Michael Scott "Kerėtoja"

Baigiau skaityti Michael Scott knygą "Kerėtoja" (The Sorceress) ir tenka pripažinti - nebemanau, kad knygos tokios jau prastos. Dabar sakyčiau jos... neblogos. Vis dar nėra kažką ką nusipirkčiau ir mielai saugočiau lentynoje, bet ši knyga tikrai buvo įdomesnė nei dvi praeitos.
Knygoje atsirado naujų, įdomesnių veikėjų, o senieji įgavo kitokių "spalvų", tad irgi tapo įdomesniais. Įvykiai dabar jau tikrai mėtomi neblogai, nebėra to "darysim taip, o gal ir ne, na gerai, gal ir taip", dabar vietoj to "darysim taip... tai velnias..." - posūkiai staigūs ir nebesusekami, valio!
Netrūko ir įtampos, mat nors knyga eina per ketvirtį šimtų puslapių - veiksmas vyksta dieną, dvi, todėl kiekvienas veiksmas turi būti trumpas ir jokių ilgų pasisėdėjimų, jei kas nors nemina ant kulnų (praeitoje knygoje buvo tokia nedovanotina klaida). Dabar mirtis gręsia jau visiems, todėl ir priešai ir vaikomieji tapo dar nuožmesni. Bėda ta - ir viena ir kita pusė spėriai senka. O tai juk tik trečia knyga. Tad paliko man klausimą - ar nebus taip, kad paskutinėje knygoje herojai prieš antiherojus stos metaforiškai - pasliki gulėdami ant žemės, o laimės tas, kuris pirmas pakels ranką ir paleis sruogelę dūmų - tai kas liko iš magijos?
Ketvirtos knygos dar neradau, bet maždaug ketvirtadienį nusėlinsiu į biblioteką pasižvalgyti. Duosiu šiai knygai 7/10, nes jau geriau, jau tikrai daug geriau. Vis dar nėr gerai, bet ei... Pradžia ne visada būna tobula, o literatūroje netgi dažnai nebūna gera. Žinoma, pasitaiko tokių perliukų kaip Bartimėjaus trilogija, bet tai - retas reikalas.
O dabar imsiu į rankas J.D. Salinger knygą "Rugiuose prie bedugnės". 1986 leidimo, bet kažkodėl neatrodo, kad būtų buvusi populiari (nors tai klasika), mat knyga labai labai geros būklės. Bet kuriuo atveju - tikiuosi bus laiko ir ūpo.

Michael Scott "Magas"

Michael Scott knyga "Magas" yra antroji iš ilgokos serijos (apie aštuonetą knygų, iš kurių jau turime tokia tvarka - Alchemiką, Magą, Kerėtoją ir Burtininką). Pirmąją skaičiau jau senokai ir manęs ji nesužavėjo. Tuo metu sirgau Hariu Poteriu, tad maniau - gal dėl to? Deja. Antroji knyga paliko tik tokį įspūdį, kokį palieka neblogas posūkis ir ne itin nuobodi istorija.
Pernelyg jau autorius mėgino mėtyt pėdas ir pavėluotai kurti vingius. Iš pradžių tarsi pateikia sprendimą, o tada bando jį užglaistyti. Pabaigoje vis vien pasinaudoja tuo pačiu sprendimu.
Dabar pasiėmiau trečią knygą "kerėtoja" ir žiūrėsiu kaip toliau eisis. Juk pasitaiko, kad pirmos knygos serijoje "nekabina".
Manau jos patiktų jaunesniam skaitytojui, kuris mėgsta magiškas istorijas. Na, gal nuo 10 iki 15 metų jaunuoliam, neskiriant pagal lytį, mat čia užteks visko abiem. Tad blogo nieko nesakysiu, bet duosiu tik kokius 5/10.

J.R.R. Tolkien "Silmarilijonas"

