiantį demoną. Ne dėl meilių seilių, o iš apmaudo, pykčio, pažeminimo.
  Kaip ir sakiau, supernatural autorių turim mažai, o ir tie patys ne itin geri. Ir šis blynas svilėsiu kvepia, bet autorei palinkėsiu parašyti dar bent vieną. Rašymo stilius, bent jau vėliau, tikrai sklandus. Skaitėsi lengvai ir kažkokių nelogiškumų, keistenybių ar šiaip jau siutinančių scenų buvo ne per daug. Herojai - žmogiški, tiek demonai, tiek ir angelai su savo kliaudomis, kartais net juokingomis, kitą kart tiesiog bukomis. Duosiu tik 4/10, bet jei bus daugiau knygų panašia tematika - nepasibodėsiu paskaityt.

Roderick Gordon ir Brian Williams - Galinė Riba [#6]

  Pasakykit man kas, ar išaugama iš to juodo prisirišimo prie herojų? Numirė mano mėgiamiausias ir štai neberandu sau vietos, vartau knygą su paika viltimi, jog rasiu autorių prierašą "pajuokavom". Paskutinė Roderick Gordon ir Brian Williams Tunelių serijos knyga "Galinė Riba" (Terminal; "Alma Littera" 2013; ISBN 978-609-01-1157-4; 312p.) į mano nagus pateko dar gruodį, gimtadieniui, bet slėgė mintis, jog čia ir baigsis požemių, stiksų ir kitokios velniavos istorija, tad perskaičiau tik dabar.
  Negaliu daug pasakoti, mat maža kas skaitęs šią seriją, nors tikiuosi, perskaitys daugiau. Tad taip neišsiplečiant: paviršiuje - armagedonas. Armagių rasė suaugo ir naikina visa ką savo kelyje. Jungtinė Karalystė - paralyžiuota, o Londonas - bene sunaikintas. JAV jau planuoja paleisti raketas ir sunaikinti šalį, jei armagių nesulaikys patys vietiniai.
  Vilas su Česteriu kovoja atskiras kovas. Keista, kaip labai protas pakriko Česteriui, ir koks ramus atrodo Vilas. Eliot tuo tarpu kovoja su savo stiksiška prigimtimi, o jos tėvas vis dar veda protaujančių stiksų būrius kovai prieš armagius ir stikses, kurios juos peri. Žodžiu - chaosas begalinis, nebuvo kada net atsitraukti (nors ir labai ilgai skaičiau, tai daugiau jau dėl nenoro, kad knyga baigtus).
  Pabaiga įdomi, savotiška ir man dar neregėta. Tai nereiškia, kad ji man patiko. Kvailos mirtys ir tas apatiškas susitaikymas su... Na, tuo kas įvyko. Vis tiek, žinoma, duosiu 10-10, nes, po galais, patiko man šita serija. Apsimesiu, jog pabaigos neskaičiau ir tiek.

William Peter Blatty - Šetono Išvarymas

  Kartais nesiskaito ir nors tu ką. Sėdi, žiūri į knygą ir galvoji - va, atsiversiu, vėl sakiniai painūs, vėl žodžių formos sumaišytos, vėl tempiama guma. Taip deja nutiko ir su tikrai nebloga William Peter Blatty knyga "Šetono Išvarymas" (yra kitas leidimas, pavadintas tiksliau "Egzorcistas", bet kiek žiūrėjau, tai turinys nė kiek nesiskiria) (The Exorcist; "Žaltvykstė" 1994; ISBN 9986-06-009-5; 351p.), kuri jau seniai sąraše gulėjo. Šiemet gi, viliuosi prie siaubų ir baubų dar ir sąrašą tą sutrumpint. Kol kas nesiseka.
  Kas matė filmus, turbūt žino apie ką ši knyga. Aš to pirmo nemačiau, tad man čia buvo visiškai nauja (mačiau tik The Beginning). Gal todėl ir atrodė, kad guma tempiama. Apsėstą mergaitę, kurios vardas man buvo per sukus įsiminti, tampo po gydytojus. Kai gydytojai nieko neranda - tempia pas psichiatrus ir psichologus. Tada gi kviečiasi kunigus ir dar juos kaltina, kad neskuba padėti. Mergaitė tuo tarpu pamažėle miršta, demonas neleidžia jai miegoti, motina vis pumpuoja jai raminamuosius, išsekimas auga, grėsmė jog širdis atsisakys toliau dirbti - didėja.
  Tėvas Karas nori patikėti, jog tai demonas, tačiau baimė suklysti per stipri. Jis privalo patikrinti viską, kiekvieną mažmožį, ir dovanokit, kad man užkliuvo, jog čia vis peršama idėja, jog susitelkęs žmogus gali judinti daiktus ir skaityti mintis. Anyways, bandymas po bandymo. Vieni pasiteisina - demonas yra. Kiti ne - mergaitė tiesiog pakvaišo, isterija ar dar kas. Kita vertus, gal būt tai pats demonas, sėjantis abejones?
  Knyga nebloga, bet mane gerokai nuvargino tas lėtas šliaužimas pirmyn. Pabaiga labai gera, nors toji motina su dukra pasirodė tikrai nemalonios, bent jau motina. Atrodė lyg kunigų auka būtų likusi neįvertinta. Bet, knygai duosiu 7/10, šiaip ar taip, paskaityti buvo verta. Gal tik reikėjo imtis originalo, mat čia tekstas keistai sudėliotas.

