knygos apžvalga | Samantha Shannon "The Priory of the Orange Tree"

Autorius: Samantha Shannon
Pavadinimas: The Priority of the Orange Tree
Serija: -
Žanras: Fantastika, Aukštoji Fantastika
Psl.: 848
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Mėgstu istorijas su drakonais. Ir šiaip - esu smalsus. Tai, kai pradeda visur rodytis kokia viena ar kita knyga, labai jau man knieti sužinoti, ko visi čia liaupsina ją. Dažnai susigundau paskaityti, nepaisant to, jog labai daug kartų tos knygos man visai nepatiko.

Apie Knygą: Religijos pastatytos ant melo. Imperijos pastatytos ant religijų. Tūkstantį metų Berethnet vardo karalienės sėdėjo soste. Kiekviena susilaukė dukros, kuri perėmė šią šventą pareigą. Mat pasibaigus jų dinastijai - į pasaulį sugrįš Bevardis, ugnimi alsuojantis drakonas, ir žmoniją vėl valdys tie padarai.

Bet melas net kapuose nėra saugus. Jo galai niekada neužkamšomi idealiai. O smalsūs protai klausia per daug klausimų. Kažkas rado teisybę ir yra pasiruošęs ją atskleisti visiems. Tiesą apie drakonus, karalienių dinastiją, bei viso pasaulio balansą, ciklą jame.

Mano Nuomonė: Čia ant tiek per daug informacijos, kuri absoliučiai nieko neduoda istorijai, kad turbūt pusę knygos išmest būtų galima. Tai man labiausia ir trukdė. Suprantu, jog tos buitinės scenos su tetos sesers puseserės vestuvių detaliu aprašymu buvo skirti tam, kad geriau susipažintumėme su vienu iš kelių pagrindinių herojų, bet kartais oi kaip per daug būdavo. Kitu atveju, tai gal ir nebūtų toks didelis minusas, bet čia gi per aštuonis šimtus prakeiktų puslapių!

Bet knyga, toli gražu, nėra prasta. Ji įdomiai sukurpta, su visa ta karalienių dinastija, matriarchija, slaptomis bendruomenėmis, alchemija, bei įdomiomis legendomis (beje, LGBT friendly irgi), kurios šiaip jau reikalautų savo istorijos, bet čia svarbiau buvo įkišt tą bereikalingą sceną, tai matomai neliko vietos paaiškint iš kur ten tie medžiai, dovanoję nemirtingumą, galias, ir kuo jie skyrėsi, bei kas nutiktų, tarkime, paragavus vaisių nuo kiekvieno?

Žodžiu, knyga man paliko daugiau klausimų, nei suteikė atsakymų. Kovos scenos buvo labai nuobodžios, ir jei jums nepatinka drakonai, taip labai, kaip jie patinka man, tai manau gali ir visa knyga būt ne kažką. Aš duodu tokį silpną 4/5, nes daugiau negaliu, bet mažiau nenoriu, nes buvo tikrai labai gražių vietų, bet iki jų dasibrauti...

įvairovė | Chloe Benjamin "Nemirtingieji"

Autorius: Chloe Benjamin
Pavadinimas: Nemirtingieji (The Immortalists)
Serija: -
Žanras: Grožinė literatūra, Šiuolaikinis
Psl.: 346
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Pasiėmiau įvairovei, nes Goldų šeima yra Žydai ar Semitai, nežinau, kaip tiksliai. Bet man tai pasirodė retai matoma tarp pagrindinių herojų, bent jau tarp knygų, kurias paprastai skaičiau, tad sumečiau, jog pravers praplėsti akiratį. Kaip tas pasakymas, jog kas kart kažką pirkdami: mes balsuojame.

Apie Knygą: Gandai apie be galo tiksliai ateitį nusakančią moterį, čigonę, aiškiaregę, pasiekė ir keturis Goldų vaikus. Pagundai sužinoti savo ateitį jie žinoma nepajėgė atsispirti. Per daug tai intrigavo. Kas bus? Ar jie bus laimingi? Ir, svarbiausia, kada jie mirs?

Visas tolesnis jų gyvenimas rėmėsi ant datos. Vieni ją pasiliko, kaip paslaptį, nepatikėję kitiems. Kiti - pasidalino data, gal būt norėdami išsklaidyti slogulį, kuris užgula kiekvieną, kuriam lemta mirti per anksti ir apie tai žinoti. Ir kiekvienas tos savo datos laukė, su baime, nekantrumu, viltimi. Viltimi, kad ateis ir praeis.

Mano Nuomonė: Nors įvairovės man būtų užtekę ir religijoje, kuri mano aplinkoje tiesiog per retai pasitaiko, bet jos čia buvo ir dar daugiau. Vienas iš brolių mirė nuo AIDS, tuomet, ankstyvuose 80-uosiuose, žudžiusio daugiausia homoseksualus ir dėl to vadintu gėjų vėžiu. Patys istorijos herojai buvo labai skirtingi ir į savo mirties datą žvelgė labai skirtingai. Bet čia prasideda bėda. Būčiau mielai skaitęs keturias knygas, seriją apie vaikus, kurie užaugo, žinodami kada mirs. Vietoje to turime keturias suspaustas istorijas, perpildytas bereikalinga informacija, kuri užglaisto faktą, jog jie užaugo ir tu nieko be tos pirmos dienos, bei artėjančios paskutinės, be jų darbo ir šeimos statuso - nieko daugiau nežinai. Viskas skubiai stumta pirmyn, plėtojant asmenybes iš smulkmenų, kaip reakcijų į sulčiąspaudės neturėjimą, arba tokių didžiulių dalykų, į kuriuos nepavyko sureaguoti dėl laiko ir vietos stokos, kaip iš niekur atsiradęs jau suaugęs vaikas. Arba visų tų antgamtinių, tikros magijos reiškinių. Tai, apie ką knyga? Apie vaikus, kurie sužinojo, kada mirs, ir tad iki tos dienos gyveno su galvoje vis tiksinčiu baimės laikrodžiu. Tik Tok, rytoj mirsi.

Nepatiko man. Nepatiko, nes per trumpos istorijos, o knyga - per ilga. Pilna ko nereikėjo, kai buvo ko reikėjo, o nieks neparašė. Nors OCD turėjo tik viena herojė, skaitant atrodė, jog jie visi apsėsti kažkokio obsesyvaus sutrikimo. Duodu 3/5, mat šiaip jau rašymo stilius būtų puikus. Gal man tik labai tas contemporary nepatinka, nežinau.

siaubo | Darcy Coates "The Carrow Haunt"

Autorius: Darcy Coates
Pavadinimas: The Carrow Haunt
Serija: -
Žanras: Siaubo Literatūra, Paranormalu
Psl.: 370
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Nujaučiu, kad bus daug tokių galai žino iš kur trauktų siaubo knygų man bandant rasti gerų (rekomenduokit jei ką turit). Nors noriu daugiau ir King'o paskaityt, nenoriu skaityti vien jo. Tai štai pasiėmiau čia vieną tokią. Deja nebuvo itin gera. Ne mano arbatos puodelis.

Apie Knygą: Carrow namas stovi baugindamas savo baisia istorija. Čia mirė begalės žmonių, išžudytų vieno iš jo buvusių savininkų. Dėl ritualistinio žudynių pobūdžio, mirusieji atrodo negali pasitraukti ir iškeliauti savais keliais, kas Carrow Vaiduoklių Namus ir padarė tokia miela vietele vaiduoklius ir šiurpulius medžiojantiems turistams. Remy vedžioja tas turistų grupeles, visada atsargiai, visada įspėdama. Ir visada, be išimties, jie išeina patenkinti autentiškais potyriais. Tik štai keisto vyruko pasiūlymo surengti savaitės trukmės pasigyvenimą su seansais ten jai nereikėjo priimti. Grupelė labai greitai supranta patekusi į mirtiną pavojų.