J. R. R. Tokien knygą "Silmariljonas" (The Silmarillion; Alma Littera; 2009; ISBN 978-9955-38-408-3; psl 480) teko skaityti originalo kalba, kas gali pasirodyti nelengva, mat ji parašyta senesne anglų kalba, su visomis žaviomis įmantrybėmis. Lietuvišką versiją pasakaityt paėmiau, mat vertėjas tas pats asmuo, kuris gan atsainiai išvertė "Hurino Vaikus", tad norėjau patikrinti. Kai jau perskaičiau, kas pripažystu - užtruko ilgai (paaiškinsiu kodėl), supratau, kad tai ne vertimo kaltė. Tai sakinių sandara. Taškas mėgsta įsiterpti net ir viduryj sakinio, kur pradinę klasę baigęs asmuo dėtų kablelį ir net nedvejotų, o jei jau norisi trumpesnių sakinių - rask tinkamesnę vietą tam ilgam suskaldyti. Kitose vietose panaudoti netinkami žodžiai, kurie priverčia sakinį paskaityti du sykius, kad įsitikintum - nenusišnekėta čia, tik šiaip... Tad dabar ir nežinau kas kaltas - redaktoriai ar vertėjas? Be klaidų rašyt nemoku, nemoka ir daug autorių kurių knygas žinom ir mylim, tad tai redaktoriaus ir visų kitų tikrinančiųjų darbas, bent taip suprantu, padaryti, kad knyga būtų suprantama skaitant vienu kartu?
Tiesa, nesakau, kad knyga neįskaitoma. Sakau tik, kad akį vietomis rėžia.
Na, o skaitėsi lėtai mat pusė knygos labai jau detaliai pasakoja apie visokius kalnus, upes, slėnius ir medžius. Geografija man prie širdies niekad nebuvo, tad kai antrą pusę knygos perskaičiau per dvi dienas - pirmąją tempiau ar tik ne savaitę-dvi? Neįdomu man kur ten koks slėnis slepiasi ir kokios upės jį skalauja, nieko negaliu padaryt. Bet štai antroji dalis, na, gal kiek tolėliau, kažkur ties Lučiena ir Hurinu - štai ten prasideda visokiausios įdomybės, tad skaityt tikrai verta.
Niekad savęs nepriskyriau prie Tolkieno gerbėjų. Bet niekad jo ir nepeikiau. Neketinu keisti įpročio, bet vis vien pasakysiu, kad Silmariljonas geras daugiau savo kaip klijų vaidmeniu, mat po jo jau tikrai aišku kas ir kaip ten vėliau vyko.
Na o dabar pasiėmiau skaityti antrą Michael Scott "Alchemiko" dalį "Magas" (čia iš serijos "Nemirtingojo Nikolo Flamelio paslaptys" - šį vardą turbūt žinot iš Hario Poterio laikų, "Išminties akmens" knygos). Nieko daug nesitikiu, bet ei? Kodėl gi nesužinojus tai kas ten toliau vyksta? Mat pirmą skaičiau seniai, nesužavėjo. Pačią knygą atidaviau puseserei, 11 metų mergaitei kuri tikiuosi užsikrės šiuo popieriniu virusu. Pripažystu, truputuką gaila knygos.

Anne Rice "Lestatas"

Anne Rice "Lestatas" ("The Vampire Lestat"; Leidykla - Obuolys; Metai - 2010; ISBN 978-609-403-068-0; psl - 798) šiemet atguls prie mano mėgiamiausių knygų.
Kadangi pirmoji knyga, kurioje sutikau Lestatą de Lionkūrą buvo "Blackwood Farm" - jis manęs tikrai nesužavėjo. Quinn Blackwood tuo metu imponavo labiau su visomis tomis smulkmenomis, o Lestatas ir jo lengvas pamišimas buvo tik pašalinis reikalas. Bet po šios knygos jau tenka abejoti ir mąstyti kuris tad kronikų vampyras man patinka labiausia?
Lestatas - jaunas aristokratas, vilkžudis, tvirtas medžiotojas užsispyrimu primenantis kitą mėgiamą asmenį. Bet jo manjakiškas užsidegimas kokia nors kvailyste mane kas kart prislėgdavo, mat žinojau - greit jam nepraeis. Ir būtų visai nieko, jei tie jo įnoriai nebūtų tokie... Na... Lengvabūdiški? Kvaili? Keisti? Vaikiški? Bet jis vis vien išlaiko žavesį. Medžiotojo prigimtis jame vis vien matosi. O žavėjimasis to vertais asmenimis pakelia jį laipteliu aukščiau.
Bet mano mėgiamiausias būtų Marijus. Nesakysiu kodėl, perskaitę suprasit ir jei esat Nosferatai ar Knygų Žiurkės - turbūt irgi pajusit tam vampyrui simpatiją.
Bet kur aš čia?
Knygoje, tokioje žaviai storoje, buvo dvi idealios vietos - pradžia ir pabaiga. Vidurys labai užtęstas tuo, kas manęs visai nedomino. Bet kiekvienam juk neįtiksi. Štai pradžioje tikrai susižavėjau Lestato ryžtu, pamačiau tą jo pusę, kurios kitose trejose Vampyrų Kronikos knygose kurias perskaičiau - nemačiau. Nustebau, kai supratau jog tai ne vien... Ne vien Lestatas. Labai sunku paaiškinti, ypač kai nesupranti, kas dedasi nuosavoje galvoje.
Pabaiga patiko nuo akimirkos, kai Lestatas sutiko Marijų iki pat paskutinių puslapių. Net ir Luisas čia pasirodė padoresnis, be to kvailo inkštimo ir verkšlenimo. Paaiškinti keli dalykai iš ankstesnės knygos ir įžengta į trečiają - Vampyrų Karalienę. Perskaitę suprasit, kad kuriant filmus buvo peršokta tik pati Lestato istorija, jo pradžia ir tas ištęstas vidurys, bet visa kita - sujungė juos abu į vientisą visumą.
Dar kažką norėjau pasakyti...
Turėkit omenyj, kad kai Anne Rice kūrė kronikas - Lestatas nebuvo jos pagrindinis veikėjas. Juo turėjo tapti Luisas. Tačiau žavusis de Lionkūras pavergė knygas ir pasakojimai vienaip ar kitaip dabar priklauso jam.
Duosiu 9/10 dėl užtęsto vidurio. Visa kita buvo šaunu ir įdomu, nors šiek tiek neramino ta mintis apie prakaitavimą krauju... Žinoma, logiška, bet...

