Konstantinos - Vampires: The Occult Truth

Right. Taigi. Niekad ankščiau apie šį autorių negirdėjau, bet mėgstu mitus, legendas ir okultines istorijas (jei taip galima pavadinti, kažkaip neskamba "okultinės istorijos"). Taip pat kolekcionuoju visas įmanomas knygas su Drakula, preferably tuo istoriniu Vladu Drakulea (Bram Stoker'io "Drakula" turiu keturias kopijas. Jei kas turit dar kokią nebereikalingą - galit padovanoti. Neturimų turbūt tik nelabai rasis, nebent ta graži raudona, Obuolio perleista, kurios niekaip nerandu...) ir, kad jau jis toks dažnas svečias medijoje apie vampyrus, fikcinėje ir kitokioje, pasiėmiau ir šią knygą. Radau ją Car Boot turguje, kažkada, Anglijoje, iš to paties žmogaus pamenu dvi knygas apie vilkolakius pirkau, šią ir dar kažką minėtino, tik pamiršau ką. O knyga yra Konstantinos "Vampires: The Occult Truth" (ISBN 1567183808; 208p., Goodreads), vampyrų tyrimas.

"Asasabonsam, a monster described as having ferocious iron teeth." 27p.

  Knyga padalinta į daug dalių, kiekviena iš jų - su trumpu, bet kartais erzinančiu pristatymu. Žinot tą tokį "toliau pasakosiu apie tai tai ir taip, kaip vyksta tai ir tai." Na tai tiesiog pasakok, o ne pasakok, kaip pasakosi. Bet tai nesvarbu. Svarbu kad viskas buvo tikslinga ir įdomu. Skeptikas galėjo likti skeptiku, tikintysis galėjo linksėti galvą ir aiškinti, jog taip ir žinojo. Viskas pradedama vampyrų tipais, kokie jie galimi, mirtingi ar nemirtingi, geria kraują ar traukia energiją ir panašiai. Tada - išlikę pavadinimai tų, kuriuos žmonės laikė vampyrais, tame tarpe paminėta ir Lilita, kas mane labai prajuokino. Nežinojau, jog ji kilus iš tokio paprasto mito, menkai tesusijusio su vampyrais ar sukubais. Istoriniai personažai, kuriuos visi turbūt girdėjo buvus vampyrais buvo ta dalis, kurios laukiau. Taip, buvo ir Vladas Drakula. Ir, mano džiaugsmui, faktai su anekdotais nemaišyti. Už tai duodu pliusą, kurį noriu ir atimti. O atimti noriu už tai, kad ieškodamas galimų tikrų vampyrų jis parašė į žurnalą, kurio pavadinime esama žodžio "fang" (iltis). Tai - alternatyvus žurnalas, alternatyviems žmonėms, gotams, pankams, panašiai. Matot kur lenkiu? Na kas gi ieško vampyro kapinėse, kai jiems būtų visas mūsų naktinis gyvenimas, klubai, barai - atviri, pilni žmonių, kurie vampyrais senais nebetiki, tad neturi ir ko bijoti?
  Apie energetinius vampyrus nekalbėsiu, nes ta tema man begalo neįdomi, bet kam įdomu, tai ten buvo daug geros informacijos, rekomenduoju. O knygai duosiu solidų 8/10, mat tas vampyrų ieškojimas tarp tų, kurie vampyrais žavisi... et, na.

Mary Roach - Spook: Science Tackles the Afterlife

  Kartą bibliotekoje, kai su medicinos studente pusesere ieškojom knygų medicinos skyriuje, man - pamaitinti smegenims po visos tos grožinės literatūros, jai - studijoms, ji juokais ištraukė Mary Roach knygą "Negyvėliai", kurią, kas jau ilgokai skaitot, žinot jog perskaičiau ir ji man labai patiko. Ir, kad jau patiko, susiradau keletą elektroninių autorės knygų, ir vieną iš jų šiandien pabaigiau. Tai būtų Mary Roach knyga "Spook: Science Tackles the Afterlife" dar žinoma kaip "Six Feet Over: Adventures in the Afterlife" (ISBN 184195845X; 293p.; Goodreads).

"These are arranged in six separate hallways, each portion of hallway reachable by one of two dozen possible combinations of interlinking stairways and obscured by fire doors and dead ends, such that a degree in psychic science is necessary simply to find one's bed in the evening."