Mano Nuomonė: Žmonės čia per ilgai užtruko, kol susiprato, jog nežino vieni kitų motyvų. Sugalvojo kažkoks vyrukas, kad jam čia BŪTINAI reikia pasibūti, ir Remy BŪTINAI turi būti grupėje, kitaip neverta net pradėti. Ir tik knygos gale sužinome ko jam ten reikėjo, ir tada jau patys galim susidaryti nuomonę ar Remy tam buvo reikalinga ar ne. Bet štai, kai reikia imti ir patikėti, kad čia veikia ne labai akivaizdus poltergeistas, kurio tikrai nepaneigsi, nes įrodymai nenuginčijami, o žmonės, žudikai, tai jie visi labai greit ir motyvų susigalvoja, ir imasi atitinkamų taktikų. Skaitai ir atrodo autorė pamiršo, jog rašė mistinį siaubo trilerį, tai pamėgino staiga iš oro ištraukti naujų "įrodymų" ir taip paneigti tai, apie ką jau skaitėme. Baisiausia knygos dalis buvo detaliai aprašyti, khm, tarkime, žudikai. O tokių siaubo knygų aš tiesiog nemėgstu. Dėl to man nepatiko ir Joe Hill "Širdies Formos Dėžutė" - neįdomu ir tiek.

Nežinau, nepatiko. Bet neabejoju, kad jei tokios knygos, kaip "Širdies Formos Dėžutė" jums tinka, tai jums patiks kur kas labiau, nei man. O aš duodu 3/5, nes, kaip jau ir sakiau, ne mano arbatos puodelis.

Charlaine Harris "An Easy Death" | Gunnie Rose 1

Autorius: Charlaine Harris
Pavadinimas: An Easy Death
Serija: Gunnie Rose 1
Žanras: Vesternas, Miesto Fantastika
Psl.: 336
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Patinka man lengvos Charlaine Harris knygos. Jos tokios paprastos, bet ne per daug paprastos, tai skaityt visada įdomu. Pamąsčiau taip tad, ir pasiėmiau naujausią jos veikalą apie Gunnie Rose. Deja, ne mano tai arbatos puodelis, kad ir kaip man patinka Alternatyvi Istorija.

Apie Knygą: Lizbeth Rose - šaulė (gunnie). Vadinas ji gerai šaudo ir ją galima dėl šių talentų nusisamdyti. Ir, kad jau tai tikrai pavojinga profesija, ką dėl Indėnų, agresyviai atsiiminėjančių savo žemes, laukinių žvėrių, banditų ir taip toliau, ilgai šauliai nelinkę gyventi, tad atsisveikindami vieni kitiems linki "Lengvos Mirties" (Easy Death). Tik, kad ne visiems Lizbeth komandos nariams šį kart teko tokia gera dalia, kaip lengva mirtis. Su visais draugais išžudytais, Lizbeth Rose apsiima užbaigti darbą, kaip ir pridera geram šauliui. Vis geriau, nei gedėti, ar eiti ieškotis kitos komandos.

Bet nei ilgai gedėti, nei toli ieškoti Liz neteko. Dėl jos geros reputacijos ją pačią susirado bėda - du rusų burtininkai. Jie ieško Rasputino kraujo palikuonių, kad padėtų išgelbėti mirštantį Carą. Pavojų šioje misijoje tikrai netrūks, ir nors jie gali atremti daug pajėgų, nuo kulkos jų broliai ir seserys kažin ar patys apsigins, tad šaulė jiems labai praverstų. Ir iš tiesų, greit trijulė išmoksta kliautis tik vienas kitu, mat net pažįstami veidai ima per dažnai slėpti nepažįstamą blogį. Juk visgi ne visi myli Carą...

Mano Nuomonė: Įdomi tokia alternatyvios realybės knyga. Nesu tikras dėl laikmečio, bet tai gal dėl to, kad neatkreipiau dėmesio į minėtas mašinas. Bet iš to faktoriaus, jog Grigorijus Rasputinas čia - gan neseniai miręs, spėju ir laikmetis kažkur tas. Nebent, žinoma, burtininkai gyvena ilgiau, nei normalūs žmonės. Kalbant apie burtininkus, tai buvo bene įdomiausia dalis. Šiek tiek priminė Dragon Age istoriją: magų gildijos, tatuiruotės susijusios su sugebėjimais ar dievybėmis, žmonių baimė ir priešiškumas jiems. Bet pati istorija labai stokojo, na, istorijos. Veiksmas labai aiškus ir visą laik slenkasi link tikslo, bet, kaip ir vesternų filmuose, istorija labai apribota akiračiu, nesigilinant.

Nežinau, ar skaitysiu kitas šios serijos knygas. Dar pažiūrėsim, nes kol kas nelabai vilioja, bet kartais persigalvoju. Šiai duodu 3/5, daugiau kol kas negaliu.

Diana Rowland "White Trash Zombie Apocalypse" | White Trash Zombie 3

Autorius: Diana Rowland
Title: White Trash Zombie Apocalypse
Serija: White Trash Zombie 3
Žanras: Miesto Fantastika, Zombiai
Psl.: 320
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Kažkaip jaučiu, kad vėl įlindau į knygų serijos rutiną, kur neįdomu, bet reikia pabaigti, kad jau pradėjau. Trečioji Diana Rowland serijos White Trash Zombie knyga "White Trash Zombie Apocalypse" yra net prastesnė, nei vidutiniška.

Apie Knygą: Angel kaimynystėje filmuojamas siaubo filmas apie zombius. Ji net kelis syk pajuokavo su žinančiais, jog ji irgi yra zombis, kad būtų įdomu, ar porą dienų pabadavusi galėtų įsimaišyti tų netikrų zombių minioje. Bet, kažkas ją pralenkė. Ir netgi nebuvo juokinga! Matot, kažkas vis dar tęsia projektą Zoldiers (kaip Soldiers - kareiviai, bet Zombiai, tai Zoldiers) ir eksperimentuoja su zombiais. Vienas toks pasirodymo metu pametė protą ir puolė ieškoti naujo... Lyg Angel ir taip nebuvo darbo per akis, ką ten su potvyniu, kuris grasina užtvindyti visą jos namą, kuriame ji gyvena su tėvu, ir jos pačios sukurtu zombiu, kuris vis pasirodo akiratyje. O dar ta keista moteris, kur vis ją fotografuoja galai žino kam.

Mano Nuomonė: Čia buvo tiek daug "kam tu dirbi?!", kad net Betmenas nepasigėdytų (taškai, jei supratot). Visi kažkam dirba. Bet visi - dvigubi agentai, nes iš tikrųjų tai dirba ne tam, kam atrodė, kad dirba. Zoldiers vis dar atrodo kvaila idėja, bent žiūrint, kaip tas parazitas, kuris sukuria zombius - pirmiausia rūpinas nešiotojo sveikata, vadinas degina baisiai daug pietų: įsivaizduokit kareivį su bačkute ant nugaros, vien tam, kad porą valandų galėtų intensyviai bėgti. Aha. Geriausia knygos dalis buvo potvynis. Tai turėtų kažką sakyti.

Angel kol kas yra vienintelė priežastis, dėl kurios manau skaitysiu toliau. O šiai knygai negaliu duoti daugiau nei 3/5.

Chloe Neil "Wild Things" | Chicagoland Vampires 9

Autorius: Chloe Neill
Pavadinimas: Wild Things
Serija: Chicagoland Vampires 9
Žanras: Paranormalu, Vampyrai
Psl.: 350p.
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Pamiršau, kaip labai silpnai šitoje serijoje parašyti visi blogiukai. Bet, jau beveik baigėm su serija, tad pakentėsiu, per daug nesiskųsiu ir skaitysiu toliau. Mat, "Wild Things" yra jau devinta knyga iš, taip, atspėjote, trylikos.

