Knyga pasakojama iš dviejų perspektyvų. Pirmoji priklauso mūsų baisiajam Vladui Zaleskiui (Vlad Zaleski), rusų mafijos šeimos galvai, vienam galingiausių vyrų undergroundiniame pasaulyje. Prieš keletą metų jam buvo patikėta užduotis sunaikinti išdaviko šeimą. Ne laiku ir ne vietoje į kambarį įbėgo mergaitė, tik mažytis vaikas išsigandęs garsų. Jos tėvas buvo nužudytas prieš jos akis, o Vladas, kažin ko pastūmėtas, pasiėmė mergaitę su savimi, į savo šeimą. Kodėl? Kažin ar jis net pats tai žino. Gal būt jam pagailo vaiko, kas nėra labai tikėtina. Gal norėjo iš jos padaryti pavyzdį, pasilikti, kaip trofėjų, priminimą visiems, kas drįs jį išduoti - štai kas liko iš paskutinių bandžiusių, nieko, tik maža mergaitė, pavaldi man.
Ją geriau žino, kaip išdaviko dukrą. Ji užaugo bijodama Vlado lyg kažin kokio dievo, galinčio sunaikinti visą jos gyvenimą, bet būtent dėl to jos akyse jis buvo vertas ir baimingos pagarbos. Augdama tarp mafijos narių, ji ir pati prisitaikė prie to mąstymo, to ritmo. Jo sūnus - jos geriausias draugas, brolis. Jo sesuo - jos geriausia draugė, sesuo ir jai. Blogai, atrodo, tik tai, jog ji įsimylėjo savo dievą.
Toks rimtas Stokholmo Sindromas, sakyčiau. Knygos idėja gera, net ir romanui ji tinkama, neabejoju, kad yra fantazuojančių apie gangsterių vadus, mobsterius, ir kitokius ginkluotus tipus. Galų gale, romanų serijoje gauname tikrai baisesnių dalykų. Bet pats knygos pateikimas, istorijos pasakojimas, ten vykę dalykai buvo labai silpni. Tad kol kas duodu 6/10, o dėl kitos knygos dar pažiūrėsim, kaip ten bus, skaitysiu ar ne.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.