Egzorcistas ir Šešėlių Žmonės

Per šias porą savaičių turėjau krūvas darbo. Bet perskaičiau porą lengvesnio tipo informacinių knygų iš bibliotekos (į kurią vėl kulniuosiu po savaitgalio, mat mėnesio gale - švaros diena). Viena jų yra Jose Antonio Fortea knyga "Interviu su Egzorcistu: Įdėmus žvilgsnis į velnią, demono užvaldymą ir išlaisvinimo kelią". Knyga labai paprasta, plona ir lengvai skaitoma. Gan įdomi. Pateikiama daug patogių ir gerų minčių, paaiškinamas tas senas klausimas "kodėl Dievas sukūrė Velnią" ir panašiai. Bet man, kaip žmogui kuris linkęs lyst giliau - vis vien ne prie širdies šis skaitalas. Visą okultizmą labai greit apkaltino, kaip darbą su velniu, net jei tie, kurie tuo užsiima tai ir neigia. Vadinas, jei okultiniu reikalu vadinsim, tarkim, Saliamono ženklą, įspaustą molinėje lentelėje ant Jūsų raktų, nešiojamą dėl sėkmės - Jūs automatiškai atsiduriat velnio įtakoj?... Na, taip išeina. Bet štai Jums geros naujienos - meskit tą daikčiuką ugnin, pelenus užkaskit, melskitės dieną naktį ir Jums bus atleista! Bus atleista jei nužudėt žmogų ir gailitės. Bus atleista, jei apvogsit kaimyną, bet gailėsitės. Įdomus požiūris, kaip bežiūrėsi.
Bet knyga turi ir gerąją pusę - iš krikščioniškosios pusės paaiškinama bazinė demonologija, t.y. kaip jie skirstomi, kodėl jie tokie, kuo jie skiriasi vieni nuo kitų ir kaip veikia. Gan įdomu, nors ir labai nedaug.

Kita knyga kurią perskaičiau yra John Lawrence Reynolds "Šešėlių Žmonės: Visa Tiesa Apie Slaptąsias Pasaulio Organizacijas". Ši knyga kiek geresnė, mat viskas paaiškinama taip, kaip buvo rasta, nutraukiami šydai, nebijoma parodyti tikrųjų veikėjų veidų ir meistriškai pašiepti jų išsigalvotų ritualų, bei nepaisytų istorinių faktų. Keliose vietose padarytos gan grubios klaidos, bet jos tikrai atleistinos, turint galvoje, kad visur kitur ir vėliau ir pradžioje laikytasi tvirtai.
Įdomu ir tai, kad čia, prie tokių grupių kaip Iliuminatai, Masonai, Siono vienuoliai, aptariami ir Asasinai (Assassins), Jakudzos bei Cosa Nostra. Akivaizdu, kad autorius nepatingėjo pasiknisti archyvuose ir senuose laikraščiuose. Deja, keista lieka tai, kad sakinių sandara kartais kažkokia juokinga. Bet manau, dėl to galima kaltinti vertėjus.
Knyga iliustruota, pilna garsių vardų ir pan.
Pirmoji knyga iš manęs gaus 5/10, o antroji 8/10 - nei viena nėra ideali ir rekomenduotina, bet abi labai greitai skaitosi.

Bibliotekininkas?

