Ką tik baigiau keturias D. Vaitkevičiūtės knygas tokia tvarka: "Monikai reikia meilės", "Pasimatymas su žudiku", "Noriu kito vyro" ir "Kamilė nori mirti". Pirmoji knyga mane tiesiog sužavėjo, kokia įtampa, koks trileris, ant kulnų lipa žudikai, pasiutęs bėgimas, tylus sėdėjimas tamsiausiame kampe... Jau rengiausi autorę pakelti virš Agatos Kristi detektyvų, geri juokeliai, puiki intriga. Bet knyga po knygos - vis prastyn ir prastyn. "Pasimatymą su žudiku" dar buvo įmanoma suskaityti, žiupsnis to, žiupsnis ano, prasta intriga, nuobodus "jau prie pat, bet paslydau, nukritau ir vėl iš naujo" Sizifo darbas. Trečia knyga... Ji susideda iš visos krūvelės istorijų, kelios buvo neblogos, todėl labai nepeiksiu. Na bet jau paskutinė tai lai eis...Manau natūralu, kad pirmoji knyga "Monika nori mirti", kuri ir išleista, jei neklystu, buvo pirmoji - geriausia. Bet kodėl tada po jos sekusi "Kamilė nori mirti" tokia prasta? Kas per šuoliai, kalneliai, duobės, tilteliai? Geryn knygos nėjo, akivaizdu. Vienas skirtumas - pasikeitė meilės kiekiai. Pirmojoje - Monikai tikrai reikėjo labai daug meilės. Taip, ir fizinės. Autorė rašo panašiai kaip Judi Devereux ar Nora Roberts, tik su tuo lietuvėms-paprastoms-moterims būdingu "ji atrodė nekalta kaip kūdikis" įvaizdžiu, kiekvienai herojai pridėdama apkūnoką, dažniausiai pasileidusią draugę.
Bet labai nepeiksiu. Būna blogiau, oi būna, o čia dar tikrai puse velnio. Kartą perskaitei ir žinai. Pagal mano skaitytą sąrašą patarčiau imti knygas nuo priešingos pusės - geriausia liks pasigardžiavimui.
