Rodomi pranešimai su žymėmis Bibliotekoje. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Bibliotekoje. Rodyti visus pranešimus

2011 m. birželio 19 d., sekmadienis

Michael Scott "Kerėtoja"



Baigiau skaityti Michael Scott knygą "Kerėtoja" (The Sorceress) ir tenka pripažinti - nebemanau, kad knygos tokios jau prastos. Dabar sakyčiau jos... neblogos. Vis dar nėra kažką ką nusipirkčiau ir mielai saugočiau lentynoje, bet ši knyga tikrai buvo įdomesnė nei dvi praeitos.
Knygoje atsirado naujų, įdomesnių veikėjų, o senieji įgavo kitokių "spalvų", tad irgi tapo įdomesniais. Įvykiai dabar jau tikrai mėtomi neblogai, nebėra to "darysim taip, o gal ir ne, na gerai, gal ir taip", dabar vietoj to "darysim taip... tai velnias..." - posūkiai staigūs ir nebesusekami, valio!
Netrūko ir įtampos, mat nors knyga eina per ketvirtį šimtų puslapių - veiksmas vyksta dieną, dvi, todėl kiekvienas veiksmas turi būti trumpas ir jokių ilgų pasisėdėjimų, jei kas nors nemina ant kulnų (praeitoje knygoje buvo tokia nedovanotina klaida). Dabar mirtis gręsia jau visiems, todėl ir priešai ir vaikomieji tapo dar nuožmesni. Bėda ta - ir viena ir kita pusė spėriai senka. O tai juk tik trečia knyga. Tad paliko man klausimą - ar nebus taip, kad paskutinėje knygoje herojai prieš antiherojus stos metaforiškai - pasliki gulėdami ant žemės, o laimės tas, kuris pirmas pakels ranką ir paleis sruogelę dūmų - tai kas liko iš magijos?
Ketvirtos knygos dar neradau, bet maždaug ketvirtadienį nusėlinsiu į biblioteką pasižvalgyti. Duosiu šiai knygai 7/10, nes jau geriau, jau tikrai daug geriau. Vis dar nėr gerai, bet ei... Pradžia ne visada būna tobula, o literatūroje netgi dažnai nebūna gera. Žinoma, pasitaiko tokių perliukų kaip Bartimėjaus trilogija, bet tai - retas reikalas.
O dabar imsiu į rankas J.D. Salinger knygą "Rugiuose prie bedugnės". 1986 leidimo, bet kažkodėl neatrodo, kad būtų buvusi populiari (nors tai klasika), mat knyga labai labai geros būklės. Bet kuriuo atveju - tikiuosi bus laiko ir ūpo.

2011 m. birželio 6 d., pirmadienis

Michael Scott "Magas"



Michael Scott knyga "Magas" yra antroji iš ilgokos serijos (apie aštuonetą knygų, iš kurių jau turime tokia tvarka - Alchemiką, Magą, Kerėtoją ir Burtininką). Pirmąją skaičiau jau senokai ir manęs ji nesužavėjo. Tuo metu sirgau Hariu Poteriu, tad maniau - gal dėl to? Deja. Antroji knyga paliko tik tokį įspūdį, kokį palieka neblogas posūkis ir ne itin nuobodi istorija.
Pernelyg jau autorius mėgino mėtyt pėdas ir pavėluotai kurti vingius. Iš pradžių tarsi pateikia sprendimą, o tada bando jį užglaistyti. Pabaigoje vis vien pasinaudoja tuo pačiu sprendimu.
Dabar pasiėmiau trečią knygą "kerėtoja" ir žiūrėsiu kaip toliau eisis. Juk pasitaiko, kad pirmos knygos serijoje "nekabina".
Manau jos patiktų jaunesniam skaitytojui, kuris mėgsta magiškas istorijas. Na, gal nuo 10 iki 15 metų jaunuoliam, neskiriant pagal lytį, mat čia užteks visko abiem. Tad blogo nieko nesakysiu, bet duosiu tik kokius 5/10.

2011 m. gegužės 29 d., sekmadienis

J.R.R. Tolkien "Silmarilijonas"