Apie Knygą: Padarai sukurti magijos puldinėja antgamtinių būtybių susibūrimus ir grupes. Padarai, kurie tiesiog neegzistuoja. Žmonės dingsta be pėdsakų. Jie ten prieš kovą. Jie ten ir per kovą. Bet po jos - niekas nematė, kaip ir kada jie dingo. Ir nors Merit be galo trūksta bent kokių nors siūlo galų, griebtis teks bet kokių šiaudų, mat šifteriai, kurių žemėje Sullivan'as slėpėsi nuo suėmimo, nusprendė jog jie yra kažkaip dėl to kalti, tad jei neras kitų kaltų... Na.

Mano Nuomonė: "Bet, tas miręs blogiukas, jis turėjo dukrą apie kurią niekas niekada nežinojo", fui. Nemėgstu tokių temų, jos taip nusibodę, negaliu. Bent jau Sullivanas džiugino. Truputį priminė Eriką iš Sukės knygų, tuo savo politinės galios siekimu ir nenumaldomu veikimu. Pati istorija deja tikrai labai vidutiniška. Tiks tik tuo paskutiniu atveju, kai noris vampyrų, greit, nesudėtingai, o paaugliškos istorijos jau nusibodo.

Taip tad, geros jos pasiskaitymui šiaip. Geresnės nei gan didelė dalis tokių pačių, tiek su vampyrais, tiek be jų. Bet vis tiek tikrai prastos ir geriausiu atveju - vidutiniškos. Duodu 3/5, kaip ir labai dažnai nutinka šioje serijoje.

Joseph Fink "Welcome to Night Vale" | Welcome to Night Vale 1

Autorius: Joseph Fink
Pavadinimas: Welcome to Night Vale
Serija: Welcome to Night Vale 1
Žanras: Grožinė, Fantastika
Psl.: 401p
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Apie fenomenu tapusį podkastą aš žinoma žinojau. Bet podkastų nemėgstu, tai niekad ir neklausiau. Vietoje to, sumečiau, imsiu ir paskaitysiu knygą. Net dabar rašant suprantu, kokia kvaila tai buvo mintis. Knyga tikrai ne man. Ir tikrai negaliu jos rekomenduoti niekam, kas nesiklausė to podkasto ir jo nemylėjo. Ne dėl to, jog kažkas ten būtų neaišku, ne, viskas labai aišku. Bet.

Apie Knygą: Night Veil miestelyje viskas kažkaip keista. Čia keistai teka laikas. Čia keistai veikia atmintis. Žmogus gali daugybę metų būti devyniolikos. Žmogus gali turėti ne vieną, bet du karšto pieno stalčius. Šiame miestelyje gyveno ir Džošas. Džošas gali būti kuo tik nori, bet kuo, arba tų bet ko - kombinacija. Džošas norėtų sužinoti, kas yra jo tėvas, bet jo motinai ta idėja atrodo nepriimtina. Ji - juo rūpinosi, mylėjo, augino. Tad negavęs informacijos iš jos, Džošas dingsta. Sunku ieškoti jaunuolio, kuris gali atrodyti, kaip bet kas. Bet jo mama turi idėją, bent kažkokį įtarimą, jog žino, kur jos mažylis iškeliavo. Mat Night Veil miestelyje ėmė rodytis kažkoks... Kaip jis ten? Evanas? Ne. Ne, jo vardas buvo Evanas. Vyriškis su rudu švarku. Jis davė jai, o tada ir dar daugybei kitų žmonių, lapelį su užrašu "King City". Lapelių niekas negali išmesti ar pamesti, jie grįžta į jų rankas, sveiki ir įskaitomi, su pavadinimu miesto, kurio nėra.

Mano Nuomonė: Ši knyga yra King'o ir Gaiman'o vaikas. Tokia pat be galo paini fantastika, kuri laužo realybę ir jos supratimą. Niekas neaiškina, kodėl ir kas vyksta, bet praleidžiama labai daug laiko aiškinant skaitytojui, jog "taip tiesiog yra". Tai labai erzino, ir siutino, ir vargino. Bet knygoje pilna ir tikrai labai gerų ir gražių dalykų. Lygiai, kaip ir mano aprašymas, prieštaraujančių. Gerai, bet blogai. Tarkime, herojai buvo tikrai labai įdomūs, labai skirtingi, ir tikrai neblogai parašyti.

Knyga, didžioji, bet neesminė jos dalis, tikrai gera. Ir neabejoju, jog tie, kam patiko Night Veil podkastas - ją pamėgs. Tikrai yra už ką. Bet, ji deja ne man, tad galiu duoti tik 3/5 ir priminti, jog tai tik mano asmeninė nuomonė.

Chloe Neill "Biting Bad" | Chicagoland Vampires 8

Pavadinimas: Biting Bad
Autorius: Chloe Neill
Serija: Chicagoland Vampires 8
Žanras: Vampyrai, Paranormalu
Psl.: 350p
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Na, ar gi kas stebitės, jog vėl šokau prie vampyrų? Bindžinu, taip sakant. Ir, taip, yra geresnių nei Chloe Neill serija Chicagoland Vampires. Bet ties Biting Bad, aštunta knyga, aš kažkaip nenoriu pradėti nieko naujo. Kas jei ir kita pasiimta bus tokia vidutiniška? O kas jei bus tokia gera, kad nebesinorės šitos pabaigti? Ne, aš pabaigsiu, tada žiūrėsim. Padermę gal jau paskaityt metas būtų.

Apie Knygą: Kažkas eksperimentuoja su vampyrais. O ir savanorių netrūksta. Mat pamišęs genijus bando išgydyti vampyrizmą, o vampyrų, kurie bent kartą nebūtų apverkę savo mirtingumo turbūt nėra. Netgi Merit ima dvejoti. Galu gale, juk ji norėjo vaikų, normalaus gyvenimo saulėje. Bet, nepanašu jog jos bosas ir mylimasis norėtų to paties. Šią akimirką jam labiau rūpi politika, bandymas išgyventi su savo klanu, atskirtu nuo GP (vis dar nežinau, ką tai reiškia, tik tiek, jog tai vampyrų bosų bosai). Gatvėse lyg degtukai žiebiasi ir gęsta riaušės, skanduotės reikalaujančios vampyrus grįžt atgal pragaran. Išpuoliai prieš klanus ir individus. Apie kažkokį ten tapimą žmogumi negali būti nė kalbos.

Mano Nuomonė: Aš žinoma suprantu, jog tos riaušės ten buvo priedanga. Bet vis tiek, nu taip tingėt kažką geriau parašyt! Ir tas Merit staigus užsidegimas, vat reikia vaiko ir nors tu ką, šešias knygas nereikėjo, dabar gi būtinai reikia, bet kokia kaina. O jei Sullivanas visgi nuspręs tapt žmogum, tai jau tikrai mesiu seriją. Been there, done that.

Labai jau meh. Nėra, kad neskaitoma, bet tikrai mažai kas gero. Supratau tik, jog išmokau ignoruot romanus. Visos meilės seilės pro vieną ausį/akį įeina, per kitą išeina. Tai, čia tik perspėju, jei skaitysit, tai ant manęs nepykit, aš praleidau pro akis. 3/5 iš manęs.

Chloe Neill "Biting Cold" | Chicagoland Vampires 6

Autorius: Chloe Neill
Pavadinimas: Biting Cold
Serija: Chicagoland Vampires 6
Žanras: Paranormalu, Vampyrai
Psl.: 352p.
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Kartais man tiesiog reikia vampyrų. Nesvarbu kokių ir iš kur. Geriausia, kokių nors jau žinomų, t.y. iš pradėtos serijos. Todėl tęsiu su Chloe Neill ir jos Chicagoland Vampires serija, šešta knyga, "Biting Cold". Kažkaip tiesiog pripratau. Nors ir ne Sukė Stekhaus, ką padarysi.