Mačiau pirmas tris dalis šio tikrai puikaus Indiana Džounso / Kapų plėšikės tipo nuotykių filmo su komedijos elementais. Filmas nėra itin geras ar gerai padarytas, bet neerzins jūsų "Avatarų" ištobulintų juslių. Filmas atrodo turės ir ketvirtą tęsinį. Yra ir komiksų knygelės.
Esmė maždaug tokia - bibliotekininkai nuo labai labai seno saugo visokiausias senovines paslaptis, taip palaikydami balansą tarp blogio ir gėrio ir neleisdami tam blogiui vešėti. Kuo giliau į filmą - tuo juokingiau darosi, mat į savo biblioteką jie sugebėjo sukimšti net tokius daiktus, kaip Nojaus Arka ar Jaunystės šaltinis.
Kiekviena filmas turi vieną pagrindinę istoriją ir krūvelę šalutinių, kurios nesimaišo. Man labiausia patiko trečias filmas - jame nuo Išminties akmens prieita iki Judo Taurės Prakeiksmo ir... Paties Vlado Tsepešo Drakulos. Vampyrai pavaizduoti tikrai neblogai, akys realistiškai žiba, yra ir iltys, kurių dėl nesuvokiamų priežasčių atsisakė Twilight kūrėja, o pats Drakula - žavus senyvas vyriškis, dėl aiškių ir konkrečių priežasčių ieškojęs tos taurės. Manau tuo man Bibliotekininkas ir patinka - viskas vienaip ar kitaip paaiškinama - naciai nepatikės lengenda ir nepuls ieškoti vartų į pragarą, ateiviai nenuspręs, kad dėl kažkokios priežasties, kurios taip iki galo ir nesužinom, jiems norisi sunaikinti žemę ir pan.
Jei kas žiūrit originalo kalba, tai pavadinimai tokie:
The Librarian: Quest for the Spear (2004) - Bibliotekininkas: likimo ieties beiškant
The Librarian: Return to King Solomon's Mines (2006) - Bibliotekininkas 2: Sugrįžimas į karaliaus Saliamono kasyklas
The Librarian: Curse of the Judas Chalice (2008) - Bibliotekininkas 3L Judo taurės prakeiksmas 

 

Dar daugiau grobio

Ech, žodžiu taip. Prikroviau dar grobio į savo sena.lt puslapėlį. Kai kurias knygas parduodu, nes turiu porą egzempliorių, kitas - mat galiu ir be jų. Reikia vietos naujoms, o tos vietos tiesiog nėr. Jei nuimtumėt man tą naštą nuo pečių - būtų puiku. Daugumą sukroviau po 2-3lt, mat viršeliai apibrizgę ar pakeitę spalvas, ar tiesiog knyga mažos apimties. Keliose radau bibliotekos uždėtus antspaudus, kituose - knygyno. Bet visos jos legaliai priklauso man, garantuoju tai. Prieš siunčiant visas palipdysiu, jei kur reiks, pavalysiu, jei kur reiks ir įdėsiu popierinę kortelę su keliomis naudingomis nuorodomis.

Bibliotekoje buvau prieš keletą dienų ir eilinį kartą perkrėčiau "pasidovanok sau" skyrių. Radau neblogos medžiagos lietuvių kalbai ir keletą puikių knygų iš "noriu žinoti" serijos, apie vilkus, skaičius ir kt. Knygelės tikrai labai įdomios, bet pastaruoju metu išsekau iki begalybės, tad bet koks ilgesnis sėdėjimas priverčia imti snūduriuoti, kas labai neproduktyvu, ypač turint galvoje, jog man greitai teks atlaikyt kelis itin rimtus išbandymus.

Vakar ir TIK vakar sužinojau, kad Kindle, kurio taip beprotiškai norėjau, neturi vidinio apšvietimo. Tai tarsi visiškai tikra knyga - ekranas - juodai baltas, šviesos neatspindi (t.y. neturi veidrodinio efekto) ir jos neskleidžia. Turiu pripažinti, jog ne dėl knygos efekto norėjau knygų skaitytuvo. Norėjau jo dėl komforto skaityti nejungiant šviesos. Teks ieškot kito prietaiso.

Ar jau matėt naują Dracula: Entre l'amour et la Mort miuziklą? Na, tiksliau jo gabalėlius? (ten yra ir nuoroda į feisbuką) Nežinau kaip jūs, bet aš mielai su Dracula visas knygas, filmus ir žaidimus pereičiau. Dabar labai laukiu, kada galėsiu nutvert Dracula: Origins 2. Ir beabejo - šį "plus fort...". Pirmą "Dracula: Entre l'amour et la Mort" mačiau youtube, taip susižavėjau, kad per blk.lt užsisakiau dvd. Parsiuntė jį iš Kanados. O ar žinot kuo skiriasi Europietiškas dvd nuo Amerkietiško? Vieno nepaleisi antrojo dvd grotuve. Taip taip, Drakula neapsireiškė mano televizoriaus ekrane. Bet labai puikiai susižiūrėjo PC ekrane. Suplojau apie pusantro šimto, bet ei...