J. R. R. Tokien knygą "Silmariljonas" (The Silmarillion; Alma Littera; 2009; ISBN 978-9955-38-408-3; psl 480) teko skaityti originalo kalba, kas gali pasirodyti nelengva, mat ji parašyta senesne anglų kalba, su visomis žaviomis įmantrybėmis. Lietuvišką versiją pasakaityt paėmiau, mat vertėjas tas pats asmuo, kuris gan atsainiai išvertė "Hurino Vaikus", tad norėjau patikrinti. Kai jau perskaičiau, kas pripažystu - užtruko ilgai (paaiškinsiu kodėl), supratau, kad tai ne vertimo kaltė. Tai sakinių sandara. Taškas mėgsta įsiterpti net ir viduryj sakinio, kur pradinę klasę baigęs asmuo dėtų kablelį ir net nedvejotų, o jei jau norisi trumpesnių sakinių - rask tinkamesnę vietą tam ilgam suskaldyti. Kitose vietose panaudoti netinkami žodžiai, kurie priverčia sakinį paskaityti du sykius, kad įsitikintum - nenusišnekėta čia, tik šiaip... Tad dabar ir nežinau kas kaltas - redaktoriai ar vertėjas? Be klaidų rašyt nemoku, nemoka ir daug autorių kurių knygas žinom ir mylim, tad tai redaktoriaus ir visų kitų tikrinančiųjų darbas, bent taip suprantu, padaryti, kad knyga būtų suprantama skaitant vienu kartu?
Tiesa, nesakau, kad knyga neįskaitoma. Sakau tik, kad akį vietomis rėžia.
Na, o skaitėsi lėtai mat pusė knygos labai jau detaliai pasakoja apie visokius kalnus, upes, slėnius ir medžius. Geografija man prie širdies niekad nebuvo, tad kai antrą pusę knygos perskaičiau per dvi dienas - pirmąją tempiau ar tik ne savaitę-dvi? Neįdomu man kur ten koks slėnis slepiasi ir kokios upės jį skalauja, nieko negaliu padaryt. Bet štai antroji dalis, na, gal kiek tolėliau, kažkur ties Lučiena ir Hurinu - štai ten prasideda visokiausios įdomybės, tad skaityt tikrai verta.
Niekad savęs nepriskyriau prie Tolkieno gerbėjų. Bet niekad jo ir nepeikiau. Neketinu keisti įpročio, bet vis vien pasakysiu, kad Silmariljonas geras daugiau savo kaip klijų vaidmeniu, mat po jo jau tikrai aišku kas ir kaip ten vėliau vyko.
Na o dabar pasiėmiau skaityti antrą Michael Scott "Alchemiko" dalį "Magas" (čia iš serijos "Nemirtingojo Nikolo Flamelio paslaptys" - šį vardą turbūt žinot iš Hario Poterio laikų, "Išminties akmens" knygos). Nieko daug nesitikiu, bet ei? Kodėl gi nesužinojus tai kas ten toliau vyksta? Mat pirmą skaičiau seniai, nesužavėjo. Pačią knygą atidaviau puseserei, 11 metų mergaitei kuri tikiuosi užsikrės šiuo popieriniu virusu. Pripažystu, truputuką gaila knygos.

2011 m. balandžio 29 d., penktadienis

Egzorcistas ir Šešėlių Žmonės



Per šias porą savaičių turėjau krūvas darbo. Bet perskaičiau porą lengvesnio tipo informacinių knygų iš bibliotekos (į kurią vėl kulniuosiu po savaitgalio, mat mėnesio gale - švaros diena). Viena jų yra Jose Antonio Fortea knyga "Interviu su Egzorcistu: Įdėmus žvilgsnis į velnią, demono užvaldymą ir išlaisvinimo kelią". Knyga labai paprasta, plona ir lengvai skaitoma. Gan įdomi. Pateikiama daug patogių ir gerų minčių, paaiškinamas tas senas klausimas "kodėl Dievas sukūrė Velnią" ir panašiai. Bet man, kaip žmogui kuris linkęs lyst giliau - vis vien ne prie širdies šis skaitalas. Visą okultizmą labai greit apkaltino, kaip darbą su velniu, net jei tie, kurie tuo užsiima tai ir neigia. Vadinas, jei okultiniu reikalu vadinsim, tarkim, Saliamono ženklą, įspaustą molinėje lentelėje ant Jūsų raktų, nešiojamą dėl sėkmės - Jūs automatiškai atsiduriat velnio įtakoj?... Na, taip išeina. Bet štai Jums geros naujienos - meskit tą daikčiuką ugnin, pelenus užkaskit, melskitės dieną naktį ir Jums bus atleista! Bus atleista jei nužudėt žmogų ir gailitės. Bus atleista, jei apvogsit kaimyną, bet gailėsitės. Įdomus požiūris, kaip bežiūrėsi.
Bet knyga turi ir gerąją pusę - iš krikščioniškosios pusės paaiškinama bazinė demonologija, t.y. kaip jie skirstomi, kodėl jie tokie, kuo jie skiriasi vieni nuo kitų ir kaip veikia. Gan įdomu, nors ir labai nedaug.


