Sarah J. Maas - Užkerėtas Dvaras

Sarah J. Maas knygą "Užkerėtas Dvaras" (A Court of Thorns and Roses 1; ISBN 1619634449; 421p.; Goodreads) anglų kalba laimėjau P.S. I love that book konkurse. Baigiau Šachtos trilogiją, ir nebeliko priežasčių atidėlioti skaitymą. Pagooglinau, radau, kad turim ir vertimą, kas irgi smagu, nes knyga tikrai nebloga. Ir šiaip jau, patinka man visokie ten smailiom ausim...

Tamsiame miške, alkaname viduržiemyje, taip baugiai per arti sienos skiriančios žmonių pasaulį nuo užkerėtojo fėjų pasaulio, Fayre ieško ko nors, bet kokio žvėries, kuris pamaitintų jos luošą tėvą ir seseris. Vienintelė paguoda jos istorijų apie fėjas išgąsdintai širdžiai yra ta viena uosinė strėlė jos strėlinėje. Tai vienintelis ir itin brangus ginklas prieš fėjas. Tačiau, kai į jos sunkiai surastą grobį ima kėsintis milžiniškas vilkas, Fayre nedvejoja, jog paprastos strėlės tokio didžiulio žvėries nė nepristabdys. Kas pasirūpins jos šeima, jei šis ją sudraskys? Ką jos šeima valgys, jei vilkas suės jos grobį?

Jau sekantį vakarą jų mažą namelį sudrebino duris suskaldęs smūgis, kai pro jas įvirto raguotas žvėris, riaumodamas apie kraujo skolą. Gyvybė už gyvybę. Jis atėjo medžiotojo, kuris pribaigė jo draugą...

Prisipažinsiu, jog istorija vietomis tiesiog siaubingai neįdomi. Bet įdomios dalys labai daug atpirko. Turbūt labiausia man patiko jų pasaulis, kaip ir Shades of Magic - toks panašus į mūsų, bet tuo pačiu visiškai kitoks. pilnas kerų, prakeiksmų, ir nesulaužomų priesaikų. Prisipažinsiu ir, kad jau pradėjau ir antrą, tai šiai duodu 8/10. Du balus pasilieku, nes autorės stilius angliškai šiek tiek erzino nuolatiniu "male" ir "female", kas šiaip jau suprantama, bet vis tiek viliuosi, jog mums nevertė, kaip patelių ir patinų. Kitas erzinęs dalykas buvo tušti grasinimai. "Nė degint neliks ko, kai su tavim baigsiu" - o tas baigimas buvo toks, na, sakykim, vienas dūris peiliu sviestui tepti. Net jei būtų suveikę, tai ką deginti tikrai būtų likę.

Elizabeth May - The Falconer [1]

Ech. Būna knygų, kurias perskaitai vienu prisėdimu, nes jos TOKIOS geros. Ir būna tokių, kurias perskaitai vienu prisėdimu, nes jau žinai, kas bus kitam puslapyje, tai koks gi skirtumas. Tokia deja ir Elizabeth May "The Falconer" (The Falconer 1; ISBN 1452114234; 378p.; Goodreads) knyga. Jei skaitot daugiau tokio tipo jaunimo fantastikos, tai šitos imti tikrai neverta.

Ji - vienintelė tokia, ir tikrai, paskutinė savo rūšies atstovė. Tokia šiek tiek nerangi škotė, gyvenanti dvigubą gyvenimą. Dienomis ji bando palaikyti, ar pataisyti savo reputaciją, bei pasigaminti dar kokį įdomų daiktą (čia - steampunk tema), skraidančią mašiną, pistoletą. Naktimis malšina savo nepatenkinamą žudikės kraujo troškulį medžiodama labai piktas fėjas. Jos, beje, baisios, pilnos dantų, nagų, ir taip toliau. Fėjos minta žmonių energija, ir kai kurios, tos kurios atrodo bent šiek tiek daugiau, kaip žmonės, gali taip apžavėti, kad savo gerą reputaciją 1844-ųjų Edingburge mesi pro langą ten pat.

Laiko žaidimas prasideda. Ji, kaip vienintelė tokia, išrinktoji, ar tiesiog paskutinė, privalo uždaryti atsidarinėjančius fėjų kalėjimo vartus, kitaip jie visi iš ten plūstelės, ir viską sunaikins. Plūstelės jie bet kokiu atveju, nes vartai jau veriasi, o uždaryti gali būti tik tam tikru mėnulio padėties laiku (savaime suprantama). Tad nieko nelaukus ji sėda į savo gamybos skraidantį aparatą vien su ten esančio mechanizmo brėžiniu, kurį turėjo pasidaryti iš atminties, ir ne pačiu draugiškiausiu fėjų pasaulio atstovu, kuriam žinoma jau auga įvairūs jausmai, ir skuba į vietą, kurią rasti, irgi, gali tik ji viena: prie kalėjimo spynos, kad išgelbėtų draugus, tėvą, miestą, pasaulį, nuo tų labai piktų fėjų.