Rozmari Kūdikis

Knygą "Rozmari Kūdikis", parašytą Iros Levin, perskaičiau jau senokai ir visai nesusižavėjau. Pradžioje ir netgi per pusę, na, maždaug 3/4 knygos buvo neprasti. Intriga, dėl kurios net pats skaitytojas abejoja - o gal jai tikrai stogas pavažiavo? Juk būna. Ir jei būtų buvę - knyga būtų buvus tobula. Vietoje to, viskas baigėsi standartiškai ir gal net geriau.

Taip daug nepasakojant, pasakysiu, kad knyga pasakoja apie jauną porą - aktorių ir namų šeimininkę, labai dailią, moterišką merginą, kuri svajoja apie kūdikį. Jos vyras beabejo abejoja, juk karjera tokia svarbi, o čia vaikas tas - kada dėl savęs pagyventi? Gal net minčių apie garsenybės gyvenimą be žmonos turėjo. Įsikraustę į naują namą, kuris garsėja, kaip mistiškų žmogžudysčių ir savižudybių vieta, bet būsimai mamai kažkodėl atrodo lyg koks rojaus kampelis, susipažysta su senolių pora - kaimynais. Po vakaro ar dviejų, Rozmari vyras staiga džiugiai pasiūlo - na, pasidarykim tad vaiką, gi taip norėjai. Beabejo tame yra ir blogoji pusė, kurios žmonai nieks nepasako.

Pagal šią knygą yra ir filmas. Jis labai tiksliai atkartoja knygos siužeta ir jokių naujovių ar baisių netikslumų lyg ir nebuvo. Bet filmas visgi geresnis. Turi tokio senoviško šarmo, o Rozmari - itin daili moteris. Filmą beveik būtų galima pavadinti siaubo. Beveik. Daugiau okultiniu, mat šiais laikais, po Pjūklo, Klyksmo, Vaško Namų ir visos eilės kitokių gerų ir prastų siaubo filmų, tokiu nieko nebeįbauginsi.

Jei norit susipažint su istorija, tai ramiai pažiūrėkit filmą ir nieko neprarasit. Jei esat bibliofilai, tai turbūt verčiau jau pirma knygą griebt, kitaip filmas įbruks galvon herojų atvaizdus, o knyga turi labai šaunaus belaikiškumo, t.y. Rozmari tikrai nesunku įsivaizduoti, kaip jauną, jei ne šio, tai praeito dešimtmečio moterimi. Duosiu 5/10 ir nerekomenduosiu.