Kita knyga kurią perskaičiau yra John Lawrence Reynolds "Šešėlių Žmonės: Visa Tiesa Apie Slaptąsias Pasaulio Organizacijas". Ši knyga kiek geresnė, mat viskas paaiškinama taip, kaip buvo rasta, nutraukiami šydai, nebijoma parodyti tikrųjų veikėjų veidų ir meistriškai pašiepti jų išsigalvotų ritualų, bei nepaisytų istorinių faktų. Keliose vietose padarytos gan grubios klaidos, bet jos tikrai atleistinos, turint galvoje, kad visur kitur ir vėliau ir pradžioje laikytasi tvirtai.
Įdomu ir tai, kad čia, prie tokių grupių kaip Iliuminatai, Masonai, Siono vienuoliai, aptariami ir Asasinai (Assassins), Jakudzos bei Cosa Nostra. Akivaizdu, kad autorius nepatingėjo pasiknisti archyvuose ir senuose laikraščiuose. Deja, keista lieka tai, kad sakinių sandara kartais kažkokia juokinga. Bet manau, dėl to galima kaltinti vertėjus.
Knyga iliustruota, pilna garsių vardų ir pan.
Pirmoji knyga iš manęs gaus 5/10, o antroji 8/10 - nei viena nėra ideali ir rekomenduotina, bet abi labai greitai skaitosi.

2011 m. balandžio 23 d., šeštadienis

Bibliotekininkas?



Mačiau pirmas tris dalis šio tikrai puikaus Indiana Džounso / Kapų plėšikės tipo nuotykių filmo su komedijos elementais. Filmas nėra itin geras ar gerai padarytas, bet neerzins jūsų "Avatarų" ištobulintų juslių. Filmas atrodo turės ir ketvirtą tęsinį. Yra ir komiksų knygelės.
Esmė maždaug tokia - bibliotekininkai nuo labai labai seno saugo visokiausias senovines paslaptis, taip palaikydami balansą tarp blogio ir gėrio ir neleisdami tam blogiui vešėti. Kuo giliau į filmą - tuo juokingiau darosi, mat į savo biblioteką jie sugebėjo sukimšti net tokius daiktus, kaip Nojaus Arka ar Jaunystės šaltinis.
Kiekviena filmas turi vieną pagrindinę istoriją ir krūvelę šalutinių, kurios nesimaišo. Man labiausia patiko trečias filmas - jame nuo Išminties akmens prieita iki Judo Taurės Prakeiksmo ir... Paties Vlado Tsepešo Drakulos. Vampyrai pavaizduoti tikrai neblogai, akys realistiškai žiba, yra ir iltys, kurių dėl nesuvokiamų priežasčių atsisakė Twilight kūrėja, o pats Drakula - žavus senyvas vyriškis, dėl aiškių ir konkrečių priežasčių ieškojęs tos taurės. Manau tuo man Bibliotekininkas ir patinka - viskas vienaip ar kitaip paaiškinama - naciai nepatikės lengenda ir nepuls ieškoti vartų į pragarą, ateiviai nenuspręs, kad dėl kažkokios priežasties, kurios taip iki galo ir nesužinom, jiems norisi sunaikinti žemę ir pan.
Jei kas žiūrit originalo kalba, tai pavadinimai tokie:
The Librarian: Quest for the Spear (2004) - Bibliotekininkas: likimo ieties beiškant
The Librarian: Return to King Solomon's Mines (2006) - Bibliotekininkas 2: Sugrįžimas į karaliaus Saliamono kasyklas
The Librarian: Curse of the Judas Chalice (2008) - Bibliotekininkas 3L Judo taurės prakeiksmas 
 

2011 m. balandžio 15 d., penktadienis

Dar daugiau grobio

Ech, žodžiu taip. Prikroviau dar grobio į savo sena.lt puslapėlį. Kai kurias knygas parduodu, nes turiu porą egzempliorių, kitas - mat galiu ir be jų. Reikia vietos naujoms, o tos vietos tiesiog nėr. Jei nuimtumėt man tą naštą nuo pečių - būtų puiku. Daugumą sukroviau po 2-3lt, mat viršeliai apibrizgę ar pakeitę spalvas, ar tiesiog knyga mažos apimties. Keliose radau bibliotekos uždėtus antspaudus, kituose - knygyno. Bet visos jos legaliai priklauso man, garantuoju tai. Prieš siunčiant visas palipdysiu, jei kur reiks, pavalysiu, jei kur reiks ir įdėsiu popierinę kortelę su keliomis naudingomis nuorodomis.

Bibliotekoje buvau prieš keletą dienų ir eilinį kartą perkrėčiau "pasidovanok sau" skyrių. Radau neblogos medžiagos lietuvių kalbai ir keletą puikių knygų iš "noriu žinoti" serijos, apie vilkus, skaičius ir kt. Knygelės tikrai labai įdomios, bet pastaruoju metu išsekau iki begalybės, tad bet koks ilgesnis sėdėjimas priverčia imti snūduriuoti, kas labai neproduktyvu, ypač turint galvoje, jog man greitai teks atlaikyt kelis itin rimtus išbandymus.

