jaunimo | Mackenzi Lee "The Lady's Guide to Petticoats and Piracy" | Montague Siblings 2

Autorius: Mackenzi Lee
Pavadinimas: The Lady's Guide to Petticoats and Piracy
Serija: Montague Siblings 2
Žanras: Jaunimo, Istorinė
Psl.: 450
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Dar viena knyga, apie kurią teko pasiklausyti nemažai įspėjimų, ar paskaityti nemažai prastokų apžvalgų. Bet aš toks žmogus, kur jei jau nusprendžiau, kad paskaitysiu, tai ir skaitau. Ir ką, smagu buvo.

Apie Knygą: Felicity tenorėjo būti gydytoja. Mokytis, sužinoti ir gal būt tapti žinoma dėl savo indėlio į mediciną. Vietoje to, dėl to paprasto fakto, jog vyrai jai visur užvėrė duris, ji įsivėlė į neįtikėtiną nuotykį.

Jos vaikystės draugė išteka už mokslininko, gydytojo, kuriuo Felicity jau seniai žavėjosi. Jis, tame šviesių, bet vien vyrų pasaulyje žinomas, kaip ekscentrikas, tad Felicity turi vilties, jog ją bent jau išklausys. Ji tikrai nesitikėjo vėl atsirasti piratų laive, pakeliui į pasakų ir fantastikos šalį, sprukdama su savo vaikystės drauge nuo nuotykinės knygos vertų pavojų.

Mano Nuomonė: Felicity yra tokia, kokį aš įsivaizduočiau Šerloką, jei jis būtų gimęs moterimi. Ji - pyksta, irzta ir jaučiasi nematoma, mat visur jos žodis, kad ir koks teisingas, laikomas nieko vertu burnos aušinimu, mat ji - moteris. Ji jaučia poreikį visiems įrodyti, jog yra kažko verta ir ne visada tam renkasi teisingą kelią. Kartais, tas neteisingas kelias, nuskriaudžia kitus ir išsiverčia, kaip arogancija. Čia labai gerai įsipaišo jos vaikystės draugė, visiškai kitokio tipo mergina, bet lygiai tokia pat stipri ir protinga. Atsirado dinamiškas herojų augimas, natūraliai išsirutuliojęs per visą knygą. Vienintelis priekaištas istorijai, tai, kad kur nereikia, detalių buvo per daug, o kur reikėjo - jų labai trūko.

Norėčiau dar knygų apie Montague brolį ir seserį. Smagūs jie vaikai, su neįtikėtinu sugebėjimu prisitaikyti. Duodu stiprius 4/5.

mokslinė fantastika | Marissa Meyer "Skarleta" | Mėnulio Kronikos 2

Autorius: Marissa Meyer
Pavadinimas: Skarleta
Serija: Mėnulio Kronikos
Žanras: Fantastika, Mokslinė Fantastika
Psl.: 454
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Labai jau visi intensyviai įspėjinėjo, jog čia prasta knyga, kad reikia ją kažkaip išverti, kad skaityti trečią dalį, kad vos ne pasiruošk. Bet knyga man labai patiko. Tai manau tik parodo jog, kad ir kaip jūsų mylimiausi bookblogeriai vertina knygas - tik jums žinoti, ar patiks, ar ne.

Apie Knygą: Dingo Skarletos močiutė. Ir niekas dėl to nė piršto nepajudina. Ką ten, vieni kalba, kad ji šiaip buvo nuprotėjus boba, kiti, kad ji greičiausia nusižudė, nes paliko savo ID čipą. Bet Skarleta pažinojo savo močiutę, tad jokiais bjauriais gandais netiki. Reikalo imtis pačiai ją pastūmėja į namus įsiveržęs jos tėvas, vyriškis, kurio ji bene nepažinojo. Jis apvertė viską aukštyn kojomis, kažko ieškodamas. Mat, matote, jį ir jo motiną, Skarletos močiutę, pagrobė kažkokie tipai ir kankino jį bei ketina nužudyti, jei jis neras to, ką jos močiutė paslėpė. Ir nors Skarleta nutuokia, kas tai galėtų būti, tėvui to pasakyti nė neketina ir tuoj pat leidžiasi į kelią pati surasti savo močiutės.

Mano Nuomonė: Čia toks labai įdomus perpasakojimas Raudonkepuraitės. Skarleta - žavi, protinga mergina, su gerai veikiančiu moralės kompasu. Patiko man, kad ji turėjo proto tiek išklausyti, tiek ir, tarkime, išbarti Sindę. Mat Sindė, atrodo, nustojo mąstyti. Spendimai ne visada logiški, argumentai - neapgalvoti. Tai, beje, labai pateisinama, nes jos galvoje be perstojo sukasi visiškai kitos mintys, bet Skarleta vis vien buvo teisi, kai išsakė savo nuomonę. Pati istorija gera, pilna veiksmo, pasakojama bene idealiu tempu, ir tikrai labai įdomi.

Gera knyga. Tikiuos ir kitas mums greitai išvers, nes net nesmagu, kaip viską vis reikia suskaityti angliškai, kitaip daug metų nematom tęsinių, jei iš vis gaunam. 4/5, knyga gera, tik mūsų leidėjai tokie vat...

fantastika | David Gaider "Asunder" | Dragon Age 3

Autorius: David Gaider
Pavadinimas: Asunder
Serija: Dragon Age 3
Žanras: Fantastika, Aukštoji Fantastika
Psl.: 416
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Ar žinojote, jog jau tikrai daromas Dragon Age 4 žaidimas? Teaseris pasirodė pernai metų Gruodį. O daugiau galima laukti šių metų E3 renginyje. Aš taip laukiu, kad vos nusėdžiu. Tad sumečiau, pats tas laikas tęsti knygų seriją.

Apie Knygą: Maras vadinamas Blight nugalėtas, tačiau bėdos tuo nesibaigė. Kirkwall miestas krito, kai magas vardu Andersas nusprendė iš visų atimti pasirinkimą ir pagaliau sustumti kitus magus, bei templierius į atvirą konfliktą. Jo supratimu, pokyčiai buvo reikalingi ir tai buvo vienintelis būdas jų tikrai sulaukti. Anderso veiksmai, kaip aidas, nuvilnijo per visą Thedas ir sukėlė įtampą, o vietomis net ir mūšius.

Vieni burtininkai, vis dar uždaryti savo bokštuose, buriasi į politines grupuotes, reikalauja teisių, laisvių. Kiti gi dirba tyliau, nes mano, jog esama geresnių išeičių, nei konfliktas. Viena iš tokių tylesnių magių yra Wynne, ranka rankon kovojusi su Fereldeno Herojumi ir padėjusi jam įveikti Archdemoną, kurio mirtis užbaigė Blight. Ji, remiama Aukščiausiosios Kunigės, arba Dievybės Džestinijos, išvyksta į Adamanto tvirtovę, kažkada priklausiusią Pilkiesiems Sargams (Grey Wardens), dabar suniokotą ten prasiveržusių demonų. Čia ji viliasi rasti savo seną draugą, vieną iš Ramiųjų (tranquil), burtininką, atkirstą nuo Kitos Pusės (the Fade). Pavojingus burtininkus kartais šitaip sužaloja templieriai, norėdami apsaugoti kitus, nuo galimų apsėdimų. Ramieji tampa visiškai bejausmiais ir temoka daryti tai, ką yra liepti padaryti. Neįmanoma, kad juos apsėstų demonas, mat demonams jie tiesiog neįdomūs. Kas gi norėtų apsėsti tuščią daiktą? Bet štai, jis, apsėstas. O atsakymai, kaip tai įvyko, kodėl, bei ką tai pakeitė Ramiąjame gali būti, kaip tik tas ginklas, kurio prireiks norint pagaliau vėl sutaikyti pasaulį su magais.