Becca Fitzpatrick - Puolęs Angelas

Becca Fitzpatrick ir jos knyga "Puolęs Angelas" (Hush, Hush) iš pradžių manęs visai nežavėjo. Maniau sau - dar viena "Saulėlydžio" istorija perrašyta. Pagrindinio herojaus vardas Patch, kas lietuviškai išversta kaip Lopas. Veiksmas prasideda mokykloje, iš kart puolant į biologiją ir tam tikrą specifinę jos temą. Jokio padoresnio amžiaus skaitytojo tokia pradžia nesužavėsi. Nesusižavėjau iš aš. Bet skaičiau toliau, mat knygų vien dėl to, kad man jos nelabai įdomios - nemetu. Juoba, jei kas stengias, rekomenduoja ir net iš kito Lietuvos galo atsiunčia savo kopiją...
Puslapis po puslapio, skyrius po skyriaus ir kažkas ėmė gerėti. Pagrindinė herojė ne visiškai atitiko standartus - nebuvo nei bjaurusis ančiukas, nei neatrastas perlas. Pernelyg nelinkus isterikuoti ar pliurpti apie meilę. Autorė netgi sugebėjo apsieiti be paaugliškų dūsavimų, dėl ko tikrai lenkiu prieš tamstą galvą. Nežinau kaip paaiškint tą jausmą... Tarsi paėmėt į rankas "Saulėlydį" ir iškarpėt visą "šlapdribą". Kas liko sulipinot, neaiškios kilmės vampyrus pakeitėt kietais vaikinukais, kurie irgi neturėtų būt standartizuojami ir... Gavos štai kas. Sakyčiau, tikrai neblogai. Pabaiga nesužavėjo, bet vidurys buvo neprastas.
Beabejo, čia neapsieita be "nesuprantu jo, nemėgstu jo, jis įdomus, man jis patinka, nekenčiu jo, bijau jo, myliu jį", bet apsieita be "po savaitės" ir panašių neįtikėtinai ilgai užtrunkančių verkšlenimų. Visi viską puldavo aiškintis ten pat, rekdami, apsipešdami, bet išsiaiškindami iki beveik pilno galo.
Dar įdomu tai, kad panaudoti keli ezoterinės istorijos gabalėliai, kuriuos okultizmu besidomintys asmenys tikrai atpažins. Nežinau ar autorė pasidomėjo, prieš rašydama, bet jei ne - šauniai pataikė.
Knyga aišku labiausia sužavės paneles ir jaunas moteris kurios kažkur tyliai savo sielos kertelėj vis dar ilgisi karšto ir pavojingo mūro, už kurio ir pasislėpt, į kurį ir prisiglaust galima. Dėl vyriškos auditorijos šiek tiek abejoju, nors manau, kad jei jie skaitytų tokias knygas, nebekiltų tų visų "nesuprantu aš tų moterų" kalbų.
Knyga kaip supratot pasakoja apie puolusį angelą, tą patį Lopą. Jo istorija gan žemiška, be jokių ten "jei tik galėčiau ten sugrįžti". Viskas su juo aišku ir tvirta - pabandžiau, nepavyko, sučiupo, nulupo sparnus, išmetė žemėn, o man dzin. Jis siekia ne sugrįžti atgal į Dangaus Karaliją. Jis siekia rasti būdą, kaip šį bei tą pakeisti ir toliau tęsti gyvenimą žemėje.
Galiu garantuoti, kad nėra čia jokių dogmų brukimo, nieks nepasakos, kaip reikia melstis ir saugot skaistybę - jei tokių ten kažkur ir yra, jie nežaidė ten pat, kur žaidė Puolę Angelai.
Tad, na... Duosiu kokius 7 iš 10. Jei knyga nesužavės, tai bent jau skaitos lengvai ir todėl būsit bent laiko nesugaišę.

Bus jos tęsinių.

Michael Moorcock "Elrikas iš Melnibonės"

...Elrikas iš Melnibonės.

Michael Moorcock dvi knygos, kurios Eridano dėka pakliuvo mums į riestus nagelius susilaukė iš manęs geriausio įvertinimo, kokį tik galiu duot knygoms.

Elrikas iš Melnibonės - princas, karys, raganius, kovotojas, dievų numylėtinis ir jų prakeiktas, amžinasis kovotojas, albinosas, išsigimėlis, išdavikas... Daug vardų jis turėjo tiek savo Imperijoje, tiek Jaunosiose Karalystėse. Jis - paskutinis savo tautos atstovas visame Chaoso ir Tvarkos dievų plėšomame pasaulyje. Paskutinysis su galia tuos dievus iškviesti ir pasitelkti saviems tikslams, mat tokia buvo jo protėvių teisė, suteikta jiems tų pačių dievų sutartimis. Elrikas - legenda. Kaip ir juodas runų kalavijas Audrašauklis, prie jo šono.

Su Elriku keliaudami per jo skausmingą likimą turbūt nei vienas neliksim abejingas ir bent sykį pagalvosim - kodėl tu, kvaily, tiesiog nepasiduodi ir neplauki pasroviui? Juk galėtum turėti viską, o vietoje to - kankiniesi ir kankini kitus. Taip, Elrikas iš paskutiniųjų kovoja su savo likimu ir kartais taip tragiškai, kad skaitant tenka stabtelėti šoke arba siaube (jei knyga netyčia ėmė ir pasibaigė). Labai lengva įsijausti ir imti mąstyti ką pats darytum tokioje situacijoje. Labai lengva dvejoti jo veiksmais ir tyliai niurnėti. O visų lengviausia - perskaityt šias dvi nedideles knygas ir pykt - o kur kitos??

Melnibonės Imperatorius iš tiesų ne eilinis herojus. Jis gimė fiziškai labai silpnas ir ilgus metus gyveno vien eleksyrų ir žolelių palaikomas. Tik todėl užaugo, tik todėl pamilo ir tik todėl tapo įrankiu dievų kovose. Vienas iš jų, jo globėjas, vienas galingiausių Chaoso Demonų-Dievų, Ariochas, Elriką laiko savo numylėtiniu, todėl padeda jam pasiekti du legendinius juodus Runų Kalavijus. Ariochas juos saugojo nuo tų laikų, kai Melnibonės valdovai iki soties jais pasinaudoję, atsisakė jų, o Ariochą pavadino Kalavijų Valetu. Beabejom net Elrikui gauti vieną iš jų nebuvo lengva, mat kovėsi jis su tuo, kuris galima sakyti pastūmėjo jį visiems chaotiškiems poelgiams, kurie privedė jį iki savo paties Imperijos sunaikinimo.