  Kas man labai patinka šios autorės knygose, tai kad ji tarsi pabunda su klausimu. Išlipau iš lovos ir galvoju "kažin, o ar gali sąmonė išgyventi mirtį?", ko pasekoje knyga parašoma žinant nedaug ar visai nieko jos pradžioje, ir per visą jos eigą - mokomasi kartu su skaitytoju. Ar esama gyvenimo po mirties? Ar galim iškeliauti iš savo kūnų nemirę? Ar sąmonė išgyvena mirtį? Ir, jei į visą tai galime atsakyti "taip", tai ar esama pomirtinio gyvenimo, tokio, koks vaizduojamas biblijoje? Pragaro ir Rojaus? Mary mus nusiveža į Indiją, kur reinkarnacija - vos ne kasdienis reiškinys. Aplankom mediumus ir pasidomim ta jų ektoplazma, kuri atrodo teka iš visų jų skylių, mat substancija labai jau į kažką panaši. Ką jau ten, netgi pabuvojame ligoninėse, kur klinikinė mirtis - pakankamai dažna, kad būtų galima rinkti itin padorią informaciją šia tema ir netgi palikti tiems kūnų išeiviams - skiriamųjų ženklų, apie kuriuos jie po to galėtų papasakoti. Aš, asmeniškai, noriu tikėti labiau, nei iš tiesų tikiu, tad ši knyga man labai tiko. Mary Roach turi labai sveiką humoro ir skepticizmo "pirmiausia viską patikrinkim, o jau tada žiūrėsim" jausmą.
  Kaip įdomiai ėmiausi šios autorės. Pradėjau nuo lavonų, perėjau prie gyvenimo po mirties. Ir nors Negyvėliai man patiko kur kas labiau, šiai knygai irgi galiu duoti solidų 10-10, be kalbų.

Susannah Cahalan - Brain on fire: My Month of Madness

  Ar sakiau, kad prisidėjau prie vieno knygų klubo? Atrodo sakiau. Štai dar viena ten perskaityta knyga, e formatu skaityta Susannah Cahalan ligos biografija "Brain on Fire: My Month of Madness" (ISBN 145162137x; 264p.), apie kurią reikėtų paskleisti žodį. Ištikti ši liga gali kiekvieną, o diagnozuos ją - vienam iš milijono. Išgydys - gal kas antrą, kas trečią. Likę - bus pasmerkti prarasti save, atsidurti psichiatrijos įstaigose, mirti.
  Paranoja. Haliucinacijos. Priepuoliai. Keistas elgesys ir vis blogėjanti sveikata. Ji nebegalėjo judėti, kalbėti ar kitaip reikštis, o buvo kalbiausia ir turbūt smagiausia mergina, kokią galėjote sutikti, žurnalistė, kurios sąmojį žinojo visi. Šizofrenija? Vėžys? Streso darbe, alkoholio padariniai? Visi tyrimai - neigiami. Ji - visiškai sveika, tik tiek, kad nyksta akyse! Galėtų eiti namo, kad ir šiandien, jei tik nemanytų, jog prieš ją rengiamas sąmokslas, jog ta seselė, atėjusi suleisti vaistų - iš tikrųjų yra jos biologinis tėvas, kažkaip persirengęs sesele ir krečiąs jai žiaurų pokštą. Jei tik ji sugebėtų pati valgyti ir nesišlapinti į lovą - galėtų gyventi netgi be priežiūros, ką ten. O juk Suzana dar prieš mėnesį ėjo į darbą, rašė straipsnius, pati tvarkėsi savo gyvenimą.
  Knygoje pati autorė pasakoja, kaip viskas prasidėjo ir baigėsi. Jos liga atrodo reta, bet tokia ji tik dėl to, jog ją sunku ir brangu nustatyti. Kur kas lengviau parašyti "šizofrenija" ir išsiųsti į atitinkamą įstaigą, o patikėkit, būtent taip ir veikia sistema. Diagnozuota liga juo labiau ne visada reiškia tokį pagijimą, kaip josios. Istorijai duosiu 9/10, nors reikėtų visų dešimt jau vien už tai, kad tokia egzistuoja. Prikibt galiu tik prie to, kad pati Suzana, būdama žurnalistė, greičiausia giliau medicinos nėra pažinusi, o kai žmogus žino, bet nežino, tuomet ir jo aiškinimai tokiems visiškai akliems kaip aš - atrodo gan sudėtingi. Bet jų nedaug, tad paskaityti verta.

Goodreads

D. ir N. Paužai ir Gitana Sidabrienė - Šikšnosparniai

Jei ne gripas, kurį įsitaisiau sausio 1d. ir dėl kurio man visada akyse raibuliuot ima, trijų dienų autorių Dainiaus ir Neringos Paužų, bei Gitanos Sidabrienės informatyviai knygai „Šikšnosparniai“ („Lututė“ 2004; ISBN 9955-575-50-6; 56p.) sugaišti nebūtų reikėję.

  „Būtų labai apmaudu, jei šikšnosparnius, gyvenančius Žemėje daugiau kaip 50 milijonų metų, negailestingai sunaikintų civilizacija.“ 55p.