Mano Nuomonė: Knygos veiksmas vyksta iš kart po antrojo žaidimo, prieš prasidedant trečiam. Labai daug pažįstamų veidų, vietų. Nemažai istorijos, paaiškinimų ir atsakymų į klausimus tiems, kas žaidė žaidimus ir gal būt norėjo sužinoti, kur dėjosi jų mėgstami herojai. Vienas iš pagrindinių veikėjų yra jaunuolis vardu Cole. Čia gi pagaliau sužinome, kaip jis tapo tuo, kuo yra trečiajame žaidime. Vienintelis didokas minusas knygai tas, kad tikrai sočiai laiko skirta tiek ėjimui, tiek pokalbiams. Žinoma, tai suprantama, kai reikia apeiti tiek daug, laiko pasikalbėti nori ar nenori - yra. Bet vis tiek.

Patiko man, kitaip ir negalėjo būti. Duodu stiprų 4/5. Gaila tik, kad labai norisi peržaisti žaidimus, o galimybių nelabai yra.

įvairovė | M.K. England "The Disasters"

Autorius: M.K. England
Pavadinimas: The Disasters
Serija: -
Žanras: Mokslinė Fantastika, LGBT Literatūra
Psl.: 253
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Nemeluosiu, pasiėmiau, nes viršelis man visapusiškai imponuoja. Laimei, ir pati knyga buvo labai neprasta, pilna retokai matomų veikėjų.

Apie Knygą: Jie visi puikiai išmanė sritį, į kurią taikėsi apmokymų stotyje. Bet juos visus dėl vienos ar kitos priežasties - nurašė. Tad štai jie, atmesti nepritapeliai, kraunas daiktus skristi namo, kai nuskamba pavojaus signalas, kurį kažkas taip pat staigiai nutildo. Trumpų minučių bėgyje, su iš stoties spėriai ištekančiu deguonimi, jie privalo nuspręsti savo ir, kaip vėliau paaiškėja, visos žmonijos, jos kolonijų, likimus.

Teroristų grupuotė pasivadinusi Žemė Pirmiau Visko, naikina žmonių kolonijas kitose planetose. Filosofija paprasta: pirmiausia susitvarkykime Žemėje, ji - šventa, o tada jau žiūrėsim. Stotis iš kurios paspruko vienintelis laivas tebuvo pirmas žingsnis.

Mano Nuomonė: Knygos istorija labai vidutiniška ir jau tikrai girdėta, įvairiose formose. Bet. Kaip jau dažnai man šiemet nutinka, viską labai pataisė herojai. Turim praktikuojančią musulmonę hakerę, su hidžabu visada atitinkančiu situaciją. Translytę merginą. Juodaodį gėjų. Biseksualų kapitoną. Ir taip toliau. Tokios įvairios šutvės aš dar nei syk nemačiau. Buvo labai smagu apie juos visus skaityti. Knyga parašyta labai paprastai, t.y. tų konkrečių jaunuolių kalba, nevyniojant žodžio į vatą, neieškant didingų frazių. Ir veiksmas rutuliojasi greitai, tad vos perskaitai kokį atrodytų per ilgą asmeninį epizodą, o čia jau žiūrėk, granatos skraido, kulkos zvimbia. Lengvai susiskaitė ir tikrai skaityčiau toliau, jei čia būtų serija.

Taip tad, herojai vėl atpirko visą knygą. Duodu stiprius 4/5, nes ne geriausia ką kada skaičiau ir iki tikrai geros jai dar toli. Bet lengva, paprasta, greit skaitosi ir nėra nuobodi, tad jei norit savaip paremti įvairovę literatūroje, manau neburnosit ant manęs, jei pasiimsit.

detektyvas | Joe R. Lansdale "Jackrabbit Smile" | Hap and Leonard 12

Autorius: Joe R. Lansdale
Pavadinimas: Jackrabbit Smile
Serija: Hap and Leonard 12
Žanras: Nusikaltimai, Trileris
Psl.: 256
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Pasiėmiau knygą, perskaičiau, nuėjau į goodreads pažymėt ir gavau deja vu, nes kaip senais gerais laikais, perskaičiau galai žino kurią knygą serijoje. Linksma buvo, bet daugiau skaityti neketinu, tad kaip jau gavos, taip bus gerai.

Apie Knygą: Hapas ir Leonardas nenoriai leidžiasi pasamdomi baltųjų rasistų. Leonardas, būdamas juodaodis ir dar - gėjus, sutiko padėti tik dėl to, jog jam buvo smagu juos erzinti savo egzistencija ir dar už tai gauti pinigus. Ta porelė, su krūvele kitų giminaičių, nebeturėjo iš ko rinktis, tad sutiko su visomis sąlygomis. Mat, dingo jų dukra, iš kart po to, kai pagimdė juodą vaikelį.

Miestelis į kurį šie du detektyvai atvyksta ieškoti merginos - atrodo yra varomas keistenybėmis ir neapykanta. Beveik viskas priklauso profesoriui, kuris turi savo filosofiją apie tai, kaip spalvotieji neturėtų maišytis su baltaisiais. Bažnyčia dar neseniai priklausė tikintiems, jog pasaulis tuoj pasibaigs ir dėl to kalti - driežąžmogiai, gyvenantys tarp mūsų. Toje bažnyčioje mišias vesdavo vyrukas, svajojęs mirti nuo kankinimų ir, panašu, jam pavyko savo norą įgyvendinti. Žodžiu, kur pasisuksi...

Mano Nuomonė: Knyga tikrai labai linksma, gerai parašyta, nors pati istorija ir nebuvo ten kažką labai. Herojai viską puikiai pataiso, jų čia visokių, su įvairiais humoro jausmais. Daugiau neskaitysiu, bet jei pavyzdžiui norit kažko linksmo ir trumpo, tai tikrai galiu rekomenduoti. Gal net ir man reikėtų turėti omeny, jei kada vėl ko tokio prireiktų.

Taip tad, viena iš tų lengvų linksmų, juokų pripildytų knygelių, kur perskaitei ir pamiršai pavadinimą. Duodu 4/5, nes tikrai buvo nebloga.

fantastika | A. Sapkowski "Season of Storms" | Raganiaus Saga 0

Autorius: Andrzej Sapkowski
Pavadinimas: Season of Storms
Serija: Raganiaus Saga 0
Žanras: Fantastika, Tamsi Fantastika
Psl.: 419
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads 

Po to, kai pabaigiau Raganiaus Sagą, jau tikrai daugiau nebesitikėjau. Pats autorius pamenu sakė, jog apie Raganių daugiau neberašys, nebent tikrai labai stokos pinigų. Ir tik neseniai sužinojau, jog ne kažką jis gavo už žaidimui perduotas teises. Tik, kad greičiausia, parašė, nes norėjo parašyti, per daug priežasčių neieškant.