Tad taip išeina, jog herojus yra blogio įrankis. Visi jo protėviai tarnavo Chaosui, o jis - paskutinis iš jų. Bet Elrikas tikisi, kad ne viskas priklauso nuo dievų, kad yra kažkas, kas net pačius dievus valdo ir todėl jis atsisako paklusti savo likimui. Anot Ariocho, kuris kartais gan noriai paplepa, nors kitą kart vos ne į gyvybiškai svarbius klausimus atsisako atsakyti, tai neįmanoma ir likimas įsipildys vienu ar kitu būdu, tad kovoti - beprasmiška.

Prasmė tėra viena.

Nuolatinė, amžina kova. Ne pergalė, o kova.

Būtent taip ir slenka šios knygos - kova, kova, kova. Ir ne kokie ten mūšiai su kardais, demonais ir užkeikimais, o kažkuo baisesniu. Kova su demonu savyj, su demonu rankose, su demonišku likimu, su demoniška ateitim. Garantuoju, ne kartą ir patys pajusite neviltį, jei tik skaitysit atsidėję.

Labai rekomenduoju visiems geros, tamsios fantasy mėgėjams. Ypač tiems, kurie mėgo Raganių Geraltą ir panašias knygas.

Elrikai!

Tai, tsk, baigės knyga. Ir neišversta daugiau. Reiks matyt ieškot pirkt originalo, eilinį kartą. Ten dešinėn sukroviau nuorodas, įdėjau ir nuorodą, kur galima nusipirkti knygų originalo kalba ir gauti jas Lietuvon. Atvežimas nemokamas, kas juk taip reta, bet taip malonu piniginėms.
Žodžiu, išeina, kad čia buvo vienos iš kiečiausių Eridano išleistų fantasy knygų iki to staigaus naujų ir serijinių leidimų (tokių kaip Tolkieno Mokiniai ir pan). Elrikas toks keistuolis, toks herojiškas ir tuo pačiu taip neatitinkantis stipraus ir kieto vyruko įvaizdžio, kad tiesiog malonu skaityti. Moterys, nors retai apsireiškiančios, bet visuomet žymios. Magija chaotiška, nuolatos reikalaujanti kokių nors aukų. Bendražygiai - gal net dar keistesni, nei patys didvyriai. O didvyris pasirodo visai ne didvyris, o visgi nė velnio ne prastesnis. Ech! Gal antrą iš naujo paskaityt? Būtų protinga, mat tada sudėčiau tas dvi istorijas į vieną, mat dabar keli klausimai iškilo, kuriuos žinau, kad atsakyt galima su antra knyga. Gal taip ir padarysiu.

Lestatas deja juda greičiau nei norėčiau. Beveik įpusėjau ir kai tai pastebėjau - pasibaisėjau. Turiu tikrai didelę krūvą knygų, kurias reik perskaityt ir padaryt tai kuo greičiau, bet... Verčiau jau su Dostojevskiu paskubėsiu, nei Lestatą taip nedovanotinai surysiu. O dar Lauros penkios knygos laukia. Labai keista, bet jau imu jaust norą jas paskaityt. Kažkas tokio ten gal ir buvo. Matyt nostalgija.

Dabar eisiu paklijuot knygas, o tada dar paskaityt.

Elriko Kronikos

Michael Moorcock: Elriko Kronikos (371), Mieganti Burtininkė (381) ir dar kelios kitos, kurių mums niekas nesiteikė išversti, šiandien pakliuvo į mano nagus.
Knygą paėmiau kai supratau, kad viršelis - ne standartinis Eridano "fantasy" o tikrų tikriausi Michael Whelan būtent Elrikui sukurti viršeliai. Tai paliko įspūdį, tad pagalvojau - ko gi ne? Burtininkai juk įdomu, o čia dar kažkoks albinosas, kaip Raganius, irgi, lyg tyčia vadinamas Baltuoju Vilku, su legendiniu kalaviju.
Perskaičiau gal dar tik 50psl, o jau rekomenduoju fantasy mėgėjams, ypač jei skaitėt Raganių ir patiko. Tik, labai smagu, bet aš ir vėl pradėjau nuo antros knygos, tai jūs jau apsižiūrėkit ir pradėkit nuo pirmos.

