fantastika | A. Sapkowski "Season of Storms" | Raganiaus Saga 0

Autorius: Andrzej Sapkowski
Pavadinimas: Season of Storms
Serija: Raganiaus Saga 0
Žanras: Fantastika, Tamsi Fantastika
Psl.: 419
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads 

Po to, kai pabaigiau Raganiaus Sagą, jau tikrai daugiau nebesitikėjau. Pats autorius pamenu sakė, jog apie Raganių daugiau neberašys, nebent tikrai labai stokos pinigų. Ir tik neseniai sužinojau, jog ne kažką jis gavo už žaidimui perduotas teises. Tik, kad greičiausia, parašė, nes norėjo parašyti, per daug priežasčių neieškant.

Apie Knygą: Visi kartais apturim tuos nesėkmių ruožus, kai viena nelaimė rods seką kitą. Geraltui viskas prasidėjo tada, kai jo paprašė saugiai užrakinti kardus saugykloje. Ir jie, žinoma, dingo. Sekdamas jų pėdsaku jis negali atsistebėti, kaip viskas tas blogo kas gali nutikti - vis nutinka. Čia žiūrėk papuolė į laivą, kurio įgula apvogė pabaisą, kuri nė neketina jiems leisti pasprukti. Ten žiūrėk nudobė padarą, kuris, kaip paaiškėjo, buvo kažkokio burtininko genetinis eksperimentas. O dabar žiūrėk dar ir į goetiją (demonų iškvietimas) praktikuojančio kvailio nagus papuolė. Ir taip, kol Vėdrynas rašo apie jo naujausius nuotykius - romantizuotas balades, o pats Geraltas bando atsekti, kur gi dėjosi jo kardai, aplink juos kaupiasi audra. Mat, toks jau sezonas, audrų. Ir jame, raganius be kardų, na, koks gi raganius jei be kardų?...

Mano Nuomonė: Knyga pažymėta, kaip savarankiška, nulinė. Bet aš rekomenduočiau ją skaityti jau po visų, nes tikrai yra spoilerių. Plius, bus smagu pamatyti ir kas nutiko po, ir kas nutiko prieš. Taip. Čia labai keistai žaista su laiku. Kas dar? Juokai geri, jei skaitėt Raganiaus Sagą, tai pamenat visą tą sarkazmą ir traukimą per dantį, čia jo irgi sočiai, įskaitant ir prisiminimus, kaip "kai Vesimirą išvietėj užgriuvo tokia ir tokia pabaisa". Pasiilgau aš šitų dviejų, pasiilgau Geralto nežabotos meilės visoms burtininkėms, bei jo nežmogiškumo, kai ateina laikas kovoti.

Gera knyga. Kam nostalgija ramybės neduoda, manau patiks. Duodu stiprius 4/5, su minusu už vieną kitą dalyką ten ir šen. Sapkowskis kiek primiršo savo Sagą, bet ne tiek, kad nesinorėtų ar nevertėtų skaityti.

Knygiškai | Paniekos Metas

Kokios man šitos naujos gražios ir patogios. Mėgstu, kai knygos siauresnės.

| IG |

A. Sapkowski: Ada Baltoji

Kiekvieno mėnesio trečią Sekmadienį į https://psilovethatbook.com dedu po vieną knyginio herojaus portretą. Ada Baltoji buvo praeito mėnesio tvarinys, šį mėnesį... Pamatysit rytoj.

Faoiltiarna Isengrim // Raganiaus Saga

Faoiltiarna Isengrimas iš Raganiaus Sagos.

Ar matėt, kad mums jas jau perleidinėja, tas knygas?

Iorveth

[Iorveth]

Raganiaus Saga: Tai, kas neišversta

Pirmą A. Sapkowski'o Raganiaus knygą mums seniai išvertė nebeegzistuojantis Dagonas. Ją, o tada jau ir kitas, vėliau labai gražiai pateikė Eridanas, mūsų Mohikanai, kurie jei būtų bent kiek gyvesni (tikiuosi, dar gyvi? bent kiek?), tai neabejoju būtų mums ir daugiau gėrio, net ir tokio kaip Ledo ir Ugnies Giesmė padovanoję dar prieš serialams viską išspiriant į paviršių (nes Martin'o istoriją, bent vieną man žinomą, jie tikrai yra publikavę, dar tada, kai jis buvo niekam nežinomas, bent pas mus).