Vakar ir TIK vakar sužinojau, kad Kindle, kurio taip beprotiškai norėjau, neturi vidinio apšvietimo. Tai tarsi visiškai tikra knyga - ekranas - juodai baltas, šviesos neatspindi (t.y. neturi veidrodinio efekto) ir jos neskleidžia. Turiu pripažinti, jog ne dėl knygos efekto norėjau knygų skaitytuvo. Norėjau jo dėl komforto skaityti nejungiant šviesos. Teks ieškot kito prietaiso.

Ar jau matėt naują Dracula: Entre l'amour et la Mort miuziklą? Na, tiksliau jo gabalėlius? (ten yra ir nuoroda į feisbuką) Nežinau kaip jūs, bet aš mielai su Dracula visas knygas, filmus ir žaidimus pereičiau. Dabar labai laukiu, kada galėsiu nutvert Dracula: Origins 2. Ir beabejo - šį "plus fort...". Pirmą "Dracula: Entre l'amour et la Mort" mačiau youtube, taip susižavėjau, kad per blk.lt užsisakiau dvd. Parsiuntė jį iš Kanados. O ar žinot kuo skiriasi Europietiškas dvd nuo Amerkietiško? Vieno nepaleisi antrojo dvd grotuve. Taip taip, Drakula neapsireiškė mano televizoriaus ekrane. Bet labai puikiai susižiūrėjo PC ekrane. Suplojau apie pusantro šimto, bet ei...

2011 m. balandžio 2 d., šeštadienis

Robert Harris - Pompėja


Robert Harris knygą "Pompėja" pasiėmiau dėl simpatijos Tarquin Blackwood'o kūrėjui Petronijui (Petronia), kuris joje garsėjo kaip kamėjų meistras ir paliko ją Vezuvijaus išsiveržimo metu. Knyga gan nebloga. Veiksmas vyksta tris dienas ir pagrinde sukasi apie jaunąjį akvarijų, paskirtą prižiūrėti, kad Italijoje/Kampanijoje nepritrūktų vandens net sausros metu. Užduotis pasirodo ne iš lengvųjų, mat staiga prasideda keisti reiškiniai, kurie tuometiniam žmogui galėjo atrodyti, kaip dievų veikimo ženklai. Kuo gilyn į knygą, tuo perdėtai sąžiningą akvarijų labiau vaikosi visokie pavojai, o mes gauname progą pagaliau suprasti, kad ne auksas, o vanduo yra vertingesnis, laiko mus sočius, neištroškusius, švarius ir bent jau sąlyginai laimingus. Įdomi perspektyva - akvarijus, prieš Vulkaną.
Per tris šimtus puslapių, tas tris dienas, kartais lyg ir jaučiasi kažkoks nenatūralus tempimas. Į pasakojimą įpinti keli ne itin įdomūs ir pabaigoje visai nebereikšmingi epizodai, informacijai kartais trūksta vaizdinio paaiškinimo, mat tie vaizdai pernelyg greit keičiasi, o bent jau aš tikrai neišmanau, kaip tie akvedukai veikia ar atrodo. Bet pateikta gan įdomios informacijos apie pačius ugnikalnius, kiekvieno skyriaus pradžioje ir iš žmonių perspektyvų pasakojime.
Knyga skaitosi lengvai ir nuobodžiaut neleidžia, net jei nėra itin įdomi. Nuo rekomendacijų susilaikysiu, o tiems kurie mėgo Petronia - kamėjų čia nerasit nė su žiburiu, patikėkit. Pompėja vaizduojama lyg apgraibomis - baseinas, fontanas, terasa, žemyn, į įkalnę, siaura gatvele... Žmonės jei ir minimi, tai jie priklauso valdininkams, arba prasimušusiems. Puošmenos iš vis retai kur paminimos, jokių detalių, visur tik vulkanas, pelenai ir vanduo. Bet duosiu knygai bent 6/10, nes neblogai išnaudojo detektyvinias galimybes, rašytojas nestokoja lengvos rankos, o tai, kad šis "paveikslas" neturi detalių ir labiau panašus į konceptualų meną - per daug tikrai niekam neužklius.
Dar noriu pridurti - kažkuriuo momentu knygoje paminima žiniuonė, kuri išpranašauja Pompėjai didybę, kai visa Romos imperija bus kritusi. Po miestą vaikščios būriai visokiomis kalbomis kalbančių žmonių... - Argi ne žaviai paironizuota?