Apie Knygą: Visi kartais apturim tuos nesėkmių ruožus, kai viena nelaimė rods seką kitą. Geraltui viskas prasidėjo tada, kai jo paprašė saugiai užrakinti kardus saugykloje. Ir jie, žinoma, dingo. Sekdamas jų pėdsaku jis negali atsistebėti, kaip viskas tas blogo kas gali nutikti - vis nutinka. Čia žiūrėk papuolė į laivą, kurio įgula apvogė pabaisą, kuri nė neketina jiems leisti pasprukti. Ten žiūrėk nudobė padarą, kuris, kaip paaiškėjo, buvo kažkokio burtininko genetinis eksperimentas. O dabar žiūrėk dar ir į goetiją (demonų iškvietimas) praktikuojančio kvailio nagus papuolė. Ir taip, kol Vėdrynas rašo apie jo naujausius nuotykius - romantizuotas balades, o pats Geraltas bando atsekti, kur gi dėjosi jo kardai, aplink juos kaupiasi audra. Mat, toks jau sezonas, audrų. Ir jame, raganius be kardų, na, koks gi raganius jei be kardų?...

Mano Nuomonė: Knyga pažymėta, kaip savarankiška, nulinė. Bet aš rekomenduočiau ją skaityti jau po visų, nes tikrai yra spoilerių. Plius, bus smagu pamatyti ir kas nutiko po, ir kas nutiko prieš. Taip. Čia labai keistai žaista su laiku. Kas dar? Juokai geri, jei skaitėt Raganiaus Sagą, tai pamenat visą tą sarkazmą ir traukimą per dantį, čia jo irgi sočiai, įskaitant ir prisiminimus, kaip "kai Vesimirą išvietėj užgriuvo tokia ir tokia pabaisa". Pasiilgau aš šitų dviejų, pasiilgau Geralto nežabotos meilės visoms burtininkėms, bei jo nežmogiškumo, kai ateina laikas kovoti.

Gera knyga. Kam nostalgija ramybės neduoda, manau patiks. Duodu stiprius 4/5, su minusu už vieną kitą dalyką ten ir šen. Sapkowskis kiek primiršo savo Sagą, bet ne tiek, kad nesinorėtų ar nevertėtų skaityti.

Victoria Schwab "City of Ghosts" | Cassidy Blake 1

Autorius: Victoria Schwab
Pavadinimas: City of Ghosts
Serija: Cassidy Blake 1
Žanras: Fantastika, Paranormalu
Psl.: 272
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Norėjau kažko gero metams pabaigti, tai pasiėmiau V.E. Schwab knygą, ką gi daugiau. Ji - viena iš mano pačių mylimiausių autorių ir aš be galo tikiuosi, jog kada nors ir mums išvers jos knygų. Jos - nuostabiai parašytos, o ir žanrų visiems yra.

Apie Knygą: Kesidė mirė. Na, ne visai. Ji vos nemirė įkritusi į ledinę upę. Mergaitę tada išgelbėjo vaiduoklis, vaikinukas vardu Džeikobas. Ir nuo to laiko jie - geriausi draugai. Bet Kesidė gavo ir daugiau dovanų, ne vien gerą draugą, kurio egzistencija tiki jos mama, o tėtis bent jau nebando brukti savo nuomonės. Kesidė dabar bene super herojė. Ji gali keliauti pro mirusiųjų Šydą ir atgal. Ji mato vaiduoklius, gali su jais bendrauti ir, kaip vėliau paaiškėja, gali jiems padėti iškeliauti ten, kur turėtų keliauti mirusieji. Bet bendravimas su dvasiomis nėra toks jau ir smagus, visgi tai juk mirę žmonės, dažnai - tragiškai, su neužbaigtais reikalais. Tad mergaitė labai laukė kelionės į vasarnamį atostogų, kur, lyg tyčia, vaiduoklių - labai reta. Bet jos tėvai jau turėjo kitų planų. Vasarai jie vyks į Vaiduoklių Miestą, į Edinburgą Škotijoje. 

Mano Nuomonė: Oho. Nesitikėjau tokios įdomios istorijos, maniau šiaip bus kas nors, apie geriausius draugus vaiduoklius ir kaip reikia juos paleisti. Bet kur tau, čia visas nuotykis, įtemptas, baisokas, smagus ir labai įdomus. Tais laikais kai skaičiau Harį Poterį - šita knyga man būtų buvusi oru ir vandeniu. Prie to prisideda ir Kesidės Hario Poterio manija. Ji gi priklausytų Grifų Gūžtai ir iš kart atpažįsta kavinę, kur anot jos žinių Rowling rašė Harį Poterį. Buvo labai... Jauku. Net ir su visais šiurpiais vaiduokliais.

Būtinai skaitysiu toliau. Schwab tikrai labai gerai rašo, tai jei turit jaunų paauglių ar vyresnių vaikų, kurie gal būt skaito angliškai, ar bando tai daryti - imkit. O ne tai, nežinau, einam leidyklas vertyklas kalbint? Anyway, duodu 4/5, nuo čia gali būt tik geriau.

Kokia buvo jūsų mylimiausia knyga ankstyvoj paauglystėj?

Alan Bennett "The Uncommon Reader"

Autorius: Alan Bennett
Pavadinimas: The Uncommon Reader
Serija: -
Žanras: Grožinė Literatūra, Humoras
Psl.: 120
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Paprašiau man ką nors rekomenduoti ir gavau šitą. Tokia lengvutė smagi knygelė, pusdienio pasiskaitymas, kai yra laiko, poros dienų, kai nėra. Jauki knyga kurią galiu rekomenduoti tiems, kam šiuo metu neskaitadieniai.

Apie Knygą: Viskas prasidėjo nuo Karalienės pareigos jausmo. Sekdama paskui savo corgi šunelius ji praėjo keliaujančią biblioteką ir pajuto pareigą pasiimti knygą, net jei pernelyg jokios ir nenorėjo. Ką ten, visai nenorėjo, jokios. Bet štai pasiėmė. O juk neskaitytos negrąžinsi, ką jei paklaus apie ją? Ir paskaičiusi, ir grąžinusi ji vėl jautėsi įpareigota pasiimti dar vieną. Laimė šį kartą, vaikinukas iš virtuvės, ten patupdytas matyt dėl savo intensyviai raudonų plaukų, jai padėjo knygą pasirinkti geriau.

Dabar gi Karalienės patarėjai skuba "netyčia" nukreipti jos lagaminus kitur, kad tik ji neturėtų su savimi savo knygų, kurios, jų manymu, atitraukia jos dėmesį nuo pareigų. Pastebėję slepiamą knygą, jie skubą ją nepastebėti nugvelbti, vėliau aiškindami Karalienei, jog manė, kad tai kokia nors kontrabanda, gal būt paslėpta bomba, pavojus jos gyvybei. Paskutinis lašas buvo jų suorganizuotas jos knygų patarėjo išsiuntimas svetur, mokytis. Gerai, kad jis apsiėmė mokslų, bet ką gi jai daryti? Panašu, jog Karalienei teks labai svarbus sprendimas, kuriam jai teks vėl pasitelkti visus savo išgyvenimo instinktus.