Kas su manim jau ilgai čia sėdit, žinot, koks Raganius man svarbus, ir, kaip labai aš tas knygas myliu. Ir, kad jau gavom tiek daug, knygų, istorijų, muzikos, komiksų, video žaidimų, tai pakalbėkim ir apie tai, ko negavome. Bet tik literatūriniame kontekste, nes man turbūt metų neužtektų viską surinkt.

Neišverstų Sapkowski'o knygų yra, žinoma, daug, ir kiek man pasakoja draugai iš Lenkijos - jos tikrai geros. Raganiaus knygų esama dar dviejų. Pirmoji vadinasi "Kažkas baigiasi, Kažkas prasideda". Ji susideda iš aštuonių trumpų istorijų, besiskiriančių tiek žanru ir stiliumi, tiek ir laiku, bet ne kokybe. Knyga, ar bent jau tos dvi istorijos joje, kurios yra apie Raganių, buvo parašyta vienu tikslu: tapti dovana Sapkowski'o draugams, vestuvių proga. To pasekoje, bent viena iš tų dviejų istorijų pasakoja apie Geralto ir Jenefer vestuves. Internete žinoma pilna vertimų, užmesti akį galima, bet aš, tiesą pasakius, neskaičiau. Gal reikėtų, bet šiek tiek bijausi netikslių vertimų.

Antroji mane jau kur kas labiau sudomino. Ji vadinasi "Audrų Sezonas", ir vyksta maždaug tuo laiku, kai Geraltas, ką tik susipažinęs su Jen, sau toliau veliasi į nuotykius po paskutinės trumpų istorijų knygos, bet prieš "Elfų Kraują". Tie patys draugai iš Lenkijos įspėja: esama spoilerių apie Sagos pabaigą. Sapkowski's nebūtų Sapkowski's, jei nepa-troll-intų savo skaitytojų. Kartais galvoju, jie su Martin'u turbūt greit draugais taptų...

Spėju, jog bet kuriuo atveju mes šių knygų Lietuviškai tikrai negausim, tiesiog nėra kam jų mums duoti (nebent norit susiburti, ir atidaryti leidyklą, arba kažkaip iš numirusių prikelti Eridaną). Bet viltis galima jų sulaukti kitomis kalbomis, ar bent jau sulaukti "Audrų Sezono" kokia nors skaitoma kalba. Į Anglų vilčių daug nededu, mat jie sugebėjo vieną iš trumpų istorijų knygų - praleisti, ir šokti tiesiai prie "Elfų Kraujo" - žinoma, kam ten skaitytojams žinoti, kaip Geraltas vėl rado Ciri, pft.

Va taip tad. 1:25 nakties... Norėčiau dar apie Raganių paskaityti. DLC, tas paskutinis, Blood and Wine, dar ne čia.

Johann Wolfgang Goethe - Augalų Metamorfozė ir Gyvūnų metamorfozė

  Atrodo sugebėjau pamiršti, kad neperkėliau teksto apie perskaitytą knygelę į virtualų pasaulį. Ką gi, bandau pasitaisyti. Su Johann Wolfgang Goethe susipažinau A. Sapkowski dėka, mat vienoje jo sagos apie Raganių Geraltą knygoje buvo išverstas vienas stulpelis iš Alksnių Karaliaus, tarsi nuoroda į dvi skirtingas elfų rases. Iš kart susižavėjau, nors poezijon mano dūšelė visai nelinksta. Iš tai atsiradus progai nusipirkau Augalų Metamorfozę / Gyvūnų Metamorfozę (Metamorphose Der Pflanzen; Metamorphose Der Tiere; „Naujoji Rosma“ 2012; ISBN 978-9955-06-257-8; 64p.), kurią perskaičiau prieš bene dvi dienas.