  Lietuvoje pasirodo esama lyg ir 15 rūšių šikšnosparnių, iš kurių net 11 turi būti saugomos. Jiems netgi specialius inkilus geri žmonės daro ir esama tokio dalyko, kaip jaunųjų šikšnosparninkų mokyklos, į kurias aš mielai stočiau bent metams kitiems. Dauguma Lietuvoje randamų šikšnosparnių pasirodo vos už degtuką didesni, sveria po keletą gramų ir minta vabaliukais (vadinas, man, kaip žmogui kuris nekenčia vorų, bet žino jų naudą – tikrai labai patiktų turėt šikšnosparnį kampe, kad ir vorą, ir uodą suvalgytų. Jei tik aišku, jie vorą valgytų, mat pasirodo jie ne visus vabalus kremta). Pripažįstu, jie man įtartinai mieli atrodo. Bet ši trumpa, bet informatyvi enciklopedinė knygelė pamokė, kad ir didžiausios meilės vedamiems geriau jų nekibint, nežadint ir kitaip negąsdint, mat mažieji sustresuos ir patys sau pakenks. Noriu eit inkilą daryt...

  Duodu 10-10, mat knygoje gana ir informacijos, ir nuotraukų (žinoma, visada galima padaryti ją „magiškesnę“ įdėjus kokio gero dailininko tų pačių šikšnosparnių piešinius, padidinus tekstą ir taip toliau, bet ne to čia siekta), ir net vienas kitas šmaikštus komentaras pasitaikė. Keliu kepurę prieš tuos, kurie šiuos gražuolius saugo ir globoja. 

Borisas Akuninas, Grigorijus Čchartišvilis - Kapinių Istorijos

  Iš lėto pasiskaitinėjant baigiau Boriso Akunino – Grigorijaus Čchartišvilio knygą „Kapinių istorijos: mudviejų pasivaikščiojimai pasaulio pakraščiais“ („Mintis“ 2004; ISBN 978-5-417-00930-3; 184p.), kur, kaip paaiškėjo viskas aprašyta daug gražiau nei būtų galima tikėtis, tiek su informatyviomis istorijomis, kur autorius pasakoja įspūdžius apie aplankytas kapines ir kurią iš kart seka išgalvota istorija apie kokį nors ten rastą žmogų, kartais net pasiremiant legenda, sklandančia apie jį ar ją.

 

  „Jei įsivaizduotumėte iš tiesų seno miesto gyventojus per visą jo egzistavimo istoriją kaip vieną milžinišką minią ir įsižiūrėtumėte į tą galvų jūrą, paaiškėtų, kad tuščios akiduobės ir laiko išbalintos kaukolės nustelbia gyvus veidus.“ 6p.

  Knygoje istorijų nedaug, bet jos geros, pilnos įdomių, neįkyrių minčių, kurios lengvai susiskaito ir nepalieka to maudulio smegenyse, kai lieki ne visiškai tikras, ką po galais čia perskaitei. Nieko makabriško, tamsaus, jokių žvakių deginimo ir kapų lankymo naktimis. Viskas gražiai, švariai, kaip žmogaus, kuris sveikai domisi ir grožisi, o ne planuoja, kokį karsto apmušalą pats išsirinks. Lankė jis kapines tik senas, kur nereikėtų sutikti jokių laidotuvių procesijų, ar atrasti šviežią kauburėlį žemių, anot jo paties – jį domina ne kraujuojančios žaizdos, o seni randai, kurie pasakoja istoriją, o ne žada kažką numarinti. Ir apsilankė jis būtent tose kapinėse, kurios sakyčiau ir yra verčiausios dėmesio iš „garsiųjų“, belsdamasis nuo Rusijos, iki Anglijos, iki Prancūzijos, Japonijos ir net Šventojo Miesto, paminėdamas tiek žinomiausius vardus, tiek keisčiausius ar įspūdingiausius paminklus ir bendrą vaizdą. Kiekvieną kapinių aprašą sekdavo pasaka apie kokį nors ten rastą žmogų, arba apie jas sklandančią legendą, aišku, autoriaus, ar vieno iš autorių sugalvota istorija, kurią jis tiesiog parėmė žinomais dalykais. Turiu pasakyti, kad Anglijoje esančios kapinės, Londono „Highgate“ tiek sudomino, kad dabar jau tikrai svarstau, ar kitais metais, jei tik išeis vėl ten nuvykti, nenusibeldus iki tų kapinių...

  Vertimas, mano supratimu, geras, bet rusų kalba – tikrai ne stiprioji mano pusė. Sakiniai labai aiškūs ir skaitosi neįtikėtinai lengvai, būtų galima ir per pusdienį visą suryti, bet man gaila geras knygas greit pabaigti. O gerumą tą įvertinsiu pilnu 10-10, nesismulkinant. Smagi knygelė. 

Daniel Korn, Mark Radice ir Charlie Hawes - Cannibal: The History of People-Eaters

  Baigiau skaityti Daniel Korn, Mark Radice ir Charlie Hawes knygą „Cannibal: The History of People-Eaters“ (Kanibalas: Žmogėdrų istorija; „Channel 4 books“ 2001; ISBN 0-7522-6196-7; 288p.) ir, kad jau galiu atsikvėpti, pasakysiu, jog nepaisant autorių ramios kalbos – tai baisiausia mano kada skaityta knyga, sukėlusi siaubingą pasišlykštėjimą žmonėmis, ypač kolonistais ir visais tais „šauniais lyderiais“, kurie apdrožė pasaulį genocidais, brolžudystėm ir beprotybe prisotintais karais. Prašom neįsižeisti, bet jie už kanibalus baisesni.