Mano Nuomonė: Įdomiausia knygos dalis, dėl kurios ir noriu ją visiems rekomenduoti, buvo Karalienės skuba skaityti, mat ji jau sena, tad turi skubėti pasivyti tą nerašytą ir neegzistuojantį standartą. Jos noras skaityti viską, ką tik gali, ką tik randa, bei jos patarėjo pagalba derinant ką skaityti kada, kad to noro neprarasti, kad kuo geriau suprasti skaitomą knygą, kuo labiau ja pasimėgauti, tikrai padeda pakurstyt norą ir pačiam vėl kažką imti. Man Lapkritis be išimties visada labai keistais, o šiemet pastebėjau, jis knygiškai keistas - daugumai. Tad čia buvo tikras perliukas. Gerai parašyta knyga, su lengvu humoru situacijų formoje.

Jaukiai susiskaitė, duodu 4/5, vienas minusas - pradžia sunkiai įsivažiavo, o po to taip ėmė ir baigėsi. Norėjosi daugiau, ne tiek pabaigoje, kuri buvo graži ir tikslinga, bet šiaip, viduj, bent dar vieno veiksmo.

Joely Sue Burkhart "Queen Takes Knights" | Their Vampire Queen 1

Autorius: Joely Sue Burkhart
Pavadinimas: Queen Takes Knights
Serija: Their Vampire Queen 1
Žanras: Vampyrai, Romanas, Erotika
Psl.: 190
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Negalėjau atsispirti šitam tamsiam, kruvinam viršeliui. Padėjo ir faktas, kad knyga tokia plona. Serijoje jos kelios, tad sumečiau, tarp Chicagoland Vampires bus labai gerai pailsėti. Tik, jei ką irgi sudomins, pirmiausia atkreipkite dėmesį į žanrus ir įsitikinkit, jog tiks, nes pusė knygos veiksmo vyksta lovoje.

Apie Knygą: Sharą, kiek ji save pamena, visą gyvenimą medžiojo monstrai. Kraujo ištroškę padarai, išlendantys tik naktį. Jie nužudė ir jos tėvus ir šią lemtingą naktį Shara manė, jog ir jai atėjo galas. Jie užklupo ją per toli nuo bet kokio prieglobsčio, beginklę. Ir, kai jau atrodė, jog viskas baigta, į sceną įšoko du rimti galingi vyrukai ir sutraiškė tą būrelį monstrų, lyg skruzdes. O tada puolė priešais Sharą ant kelių. Mat ji, anot jų, yra jų ieškota Vampyrų Karalienė. Karalienė, kuri jų gyvenimui pagaliau suteiks tikslą, jei tik leis jai tarnauti (visais įmanomais būdais). Karalienė, kuri turi tiek daug klausimų, jog pusės jie nė patys negalės atsakyti, tad laukia dar ir neblogas, greit besirutuliojantis detektyvas, jei fakto, jog kažkas tuos monstrus siundė ant Sharos - neužtenka.

Mano Nuomonė: Apie vampyrų lizdus jau tekę girdėti visokiuose True Blood knygose ir panašiai. Bet čia jie veikia labiau, kaip avilys, nors vis vien vadina save lizdu. Gimsta karalienė ir suformuoja naują lizdą. Visi jai paklūsta, mat tokia jų priedermė, tokia jos valia. Yra ir kažkokie klanai, bet apie juos užsiminta tik prieš pabaigą, tad turbūt daugiau bus antroje knygoje. Kas liečia erotiką, tai, kaip ir atrodytų dera vampyrų knygai, čia seksas nuo kraujo neatsiejamas, tad turėkit tai omeny. O ir be viso to, patiko man toks tradiciškai tamsus vampyrų pateikimas. Pagaliau, kažkas tikrai rimto iš tamsos, iš nakties, o ne vien "mes - žmonės, bet geriam kraują ir esam nemirtingi".

Visai nieko. Manau ir toliau skaitysiu. Tokios trumpos, kad tikrai tiks tarp kitų knygų. Tik siūlau imti tekstinę versiją, nes audio knygos Sharos balsas toks... Nelabai. 4/5, kol kas.

Neil Gaiman - Koralina | Coraline

Jau labai seniai norėjau paskaityti Neil Gaiman'o "Koralina" knygą (Coraline; ISBN 0061139378; 162p.; Goodreads), tad džiaugiuosi, kad galiu iš "perskaityti" sąrašo išbraukti dar vieną. Vis atidėdavau, nes niekaip negaliu prie Gaiman'o priprasti. Jis, kaip koks Murakamis, nesupranti ar mėgsti, ar nemėgsti. Bet dabar jau pradedu manyti, jog visgi mėgstu, nes ir ši knyga buvo labai smagi ir net kiek baisoka.

Koralina su tėvais atsikraustė į naują namą. Kažkada jis buvo padalintas į butus, ir tai bene vienintelis Koraliną džiuginantis dalykas lietingomis dienomis, mat tada ji bent jau gali aplankyti kaimynus. Gražiomis ji gali eiti tyrinėti aplinką lauke. Prastomis veiklos viduje tikrai trūksta, o abu jos tėvai pernelyg užimti savo darbu, kad dar ir su ja žaistų. Bet prireikus, jie randa dukrai užduočių. Suskaičiuok visus langus, rask visus mėlynus objektus, pažiūrėk, kas slepiasi už kiekvienų durų. Koralina visa tai tvarkingai įvykdė. Neatidarė ji tik vienų durų, vienintelių užrakintų visame bute. Anot jos mamos, už jų tik siena tarp jų ir kaimynų, bet Koralina norėtų pamatyti...

Keistenybės prasideda jau tą pačią naktį. Pirmiausia dėl durų ją įspėja kaimyno Bobo pelės, per jį jai perdavusios įspėjimą, kad neitų pro užrakintas duris. Tada kažkas patamsyje ima šniukštinėti jų name. Ir galiausia, ji patenka ten. Kitur. Čia lyg ir jos namai, bet kitokie. Viskas, atrodo, pritaikyta būtent jai. Jos Kitas Tėtis negamina keistenybių, o Kita Mama visada pasiruošusi su ja pažaisti. Koralina čia labai laiminga, nepaisant to keisto kirbesio paširdžiuose, jog kažkas čia, Kitur, net labai negerai. Ir tai ne dėl tų juodų, šaltų sagų, įsiūtų į jos Kitų Tėvų akis. Koralina nori namo. Ir juk nėra taip, jog ją čia kas per prievartą laiko. Bet jos Kiti Tėvai labai be jos liūdės, tad ji tikrai turėtų grįžti, kuo greičiau. Net jei tam reikės palikti Koralinai labai nemalonios motyvacijos jos tikruosiuose namuose.

Smagiai susiskaitė. Žiūrėjau sau naktį Stranger Things 2, pagalvojau, kad gal kiek šiurpu jau, reik eit miegot, o tada dar šioje knygoje, prieš miegą, visokie dalykai dėtis pradėjo. Duodu 9/10, įdomi knygelė.

