Rusijos šaltyje gimęs Andrėjus tapė ikonas nuoširdžiai vertas tos antraštės: pagaminta ne žmogaus rankomis. Pagrobtas ir išgabentas jis buvo išgelbėtas vampyro Marijaus, kuris jį mokė, mylėjo, ir globojo, iki galiausiai pavertė tokiu, kaip ir jis pats, bei perkrikštyjo Amadėjumi. Vėliau buvo atplėštas ir nuo šio jaukaus, meilės bei žinių kupino pasaulio, ir įmestas į tamsų, prietarų ir pragaro baimės pilną demoniškų vampyrų pasaulį, kur, dabar jau Armando vardu, vadovavo Vampyrų Teatrui iki ten pasirodė Luisas. Armandas, kažkada kalbėjęs akcentu, kuris buvo klaidingai palaikytas lietuvišku, dovanojęs ikoną Lietuvos princui Michailui (prince Michael of Lithuania; įspėju, jog nebandžiau atsekt, kas čia toks turėtų būti, bet jei jūs tai padarysit - duokit žinią). Armandas, ieškojęs Dievo žemėje atvaizdo, ir savyje neradęs tikėjimo.
Istorija gal būtų ir šiaip sau, bet ta dalis po Vampyrų Teatro sunaikinimo viską gerokai pataisė. Sala vampyrų pomėgiams, mirtingųjų pora, Marijaus sugrįžimas, Lestato, khem, prisikėlimas. Žinoma, ir jo paties, Armando, kol jį dar vadino Amadėjumi, istorija įdomi, bet Anne mėgsta viską ilgai ir dailiai aprašinėti, tad gal kiek ir prailgo.
Žodžiu, Jei Memnochas ir Kūnų Vagis spėjo pabosti, ir gal net prislopino meilę kronikoms, tai ši turėtų vėl įpūsti vilties. Nors, turiu pripažinti, kai kurių veikėjų nepažinau, bet tai matyt dėl to, kad skaitau šias iš eilės, kai gal reikėjo tarp jų įterpti ir tas kitas vampyrų istorijas, ir jau gal net Mayfair raganų knygas. Paminėta Pandora, kurios visiškai nepamenu, tad net nežinau ar ką nors apie ją čia skaičiau, ar ne... Taip tad. Šiai jau duosiu 9/10, du balai iš jų vien dėl vilties, kad dabar eis tik geryn.