  Knyga prasideda net ir nelabai įdomiai, su gerais faktais, apie tai iš kur kilo pats žodis „kanibalas“ ir kodėl jis iš tiesų nėra teisingas. Pasakojo apie senovines gentis, kurios kitos genties žmonių – žmonėmis nelaikė, mat, tarkim būdami kokiais nors Ukais, savo kalboje šį žodį suprato kaip bendrą pavadinimą „žmogui“, tad kokie nors Mukai – jau skaitėsi žvėrimis, gyvuliais, tad eidavo jų medžioti, o tada – valgyti. Tame visame buvo paprastos archajiškos logikos, kuri nors ir žiauri – niekaip neprilygo baisybėmis, kurių prikrėtė jau „civilizuotas“ žmogus.

  Gyveno sau porelė urve, prieš kelis šimtmečius, žudė prašalaičius dėl pinigų, o sumetę, kad maistui kiek per maža – nusprendė, kad bus gerai ir tuos lavonus valgyt, mėsa yra mėsa. Susilaukė tunto vaikų, irgi žmogiena maitino. O tie kraujomaišos dėka dar ir anūkų padovanojo, taip ir terorizavo apylinkes tokia mažytė kanibalų armija, iki atėjo dėdės su deglais, pasišiaušę iš siaubo. Knyga pasisuka ir rodo šauniuosius konkistadorus, žudančius Amerikos necivilizuotus kanibalus čiabuvius, tikrinančius savo jėgą plėšdami kūdikį per pusę, miklindami ranką mėgindami nušnioti galvą nuo pečių vienu kalavijo smūgiu. Rusijoje badmečiu vaikų į lauką išleisti negalima, mat rytoj mėsos turguj tik jų kepenėles nusipirkt galėsi, o ir tų pačių turbūt nelaidosi, o puodan dėsi, mat badas ir psichozė jau priveikė. Miręs vyras, tiesioge šių žodžių prasme, tampa šeimos maitintoju, o Kinijoje, juodojoje rinkoje – jaunystės eleksyras – embrionai. O kur dar visas tuntas nekrofilų, kuriems net kraujas į tam tikras kūno vietas plūsti atsisako, jei peilio moteriškei tarp šonkaulių nesuvaro, ir kaip tas džiaugsmas išauga, kai iškandi tos moterėlės gabalą! Pjovė, šaudė, prievartavo, ėdė viens kitą, visą laik šventai tikėdami, kad gi, po velnių, mes – piramidės viršūnėje, evoliucijos tobulybės, civilizuoti žmonės, bet nė kartelio nė vienas nesusimąstė, kad net tarp plėšriųjų žvėrių tarpusavyj žudynės vyksta neįtikėtinai retai, palyginus su žudynėmis tarp žmonių, ir nieks ten kito žvėries dėl linksmumo nežudo taip pat.

  Knyga – mokslinio pobūdžio, ar dokumentinio, nežinau, kaip tiksliau pasakyti. Manau per ją į vegetarizmą suksiuos, mat net į sumuštinį su kažkada taip mėgtu kumpiu šiuo metu negaliu žiūrėt, pykint ima ir viskas viršun kyla, kartu su kokčiu prisiminimu, kaip jie tą žmogieną žalią rijo, ne tik šviežių lavonų, bet ir patrūnijusių... Knygai už efektą duosiu pilną 10-10, bet prie mėgiamų dėti nedrįsiu. Atsigauti reik. O aš ne iš tų, kurie silpnų nervų. Buvo tikrai labai informatyvu, įdomu ir privertė susimąstyti, bet... 

Sabine Baring-Gould - The Book of Werewolves

    Ir vėl taip negražiai padariau ir ilgai neaprašiau jau kuris laikas perskaitytos Sabine Baring-Gould knygos „The book of werewolves“ („Senate“ 1995; ISBN 1-85958-072-6; 266p.), kuri aišku apie vilkatus. Kadangi svajoju apie karjerą knygų vertime (ir jų rašyme), tad kartais imu tokias knygas versti. Sabine pasirodo vyro vardas... Reikėjo tai patikrint iš karto, bet kadangi to nepadariau, tai ir išsiaiškinau tik į skyriaus galą...

  Autorius tiek išsamiai, kiek išgalėjo tais laikais, aprašė viską ką sugebėjo sužinoti apie vilkolakius, juos ir tuos kurie nuo jų nukentėjo. Ir nors Nigel Suckling sukurpta įžanga žada „tarp realybės ir mito“ vos ne trilerį – pats autorius labai akivaizdžiai į visą tą „žmogus vilku bėgs“ žiūri skeptiškai ir tiesiog laiko tai, tą įsivaizdavimą, kad esi gauruotas didelis vilkas – psichiniu sutrikimu. O po mano skaitytų knygų, kur bet koks melas gali būti pripažintas kalinio, jei tik jį gerai pakankinsi – visi tie prisipažinimai ir man nepaliko jokio įspūdžio.