Christina Henry - Alice | Alisa [The Chronicles of Alice 1]

Niekaip negaliu prisiminti, kaip radau šią knygą ir kodėl pasiėmiau paskaityti. Lyg ir neturėjau jos sąrašuose. Ir, nors šiaip jau Alisos Stebuklų Šalyje perpasakojimus mėgstu, aktyviai jų neieškau. Bet, kad jau perskaičiau, tai ir pakalbėkim apie Christina Henry knygą "Alisa" (Alice; The Chronicles of Alice; ISBN 0425266796; 291p.; Goodreads). Pirmiausia tai, ši knyga tikrai būtų buvus ne pro šal Spalio mėnesį: ji tamsi ir baisi. Ir nors tai ne pati geriausia baisi Alisos istorija, ji tikrai labai nebloga.

Jau daug metų Alisa gyvena ligoninėje, kas dien dozuojama neaiškiais vaistais, ir kankinama baimės, kad Zuikis buvo tikras. Vienintelis kitas asmuo, su kuriuo ji gali pasikalbėti yra vyriškis kitoje palatoje, toks pats pamišėlis, kaip ir ji. Ar gal net labiau. Ji tik kliedėjo, todėl buvo uždaryta. Jis, Hatčeris, sukapojo daugybę žmonių savo kirviu. Bet, toks kaimynas, ypač turint galvoje, jog jis nusiteikęs tiek draugiškai, kiek to galima tikėtis iš tokio asmens, geriau nei jokio. Jis - visuomet pilnas energijos, juda, ir atrodo tiki, jog kada nors išeis iš šios ligoninės. Deja, jis tiki dar ne tokiais dalykais. Jo teigimu, po ligonine esama uždaryto monstro. Monstro, kuris bunda... Ir štai vieną naktį institucija paskęsta liepsnose.

Alisa ir Hatčeris yra vieninteliai žmonės matę Džebervokį kylantį iš liepsnų, tad greičiausia tai jų pareiga rasti, kaip tą padarą nugalėti. Laimė, kad nebedozuojama Alisa ima prisiminti nuotrupas apie baisumus, kuriuos kažkada patyrė Senajame Mieste, tame pačiame į kurį jiedu dabar smelkiasi vis giliau. Mat padėti jiems gali tik šias gatves valdantys bosai, kad ir kokie žiaurūs jie būtų. Klausimas tik, ar jų abiejų prisiminimai verti šio vargo, ir ar Alisa nepalūš dar kartą, kai į paviršių iškils visi kankinimai, kuriuos jai teko išgyventi.

Šioje knygoje labai daug kraujo ir žudynių. Istorija tamsi ir baisi, bet tikrai nebloga. Galiu lengvai duoti jai visus 9/10. Šiek tiek priminė American McGee Alice, tik vietoje magiškų būtybių čia buvo gan rimti gangsteriai.

Brian McGreevy - Hemlock Grove

Pažiūrėjau čia kažkada Hemlock Grove serialą Netflix'e. Toks visai neblogas buvo, ypač pirmas sezonas, po to jau, na, painu ne visada iš gerosios pusės. Ir kiek vėliau sužinojau, jog bent jau pirmas sezonas buvo paremtas Brian McGreevy knyga tuo pačiu pavadinimu (Hemlock Grove; ISBN 0374532915; 319p.; Goodreads). O, kad jau Spalis, tai sumečiau, jog vilkolakiai ir keisti vampyrai - nepamaišys. Verdiktas? Pusė velnio.

Hemloko giraitės miestelyje - žiauriai žudomos merginos. Jos - sudraskomos, ir jų gabalai paliekami žmonėms surasti. Į vilkus lyg ir nepanašu. Į lokius irgi. Bet tokiems darbeliams jėgos galėtų užtekti tai milžinei Godfrėjų dukrai, Šelei, su keistomis šviesomis po oda. Žinoma, norint ją apklausti, pirmiausia tektų perlipti per jos brolį, nors išoriškai normalų, bet šiaip jau šiurpų jaunuolį. Kita vertus, tai galėtų būti tas šviežiai į Hemloką atsikraustęs čigonas, Peteris. Sklando gandai, jog jis - vilkolakis. Galų gale, kas ten žino, ar ne? Gal vilkolakių ir būna. Ypač žinant kas dedasi Baltajame Bokšte: Godfrėjų bioinžinerijos laboratorijoje, amžinai šviečiančioje, tarsi nelemtas daiktas būtų pati Hemloko Giraitės širdis, su savo baisiais, prieš bet kokią dievo valią einančiais eksperimentais...

Peteris tikrai nesitikėjo pakliūti į tokią makalynę. Čia jį apkaltina esant vilkolakiu, čia jau žiūrėk, jis netyčia susidraugavo su upyru, kažką vapaliojančiu apie Drakono Ordiną. Ir tie lavonai keisti. Jei jie palikti vilkolakio, tai tas žvėris - išprotėjęs, o tada - jiems visiems gresia labai rimtas pavojus. Taisyklė, jog vilkolakiai savo žvėries kailį užsitempia tik per pilnatį juk ne veltui minima visose knygose. Pasiverčiant ne per tą mėnulį - pasekmės - baisios tiek vilkolakiui, tiek ir aplinkiniams.

Knyga parašyta promaišiu, čia pasakojama iš trečio asmens pozicijos, čia jau skaitom dienoraštį, ar kažkieno laišką. Įdomiausia dalis joje yra mitologija. Vilkolakių mitas, vampyrų mitas, nors pastarojo ten mažoka. Antra dalis tikrai nepamaišytų, bet, deja. Serialas? Žiūrėti galima, tikrai. Šiuo kartu duodu 9/10, nes tikrai įdomiai laikytasi mitų. Bet nuo rekomendacijų susilaikysiu.

Lynn Flewelling - Shadows Return [4]

Tradicija su Nightrunner serija tęsiasi - jei praeita knyga buvo prasta, tai ši bus gera, ir atvirkščiai. Tad ketvirtoji Lynn Flewelling knyga serijoje, "Shadows Return" (Nightrunner 4; ISBN 0553590081; 522p.; Goodreads), žinoma, gera! Šioje ir veiksmo buvo daugiau, ir istorija pasakota sklandžiau, o dar ir alchemijos prisidėjo, tai iš vis, laimė.

Seregil ir Alec grįžta į Rhimenee su viltimi, jog neužilgo galės susikurti naują personą savo Rhimenee Katino darbeliams, mat šis, deja, turėjo "mirti", kitaip net tokie nepastabūs žmonės, kaip Rhimenee aukštuomenė, imtų įtarinėti: keista, kad Katinas grįžta tuo pat metu, kaip ir Lordas Segeril. Deja, ilgai jie ramybės neturėjo, mat vėjų nuotykiai gan greit juos įmetė į vergvaldžių rankas, kurie juos nugabeno į Plenimarą, ir pardavė į vergystę. Čia gi fėjų kraujas - labai vertinamas alchemijoje, ypač tokio reto tipo, kaip Alec.