2011 m. kovo 29 d., antradienis

Rozmari Kūdikis

Knygą "Rozmari Kūdikis", parašytą Iros Levin, perskaičiau jau senokai ir visai nesusižavėjau. Pradžioje ir netgi per pusę, na, maždaug 3/4 knygos buvo neprasti. Intriga, dėl kurios net pats skaitytojas abejoja - o gal jai tikrai stogas pavažiavo? Juk būna. Ir jei būtų buvę - knyga būtų buvus tobula. Vietoje to, viskas baigėsi standartiškai ir gal net geriau.
Taip daug nepasakojant, pasakysiu, kad knyga pasakoja apie jauną porą - aktorių ir namų šeimininkę, labai dailią, moterišką merginą, kuri svajoja apie kūdikį. Jos vyras beabejo abejoja, juk karjera tokia svarbi, o čia vaikas tas - kada dėl savęs pagyventi? Gal net minčių apie garsenybės gyvenimą be žmonos turėjo. Įsikraustę į naują namą, kuris garsėja, kaip mistiškų žmogžudysčių ir savižudybių vieta, bet būsimai mamai kažkodėl atrodo lyg koks rojaus kampelis, susipažysta su senolių pora - kaimynais. Po vakaro ar dviejų, Rozmari vyras staiga džiugiai pasiūlo - na, pasidarykim tad vaiką, gi taip norėjai. Beabejo tame yra ir blogoji pusė, kurios žmonai nieks nepasako.

Pagal šią knygą yra ir filmas. Jis labai tiksliai atkartoja knygos siužeta ir jokių naujovių ar baisių netikslumų lyg ir nebuvo. Bet filmas visgi geresnis. Turi tokio senoviško šarmo, o Rozmari - itin daili moteris. Filmą beveik būtų galima pavadinti siaubo. Beveik. Daugiau okultiniu, mat šiais laikais, po Pjūklo, Klyksmo, Vaško Namų ir visos eilės kitokių gerų ir prastų siaubo filmų, tokiu nieko nebeįbauginsi.
Jei norit susipažint su istorija, tai ramiai pažiūrėkit filmą ir nieko neprarasit. Jei esat bibliofilai, tai turbūt verčiau jau pirma knygą griebt, kitaip filmas įbruks galvon herojų atvaizdus, o knyga turi labai šaunaus belaikiškumo, t.y. Rozmari tikrai nesunku įsivaizduoti, kaip jauną, jei ne šio, tai praeito dešimtmečio moterimi. Duosiu 5/10 ir nerekomenduosiu.

2011 m. kovo 19 d., šeštadienis

Michael Moorcock "Elrikas iš Melnibonės"

...Elrikas iš Melnibonės.
Michael Moorcock dvi knygos, kurios Eridano dėka pakliuvo mums į riestus nagelius susilaukė iš manęs geriausio įvertinimo, kokį tik galiu duot knygoms.

Elrikas iš Melnibonės - princas, karys, raganius, kovotojas, dievų numylėtinis ir jų prakeiktas, amžinasis kovotojas, albinosas, išsigimėlis, išdavikas... Daug vardų jis turėjo tiek savo Imperijoje, tiek Jaunosiose Karalystėse. Jis - paskutinis savo tautos atstovas visame Chaoso ir Tvarkos dievų plėšomame pasaulyje. Paskutinysis su galia tuos dievus iškviesti ir pasitelkti saviems tikslams, mat tokia buvo jo protėvių teisė, suteikta jiems tų pačių dievų sutartimis. Elrikas - legenda. Kaip ir juodas runų kalavijas Audrašauklis, prie jo šono.
Su Elriku keliaudami per jo skausmingą likimą turbūt nei vienas neliksim abejingas ir bent sykį pagalvosim - kodėl tu, kvaily, tiesiog nepasiduodi ir neplauki pasroviui? Juk galėtum turėti viską, o vietoje to - kankiniesi ir kankini kitus. Taip, Elrikas iš paskutiniųjų kovoja su savo likimu ir kartais taip tragiškai, kad skaitant tenka stabtelėti šoke arba siaube (jei knyga netyčia ėmė ir pasibaigė). Labai lengva įsijausti ir imti mąstyti ką pats darytum tokioje situacijoje. Labai lengva dvejoti jo veiksmais ir tyliai niurnėti. O visų lengviausia - perskaityt šias dvi nedideles knygas ir pykt - o kur kitos??