Anotacija:
Elrikas iš Melnibonės.
Princas, karžygys, raganius, palikęs savo pilį ir leidęsis žygin po įvairius pasaulio matmenis.

Elrikas iš Melnibonės, pramintas Baltuoju Vilku, turintis juodą runų kalaviją, bendrauja su Chaoso dievais, kovoja su pragaro išperomis, aplanko įstabiąją Kaneluno tvirtovę bei Išnykstantį Bokštą, sutinka daugybę didvyrių iš kitų matmenų, kitų inkarnacijų...

--

Aha, tokia labai jau šiaip sau anotacija, bet Eridanas juk dažnai taip - uždeda kokį idiotišką, bet svarbiausia mat Fantasy-Erotišką viršelį, prirašo kokios sausos anotacijos, kuri net ketvirčio knygos kietumo arba nuobodybės neapsako ir tiek. Bet tai nėra blogai, nes tuo pačiu jie mus moko nekreipt dėmesio į viršelį, o anotaciją labai gerai apgalvot patiems arba susirast review prieš perkant/skolinantis knygą. Va taip va. Einu toliau skaityt.

Ken Hood - Demono Kardas

Dar tik puselę šios knygos perskaičiau, bet jau žaviuosi. Matot, man labai patiko Bartimėjaus Trilogija (ar laukiat ketvirtos knygos? Saliamono Žiedas, Bartimėjaus priešistorė), o ten, paskutinėje trilogijos knygoje veiksmas sparčiai ėmė suktis apie demonų/džinų/dvasių įsikūnyjimą į žmones/burtininkus. Nežinau ar šioje knygoje į pagrindinį herojų, Tobį Streindžersoną kas nors tikrai įsikūnijo, bet kol kas atrodo, kad taip ir tai labai žavu.
Tai eridano išleista knyga, fantasy stiliaus su dar vienu bjauriu viršeliu. Veiksmas vyksta lyg ir Škotijoje, burtininkai čia nelabai žinomi ir suvokiami, bet tikrai egzistuojantys. Kaimo žmogui daugiau žinomos visokios dvasios, globėjai ir panašiai, o burtininkus ten atsoja žyniai. Knyga nestora, o jos numeriukas 348. Jei norit paprastos geros senos fantasy - šita kaip tik lengvam pasiskaitymui. Nors kol kas nelabai kas įvyko, kas kvapą gniaužtų, bet to tikėtis iš kiekvienos knygos negalima.
Ken Hood žinomas Dave Duncan vardu, tačiau naudoja aną pseudonimą darbams. Knyga turi dar du tęsinius, kurie į lietuvių kalbą nebuvo išversti, bet gal dar kada bus. Žodžiu, eilinį sykį mums iš serijos/trilogijos padarė kažką naujo. Jei pageidautumėt tų knygų angliškai, tai ieškokit tokių pavadinimų, kaip "Demon Rider" ir "Demon Knight".
Eridanas aišku tikri šaunuoliai, kad taip verčia tokias krūvas fantastikos, bet man jų užmojai vis vien nepatinka. Pirma tai, iki šiol nesugeba susitvarkyti savo tinklalapio ir atsidaryti internetinės parduotuvės, kas turbūt padvigubintų jų pelną. Antra - jų kabliai siekia tik tam tikro tipo žuveles. Vertė Anne Rice knygas, išvertė šaunuoliai "Ramzį" ir "Kastratus", o toliau? Stop. Toliau Obuolys pastvėrė saldžiausią sausainiuką - Vampyrų kronikas. Ir ne todėl, kad Eridanas būtų lėtapėdžiai. O mat todėl, kad jie kažkokiu būdu sugeba išsisukti nuo tikrų serijų ir vietoj to kurti savas (Tolkieno Mokinius, t.t.). Serijas kurias jie gvildena dažnai panašesnės į da Vinčio kodą, apie šventųjų kapus, genetiką, palikuonis ir pan. Nežinau kas čia per kriterijai, bet jie tikrai galėtų pašokti daug daug aukščiau be didelės rizikos, mat lietuvoj tikrai sočiai ištikimų gerbėjų, fantastų ir šiaip pakvaišelių, gamer'ių.

Ken Hood - Demono Kardą rekomenduoju lengvam pasiskaitymui, ypač jei skaitėt Bartimėjaus Trilogiją ir patiko. Beje, Bartimėjaus Trilogijos fanams siūlo dažnas ir Bado Žaidimus (knygų serija, o gal trilogija, nežinau dar).