Apie Knygą: Vampyrų tokia, kaip unija ar kažkas tokio, akivaizdžiai nori nusikratyti Kadagano klano galva, iš numirusiųjų antrą kartą prikeltu Sulivanu. Tam jie pasinaudoja tiek situacija, tiek ir aplinka. Kažkas bando vėl pavogti knygą, kurioje įkaltinta Tamsioji magijos pusė ir šį kartą tai tikrai ne Merit draugė. Kol bene visas Sulivano klanas tuo užsiėmęs, GP, ta vampyrų unija, drožia jiems šonus ir nuteikia prieš juos jų pačių apsaugą - fėjas. Sulivanas, nebežinodamas ko daugiau imtis, turės nuspręsti, ar tiesiog būti geram šunyčiui, bei susitaikyti su GP batu ant galvos, ar pasitraukti bei kartu išvesti visą savo klaną iš po GP sparno, apsaugos ir turtų. Merit? Merit tuo tarpu bando išgyventi puolusio angelo žemėn atneštą teisingumą.

Mano Nuomonė: Čia viena tų retų knygų, kur politika buvo įdomesnė už veiksmą. Neįdomūs man jokie angelai, visiškai jokie. Kaip ir Graikų bei Romėnų mitai - man jie labai nusibodę. Bet va visas tas poreikis Kadaganui tapti laisvais, bet maištautojais laikomais vampyrais - čia jau buvo kur kas įdomiau. Ir tas reikalas su fėjom buvo įdomus. Atrodo jog anie mėgsta atgauti dovanas, kurias kažkada, kažkam davė. Kitaip tariant, pasidžiaugėt ir gana.

Toli gražu čia ne šedevras. Vos 3/5 galiu duoti. Bet blogiau manau jau būt irgi negali, tad po visokių ilgų ir ne visada įdomių knygų, pailsėti man labai tiko. Jei vampyrų romanai prie širdies, tai galiu rekomenduoti, kitu atveju, manau vien dėl politinės pusės neatsiras, kas skaitys ir manęs nekeiks.

John Burdett "Bankoko Tatuiruotė" | Bangkok Tattoo | Sonchai Jitpleecheep 2

Labai jau nesinorėjo nieko skaityti, tai pasiėmiau antrą knygą John Burdett serijoje Sonchai Jitpleecheep, "Bankoko Tatuiruotė" (Bangkok Tattoo; Sonchai Jitpleecheep 2; ISBN 1400032911; 320p.; Goodreads). Pirmoji knyga man tiesiog fenomenaliai patiko. Bet ši jau tikrai prarado šarmą. Susiskaitė, kaip labai eilinis detektyvas, mat herojai tiesiog prarado savo geriausius charakterio bruožus ir tapo vos ne beveidžiais vardais lapuose. Va, kaip įdomiai pasakiau...

Vienos iš geriausių baro merginų kambaryje nužudytas ir sumaitotas CŽV agentas. Tarp jų būta romano, nors ir vienpusio, kuris baigėsi gan taikiu išsiskyrimu, iki jis vėl ją rado čia, Bankoke. Bet Chanya - gero būdo mergina, tad nors scena ir labai inkriminuojanti, nepanašu, jog ji galėtų taip žiauriai nužudyti vyriškį, net jei jaustų jam ne pačius palankiausius jausmus. Sekantys įtariamieji patys ateina pasikalbėti. Po lemtingojo 9/11 teroro išpuolio Amerikoje, galimybė, jog čia besislepiantiems teroristams po nosimis pasimaišęs CŽV agentas staiga brutaliai mirė - labai tikėtina. Bet šie paprasti musulmonai atėjo čia siekdami išvengti tokios sąsajos su teroristų grupuotėmis, kas sunaikintų visą čia jų egzistuojančią bendruomenę. Jie pasiryžę bendradarbiauti, ar kitaip įtikinti detektyvus, jog ši žmogžudystė tikrai nebuvo teroro aktas. Tad, kaip visgi toks sąlyginai nepavojingas ir nereikalingas vyrukas, gavo tokį nedėkingą galą?

Panašu, jog mirti galima ir dėl tatuiruotės. Esama žymaus meistro, kurio darbų turėti yra bene statuso simbolis. Tam tikrų organizacijų nariai, kaip tarkime Jakudzos, nesibodi nužudyti ir nudirti odą dėl vieno tokio meno kūrinio. Sonchai čia baisiausia ne agento mirtis, jei tik tai buvo tikroji šios priežastis, o faktas, jog to meistro tatuiruotę turi ir Chanya, mergina, kurią jis myli jau nebe pirmame savo gyvenime.

Taip labai paprastai ir kvailai Sonchai tapo eiliniu vyruku. Nebeliko to jo fatališko skausmo dėl prarasto partnerio, nepaaiškinamo nenoro susisieti su amerkiečių detektyve ir t.t. O kad jau jis pasakoja knygą iš savo perspektyvos ir yra jos pagrindinis veikėjas, tad ir istorijos kokybė gerokai smuko mano akyse. Gali duoti tik 3/5, su viltimi, jog trečia knyga bus geresnė.

Jordan L. Hawk "Threshold" | Whyborne & Griffin

Patiko man pirma knyga Jordan L. Hawke serijoje Whyborne & Griffin, tad pasiėmiau paskaityti ir antrą, "Threshold" (Slenkstis; Whyborne & Griffin 2; ISBN 0988564971; 249p.; Goodreads). Ši man patiko jau nebe taip labai, net netikėti įvykiai ir tie visi Lovecraftiniai padarai - puikiai suėjo.

Whyborno tėvui jaunėlis sūnus per daug niekad nerūpėjo. Dar mažiau nuo tada, kai tas atsisakė eiti tėvo parinktu keliu. Reikalai tarp jų šiek tiek pasitaisė, kai jaunėlis užsitarnavo naujos pagarbos parodydamas neįtikėtinas žinias ir narsą kovoje prieš monstrus iš kitos dimensijos. Bet net ir po to lengvo apsitaikymo, Whybornas įtariai žiūri į staigų tėvo norą pasamdyti jo mylimąjį, Grifiną, ištirti kas per antgamtiški dalykai vyksta vienoje iš jo anglių kasyklų.

Kasikai girdi vibraciją, dūzgesį, kai kurie net - aiškius su jais kalbančius balsus tame išskiria, žadančius turtingas anglies gijas. Žmonės dingsta, žūva keisčiausių įgriuvų metu, o išgyvenę grįžta pasikeitę, kitokie, nesavi. Vienas kitas toks siūlo galas veda į kasinėjimus, vykusius urvų sistemoje, kuriuose lyg ir nieko labai keisto nebuvo rasta. Iki po Whybornu įlūžo grindys ir jis pateko į naują, žemesnį lygį. Čia sienos apipaišytos keistais piešiniais, vaizduojančiais baisius padarus, valdančius žmones, o tamsoje - kažkas krebžda, šnibžda.

SPOILERIS: nemėgstu, kai susidūrus lengvai fantastikai su lengva moksline fantastika išgaunama tema yra ateiviai prieš kaubojus. SPOILERIS BAIGIASI. Knyga lengvai skaitėsi, bet ta meilės seilės dalis, kur "bet aš maniau, todėl padariau, ką padariau, nes galvojau" labai jau rakštis buvo. Nes puikiai žinai, kaip skaitytojas, jog jie turės viską išsiaiškinti, tai tas gumos tempimas - siutina. Šiai knygai duosiu tik 3/5, bet skaitysiu toliau, nes įvykiai buvo netikėti, o viliuosi, jog dar pasirodys ir praeitoje knygoje buvę blogiukai, tad vilties tikrai yra.