  Bet visa tai tikrai negadino knygos. Joje net ir Lietuva kelis kart paminėta, mūsų vilkatų mitas ir mūsų drakonai, kurie pasirodo labai jau mokėjo tas mergeles vilioti. Dar pasakota apie šiais laikais Mėlynbarzdžio vardu žinomą vyruką, kas man tą smagią pasakaitę visiems laikams sudirbo, bet ką gi, buvo įdomu paskaityti istoriją ne Vikipedijos puslapyje. Didžiausia knygos bėda buvo ta, kad autorius įterpdavo sakinių ir net pastraipų Lotynų, Graikų ir Normandų kalbomis, viską tuo alfabetu, kuriuo ir buvo rašyta tose vietovėse, tad net į google.translate įvesti daug ko negalėjau! O ir lotynų mano surudėjus, kas trečia žodį išnarpliojau, kitkam žodyno reikėjo, kas ir užtruko, ir suerzino. Še tad, ponas Sabine, Jums 5/10 ir tuo baikim. Turiu dar vieną knygą apie vilkatus, ir iš to ką jau mačiau – toji bus geresnė, todėl labai gerai, kad pradėjau nuo šitos.

Anotacija: A werewolf, or lycanthrope, is a man or woman who changes into the form of a wolf to gratify an insatiable desire for the taste of human flesh. According to popular folklore this change is brought about either by magical means or as a result of harsh judgement from the gods in punishment for a great offence.

  The myth of the werewolf can be found in many civilizations and from countries the world over. In many of these legends the man or woman can also be transformed into a bear, hyena or other beast. The author has drawn on these various mythologies and shows the legends to be a way of describing the barely dormant cruelty and bloodlust in humankind lying just below the surface veneer of respectability.

  Sabine Baring-Gould (1834-1924) was a prolific novelist, historian, archeologist, folklorist and parson with a fascination for the darker side of human nature. This classic work was first published in 1865 and remains a standard reference on the subject.

Anotacijos vertimas: Vilkatas arba likantropas yra vyras arba moteris, kuris virsta vilku, kad patenkintų nepasotinamą troškimą paragauti žmogienos. Anot paplitusio folkloro, šis virsmas sukeliamas su magijos pagalba arba yra dievų bausmė už kokį nors baisų įžeidimą.

  Vilkatų mitas randamas daugelyje civilizacijų, šalyse visame pasaulyje. Daugelyje šių legendų vyras arba moteris gali virsti lokiu, hiena ar kitu žvėrimi. Autorius pateikia daug įvairių mitų ir remdamasis savo žiniomis, bei nuomone, mėgina parodyti, jog šios legendos yra būdas apibūdinti užsislėpusiam ir kartais ištrūkstančiam žiaurumui ir kraujo troškimui, esančiam žmoguje vos žemiau apgaulingos avelės-tyrumo išvaizdos.

  Sabine Baring-Gould‘as (1834-1924) buvo produktyvus novelistas, istorikas, archeologas, tautosakininkas ir dvasininkas susižavėjęs tamsiąja žmogaus prigimties puse. Šis klasikinis veikalas, pirmą kartą išleistas 1865 metais ir iki šiol išlieka pagrindiniu informacijos šaltiniu šiai temai. 

Werewolf Concept by ~aaronsimscompany on deviantART

Sportas su knygomis

Ačiū Sepulture už rūpinimąsi mūsų - Nosferatų sveikata!