Seregil tuo tarpu atsiduria savo buvusio meilužio, vyriškio kuris jį išdavė, ir per kurį jį ištrėmė - valioje. Vienintelis džiugesys jo širdyje yra faktas, jog išdavikas - irgi vergas, kad ir koks išaukštintas.

Tuo tarpu toliau pildosi pirmoje knygoje nugirstos pranašystės. Atėjo Alec eilė susidurti su likimu, ta jautriąja jo dalimi, dėl kurios jis dažnai pyksta, ir pats nesupranta kodėl - vaiko. Ši knyga tikrai daug geresnė, nei praeita. Plenimaras - kur kas įdomesnis, nei tos fėjų žemės. Čia jau priminė Anne Rice knygas Claiming Beauty, ar netgi C.S. Pacat Captive Prince trilogiją. Duodu 9/10, ir tikiuosi prie čia buvusių temų dar sugrįš.

K.J. Charles - A Gentleman's Position [3]

Kažkaip apsižiopsojau, ir nesusipratau, kad jau esama ir trečios K.J. Charles trilogijos Society of Gentlemen knygos, "A Gentleman's Position" (Society of Gentlemen 3; ISBN 1101886072; 246p.; Goodreads). Laimė, esama draugų, kurie pataiso, ir grąžina į teisingą kelią. Mat ši knyga iš visos trilogijos man patiko labiausia. Truputėlį priminė Kuroshitsuji manga, kur ten buvo išradingas liokajus, tai čia - ne mažiau išradingas valetas.

David Cyprian, Lordo Ričerdo Veino valetas, nepasibodi išsukti iš kelio ir dar toliau, kad tik jo šeimininkas būtų laimingas ir patenkintas. Būtent dėl tokių savo savybių jis - pats geriausias, ir labiausia pageidautinas valetas iš visų. Jis didžiuojasi savo darbu ir džiaugiasi galėdamas patarnauti tokiam didžiam vyriškiui, kaip Lordas Ričerdas, tad kai prireikia ką nors papirkti, pašantažuoti, ar netgi apvogti - Deividas tai priima, kaip eilinę savo pareigą. Galų gale, juk pats jis nėra džentelmenas, ir turi ką slėpti apie savo šeimą, o štai - tarnauja geriausiam, iš geriausių. Vienintelė problema jam iškylanti darbe - jis įsimylėjęs savo šeimininką. Ir nieko dėl to nepadarysi.

Ričerdas Veinas - daug galios turintis lordas, su gan stipriu teisingumo jausmu, ir aštriu protu. Tas jo didis stotas tik dar labiau tviska dėka išradingo ir nepakeičiamo valeto. Tad, kai jo draugus ima šantažuoti, grasindami atskleisti jų neteisėtą meilę, Ričerdas žino, jog esama tik vieno žmogaus, kuris rastų būdą jiems padėti. O padėti - būtina, ypač dabar, kai pats negali nustoti galvoti ne tokių ir švarių minčių apie patį Deividą.

Nors veiksmo čia mažoka, knyga lengvai ėjosi dėka Deivido herojaus. Jis vienas iš tų gudrių, iš pažiūros - gerų žmonių, kurie nedvejodami paspaudžia kitus, kad pataisytų savo, ar šiuo atveju - savo šeimininko gyvenimus. Galiu duoti stiprų 9/10!

Marissa Meyer - Heartless

Patinka man Alisos Stebuklų Šalyje istorijos, ypač jų perdarymai. Bet, prisipažystu, nežinojau, kad imu Stebuklų Šalies knygą, kai pasiėmiau Marissa Meyer "Heartless" (Beširdė; ISBN 1250044650; 453p.; Goodreads). Tik jau, kai pradėjo darytis įtaru - pasidomėjau, ir galiausiai supratau, jog tai - Širdžių Karalienės priešistorė. Kaip ji tapo tokia, kokią mes ją pažįstame - beširde tirone.

Per vieną vakarą apsiverčia visas Katerinos gyvenimas. Ji svajojo atidaryti savo kepyklą, gyventi paprastą gyvenimą, kepti skanėstus. Vietoje to, štai stovi raudonoje suknelėje, į kurią ją įvilko jos pačios motina, priešais Širdžių Karalių, viename iš jo teminių juodai baltų vakarėlių. Kur, žinoma, visi vilki ką nors juodo arba balto. Nuo lubų nusileidžia Karaliaus naujai pasamdytas juokdarys, ir išgelbėja ją alpstančią nuo oro stygiaus per tą baisų korsetą, ir motinos uždrausto maisto. Ar, bent jau, jis mano, jog gelbsti ją tik nuo alpulio. Mat kol Katerina sau saugiai karietoje rieda namo, jos šeima, ir kiti vakaro dalyviai - įkalinti pilyje, siaubingos pabaisos žinomos tik iš mitų - Džiabervokio.

Katerinos tėvai, nori, kad ji būtų karalienė. Gaminimas - tarnų darbas. Jos geriausia draugė irgi tam pritaria, nėra juk ko svajoti, apie sunkų darbą, kai gali būti Širdžių Karalienė. Ko nori pati Katerina - niekam nerūpi. Visi mano, jog žino geriau. To pasekoje, išdavystė, po išdavystės, Katerinos šilta širdis - šąla...

Labai įdomiai papasakota istorija, gera idėja, puikiai tikusi su Širdžių Karalienės heroje, kurią žinome iš Alisos knygų. Kitų šios autorės knygų dar neskaičiau, bet jos irgi jau sąraše, tad pažiūrėsim, ar visos jos knygos tokios puikios. Šiai galiu duoti stiprų 9/10.

Lilly Singh - How to be a Bawse: a Guide to Conquering Life

Pastaruosius porą mėnesių dirbau dvigubai daugiau, nei paprastai. Labiau nei nuolatinis nuovargis demotyvuoja tokio darbo naudos stoka, mat tos naudos kol kas tiesiog nesimato. Todėl Lilly Singh ir jos "How to be a Bawse: A guide to conquering life" (Kaip būti Bawsu: Gyvenimo Užkariavimo Gidas; ISBN 0425286460; 272p.; Goodreads) buvo natūralus pasirinkimas mano pavargusiai ir išsunktai galvai. Knyga - biografinė, bet ne biografija. Ir tai ne kažkokia ten "Paslaptis" ar kitokia tokia, bet irgi motyvuojanti eiti toliau, pirmyn. Tai knyga padėsianti pagerinti savo darbo žaidimą, ir padėsianti užkariauti gyvenimą, o ne tik bandyti jį išgyventi.