Melnibonės Imperatorius iš tiesų ne eilinis herojus. Jis gimė fiziškai labai silpnas ir ilgus metus gyveno vien eleksyrų ir žolelių palaikomas. Tik todėl užaugo, tik todėl pamilo ir tik todėl tapo įrankiu dievų kovose. Vienas iš jų, jo globėjas, vienas galingiausių Chaoso Demonų-Dievų, Ariochas, Elriką laiko savo numylėtiniu, todėl padeda jam pasiekti du legendinius juodus Runų Kalavijus. Ariochas juos saugojo nuo tų laikų, kai Melnibonės valdovai iki soties jais pasinaudoję, atsisakė jų, o Ariochą pavadino Kalavijų Valetu. Beabejom net Elrikui gauti vieną iš jų nebuvo lengva, mat kovėsi jis su tuo, kuris galima sakyti pastūmėjo jį visiems chaotiškiems poelgiams, kurie privedė jį iki savo paties Imperijos sunaikinimo.
Tad taip išeina, jog herojus yra blogio įrankis. Visi jo protėviai tarnavo Chaosui, o jis - paskutinis iš jų. Bet Elrikas tikisi, kad ne viskas priklauso nuo dievų, kad yra kažkas, kas net pačius dievus valdo ir todėl jis atsisako paklusti savo likimui. Anot Ariocho, kuris kartais gan noriai paplepa, nors kitą kart vos ne į gyvybiškai svarbius klausimus atsisako atsakyti, tai neįmanoma ir likimas įsipildys vienu ar kitu būdu, tad kovoti - beprasmiška.
Prasmė tėra viena.
Nuolatinė, amžina kova. Ne pergalė, o kova.
Būtent taip ir slenka šios knygos - kova, kova, kova. Ir ne kokie ten mūšiai su kardais, demonais ir užkeikimais, o kažkuo baisesniu. Kova su demonu savyj, su demonu rankose, su demonišku likimu, su demoniška ateitim. Garantuoju, ne kartą ir patys pajusite neviltį, jei tik skaitysit atsidėję.

Labai rekomenduoju visiems geros, tamsios fantasy mėgėjams. Ypač tiems, kurie mėgo Raganių Geraltą ir panašias knygas.

Elrikai!

Tai, tsk, baigės knyga. Ir neišversta daugiau. Reiks matyt ieškot pirkt originalo, eilinį kartą. Ten dešinėn sukroviau nuorodas, įdėjau ir nuorodą, kur galima nusipirkti knygų originalo kalba ir gauti jas Lietuvon. Atvežimas nemokamas, kas juk taip reta, bet taip malonu piniginėms.
Žodžiu, išeina, kad čia buvo vienos iš kiečiausių Eridano išleistų fantasy knygų iki to staigaus naujų ir serijinių leidimų (tokių kaip Tolkieno Mokiniai ir pan). Elrikas toks keistuolis, toks herojiškas ir tuo pačiu taip neatitinkantis stipraus ir kieto vyruko įvaizdžio, kad tiesiog malonu skaityti. Moterys, nors retai apsireiškiančios, bet visuomet žymios. Magija chaotiška, nuolatos reikalaujanti kokių nors aukų. Bendražygiai - gal net dar keistesni, nei patys didvyriai. O didvyris pasirodo visai ne didvyris, o visgi nė velnio ne prastesnis. Ech! Gal antrą iš naujo paskaityt? Būtų protinga, mat tada sudėčiau tas dvi istorijas į vieną, mat dabar keli klausimai iškilo, kuriuos žinau, kad atsakyt galima su antra knyga. Gal taip ir padarysiu.

Lestatas deja juda greičiau nei norėčiau. Beveik įpusėjau ir kai tai pastebėjau - pasibaisėjau. Turiu tikrai didelę krūvą knygų, kurias reik perskaityt ir padaryt tai kuo greičiau, bet... Verčiau jau su Dostojevskiu paskubėsiu, nei Lestatą taip nedovanotinai surysiu. O dar Lauros penkios knygos laukia. Labai keista, bet jau imu jaust norą jas paskaityt. Kažkas tokio ten gal ir buvo. Matyt nostalgija.

Dabar eisiu paklijuot knygas, o tada dar paskaityt.

2011 m. kovo 11 d., penktadienis

Elriko Kronikų pirmoji dalis

Aha, teisingai. Sugebėjau pasiimt pirmą dalį. Bet dar neradau pirmosios "Sutemų" dalies, bet ryt eisiu ir vesiuosi pastiprinimą. Ketinu grąžint keletą neperskaitytų knygų, mat kol kas nesiskaito, tad nėr ko laikyt, kai gal kas kitas nori - pasiimsiu vėliau, po savaitėlės kitos. Gal mėnesio, kaip nuotaika bus. O iki tol imsiuos to turto, kuris dar neskaitytas guli aplink, o jo turiu dar daug, įskaitant ir penkias Lauros Leander knygas. Nėr jos labai geros, bet tokiam tikrai labai jau lengvam nieko neveikimo skaitymui tinka kaip tik. Geriau nei koks Alchemikas (Nikolas Flamelis, o ne tas Paulo Coelho). GAL geriau, nes aną skaičiau labai seniai, tai gal dabar kitaip žiūrėčiau.
Vakar pažiūrėjau pirmą filmą "Mergina su Drakono Tatuiruote" - imsiu knygas. Filmas labai įdomus, labai geras ir suktas, pastatytas tikrai šauniai, manau knygos irgi nebus prastesnės. Tik tiek, kad supratau kokį bjaurų viršelį Obuolys.lt toms knygoms parinko. Pirmą syk mieliau jau filmo plakatą matyčiau, nes paprastai nepritariu filmo plakatams -> knygų viršeliams.
Vakare gal pažiūrėsiu ir antrą filmą, mat bibliotekoje tų knygų dar tikrai nesitikiu rast, ne taip jau jos ir seniai išleistos, o pirkt knygą kietais viršeliais ir brangu, ir nepraktiška, mat man ir taip joms stinga vietos. Nors dėl brangumo tai visada galima Sena.Lt apžiūrėt, kai kurie žmonės pusvelčiui knygas atidavinėja, už ką labai gerbiu, nors ne visada suprantu kaip su viena ar kita knyga galima skirtis. Bet jei jiems nebuvo taip įdomu, tai labai gerai, kad nekaupia, o leidžia kitiems įsigyti pigiau. Ačiū Jums!