A.W. Reed - Maorių mitai ir legendos

Mitai ir legendos beveik visada prasideda nuo istorijos, kaip buvo sukurtas pasaulis. Ne išimtis ir A.W. Reed "Maorių mitai ir legendos" (Pasaulio Mitai; "Mintis" 2009; ISBN 978-5-417-00988-4; 300p.), skirtumas tik tas, kad šios knygos pasakojimo stilius panašus į "Tūkstantį ir vieną naktį". Deja, tai vieninteliai panašumai.
  Pradėsiu nuo gerų dalykų. Autorių galima pagirti, kad surinko tiek, kiek tik pajėgė ir netgi sugebėjo tai sudėlioti ne per painiausiai. Nedaug ten tų mitų, bet čia jau ne knygos kaltė. Kai kurios istorijos smagios, kitos itin žiaurios. Dabar tiksliai nepasakysiu, bet jei neklystu, tai pradžioje buvo minėta, jog knygą stengtasi pritaikyt bet kuriai amžiaus grupei. Kai jau perskaičiau - manau, jog jei ši knyga man būtų pakliuvus, kai buvau tarkim 4-5 metų - būtų buvę ašarų dėl visokiausių čia aprašytų skriaudų ir šiurpių dalykų (kaip pavyzdžiui - atplaukia banginis, jam išpjauna gabalą mėsos ir vėl paleidžia plaukiot... ).
  Smagesnė buvo tik viena pasaka, kuri man labai priminė "Eglę, žalčių karalienę". Tik ten moterį vaikėsi ungurys. Pasakėlė trumpa, knygos net iš bibliotekos išsinešt dėl jos neverta - nuo 60psl iki 61psl ir būsit perskaitę juokingiausią knygos vietą.
  Deja tiek ten ir to gero. Žinoma, istorijos mus supažindina su tais maoriais, bet jei kas paklaustų, tai kas gi tai per kultūra, kurią legendos ir mitai juk turėtų atspindėt, galėčiau pasakyt nebent - jie augina saldžiąsias bulves, arba - jie skausmingai tatuiravosi veidus. Jei kas konkrečiai maoriais domisi, tai knyga gal ir nieko, nes nuo temų niekur nenukrypta. Bet jei tik šiaip norit plačiau domėtis, tai geriau pasiieškot ko nors rimtesnio.
  Knygai duosiu kokius 5/10, nes vienodos istorijos lėtina skaitymą, o maoriai deja nėra tie, kuriais toliau domėsiuosi. Mitų ir legendų geriau ieškoti kitur.

Anotacija:
Rinktinėje "Maorių mitai ir legendos", pirmą kartą išleistoje 1946m. ir apdovanotoje Esther Glen medaliu, sudėtos populiariausios legendos, skaidrinusios senųjų laikų maorių gyvenimą. Jos susijusios su pasaulio atsiradimo, žmogaus kilmės samprata. Maorių mitologija bei folkloras pristatomi autentiškais sakytinės tradicijos tekstais, užrašytais XXa. pirmojoje pusėje paties knygos autoriaus, profesionalaus maorių papročių, mitologijos, meno ir amatų tyrinėtojo A. W. Reedo. Iki šių dienų knyga nuolat perleidžiama ne tik Naujojoje Zelandijoje, bet ir Jungtinėje Karalystėje, Rusijoje, Australijoje. Knyga aktuali specialistams, filologams, istorikams, menotyrininkams, kultūrologams ir visiems, kurie domisi pasaulio mitologija ir folkloru.

A. W. Reedo parengta knyga "Maorių mitai ir legendos" yra vienas pirmųjų leidinių, supažindinančių su maorių mitologija bei folkloru.

Maoriai - tai Rytų Polinezijos gyventojų, kanojų dirbėjų ir žvejų, į Naująją Zelandiją ir ją supančias salas atsikėlusių X amžiuje, palikuonys. XIX amžiaus pradžioje Naujoji Zelandija tapo Didžiosios Britanijos kolonija, todėl nuo tada maorių gyvenime, kultūroje, mene pamažu įsitvirtino Europietiškoji kultūra, estetinis mąstymas ir pan. Maoriai savo rašto neturėjo, todėl krašto, genčių istorijos, įvykiai buvo perduodami dainomis iš kartos į kartą.

Mary Roach - Negyvėliai

"Nuo tų laikų JAV armija galėjo ramiai stoti į mūšį: buvo visiškai aišku, kad jei užpuls karvės, kariai žinos kaip elgtis." 134p.

  Turbūt dažnas mūsų yra susidūręs su mirties nežinomybės baime. Kiti nemaloniai pasijunta nuo buvimo kapinėse ar buvimo prie atviro karsto. Visokias su lavonais susijusias baimes ir kitokį diskomfortą galima būtų ilgai ir nuobodžiai vardinti, bet geriau tiesiog paskaityti Mary Roach knygą "Negyvėliai" (STIFF; "Alma Littera" 2005; ISBN 9955-08-676-9; 304p) ir visų jų jei ne atsikratyti, tai bent jau nuslopinti.
  Turint galvoje, kad knyga tikrai apie lavonus, mirtį ir galimybes pasitarnauti po mirties, kurių pasirodo yra tikrai labai daug, o dar ir priduriant, kad silpnų nervų ir lakios vaizduotės žmonėms ši knyga gali vieną kitą nemalonią viziją ir į sapną atnešti - vis vien ryžčiausi ją rekomenduoti, mat knyga gera tikrai visais atžvilgiais. Autorė šmaikštumu išblaško visus slogulius ir šiurpulius ir dargi - be jokios nepagarbos. Tekstas visai nenuobodus, ko būtų galima tikėtis iš tokio informatyvaus kūrinio, pilnas pastabų ir vietoje bei laiku įterptų sąsajų ir minčių.
  Nors tekstas pagrinde apie lavonus, bet po šiek tiek informacijos pateikiama apie visą eilę vienaip ar kitaip su tema susijusių dalykų, pavyzdžiui apie balzamavimą, kremavimo taršą, gyvūnų ir žmonių panašumus, balistinės želatinos gamybą, lėktuvų saugumą, sistolinės fazės reikšmę. Paminimos net kelios įdomios istorijos apie įvairius prietarus ir mitus besipinančius apie negyvėlius nuo atmenamų laikų. O kai skaičiau apie Senovės Kinijos mediciną - juokiausi beveik iki ašarų ir gailėjau tų, kuriuos gydė.
  Nors imant tokio pobūdžio knygą automatiškai tikiesi sauso, informatyvaus, bet gal ne pačio lengviausio teksto - ši knyga tokia nėra. Tai labiau panašu į pokalbį su žmogumi, kuris supranta, kad tu neprivalai žinoti visų medicininių terminų, bet vis vien gali smalsauti, o tuo pačiu tave gali neraminti tema, todėl pridedama charizmos ir smagaus optimizmo. Ir nors teorinė medicina mane domina, bet net neabejoju, kad knyga būtų patikusi, net jei nesidomėčiau tuo visai.
  Na ir galiausiai, aš nebūčiau aš, jei nepastebėčiau vertimo. Šį kart man užkliuvo vos keli dalykėliai, kuriuos išvertė pažodžiui. Bet vertėjai ir redaktoriai kaltę išpirko nestokodami dalintis žiniomis. T.y. karts nuo karto pateikdami specifiškai Lietuvišką posakių ar pavadinimų variantą. Kai tokie dalykai nieko neišdarko, o dargi ir prideda vertės - labai džiaugiuosi. Taigi, knygai duosiu turbūt 9/10, nes kažko man visgi pritrūko, nors net negaliu nurodyti ko. Bet duosiu pilną 10 balų rekomendaciją.