Koji Suzuki - Skambutis [1]

  Perskaičiau pusę Koji Suzuki knygos "Skambutis" (Ring; Ringu; "Obuolys" 2005; ISBN 9955-9725-3-x; 208p.) ir supratau, jog nemačiau nė vieno filmo ar adaptacijos. Kita vertus, man filmus žiūrėti ir šiaip jau gan sunku ir nuobodu, tad gal ir nereikia stebėtis, jog lyg po akmeniu gyvenu. Bet, pažiūrėsiu. Su laiku. Kadanors. Kai bus laiko. Tikrai.
  Knyga įdomi, nors siaubas joje labai sukoncentruotas į tam tikras dalis. Tarkim, pašiurpina skaitant pradžioje, tada sukelia nerimą, na o po to jau seka įtampa - gyvensi, mirsi, spėsi, nespėsi, rasi, nerasi?
  Istoriją turbūt žino daugelis. Sadako, būdama graži ir apdovanota keistais sugebėjimais - nuteikia žmones prieš save savo keistumu ir uždarumu. Galų gale dingsta nuo žemės paviršiaus, o ten, netiesiogiai, prasiveria tikra pragaro skylė. Negaliu pasakyti, jog supratau kodėl tai įvyko būtent tada, kai keturi jaunuoliai apsistojo tame kotedže, mat jei Sadako sugebėjo sukoncentruoti savo galias į video kasetės įrašymą - kodėl negalėjo to padaryti bet kada, kodėl reikėjo būtent tos kasetės? Žodžiu, grįžkim į vietą - keturi jaunuoliai apsistoja kotedže ir randa video grotuve paliktą kasetę. Žinoma - pažiūri, mat kam nuomotis vaizdajuostę, kai viena štai guli. Kažin kokio kvailumo pastūmėti - jie juostą sugadina įrašydami reklamą pačioje svarbiausioje jos dalyje. O po septynių dienų - vienas po kito miršta, vienodomis aplinkybėmis, lyg mėgintų nusitraukti galvas, raudamiesi plaukus, iš siaubo. Vieną tokią mirtį savomis akimis matė taksi vairuotojas, kuris štai paveža pagrindinį pasakojimo herojų iš darbo ir mielai papasakoja jam, ką matęs...
  Toliau aišku - žurnalistas randa kasetę, pažiūri. Skambutis. Įvyko ir daugiau įdomių netikėtų dalykų, o ir visa kasetės įrašymo istorija buvo gera. Iki šiol maniau, iš visokių matytų klipų ir taip toliau, kad ten tik padriki vaizdai, tačiau taip nėra. Herojai gerai išdirbti, kiekvienas turi savo charakterį ir nėra tik atrama pagrindiniam herojui. Su knyga bėda tik ta, kad jos redagavimas toks šiaip sau. Akių labai nebado, bet vietomis reikėjo pasitikslint ką perskaičiau. Bet kuriuo atveju, ieškosiu kitų dalių, o šiai duosiu 9/10. Balą atimu tik dėl to, kad kai kurie dalykai, mano supratimu, liko nepaaiškinti ar užmiršti, lyg pametus logikos siūlą.