  Kažkada vokiečių kalba man buvo beveik lygi gimtajai, dalyvavau vertimų olimpiadose ir panašiai. Dabar gi nesurezgu padoraus sakinio. Bet skaityti pasirodo dar moku. Labai apsidžiaugiau, kai pamačiau, kad kaip ir dabar „norma“ daryti – prie lietuviško vertimo paliktas  vokiškas. Kaip žinia, esu tarp šalininkų tekstų originalo kalba (tik nereik man skųstis, kad norvegiškai, švediškai, vokiškai, ispaniškai ir taip toliau nemokat – viską reikia daryti su protu, nemoki itališkai – skaityk vertimą, moki angliškai – pabandyk skaityti originalą, kokios problemos? Net ir dabar po ranka guli „Bado Žaidynės“, lietuviškas ir angliškas variantas – aišku, esmė lieka ta pati, bet jau pirmas lapas išverstas neapipavidalinant sakinių, bijant praleist nereikšmingus skirtukus ir t.t., nors kol kas negaliu nurašyti vertimo, mat šią bėdą tikrai galima suversti redaktoriams), o vertimus iš anglų kalbos juodraščio formoje verčiu sau ne tik hobiu bet ir lengva karjera, tad štai ir puoliau lyginti. Pagirsiu vertėją, tonas išlaikytas mano supratimu – gerai. Vokiečių kalba pati iš savęs yra įdomi ir tinka Goethe polinkiui tirštinti šviesas ir šešėlius. Lietuviai labiau linkę į spalvų tirštinimą, tad beabejo eilėraščiuose tas justi. Mano supratimu – tai tinkamas pasirinkimas bandant perteikti idėją.

  Patys eilėraščiai – apie metamorfozę. Apie sėklelės ar ten kokio naujagimio virsmą tuo, kuo jis turi būti, kaip gamta išaugina būtent penkis pirštus, ir keturis lapus. Bet duosiu tik 9/10, nes idėja, kad žmogus yra tobulumo viršūnėje man nepriimtina. Tiek tad.

 

Iš A. Sapkowski „Ežero Valdovė“

Vert. Vidas Morkūnas

  „Tave aistringai pamilau staiga;

    Bet neklusnumą teks priveikt jėga!“

  „O tėve, tėveli, apglėbki tvirčiau,

    Aš Alksnių Karaliaus akis pamačiau!“

(130p. – nežinia ar vertėjas iš lenkų kalbos buvo ir stulpelio vertėjas)

Originalas:

"Ich liebe dich, mich reizt deine schöne Gestalt;
Und bist du nicht willig, so brauch ich Gewalt." –
"Mein Vater, mein Vater, jetzt faßt er mich an!
Erlkönig hat mir ein Leids getan!" –

Visą galima perskaityti čia: Erlkonig (angliškas vertimas, adaptacija ir originalas)

Michael Moorcock "Elrikas iš Melnibonės"

...Elrikas iš Melnibonės.

Michael Moorcock dvi knygos, kurios Eridano dėka pakliuvo mums į riestus nagelius susilaukė iš manęs geriausio įvertinimo, kokį tik galiu duot knygoms.

Elrikas iš Melnibonės - princas, karys, raganius, kovotojas, dievų numylėtinis ir jų prakeiktas, amžinasis kovotojas, albinosas, išsigimėlis, išdavikas... Daug vardų jis turėjo tiek savo Imperijoje, tiek Jaunosiose Karalystėse. Jis - paskutinis savo tautos atstovas visame Chaoso ir Tvarkos dievų plėšomame pasaulyje. Paskutinysis su galia tuos dievus iškviesti ir pasitelkti saviems tikslams, mat tokia buvo jo protėvių teisė, suteikta jiems tų pačių dievų sutartimis. Elrikas - legenda. Kaip ir juodas runų kalavijas Audrašauklis, prie jo šono.

Su Elriku keliaudami per jo skausmingą likimą turbūt nei vienas neliksim abejingas ir bent sykį pagalvosim - kodėl tu, kvaily, tiesiog nepasiduodi ir neplauki pasroviui? Juk galėtum turėti viską, o vietoje to - kankiniesi ir kankini kitus. Taip, Elrikas iš paskutiniųjų kovoja su savo likimu ir kartais taip tragiškai, kad skaitant tenka stabtelėti šoke arba siaube (jei knyga netyčia ėmė ir pasibaigė). Labai lengva įsijausti ir imti mąstyti ką pats darytum tokioje situacijoje. Labai lengva dvejoti jo veiksmais ir tyliai niurnėti. O visų lengviausia - perskaityt šias dvi nedideles knygas ir pykt - o kur kitos??