Laini Taylor - Days of Blood & Starlight | Kaulų ir Dūmų Duktė 2

Žodžiu, buvo taip. Visai patiko man ta pirma Laini Taylor knyga šioj serijoj, tai galvoju reik ir antrą paskaityti, nors į galą ir per nervus jau ėjo. Ogi nėra antros. Turim tik pirmą. Ir nepasakytum, kad šviežiai išleista, tiesiog, atrodo, tai tapo viena iš tų serijų, kurių niekas nesivargino išversti iki galo. Ką gi, pasiėmiau paskaityti angliškai, "Days of Blood & Starlight" (Kraujo iš Žvaigždžių Šviesos Dienos; Daughter of Smoke & Bone; ISBN 0316133973; 517p.; Goodreads) ir deja, kokia buvo anos pabaiga, tokia ši - visa knyga. Su visais tais "aš pamaniau, kad tu manai, todėl elgiausi, kaip elgiausi", kurių taip labai nekenčiu ir laiko tampymu pildant bereikalingus puslapius, kai veikėjai net iš to paties kambario neišeina dienų dienas.

Karou prisiminė savo praeitį. Praeitį, ar praėjusį gyvenimą, nežinau, kaip tai pavadinti, nes tas gyvenimas baigėsi jai netekus galvos, tikrąja to žodžio prasme. Už išdavystę jai galvą nukirto galingas karvedys, už kurio ji turėjo tekėti, ar bent jau būti jam pora, vadinamas Baltuoju Vilku. Jos poelgį, jos meilę bjauriam angelui, mirtinam jų rasės priešui, jis priėmė asmeniškai. Juk ji iškeitė jį, lygių neturintį Baltąjį Vilką, į niekingą angelą Akivą. Karou vardas buvo sumaišytas su purvais. Ji mirė išdavike, savo paslaptis atidavusia priešui. Niekingiau nė būti negali.

Tačiau Brimstonui tai nesutrukdė išgelbėti jos sielą. Jo supratimu, Karou sugebėjimas mylėti mirtiną priešą buvo daugiau viltis, nei išdavystė. Jis jai sukūrė kūną, tiek žmogišką, kiek galima, paleido į pasaulį, o prisiminimus apie tai, kas įvyko, paslėpė kaule, kurį pareigingai visuomet turėjo su savimi. Čia lengviausia paaiškinti kas nutiko pačios Karou žodžiais: Įsivaizduokite Romeo ir Džiulietą. Įsivaizduokite, jog Romeo, pabudęs ir pamanęs, jog Džiulieta mirusi, nusprendė ne iš tiesų nusižudyti ir pats, bet verčiau išgalabyti jos šeimą ir pavergti tuos, kurių nužudyti nevertėjo. To pasekoje, pabudusi Džiulieta, Karou, nebegali Akivai atleisti. Vietoje to, seni priešai tampa draugais ir ji imasi padėti Baltajam Vilkui formuoti naują armiją, kuri stos į kovą su Serafimais ir visa Angelų tauta.

Istorija tikrai labai ištempta. Per daug lakstymo pirmyn ir atgal, ir tik prie pat pabaigos tas ciklas buvo sulaužytas ir istorija pajudėjo į priekį. Veikėjai - lėkštoki, trūko to kažko, kas padarytų juos tikrais, gyvais asmenimis. Čia jie greičiau veikė, kad pastūmėtų Karou istoriją, laiku paklaustu reikiamo klausimo, laiku sukritikuotų. Negaliu duoti daugiau nei 3/5, ir net nežinau, ar noriu skaityti sekančią knygą. Jei ir ta bus tokia pat neįdomi...

Victoria Dalpe - Parasite Life | Kraugėrio Gyvenimas

Gavau Victoria Dalpe knygą "Parasite Life" (Kraugėrio Gyvenimas; ISBN 1771483970; 260p.; Goodreads) iš leidėjų, ar gal net pačios autorės, nebepamenu. Sunkiai ji man skaitėsi, tad ilgai užtrukau. Tiesiog, tuo metu nieko svarbaus paskaityti neturėjau, o aprašymas žadėjo vampyrus, tai sumečiau, negali gi būti labai blogai, ar ne? Dabar gi nežinau ar autorė - genijus, ar gal ne visai.

Džeinė gyvena baisiame sename name, su savo mirštančia motina. Ji - asociali, bet ne dėl savo pačios norų. Ji - vampyrė, net jei didžiumą savo gyvenimo to nežinojo. Natūralu, jog jos instinktyviai nekenčia ir vengia. Net jos pačios motina, su tiek nedaug jai likusių jėgų, nėra nusiteikusi bendrauti. Tad šitaip, nemylima, nekenčiama ir be jokių draugų, Džeinė bando išgyventi iki pagaliau galės kur nors išvykti. Kur nors. Bet kur. Tik, štai, vieną dieną į jos mokyklą įžengia naujokė, Sabrina. Ji - gotė ir mėgsta visokius gotiškus dalykus, tad ilgai neužtrunka, iki apsilanko ir Džeinės šiurpiame name. Sabrina yra vienintelis žmogus, kuriam oda neina pagaugais šalia Džeinės, o Džeinei be galo reikia artumo. To pasekoje, Sabrina nugirdoma ir prieš jos pačios valią, įsitempiama į lovą, kur Džeinė ją dar ir intensyviai apkandžioja. Jei dar nesupratote, tai Džeinės motina miršta būtent nuo Džeinės proto aptemimo epizodų, kai ji per miegus ateina į jos kambarį ir geria paskutinius motinos syvus.

Sabrina, dėl savo geros širdies, kvailumo ir vampyrės Džeinės įtakos, atleidžia jai ir su entuziazmu imasi kvesto: surask Džeinės tikrą tėvą, Hugą Makgaretą, iš kurio šioji ir gavo vampyrizmo dovaną (vampyru galima tik gimti). Džeinė tikisi, jog jis gal būt žinos apie kokį nors vaistą, ar kraujo pakaitalą. Ar bent jau išmokys ją, kaip valdytis. Ir iš tiesų, Hugas, kuris norėjo, kad Džeinės motina pasidarytų abortą, turi sočiai pamokų savo pasimetusiai dukrelei. Ne mažiausia iš jų yra apie tai, kaip jie veikia žmones ir kaip lengva išnaudoti tuos, kurie jų nebijo. Tokius, kaip Sabrina.

Džeinė yra šlykštus mažas monstras. Knygoje ji vis pabrėžia, kaip ji nėra tokia savanaudė, kaip jos tėvas, kuris nuolatos tik ima. Kaip ji turi ir motinos savybių, tos pačios, kuri visada tik duoda. Tuo tarpu pati nedaro nieko, tik joja ant Sabrinos kupros. Draugė kuri vairuoja ir gali pasiimti mamos mašiną. Draugė, kuri turi draugų mieste, kuriame gyvena jos tėvas. Draugė, kuri gali ten nuvežti, rasti kur apsistoti, ir ei, dar ir pamaitinti Džeinę iš savo venų. Atsidėkos jai, Džeinė, žinoma seksu, leisdama Sabrinai manyti, jog ji pati to nori. Pati save ji apibūdina, kaip viliokę (seducer), kai tėra tik prievartautoja. O knygos gale pateikia paskutinį perliuką, su "aš pati save išgelbėjau", visa tai guldant į patalus kūną žmogaus, kuris ją išgelbėjo. Žodžiu, iš manęs daug pykčio. Bet tada pasėdėjau ir pagalvojau. Ar nebūtų ir ten koks nors Drakula, jei Stokerio knyga būtų buvusi parašyta iš jo perspektyvos, pasakojęs mums, koks jis geras ir dosnus? Žodžiu, viską apmąsčiau ir supratau, jog nė nežinau ką manyti. Labai klasiškas vampyro pateikimas. Toks klasiškas, kad mes prie jo jau nebepratę, nes gaunam visokius šaunuolius ir gražuoles, kuriem širdis plyšta gerti kraują. Tad, su viltim, jog autorė visgi - geniali, o ne tiesiog nuprotėjus, duodu 3/5.