Anotacija:
"Mary Roach - juokingiausių JAV mokslo knygų autorė. Jei jums atrodo, kad tai menkas pagyrimas - ar net absurdas - tuomet atsiverskite bet kurį šios knygos puslapį - ir pamatysite klydę. Negyvėliai pasakoja mums, kur po mirties atsiduria kūnai, ką jie gali nuveikti - mūsų dėmesiui pateikiama daugybė pribloškiančių istorijų, kokių mirusiojo kūnas vis dar gali mums papasakoti. O užvis smagiausia, kad šioje knygoje vis dėlto sugalvota, kaip papasakoti apie lavonus linksmai, drauge nė truputį nesumenkinant jų orumo. Tegyvuoja numirėliai!
  - Burkhard Bilger, knygos Bukagalvių mulkinimas (Noodling for Flatheads) autorius

Mary Roach straipsniai yra spausdinami tokiuose leidiniuose kaip Salon, Wired, Outside, GQ, Discover, Vogue ir New York Times Magazine; Reader's Digest kas mėnesį pateikia jos skiltį "Mano planeta". Mary Roach gyvena San Franciske.

Išsisus du tūkstančius metų lavonai - vieni - savo valia, kiti - nieko apie tai nenutuokdami - dalyvauja moksliniuose tyrinėjimuose: ir pačiuose drąsiausiuose išbandymuose, ir kvapą užimančiuose šiurpiuose sumanymuose. Ne kas kitas, o jie išbandė pirmąsias Prancūzijos giljotinas, atsakė į klausimą "Ar nukirsta galva, kad ir akimirką, dar spėja suvokti savo būklę?" 1904-aisiais jie padėjo įvertinti naujuosius armijos šautuvus, pasitarnaudami taikiniais. Jie skrido NASA erdvėlaiviais, jie buvo nukryžiuojami Paryžiaus laboratorijose, tiriant Turino drobulės autentiškumą... Kiekvienai naujai chirurginei metodikai išbandyti - nuo širdies persodinimo iki lyties keitimo operacijų - chirurgai pasitelkia lavonus.
Be to, šioje nepakartojama intonacija nuspalvintoje ekskursijoje keliaujame su Mary Roach nuo viduramžių iki devynioliktojo amžiaus po Europos anatomijos laboratorijas ir vaistines, gaminančias preparatus iš žmogaus kūno dalių, užsukame į žmogaus kūno irimo tyrinėjimų bazę Tenesio universitete (kitaip dar vadinamą "Lavonų draustiniu"), plastinės chirurgijos pratybų laboratoriją ir pas laidojimo biuro direktorę Skandinavijoje, turinčią sunkiai įgyvendinamą ateities viziją apie mirusiųjų kompostavimą.

Keistai patrauklus, komiškas, neretai ir šiurpus bei gana išmintingas pasakojimas apie tai, kas vyksta su mūsų kūnais, kai mūsų pačių su jais nebėra.