"Jei nemokamas tortas yra kažkokio veiksmo rezultatas, tą veiksmą reikia kartoti." - Lilly Singh

Mano gyvenimą dažnokai apsunkina savaitgalio darbštuoliai. Tokie žmonės, kur savo darbui atlikti turėjo mėnesį ar daugiau, bet į mane kreipėsi paskutinį savaitgalį (pirma pamoka: terminai). Tada jie pyksta ir derasi dėl kainos, kuri pirmenybės darbams su labai trumpais terminais - didesnė (antra pamoka: derėkis). Bėda su jais ta, kad jie jaučia į tai, kažkokias ten teises, juk tai jų brangus laikas, jų brangus poilsis, ir mano niekingas darbas (trečia pamoka: susireikšminimas). Norėčiau taip, kadanors, išversti jiems ne tik jų darbus, bet ir šią knygą (ketvirta pamoka: tikslai). Lilly, naudodama savo gyvenimo pavyzdžius, ir pridėdama dar vieną kitą iš kokių nors Sostų Karų, mus smagiai moko, kaip reikia griebt gyvenimą, ir darbą - už ragų. Eskalatoriaus į sėkmę nėra, yra tik laiptai, ir dabar pats tas metas pradėti jais lipti. Tam žinoma reikės išmokti įvertinti save, kitus, valdyti emocijas, ir jas išjungti dirbant, mokėti rasti tas duris "iš dėžės", planuoti įkvėpimą, nes nėra čia ko pasikliauti atsitiktinėmis mūzomis, ir taip toliau. Šią knygą tikrai galiu rekomenduoti visiems savo sunkiai vargstantiems draugams. Nusipirkit popierinę, ir prie to pačio dar užrašinę, bei gal vieną kitą spalvotą žymeklį. Nes, oi, kiek čia žymėtis reikėjo...

"Prašykite daugiau, nei reikia, nes dar niekam nedavė daugiau nei prašė." - Lilly Singh

Labai nepatiko tik vienas skyrius arti galo. Vienas vienintelis. Lilly dažnai mokė ir primindinėjo: nėra nieko neįmanomo, bet kai kurių situacijų - nepakeisi. Negali visko kontroliuoti, bet gali valdyti savo reakciją į tai, kas vyksta. Ačiū savo praeities Aš, kad paklausė, ir judėjo pirmyn. Ir taip toliau. Bet tada ėmė ir skėlė: kad neišsipūstumėt, ir nepamirštumėt būti dėkingi už tai ką turite - tikėkite aukštesne jėga. Esu nereligingas žmogus, ir man lengviau tikėti Minecraft atsitiktiniu atsiradimo tašku: arba pasidarysi naują pasaulį, nes kur atsiradai - turėjo per mažai resursų, arba pasodinsi tų medžių, nukasi tą kalną, ir pritaikysi tą suknistą vietą prie savo prakeiktų poreikių! Khem, žodžiu. Anot Lilly, gerai tikėti aukštesne galia, ir nepamiršti jai padėkoti, nes be tos galios mes nieko neturėtumėme, ir taip toli nebūtumėme nuėję. Mano supratimu, esu kur esu, turiu ką turiu, nes dirbu ir naktim nemiegu, kad dar daugiau dirbčiau. Ką turėsiu ateity irgi bus to rezultatas. Tad nusprendžiau apsimesti, kad šis skyrius neegzistavo, ir skyriaus pavadinimą / teiginį "nepamiršk, kad nesi didžiausias Bawsas" priimti su kito skyriaus mintimi "visada esama žmonių, iš kurių gali pasimokyti". Duodu knygai 9/10, ji tikrai labai gera.

Anne Rice - Prince Lestat and the Realms of Atlantis [12]

Taip vat tad ir pasivijau pilnai Vampyrų Kronikas. Baigiau Anne Rice "Prince Lestat and the Realms of Atlantis" (Vampyrų Kronikos 12; ISBN 0385353790; 451p.; Goodreads), ir dabar galiu ramiai (arba nelabai ramiai) laukti kitos (gal bus, gal nebus). Ši knyga skaitėsi, kaip mokslinė fantastika, tiek daug joje buvo futuristikos ir... Na, dar šio bei to, būdingo sci-fi knygoms. O, ir Lestatas pagaliau prisiminė apie Quinn Blackwood, todėl aš čia ir laukiu, gal gi bus 13-a knyga.

Amelis, vampyrų "esmė", gyvena Lestato kūne ir atrodo yra tuo patenkintas. Abu ten mentaliai pasipeša, kas vėlgi džiugina Lestatą, ir gyvena toliau. Tik tiek, kad ne visiem taip labai patinka, kad jų gyvybės dabar guli Lestato rankose. Jei degs jis - degs ir jie. Ne visiem patinka ir faktas, jog jis - vampyrų Princas. Juk per jį kilo didžiausios bėdos, kaip galima jam patikėti tokią atsakomybę?

Tuo tarpu, kažkur ten tamsiame vampyro rūsyje kenčia būtybė, atrodanti visiškai, kaip žmogus, bet ne žmogus. Jį marino badu ir jis nemirė. Išgėrė visą jo kraują, ir jis tik prarado sąmonę. Akivaizdu kokios naudos gali rasti vampyrai, turėdami tokią būtybę, ar, na, pilną jų kambarį. Nekaltas kraujas, kuris atsistato, net išsausimus auką... Vienos tokios sesijos metu būtybė netyčia paleidžia savo paslaptis, ir vampyras išvysta miestą iš stiklo, pilną nuostabių žmonių, saulės šviesos ir bokštų. Kas šios būtybės? Iš kur jos? Ir kodėl jos kartoja Amelio vardą?

Knyga, kai kuriais aspektais, daug geresnė nei visos buvusios prieš tai. Kitose vietose gi taip užtempta, su tokiais nieko nepridedančiais dialogais ir monologais, kad nežinojau nė kur dėtis su visu tuo bagažu. Visgi knygai duosiu stiprų 9/10, tikrai nusipelnė. Džiaugiuosi, kad ją parašė, kad ji yra, ir kad ją pabaigiau.

Anne Rice - Prince Lestat [11]

Atsimenu tą jaudulį, kai Anne pranešė, jog tuoj mus pasieks dar viena Vampyrų Kronikų knyga, po tokios ilgos pertraukos, po tiek daug knygų. Ir, kaip keista buvo į rankas paimti tą Anne Rice "Prince Lestat" (Vampire Chronicles 11; ISBN 0307962520; 458p.; Goodreads), žinant, jog tai - praktiškai stebuklas, jog jos galėjo nebūti. Ir, kaip labai suirzau, kai knygos gale supratau, jog kronikos kažkada baigėsi su Lestatu ir Quinn, o ši knyga užsibaiginėja su visais, net ir mažiausiai žinomais, ar labiausiai nusibodusiais vampyrais, o Quinn nebuvo net paminėtas...

Balsas be kūno, fizinio ar eterinio, šnabžda į vampyrų ausis, įtakoja jų mintis, ir įkalbinėja juos, visų jų, ir labiausiai - jų pačių labui - eiti sudeginti tuos kitus nevykėlius, jaunus, silpnus, nerangius, kvailus vampyrus. Juk jie neverti šios dovanos. Ir tik klausantysis vertas tokios galios. Klausantysis, tad, turėtų apmažinti jų populiaciją. Kam dalintis tomis medžioklės teritorijomis? Kam dalintis žmonėmis, ar rizikuoti, kad tie jaunikliai - išsiduos? Kokia visų šių vampyrų prasmė?...