Kevin Kwan - Rich People Problems | Turtingų Žmonių Problemos 3

Oi, jau seniai, šeimyna, aš taip labai nebuvau susimovęs. Perskaičiau trečią knygą ir, šiame goodreads amžiuje, nė neįtariau, kad yra dar dvi prieš šią Kevin Kwan "Rich People Problems" (Turtingų Žmonių Problemos; Crazy Rich Asians 3; Pakvaišę Turtingi Aziečiai 3; ISBN 0385542232; 398p.; Goodreads). Knyga buvo nebloga, gan juokinga, ne tiek, kad galėčiau pasakyti, jog va, patiko, smagu turėti, bet pakankamai, kad norėčiau paskaityti ir tas kitas dvi.

Shang-Young klanas - didelė ir plačiai išsibarsčiusi šeimyna turtingų ekscentrikų. Vieni daugiau turtingi, kiti daugiau ekscentrikai. Vieni vedė ar ištekėjo pagal statusą, ir dabar vadinasi keisčiausiais, juokingiausiais ir absurdiškiausiais titulais. Kiti vedė ar tekėjo iš meilės. Ir nors pastarieji - irgi laimingi, jų vaikai, senolės Su Yi anūkai, dažnai nėra labai patenkinti būti virtualiu niekuo Singapūro grietinėlėje. Vardas čia reiškia ne mažiau nei pinigai. Ir žinoma, esama ir tokių, kurie tiesiog atkrito nuo šeimos. Ar tai dėl meilės, kuriai buvo prieštarauta, ar dėl kokių nors kitokių nesusipratimų. Bet atėjo metas jiems visiems pridangstyti tuos karo kirvius: senoji Su Yi, po infarkto - nebeatgauna sveikatos. Ji - miršta. Ir tai gali būti paskutinė proga senolei prisigerinti ir gal būt patekti į jos palikimą...

Su Yi, po tokios sveikatą atėmusios nesėkmės nusprendė pagaliau sutvarkyti savo gyvenime akis badžiusius dalykus. Už šeimos nugaros, visų tų mylinčių ar/ir godžių vaikų bei anūkų, ji rezga įvairius planus: vienus reikia palaiminti ir palinkėti sėkmės, kitų reikia atsiprašyti ir priminti, jog močiutė juos myli, na, o tretiems, palikti ką nors daug pasakančio savo palikime. Kažkam reikia patikėti ir paslaptis, kurių senolė turi labai apsčiai. Godesni šeimos nariai juk nė nepastebės, jiems terūpi, kad močiutė negertų vandens iš čiaupo plastikiniame puodelyje (čia būtinai reikia krištolo taurių ir geriausio vandens, atsiųsdinto iš galai žino kur). O mylintys, na, čia jie ir yra svarbiausi. Laimei, tarnai - jai ištikimi. Juk ir jų likimas - senolės rankose, tad padės jie viskuo, kuo tik galės. Metas Su Yi padaryti tvarką ir priversti juos visus susitaikyti.

Nors bendra istorija nėra nei ypatinga, nei iš tiesų - gera, buvo gan linksma skaityti. Pavydo scenos, kodėl dukrai paliekama bilijonu daugiau, nei žmonai. Sabotažas, kai negali gauti tokios pačios suknelės, kokią turės varžovė. Turtingi Singapūro blogeriai, pusiau balti vaikai, baimė, kad kas nors sužinos apie nepriteklius ir taip toliau. Galiu duoti kokius, na, 3/5, bet, kaip ir minėjau, paskaitysiu dar kada ir kitas dvi knygas.

Chloe Neill - "Twice Bitten" | Chicagoland Vampires 3

Deja jau nebepamenu pusės to, kas įvyko praeitose knygose. Manau, tai reiškia, jog tai ne Sukės Stekhaus lygio vampyrų knygos. Nuo šiol Chicagoland Vampires laikysime žemesne skalės dalimi ir taip, kadanors, turėsim visą gerą vampyrų knygų matuoklį. Tuo tarpu apie Chloe Neill knygą "Twice Bitten" (Chicagoland Vampires 3; ISBN 0451230647; 355p.; Goodreads). Toks niekuo neypatingas skaitalas, kuriuo galima užkišti tingias dienas, kai nelabai ko norisi. Perskaičiau beveik vienu prisėdimu. Nuteikė tiesiog neutraliai.

Kai vampyrai paviešino savo egzistenciją, šifteriai nusprendė likti tamsoje, mat juos nuo eilinių žmonių atskirti visgi kur kas sunkiau. Ir, pasirodo, tai nėra pirmas kartas, kai vampyrai žengė į priekį, o šifteriai žiūrėjo tik, kaip apsaugoti savo pačių kailį. Dabar, kai ore tvyro karo kvapas, Merit klanas iš paskutiniųjų stengiasi užsitikrinti šifterių bendradarbiavimą, su viltimi, jog dar kartą jų ir visų vampyrų jie ant ledo nepaliks. Tai nėra tokia jau lengva užduotis, mat daugiausia naudos iš to žinoma turi vampyrai. Druskos į senas žaizdas dar įberia ir vidiniai nesutarimai, kurstomi kažko, kam nei ši sąjunga, nei pati šifterių valdžia - visiškai nepatinka.

Tuo tarpu Merit bando apsispręsti ar prisidėti prie slaptos vampyrų grupės, susibūrusios su idėja, jog ginti reikia visus vampyrus, šifterius, demonus ar ko ten dar tamsoj laksto, bet ir apsaugoti žmones, jei karas visgi kils. Jų supratimu - nėra teisinga, jog geriausi kariai turės stovėti ir saugoti savo klano galvas. Tad Merit gavo tylų pakvietimą prisidėti. Taip, tai reikštų - palikti savo valdovą likimo valiai, jei kils bėda, bet su šia organizuota grupe ji galėtų išgelbėti kur kas daugiau gyvybių, o tame tarpe turbūt pavyktų apsaugoti ir klanų galvas. Deja, sprendimas ne toks paprastas, tik jau ne su visais vampyrus paistančiais pančiais.

Knyga būtų buvusi gera, jei ne ta seilėtekių istorija, įsprausta galai žino kam. Labai akivaizdu kas vyksta, kodėl įvyko tai, kas įvyko, ir kas seks po to. Tokiais atvejais aš jau ne vieną knygą ilgam užmečiau, tad belieka tikėtis, jog taip nenutiks ir čia. Duodu 3-5, gaila duot mažiau tik už tokį vieną nepatogumą, kad ir kokia rakštim jis tapo. Kol kas knygų negaliu rekomenduoti, nebent tikrai mėgstat ne tik vampyrus, bet ir sąlyginai paprastus romanus.

Holly Black - The Cruel Prince | The Folk of the Air 1

Holly Black knyga "The Cruel Prince" ("Žiaurusis Princas"; The Folk of the Air 1; ISBN 0316310271; 384p.; Goodreads) man buvo impulsyvus pasiskaitymas. Tiesiog knyga kurią visur mačiau ir visur girdėjau apie ją kalbant. Paskutinį syk, kai pasidaviau tokiam impulsui, gavau labai nusivilti. Bet šį kartą buvo kiek geriau.