Jude Deveraux - Emilės Angelas

 

Baigiau skaityti Jude Deveraux knygą "Emilės Angelas" ("An angel for Amily"; Tyrai 1998; ISBN 9955-01-117-3; 224p.) ir nusprendžiau, kad mane kažkaip keistai traukia vilkolakiai ir angelai. Nesuderinami, bent iš pažiūros, supernaturals. Bet jei jau smalsauju, tai smalsauju. Juoba, kad Jude Deveraux man neblogai žinoma autorė, nors jos kūrybos ne tiek ir daug teko paskaityti, visgi niekad nenurašiau šių banalių romaniukų.
  "Emilės angelas" ir prasidėjo ir rutuliojosi gan painiai, dažnai vertė purtyt galvą, mat veiksmai ir aiškinimai tiesiog neturėjo jokios logikos ar bent jau priežasties. Čia dar galim pridėti pastabą, kad moterys, besispecializuojančios meilės romanų rašyme, beveik visada, ankščiau ar vėliau suguldys savo heroję su labiausiai į fantastinį herojų panašiu vyruku, kad ir kaip tai jam buvo draudžiama, ir kad ir kaip ji jo nekentė. Žodžiu, prie logikos stokos galim pridėti tiesiog neįtikėtinai aiškų ir pilnai nuspėjamą siužetą. Žinau, kad norint atsipalaiduoti - tokie turbūt kai kam patinka, bet aš nuspėdavau siužetą ir sudėtingesnėse knygose, tad nusivildavau ir vėl nusivyliau.
  Tačiau šiuo atveju buvo ir dalykų, kurie man pasirodė visai neprasti ar bent jau lengvai komiški. Manau tikrai turiu polinkį mėgint išteisint knygas, tad... Angelas vis vadino Emilės sužadėtinį "antinu" ir kitaip demonstravo visiškai biblijiškai-neangelišką pavydą. Kodėl "antinu"? Nes to sužadėtinio vardas buvo Donaldas, kaip vaikystės animacinių filmukų herojaus ančiuko Donaldo (arba Antulio Donaldo, žiūrint kaip kur jį kas užtiko). Be to, jis buvo linkęs leisti Emilei viską aiškinti savaip, kas visgi atrodė kvailai, bet buvo priimtiniau už etatinę frazę "ką turėčiau padaryti, kad manimi patikėtum" (deja, ši eilutė buvo panaudota, bet tuo metu knyga jau nebeatrodė įdomi, tad...). Vietoje to, jei jo sugebėjimus Emilė aiškino aiškiaregyste, jis kaip mat tardavo: gerai, aš aiškiaregys, o dabar eikim prie reikalo. Už tai tikrai duosiu pliusą.

  "- Angelai neturėtų pavydėti, taip pat neturėtų būti ambicingi.
   - O mirtingieji turėtų gyventi ramybėje ir santarvėje." 158p.

  Kitas reiškinys, kuris man patiko, būtų jau gan asmeniškas simpatizavimas. Knygos siužete veiksmas vyksta daugiau ar mažiau dėl to, kad nuobodi bibliotekininkė rengdavo tam tikrus reportažus, pati surankiodama informaciją per bibliotekų archyvus. Manau nesuklysiu, jei manysiu, kad nemažai mūsų, bibliotekų Nosferatų ir Žiurkių, mėgsta pa-research-inti. Pasirodo tai ne tik įdomi veikla, bet dar ir bjaurių nuotykių atnešti gali. Na taip, akivaizdu, bet...
  Knygoje buvo neblogų minčių, deja senų ir nuvalkiotų, bet neblogų. Kad ir tai, kad žmonės geba atsisakyti matyti kai kuriuos dalykus, kad gyvenimo kokybė mums priklauso pagal karmą, kad visgi reinkarnuojamės, o dogmos - ne visada atitinka tai, kas mums buvo bandyta pasakyti iš aukščiau. Be to, mane tikrai suintrigavo pabaiga. Tokioj įdomioj vietoj, apie rimtesnius angelus jau sukantis, ėmė ir pabaigė istoriją.
  Taigi, knyga nėra gera ir įdomi, bet vieną kart perskaičius - akys neiškris. Juoba, kad čia banalumas bent jau pateisinamas, ne taip, kaip kai kuriose neminėtinose knygose. Jei norisi vienos dienos meilės, barnių, menkučio, bet kiek įtempto detektyvo ir galvoti neverčiančio siužeto - čia kaip tik ta knyga. Duosiu 4/10 ir per daug tikrai nepeiksiu.

 Anotacija: Kai meilė pasibeldžia į duris ir vėl apleidžia namus, kai lauki nesulauki savo laimės, kai pradedi nebetikėti, kad dar kam nors tu būsi reikalinga lyg gyvybė, - apsidairyk ir atidžiai įsiklausyk: Dangus tau siunčia angelą. Neatstumk jo.

Na o dabar imu į rankas nebe grožinę knygą, bet panašu - ne mažiau įdomią (kaip matot, mėgstu įvairovę). Tai būtų Mary Roach knyga "Negyvėliai": Keisčiausia knyga - Mirtis. Ji nebūtinai turi būti nuobodi.
Dažnokai man taip nutinka, kad einu į biblioteką su dar kuo nors, juokais ištraukia kokią knygą, norėdami paerzint (kokią Homoseksualizmo istoriją, Negyvėlius ir panašiai...), o mane ima ir iš tikrųjų suintriguoja...