2011 m. kovo 7 d., pirmadienis

Elriko Kronikos

Michael Moorcock: Elriko Kronikos (371), Mieganti Burtininkė (381) ir dar kelios kitos, kurių mums niekas nesiteikė išversti, šiandien pakliuvo į mano nagus.
Knygą paėmiau kai supratau, kad viršelis - ne standartinis Eridano "fantasy" o tikrų tikriausi Michael Whelan būtent Elrikui sukurti viršeliai. Tai paliko įspūdį, tad pagalvojau - ko gi ne? Burtininkai juk įdomu, o čia dar kažkoks albinosas, kaip Raganius, irgi, lyg tyčia vadinamas Baltuoju Vilku, su legendiniu kalaviju.
Perskaičiau gal dar tik 50psl, o jau rekomenduoju fantasy mėgėjams, ypač jei skaitėt Raganių ir patiko. Tik, labai smagu, bet aš ir vėl pradėjau nuo antros knygos, tai jūs jau apsižiūrėkit ir pradėkit nuo pirmos.

Anotacija:
Elrikas iš Melnibonės.
Princas, karžygys, raganius, palikęs savo pilį ir leidęsis žygin po įvairius pasaulio matmenis.

Elrikas iš Melnibonės, pramintas Baltuoju Vilku, turintis juodą runų kalaviją, bendrauja su Chaoso dievais, kovoja su pragaro išperomis, aplanko įstabiąją Kaneluno tvirtovę bei Išnykstantį Bokštą, sutinka daugybę didvyrių iš kitų matmenų, kitų inkarnacijų...

--

Aha, tokia labai jau šiaip sau anotacija, bet Eridanas juk dažnai taip - uždeda kokį idiotišką, bet svarbiausia mat Fantasy-Erotišką viršelį, prirašo kokios sausos anotacijos, kuri net ketvirčio knygos kietumo arba nuobodybės neapsako ir tiek. Bet tai nėra blogai, nes tuo pačiu jie mus moko nekreipt dėmesio į viršelį, o anotaciją labai gerai apgalvot patiems arba susirast review prieš perkant/skolinantis knygą. Va taip va. Einu toliau skaityt.

2011 m. kovo 5 d., šeštadienis

Antra knyga iš serijos

Deja man labai dažnai taip nutinka, kad pasiimu kokią knygą iš bibliotekos ir tik namie suprantu - tai antroji knyga serijoje/trilogijoje/kita. Nepaisant net to, kad paprastai nešiojuos užrašus, į kuriuos rašausi ką ketinu paskaityti, bet net ir tai kai kada negelbsti. Tarkim ta Tim Lebbon knyga. Ji netgi ne antra - ji trečia. Bet čia pusiau Eridanas kaltas, mat pirmą knygą labai gudriai išleido kaip "priešistorę". O aš tik trečią ir teradau. Pikta dabar, mat ėjau bibliotekon šiandien tik su tuo tikslu.
Bet radau kažkokį atiduodamą romaniūkštį anglų kalba. Jei bus neįdomus, tai bus kam nors anglų žinioms gilinti, tad nepamaišys.

Aišku ėjau miestan ir kitu reikalu. Ruošiausi įsigyti storą užrašinę, linijiniu popieriumi. Spėkit ar radau? Raštinė - nedirba savaitgaliais. Knygynas - tik iki pietų. Maximoj tokio gėrio net svajot nereik surast be rugsėjo mėnesio. Atsidūstam ir tęsiam.

Baigiu pribaigti klaviatūrą, tad jei kartais imčiau rašyti be lietuviškų raidžių, turėkit omeny - rašau tik iš mobiliojo, kuriame net neketinu ieškoti lietuviško raidyno.

O dabar eisim kojinių permirkusių padžiauti ir paskaityt šiltai kur prie saulės...

BEJE, gal kas žinot ar ketinama išversti ir kitas Anonimo knygas (be "Knyga be pavadinimo" knygos)? Mat yra šios knygos tęsinys "Mirties knyga" (Arba Mirusiųjų Knyga, net nežinau jau), būtų pasiutusiai įdomu.