Melnibonės Imperatorius iš tiesų ne eilinis herojus. Jis gimė fiziškai labai silpnas ir ilgus metus gyveno vien eleksyrų ir žolelių palaikomas. Tik todėl užaugo, tik todėl pamilo ir tik todėl tapo įrankiu dievų kovose. Vienas iš jų, jo globėjas, vienas galingiausių Chaoso Demonų-Dievų, Ariochas, Elriką laiko savo numylėtiniu, todėl padeda jam pasiekti du legendinius juodus Runų Kalavijus. Ariochas juos saugojo nuo tų laikų, kai Melnibonės valdovai iki soties jais pasinaudoję, atsisakė jų, o Ariochą pavadino Kalavijų Valetu. Beabejom net Elrikui gauti vieną iš jų nebuvo lengva, mat kovėsi jis su tuo, kuris galima sakyti pastūmėjo jį visiems chaotiškiems poelgiams, kurie privedė jį iki savo paties Imperijos sunaikinimo.

Tad taip išeina, jog herojus yra blogio įrankis. Visi jo protėviai tarnavo Chaosui, o jis - paskutinis iš jų. Bet Elrikas tikisi, kad ne viskas priklauso nuo dievų, kad yra kažkas, kas net pačius dievus valdo ir todėl jis atsisako paklusti savo likimui. Anot Ariocho, kuris kartais gan noriai paplepa, nors kitą kart vos ne į gyvybiškai svarbius klausimus atsisako atsakyti, tai neįmanoma ir likimas įsipildys vienu ar kitu būdu, tad kovoti - beprasmiška.

Prasmė tėra viena.

Nuolatinė, amžina kova. Ne pergalė, o kova.

Būtent taip ir slenka šios knygos - kova, kova, kova. Ir ne kokie ten mūšiai su kardais, demonais ir užkeikimais, o kažkuo baisesniu. Kova su demonu savyj, su demonu rankose, su demonišku likimu, su demoniška ateitim. Garantuoju, ne kartą ir patys pajusite neviltį, jei tik skaitysit atsidėję.

Labai rekomenduoju visiems geros, tamsios fantasy mėgėjams. Ypač tiems, kurie mėgo Raganių Geraltą ir panašias knygas.

Elriko Kronikos

Michael Moorcock: Elriko Kronikos (371), Mieganti Burtininkė (381) ir dar kelios kitos, kurių mums niekas nesiteikė išversti, šiandien pakliuvo į mano nagus.
Knygą paėmiau kai supratau, kad viršelis - ne standartinis Eridano "fantasy" o tikrų tikriausi Michael Whelan būtent Elrikui sukurti viršeliai. Tai paliko įspūdį, tad pagalvojau - ko gi ne? Burtininkai juk įdomu, o čia dar kažkoks albinosas, kaip Raganius, irgi, lyg tyčia vadinamas Baltuoju Vilku, su legendiniu kalaviju.
Perskaičiau gal dar tik 50psl, o jau rekomenduoju fantasy mėgėjams, ypač jei skaitėt Raganių ir patiko. Tik, labai smagu, bet aš ir vėl pradėjau nuo antros knygos, tai jūs jau apsižiūrėkit ir pradėkit nuo pirmos.

Anotacija:
Elrikas iš Melnibonės.
Princas, karžygys, raganius, palikęs savo pilį ir leidęsis žygin po įvairius pasaulio matmenis.

Elrikas iš Melnibonės, pramintas Baltuoju Vilku, turintis juodą runų kalaviją, bendrauja su Chaoso dievais, kovoja su pragaro išperomis, aplanko įstabiąją Kaneluno tvirtovę bei Išnykstantį Bokštą, sutinka daugybę didvyrių iš kitų matmenų, kitų inkarnacijų...

--

Aha, tokia labai jau šiaip sau anotacija, bet Eridanas juk dažnai taip - uždeda kokį idiotišką, bet svarbiausia mat Fantasy-Erotišką viršelį, prirašo kokios sausos anotacijos, kuri net ketvirčio knygos kietumo arba nuobodybės neapsako ir tiek. Bet tai nėra blogai, nes tuo pačiu jie mus moko nekreipt dėmesio į viršelį, o anotaciją labai gerai apgalvot patiems arba susirast review prieš perkant/skolinantis knygą. Va taip va. Einu toliau skaityt.