Džudė ir jos dvi seserys, kai ji dar buvo visai maža, buvo paimtos iš mūsų pasaulio į fėjų / laumių pasaulį, mat viena iš jų buvo tikra fėjų karvedžio dukra. Jų pasiimti jis atėjo nenusiteikęs kompromisams, tad, kai jų motina nenorėjo mergaičių atiduoti, paprasčiausiai nužudė visus tuo metu ten buvusius asmenis ir pasiėmė ne tik savo dukrą, bet ir kitas dvi: jo žmona, vadinasi ir dukros jo. Mergaitės, tuo metu, prisiekė jo amžinai nekęsti, bet su laiku, su Madoko dėmesiu ir savitu gerumu, pažado išlaikyti deja nepavyko. Džudė, jau suaugusi mergina, nenori nieko kito, kaip tik pritapti ir turėti savo vietą tarp fėjų. Tų pačių kurie laiko ją melage, mat fėjos negali meluoti, taip, kaip meluoja žmonės, kurie laiko ją purvina, mat patys, išeina, neprakaituoja ar kažkas tokio, ir jau praktiškai mirusia, pūvančia savo pačios kiaute, mat gimė - mirtingąja. Kiekviena Džudės diena pilna paniekos, patyčių ir, kartais, net baimės dėl savo gyvybės. Jie gali ją užhipnotizuoti ir priversti daryti tai, ko nenori, kad ir iššokti iš aukšto bokšto. Jie gali ją priversti valgyti fėjų vaisius, nuo kurių ji pames protą ir dėl dar vieno kąsnelio - pati mielai pildys jų norus, kad tik jie būtų laimingi. Ir dar daug kitų dalykų, dėl kurių toks jos noras atrodo mažų mažiausiai - baisus.

Kai atėjo laikas imti ar bėgti, Džudė griebė tokią galią, kokią tik pasiekė: ji tapo šnipe būsimam karaliui, vienam iš princų, atrodytų, vienam iš geresnių. Mat karališkoje šeimoje intrigų netrūksta net paprastą dieną, o ką jau kalbėti apie tokią šeimą, kurioje atsarginių kandidatų į karūną - apstu, ir kiekvienas iš jų - žiauresnis nei sekantis. Bet tai vienintelis Džudei matomas kelias į bent kažkokį pripažinimą ir ji neketina jo lengvai paleisti, net ir tada, kai visos kortos, panašu, krinta ir maišosi.

Patiko man, kad Džudė labiausia norėjo būti ritere, tam, kad įtvirtintų savo poziciją Fėjų pasaulyje, o ne, tarkime, ieškojo galimos sąjungos, galimo jaunikio, kuris tai padarytų už ją. Patiko ir pats fėjų mitas, labai gerai pritaikytas knygai. Geras ir rašymo stilius. Kas labiausia užkliuvo, tai romano gija. Nes tas "aš su tavim elgiuos, kaip su šiukšle, nes paslapčia myliu" ir "vos tavęs nenužudžiau, nes va mano draugas, tai tikrai būtų nužudęs" yra bjaurus skaityti ir man visada labai gaila, kai neapykanta ir baimė yra taip greit pamirštami. Bet knygai duodu 3/5, ir paskaitysiu antrą, kai ją rasiu, nes kaip ir sakiau, rašymo stilius geras, pasakojimas - irgi.

Kim Newman - Johnny Alucard | Anno Dracula 4

Taip. Pagaliau. Kas jau senokai su manim, tai turbūt pamenat, dešinėj turėjau paveikslėlį knygos, kurią tuo kartu skaičiau. Nusprendžiau jį pakeisti goodreads sąrašu, mat retai skaitau tik vieną knygą vienu kartu ir nutiko taip, kad Kim Newman knygą "Johnny Alucard" (Anno Dracula 4; ISBN 0857680862; 400p.; Goodreads) užmečiau. Ilgam. Gal metam, gal dviem. Ir ji ten taip stovėjo ir stovėjo, gražiai atrodė, bet buvo nejudinama. Bet štai, pagaliau, prisėdau ir baigiau! Ir, na... Ne kažką.

Įsivaizduokite laiką tarp 60-ūjų ir 80-ųjų Amerikoje - pilną vampyrų. Žinote Andy Warhol? Vampyras. Ir dar daug kitų, bet šis deja buvo daugiausia akcentuojamas. Ar žiūrėjote serialą Mad Men? Irgi, vampyrai. Knygoje to nėra, bet patikėkit, jei matėt serialą, tai skaitydami šią knygą tikrai jausit tą panašumą. Mat vampyrai čia visur ir visaip, kaip ir žmonės: nori išgarsėti, tapti legendomis, tapti nemirtingais tikrąja to žodžio prasme. Bėda ta - kai kurių net kadruose nesimato, tad jiems belieka žaisti specialiuosius efektus: nešioti aktorius, kurie matysis kadre be jų, plėšyti jų drabužius, filmuotis keistuose filmuose suaugusiems. Drakulos vardas - mėtomas ir vėtomas. Čia žiūrėk, tuos suaugusiems skirtus filmus kuria kažkas, su pseudonimu "Stokeris". Ten jau žiūrėk sukamas "Drakula" filmas, pagal tikrus faktus, o ne Stokerio knygą, o ana ten jau daromas ir tas pats filmas suaugusiems "Drakula tikrai čiulpia". Bėda ta, kad dauguma talentingų asmenų tapę vampyrais tą talentą, kažin kodėl, praranda. O juk taip įdomu būtų tapti beveik nemirtingu padaru, vampyru, tamsos vaiku. Ir kaip gerai būtų tokiu tapti dėka ko nors, ką sukurė, tarkime, tas pats Drakula. Čia į pagalbą ateina naujas, gatvėmis paplūdęs narkotikas, žinomas, kaip Drakas. Tapk vampyru valandai. Gal šešioms. O po to - rask dar, mat geras Drakas - labai brangus ir pasiūla nėra tokia jau labai stabili. Jei nerandi kur, na... Kai kuriose valstijose vampyrai - techniškai jau mirę, tad, jei jau vieną netyčia nusausinai per daug, tai net nėra nusikaltimas. Tokiu būdu, kažkas ten, Johnny Alucard vardu, išlygino vampyrus ir žmones, mat dabar abi šios, atsiprašant, gentys, trokšta vieni kitų kraujo.

Johnny Alucard, tada dar Ion (Jonas, taip) vardu, buvo paskutinis Drakulos sukurtas vaikas. Karo metu, Rumunijoje, jį numetė Tamsos Princui po kojomis, kaip duoklę, kaip užkandį. Pagiežos dėl to Ion nejautė, mat iš tiesų tai - iš vis nelabai ką jautė. Ion, toks tuščias, bebaimis, bejausmis vaikas idealiai tiko Drakulos paskutiniems planams. Galų gale, juk pasaulį užkariauti galima įvairiai, ginklai tam visai nebūtini...

Šiaip jau knyga labai įdomi. Ion'as - labai keistas herojus. Jis tarsi vis imituodavo kitus, ką pateisino jo savitas sugebėjimas pasisavinti dalelę žmogaus, dalelę sielos, kurią prarydavo su krauju. Jo evoliucija ir Drakulos paskutinis planas buvo malonūs skaityti. Kas iš šios knygos tikrai atėmė taškus, tai Kim Newman nuolatinis pilstymas iš tuščio į kiaurą. Kiekviena scena aprašyta taip bereikalingai detaliai, su tiek vardų ir nuorodų, jog audio knygos net negalėjau klausyt. Tiesiog netyčia imi filtruot tas nesąmones ir jau žiūrėk - praleidai, kažką svarbaus. Duodu tad 3/5, daugiau nei per kur. Yra dar ir penkta knyga, kurią jau tuoj pradėsiu. Kadangi jos veiksmas - Japonijoje, gal nebus taip sunku skaityti, a?