2011 m. kovo 3 d., ketvirtadienis

GooReader

Tikras bibliotekų nosferatas greičiausia nesibodi skaityti ir elektroninių leidinių (nosferato idealas man yra tas "pogrindžio žiurkė" / Sewer Rat iš Vampire the Masquerade: Bloodlines). Google jau senokai pateikė savo knygų saugyklą GoogleBooks, kuri nors ir šauni, bet ne visada labai patogi, todėl jie pateikė ir dar kai ką (argi reikia stebėtis? Tik ne po Google Chrome, ne ne.). Tokį nuostabiai švarų, nedidelį ir super-patogiai-paprastą įrenginuką jūsų, mūsų ir kiekvieno nosferatiškos prigimties asmens kompiuteriui. GooReader. Tai nemokama, švari, apie 5MB tesverianti programėlė, kurią pasijungę gausite visus GoogleBooks pateikiamus leidinius. Pavartę žurnalą ar knygą ir susidomėję, bet pastebėję, kad nebeturite laiko - galėsite įsidėti jį į savo biblioteką. Iš pastarosios pasiimsite ir - prašom. Atverčia ten, kur baigėt. Taip pat paiešką galima nustatyti, kad ieškotų tik pilnos peržiūros leidinių, t.y. su visais lapais, o ne ištraukų arba su trūkstamomis dalimis. Aš asmeniškai ėmiausi skaityti Bram Stoker "Dracula", mat angliškos versijos net akyse regėti neteko, labai įdomu tad buvo. Tikrai labai patogu, paieškos langelis nedidelis (dydį galit pasikoreguot, jei mėgstat išsiplėst), o jei norit pavartyt knygą - ją spustelit ir ji tuoj pat atsidaro naujame lange, net nepastebėsit to, taip švariai viskas veikia. Pasididinsit ir versit lapus kaip tikrus, skaitydami du puslapius viename lange, perversit puslapį spustelėję mygtuką, pasiimsit žymeklį ir pasibrauksit įdomesnę vietą, o pavargę tiesiog išjungsit tą knygos langą (nepamirškit išsisaugoti knygos į biblioteką).
Jei kas leistų nakvoti bibliotekoje - taip ir padaryčiau. Ir vartyčiau, vartyčiau, vartyčiau, nes perskaityt nėra kada, bet bent "paskaitinėti" tai tikrai spėčiau ištisas lentynas. O čia štai, prašom - kiek turi laiko, tiek. Nori arbatos? Tik iki virtuvės ir atgal. Pavargai? Rytoj prašom tęsti.
Visiems rekomenduoju, absoliučiai. Žurnalai, knygos, laikraščiai. Viskas ko gali prireikti, arba beveik viskas.

2011 m. vasario 16 d., trečiadienis

Daiva Vaitkevičiūtė


Ką tik baigiau keturias D. Vaitkevičiūtės knygas tokia tvarka: "Monikai reikia meilės", "Pasimatymas su žudiku", "Noriu kito vyro" ir "Kamilė nori mirti". Pirmoji knyga mane tiesiog sužavėjo, kokia įtampa, koks trileris, ant kulnų lipa žudikai, pasiutęs bėgimas, tylus sėdėjimas tamsiausiame kampe... Jau rengiausi autorę pakelti virš Agatos Kristi detektyvų, geri juokeliai, puiki intriga. Bet knyga po knygos - vis prastyn ir prastyn. "Pasimatymą su žudiku" dar buvo įmanoma suskaityti, žiupsnis to, žiupsnis ano, prasta intriga, nuobodus "jau prie pat, bet paslydau, nukritau ir vėl iš naujo" Sizifo darbas. Trečia knyga... Ji susideda iš visos krūvelės istorijų, kelios buvo neblogos, todėl labai nepeiksiu. Na bet jau paskutinė tai lai eis...Manau natūralu, kad pirmoji knyga "Monika nori mirti", kuri ir išleista, jei neklystu, buvo pirmoji - geriausia. Bet kodėl tada po jos sekusi "Kamilė nori mirti" tokia prasta? Kas per šuoliai, kalneliai, duobės, tilteliai? Geryn knygos nėjo, akivaizdu. Vienas skirtumas - pasikeitė meilės kiekiai. Pirmojoje - Monikai tikrai reikėjo labai daug meilės. Taip, ir fizinės.
Autorė rašo panašiai kaip Judi Devereux ar Nora Roberts, tik su tuo lietuvėms-paprastoms-moterims būdingu "ji atrodė nekalta kaip kūdikis" įvaizdžiu, kiekvienai herojai pridėdama apkūnoką, dažniausiai pasileidusią draugę.
Bet labai nepeiksiu. Būna blogiau, oi būna, o čia dar tikrai puse velnio. Kartą perskaitei ir žinai. Pagal mano skaitytą sąrašą patarčiau imti knygas nuo priešingos pusės - geriausia liks pasigardžiavimui.