Per pasaulį ritasi deginimų banga, naikinanti vampyrus, jaunus ir senus vienodai. Ištikti tokio pavojaus, ir nežinodami, ką ten, vos įtardami, galimą šio balso šaltinį, visi atsisuka į Lestatą. Tai, atrodo, natūralu. Juk jis parašė Kronikų knygas. Jis gėrė iš pačios karalienės Akašos. Jis buvo išplėštas iš savo kūno, keliavo pragare, gėrė dievų kraują, ir paspruko nuo paties velnio. Galų gale, gal jau metas, kad vampyrai taptų pilnaverte visuomene, su valdžia, taisyklėmis, ir įstatymais. Tik ar tikrai juos vesti gali Lestatas, tas Brat Prince?

Čia turime tikrai gerą idėją, su tuo balsu ten tikrai gerai viskas pateikta. Bet įsivaizduokit, kaip keista matyti formuojantis valdžiai tarp vampyrų, kurie iki tol jos neturėjo. Aš žmogus užaugęs ant Vampyrų Maskarado, kur taisyklės lemia tavo išgyvenimą, o čia... Iš vienos pusės atrodė, jog skaitau tą Simpsonų seriją, kur jie rodė ar kūrė dar vieną Žvaigždžių Karų seriją, ir po poros valandų jie dar nebuvo baigę kalbėtis apie ekonomiką ir importą / eksportą. Iš kitos pusės - man visada patiko geros vampyrų hierarchijos ir valdymo sistemos. Ne taip chaotiška, lengviau suvokiama, geriau apibrėžta. Manau duosiu 9/10, ir įspėsiu, kad čia tikrai laukia daug vidinių monologų, bet to Balso istorija - labai gera.

P.S. jei kam įdomu, kodėl nuo 8 knygos šokau prie 11 - 9-10 perskaičiau jau labai seniai, jos man buvo pirmosios Vampyrų Kronikų knygos, skaičiau anglų kalba, ir turbūt niekad nepajėgsiu atsidėkoti [Gyvenimas su Iltimis] už Blackwood Farm dovaną. Tai buvo būtent tai ko man reikėjo, tada, ir dabar jau visada.

Anne Rice - Merrick [#7]

Jau abejojau ar Anne iš viso geba susilaikyti neaprašiusi kiekvieno meno kūrinio, kurį randa jos veikėjai. Bet gi štai. Anne Rice "Merrick" (Vampyrų Kronikos 7; ISBN 0345422406; 370p.; Goodreads), septintoji Vampyrų Kronikų knyga. Taip lengvai susiskaitė. Ir gal ne detalėse, ar jų kiekyje - esmė. Gal tai dėl to, jog šią istoriją pasakojo David Talbot. O gal dėl to, kad istorija sukosi apie Mayfair raganą ir archeologiją, dvi mano mylimas temas. Na, o gal tiesiog su kiekviena knyga tik geriau.

Luisas kankinasi žinodamas, jog tiek vampyrų ir gyvųjų aplink jį matė ar kitaip susidūrė su Klaudija po jos mirties, o jis dvasioms - aklas ir kurčias. Nebegalėdamas to pakelti, jis kreipiasi į David Talbot, prašydamas jo leidimo susisiekti su Merrick Mayfair, žinoma Talamaskos ragana, gebančia iškviesti dvasias ir su jomis kalbėtis. Tačiau David patirtis neleidžia jam taip lengvai į viską numoti ranka. Jis matė dvasias apsėdusias Merrick, ne tik jos fizinį kūną, bet netgi orą aplink ją. Jis matė jų galią ir supranta, kaip pavojinga būtų iškviesti tokią pagiežingą būtybę, kaip Klaudija. Pavojinga tiek Luisui, tiek ir Merrick. Tad jis apsiima papasakoti Luisui Merrick istoriją, negailėdamas baisių detalių apie atradimus, kerus, kruviną magiją, ir žiaurumo nestokojančias eterio būtybes, su viltimi, kad jo draugas persigalvos.

Skaityti buvo kur kas lengviau. Detalių mažiau, architektūros irgi. Nepalyginama nei su Kūno Vagimi, nei su Memnochu. Ir nors Armando istorija man patiko, bet ten irgi buvo labai apkrauta, ir skaitėsi tik palyginus lengviau. Šiai knygai gi jau galiu duoti solidžius 9/10 ir už tai.

Anne Rice - The Vampire Armand [Vampyrų Kronikos #6]

Ech, kaip maloniai, pagaliau, susiskaitė Anne Rice "The Vampire Armand" (Vampyras Armandas; Vampire Chronicles 6; ISBN 0345434803; 457p.; Goodreads) knyga, šeštoji Vampyrų Kronikose (kurių mums vis dar niekas neverčia, ir turbūt nebevers). Šioje knygoje grįžtama prie mano pamiltų ištakų - vampyras pasakoja apie savo dienas nuo tada, kai dar buvo žmogus, iki buvo paverstas tamsos vaiku, ir toliau, iki dabar. Tokiais atvejais galiu atleisti net lėtoką eigą, ilgą spoksojimą į paveikslus, kas mums labai detaliai aprašoma, bei kitokius nemalonius niuansus. O ir pats Armandas...

Rusijos šaltyje gimęs Andrėjus tapė ikonas nuoširdžiai vertas tos antraštės: pagaminta ne žmogaus rankomis. Pagrobtas ir išgabentas jis buvo išgelbėtas vampyro Marijaus, kuris jį mokė, mylėjo, ir globojo, iki galiausiai pavertė tokiu, kaip ir jis pats, bei perkrikštyjo Amadėjumi. Vėliau buvo atplėštas ir nuo šio jaukaus, meilės bei žinių kupino pasaulio, ir įmestas į tamsų, prietarų ir pragaro baimės pilną demoniškų vampyrų pasaulį, kur, dabar jau Armando vardu, vadovavo Vampyrų Teatrui iki ten pasirodė Luisas. Armandas, kažkada kalbėjęs akcentu, kuris buvo klaidingai palaikytas lietuvišku, dovanojęs ikoną Lietuvos princui Michailui (prince Michael of Lithuania; įspėju, jog nebandžiau atsekt, kas čia toks turėtų būti, bet jei jūs tai padarysit - duokit žinią). Armandas, ieškojęs Dievo žemėje atvaizdo, ir savyje neradęs tikėjimo.

Istorija gal būtų ir šiaip sau, bet ta dalis po Vampyrų Teatro sunaikinimo viską gerokai pataisė. Sala vampyrų pomėgiams, mirtingųjų pora, Marijaus sugrįžimas, Lestato, khem, prisikėlimas. Žinoma, ir jo paties, Armando, kol jį dar vadino Amadėjumi, istorija įdomi, bet Anne mėgsta viską ilgai ir dailiai aprašinėti, tad gal kiek ir prailgo.

Žodžiu, Jei Memnochas ir Kūnų Vagis spėjo pabosti, ir gal net prislopino meilę kronikoms, tai ši turėtų vėl įpūsti vilties. Nors, turiu pripažinti, kai kurių veikėjų nepažinau, bet tai matyt dėl to, kad skaitau šias iš eilės, kai gal reikėjo tarp jų įterpti ir tas kitas vampyrų istorijas, ir jau gal net Mayfair raganų knygas. Paminėta Pandora, kurios visiškai nepamenu, tad net nežinau ar ką nors apie ją čia skaičiau, ar ne... Taip tad. Šiai jau duosiu 9/10, du balai iš jų vien dėl vilties, kad dabar eis tik geryn.