Seth Grahame-Smith - Puikybė ir Prietarai ir Zombiai

Tikrai nesitikėjau tokios knygos pataikyti perskaityti, kaip tik Spalio 1-ai dienai, Halloween'o, Samhain'o mėnesiui, bet štai, kaip puikiai gavosi. Seth Grahame-Smith knyga "Pride and Prejudice and Zombies" (Puikybė, Prietarai ir Zombiai; ISBN 1594743347; 320p.; Goodreads) jau seniai gulėjo mano "perskaityti" sąraše, ir prisiminiau ją tik dėka tų knygų parduotuvių skilčių, kur "rekomenduojama tau". Knyga nebloga, linksma, bet vis galvoju, turbūt ji dar geresnė, jei esi perskaitęs Jane Austen knygą Puikybė ir Prietarai... Jei kas skaitė jas abi - parašykit man.

Zombių maras kamuoją vargšę Angliją. Mirusieji nebesiilsi. Jie lipa iš savo grabų ir ieško sultingų smegenų. To pasekoje visa Anglija yra priversta transformuotis. Jei ankščiau savo klasę ir vertę galėjai parodyti, tarkim, mokėdamas gražiai siuvinėti, ar turėdamas žymų muzikos mokytoją, tai dabar tavo vertė skamba dainose apie zombių žudynes. Klasė ir vertė yra turėti rimtą dodžą treniruotis rytuose išmoktų kovos menų. Klasė ir vertė yra turėti nindzių saugumui palaikyti, gera katana, fiziniai sugebėjimai, ginklų valdymas. Bet net tokios mirtinos Benetų šeimos merginos, atitinkančios visus aukštuomenės reikalavimus, tebesvajoja gerai ištekėti.

Smagu skaityti apie skraidančias galūnes, degančius zombius, išpuolius, kai visa tai riebiai pertepta Rytietiškais kovos menais, katanomis, ir angliškais juosmenimis, įspraustais į korsetus, su juoda Earl Grey arbata pusryčiams. Merginos, tarp zombių ordų dairosi sau kokio nors karininko, ar šiaip gero vyro, mat juk tai ir yra viso gyvenimo tikslas.

Tai nėra siaubo knyga, tikrai neliksit nemiegoję. Ji - juokinga, ir pašiepianti, smagi paskaityti, ir lengva pamiršti kitą dieną. Deja, to pasekoje ji nėra ir labai įdomi. Galiu duoti tik 6/10, bet parekomenduoti vis tiek galiu, nes, tikrai, čia nėra ko, viens du ir perskaityta.

A.C. Bextor - Empires and Kings

Kartais pasiimu knygas šiaip, nes jos ten, guli, akis bado. Kartais taip randu gan neblogų skaitinių. Deja, A.C. Bextor knyga "Empires and Kings" (Mafia 1; ASIN B01MZA0MS5; 322p.; Goodreads) nėra viena iš jų. Tai tik knyga apie rusų mafijozą, piešiamą, kaip monstrą, bet be gyvuliškų nesąmonių, dėl kurių greičiau tenka akis vartyt, nelabai ką jis ten ir nuveikė.

Knyga pasakojama iš dviejų perspektyvų. Pirmoji priklauso mūsų baisiajam Vladui Zaleskiui (Vlad Zaleski), rusų mafijos šeimos galvai, vienam galingiausių vyrų undergroundiniame pasaulyje. Prieš keletą metų jam buvo patikėta užduotis sunaikinti išdaviko šeimą. Ne laiku ir ne vietoje į kambarį įbėgo mergaitė, tik mažytis vaikas išsigandęs garsų. Jos tėvas buvo nužudytas prieš jos akis, o Vladas, kažin ko pastūmėtas, pasiėmė mergaitę su savimi, į savo šeimą. Kodėl? Kažin ar jis net pats tai žino. Gal būt jam pagailo vaiko, kas nėra labai tikėtina. Gal norėjo iš jos padaryti pavyzdį, pasilikti, kaip trofėjų, priminimą visiems, kas drįs jį išduoti - štai kas liko iš paskutinių bandžiusių, nieko, tik maža mergaitė, pavaldi man.

Ją geriau žino, kaip išdaviko dukrą. Ji užaugo bijodama Vlado lyg kažin kokio dievo, galinčio sunaikinti visą jos gyvenimą, bet būtent dėl to jos akyse jis buvo vertas ir baimingos pagarbos. Augdama tarp mafijos narių, ji ir pati prisitaikė prie to mąstymo, to ritmo. Jo sūnus - jos geriausias draugas, brolis. Jo sesuo - jos geriausia draugė, sesuo ir jai. Blogai, atrodo, tik tai, jog ji įsimylėjo savo dievą.

Toks rimtas Stokholmo Sindromas, sakyčiau. Knygos idėja gera, net ir romanui ji tinkama, neabejoju, kad yra fantazuojančių apie gangsterių vadus, mobsterius, ir kitokius ginkluotus tipus. Galų gale, romanų serijoje gauname tikrai baisesnių dalykų. Bet pats knygos pateikimas, istorijos pasakojimas, ten vykę dalykai buvo labai silpni. Tad kol kas duodu 6/10, o dėl kitos knygos dar pažiūrėsim, kaip ten bus, skaitysiu ar ne.

Chloe Neill - Friday Night Bites [2]

Taip tad, baigiau ir antrą vokiečių kalba turėtą Chicagoland Vampires knygą. Tačiau tai dar tik antra knyga Chloe Neill serijoje, ir ši gi pavadinta "Friday Night Bites" (Chicagoland Vampires 2; ISBN 045122793X; 357p.; Goodreads), kas pralinksmino, nes paprastai kandžiojasi pirmadieniai, o ne penktadieniai. Bet tai ir vienintelis pralinksminęs dalykas, mat šioje knygoje sviestas teptas nevienodai. Daug daugiau jo pritepliota ant porų, meilių seilių, ir kur kas ploniau pratraukta per įdomesnes vietas, kaip reivo vakarėliai (ir kodėl žodis "rave" yra pasisavintas iš vampyrų, o ne atvirkščiai), poreikis numirti, kad taptum vampyru, kas nutinka, jei iki galo nemiršti, ir t.t.

Jūsų geras kaimynas vampyras visada jūsų atsiklaus prieš įkąsdamas. Gal dėl to prieš juos, "išėjusius iš karstų" ir nebuvo jokio rimtesnio sukilimo, mat nereikia pamiršti, šie vampyrai True Blood gėrimo neturi. Dėl pastarosios priežasties ir patys vampyrai prikūrė įstatymų prieš gėrimą iš žmonių, limitavo tai iki begalybės, mirtinos būtinybės, ir tik donorui sutinkant. Tad nenuostabu, jog jie pirmieji ir išsigando, kai jų saugumui šiame pasaulyje staiga ėmė kenkti tai šen, tai ten išdygstantys reivo vakarėliai. Atrodytų, kas čia tokio, ar ne? Pasirodo tai nėra tik tie nekalti žmonių šėlsmo perpildyti susirinkimai. Greičiau jau, tai vampyrų organizuojami, ir žmonėms patraukliai pateikiami, su trankia muzika ir visokio tipo svaigalais, vakarai, skirti greičiau jau prisimaitinti iki pakvaišimo. Tik laiko klausimas, kada tokie nelegalūs vakarėliai po savęs paliks ne tik šiukšles, bet ir sausus lavonus.

Likusi knyga daugiausia skirta Merit darbui su jų valdovu. Jis nori daugiau ryšių, o Merit šeima tų ryšių turi, tad ir prasideda vakaronės su dizainierių drabužiais, bei detaliu užkandžių aprašymu. Į visa tai druskos įberia ir faktas, jog ji vis dar bando palaikyti santykius su jai primestu vampyru iš kitos šeimos. Jos valdovo reikalavimu. Kam, atrodo, jis pats labai tyčia, labai daug bando kenkti.

Knygos lengvai skaitosi, tad negaliu skųstis. Manau likusias susižvejosiu audio formatu, labai spėju, jog tiks šiaip darbus dirbant. Kas ten žino, gal kitos bus net geresnės. Kol kas duodu 6/10, žiūrėsim, kaip ten toliau.