Penktadienio Įvairovė // K.J. Charles // LGBTQ+

K. J. Charles kūriniai, bent tie su kuriais iki šiol susidūriau, visi rašomi iš laikų (t.y. knygos temos laikmetis), kai bet kokia kitokia orientacija buvo laikyta - nusikalstama. Tačiau jos herojai, išskirtinai, nėra kankinami jokios moralios kaltės. Sakau, išskirtinai, mat dažnai romanuose su tos pačios lyties įsimylėjėliais gauname tą erzinantį savęs graužimą. Negana, kad visuomenė į tave kreivai žiūri, tai tu dar ir pats sau pridedi. Dėl šio bruožo stokos ji tapo viena iš mano mylimiausių romanų rašytojų.

Herojai. Lucian Crane Vaudrey - mūsų aukštas blondinas iš Šanchajaus, ten ištremtas tėvo, kuris pasibaisėjo sūnaus homoseksualumu, grįžta po jo mirties su vieninteliu tikslu: sutvarkom popierius, susipakuojam smagiausius turtus, ir vos vėl kas Anglijoj sukrus dėl jo nelegalios pakraipos - imam pirmą laivą atgal į Kiniją. Kur gali būti tuo, kuo esi. Deja jo planus gerokai sutaršė prakeiksmas, mestas ant jo šeimos vyrų. Kaip paskutinis Vaudrey'jus, dabar mirti turėtų jis. Ir turbūt būtų, jei ne, eilinį kartą, jo ištikimas tarnas, Merrick. Merrick kreipėsi pagalbos į vietinius burtininkus ir garbė atiteko ne kam kitam, kaip pačiam Stephan Day.

Stephan Day turi begales priežasčių nekęsti visų Vaudrey'jų. Per juos jo šeima kentėjo, ir gal būt per juos ir jis pats - ne per labiausiai vykęs individas. Tačiau jo planai irgi suirsta, kai jis pamato Lucian Crane, prakeiksmą, kuris verčia jį mėginti nusižudyti, ir jo paties neapykantą savo tėvui. Lucian, su savo tatuiruotėmis, keista kalba, kuria kalbasi su savo tarnu, kai nenori būti suprastas bereikalingų ausų, manieromis ir priežastimi, dėl kurios buvo ištremtas...

K. J. Charles turi dar vieną pasikartojantį bruožą. Jos herojai dažnai būna tiek skirtingi, kiek tik įmanoma. Visiškos opozicijos, priešingos vienas kito versijos. Lucian - turtingas, drąsus, bet šiaip jau pasikliaunantis gatvės gudrumu, bei žmonių sugedimu (t.y. - kiekvieną žmogų galima papirkti, tereikia rasti tinkamą sumą). Stephan - vos suduria galą su galu, yra teisingas, bet šiaip jau atsargus, linkęs nutylėti žeidžiančius dalykus, vien tam, kad išvengtų konflikto, bet turintis pakankamai galios, kad galėtų, prireikus, prasiskinti kelią lauk iš bėdos.

Per tris knygas, ir tris .5 mes gauname pakankamai nuotykių dar trims knygoms. Netrūksta detektyvo elementų, o pabaigoje jau tikrai norisi pamatyti tą Viktorijos laikų Kiniją ir Šamanus. Mat Lucian negali pakęsti Londono susikaustymo, tų keistų įstatymų, kurie jųdviejų meilę daro nelegalia, ir apie namus Kinijoje pasakoja ilgesingai. Bet be Stephan išvykti jis nenori, tad prie visos magiškos suirutės, ir gan baisių ritualų, gauname ir labai paprastą, žmogišką šių dviejų herojų norą tiesiog nebijoti viešai laikytis susikibus rankomis.

[1.The Magpie Lord]; [2.A Case of Possession]; [3.Flight of Magpies]

K.J. Charles - A Case of Possession [2]

Taip, baisu. Knygą perskaičiau jau gal prieš savaitę, jei ne daugiau, o aprašyt kažką, žodelį kokį - tik dabar prisiruošiau. K.J. Charles knyga "A Case of Possession" (A Charm of Magpies 2; ASIN B00D89QGW8; 159p.; Goodreads) yra antroji trilogijoje, o aš jau trečią daugiau nei įpusėjau (beje, prašymas mane pataisyti, jei pripeckioju nesąmonių tebegalioja). Ir tai tikrai ne knygos kaltė, ji buvo tokia pat įdomi, kaip ir pirmoji. Tik... Na, pasiklystu tarp panašumų su kitomis, nes nėr smagiau, kaip ieškoti visų tų kabliukų.

Peter S. Beagle išmokė, kad nėra baisesnės jėgos už burtininką, kuris mirė neradęs ramybės. Tad, kai Londoną užplūsta šuns dydžio žiurkės, nežinia iš kur, dingstančios nežinia į kur, ir be gailesčio žudančios visus, kas pasitaiko kelyje - Crane, su šiomis žiniomis, pasinaudoja proga įsilieti į savo mylimojo gyvenimą, ir nurodyti Londono burtininkams kryptį. Kad ir kaip labai netikintis asmuo, kad ir kiek kvaili prietarai: jei tavo priežiūroje mirė Šamanas, tu pasistengsi įvykdyti visas apeigas mirusiajam, kad tik šis rastų kelią anapilin... Mat šis Šanchajuje pasakojamas mitas apie milžiniškas žiurkes, gali labai greitai paversti Londoną - skerdykla. Ir tai, atrodo, dar nėra baisiausia, ką Crane ir Stephan patirs.

Ši knyga ne mažiau pilna baisių detalių, nei praeita, bet siaubo pasaka to nepavadinčiau (nebent, žinoma, esate homofobiškų pažiūrų, tuomet ir pražilti per nakt galima). Daug įvairios magijos, įtampos, ir beveik Šerloko Holmso tyrimų. Ir nors ši knyga man patiko net labiau, nei praeita, bet ir jai duosiu tik 9/10, mat kažko vis šiek tiek man čia trūksta. Gal tiesiog per trumpos.