Esama čia ir gerų dalykų. Tarkim, nėra meilės trikampio. Jos sužadėtinis, kaip ir ji pati, visai nenori tuoktis, tiesiog taip abiems patogu. Galų gale, jie abu draugai, tad nieko čia tokio, kai pagalvoji. Vis įterpiami arbatos epizodai irgi buvo labai geri. Tas pats sužadėtinis išgėrė savo, ir jos, nes jos liokajus nespėjo pripildyti jo puoduko. Visa kita - matyta, girdėta, skaityta, oi kiek daug kartų... Duodu 5/10, daugiau negaliu.

Anne Rice - Prince Lestat and the Realms of Atlantis [12]

Taip vat tad ir pasivijau pilnai Vampyrų Kronikas. Baigiau Anne Rice "Prince Lestat and the Realms of Atlantis" (Vampyrų Kronikos 12; ISBN 0385353790; 451p.; Goodreads), ir dabar galiu ramiai (arba nelabai ramiai) laukti kitos (gal bus, gal nebus). Ši knyga skaitėsi, kaip mokslinė fantastika, tiek daug joje buvo futuristikos ir... Na, dar šio bei to, būdingo sci-fi knygoms. O, ir Lestatas pagaliau prisiminė apie Quinn Blackwood, todėl aš čia ir laukiu, gal gi bus 13-a knyga.

Amelis, vampyrų "esmė", gyvena Lestato kūne ir atrodo yra tuo patenkintas. Abu ten mentaliai pasipeša, kas vėlgi džiugina Lestatą, ir gyvena toliau. Tik tiek, kad ne visiem taip labai patinka, kad jų gyvybės dabar guli Lestato rankose. Jei degs jis - degs ir jie. Ne visiem patinka ir faktas, jog jis - vampyrų Princas. Juk per jį kilo didžiausios bėdos, kaip galima jam patikėti tokią atsakomybę?

Tuo tarpu, kažkur ten tamsiame vampyro rūsyje kenčia būtybė, atrodanti visiškai, kaip žmogus, bet ne žmogus. Jį marino badu ir jis nemirė. Išgėrė visą jo kraują, ir jis tik prarado sąmonę. Akivaizdu kokios naudos gali rasti vampyrai, turėdami tokią būtybę, ar, na, pilną jų kambarį. Nekaltas kraujas, kuris atsistato, net išsausimus auką... Vienos tokios sesijos metu būtybė netyčia paleidžia savo paslaptis, ir vampyras išvysta miestą iš stiklo, pilną nuostabių žmonių, saulės šviesos ir bokštų. Kas šios būtybės? Iš kur jos? Ir kodėl jos kartoja Amelio vardą?

Knyga, kai kuriais aspektais, daug geresnė nei visos buvusios prieš tai. Kitose vietose gi taip užtempta, su tokiais nieko nepridedančiais dialogais ir monologais, kad nežinojau nė kur dėtis su visu tuo bagažu. Visgi knygai duosiu stiprų 9/10, tikrai nusipelnė. Džiaugiuosi, kad ją parašė, kad ji yra, ir kad ją pabaigiau.

Anne Rice - Prince Lestat [11]

Atsimenu tą jaudulį, kai Anne pranešė, jog tuoj mus pasieks dar viena Vampyrų Kronikų knyga, po tokios ilgos pertraukos, po tiek daug knygų. Ir, kaip keista buvo į rankas paimti tą Anne Rice "Prince Lestat" (Vampire Chronicles 11; ISBN 0307962520; 458p.; Goodreads), žinant, jog tai - praktiškai stebuklas, jog jos galėjo nebūti. Ir, kaip labai suirzau, kai knygos gale supratau, jog kronikos kažkada baigėsi su Lestatu ir Quinn, o ši knyga užsibaiginėja su visais, net ir mažiausiai žinomais, ar labiausiai nusibodusiais vampyrais, o Quinn nebuvo net paminėtas...

Balsas be kūno, fizinio ar eterinio, šnabžda į vampyrų ausis, įtakoja jų mintis, ir įkalbinėja juos, visų jų, ir labiausiai - jų pačių labui - eiti sudeginti tuos kitus nevykėlius, jaunus, silpnus, nerangius, kvailus vampyrus. Juk jie neverti šios dovanos. Ir tik klausantysis vertas tokios galios. Klausantysis, tad, turėtų apmažinti jų populiaciją. Kam dalintis tomis medžioklės teritorijomis? Kam dalintis žmonėmis, ar rizikuoti, kad tie jaunikliai - išsiduos? Kokia visų šių vampyrų prasmė?...

Per pasaulį ritasi deginimų banga, naikinanti vampyrus, jaunus ir senus vienodai. Ištikti tokio pavojaus, ir nežinodami, ką ten, vos įtardami, galimą šio balso šaltinį, visi atsisuka į Lestatą. Tai, atrodo, natūralu. Juk jis parašė Kronikų knygas. Jis gėrė iš pačios karalienės Akašos. Jis buvo išplėštas iš savo kūno, keliavo pragare, gėrė dievų kraują, ir paspruko nuo paties velnio. Galų gale, gal jau metas, kad vampyrai taptų pilnaverte visuomene, su valdžia, taisyklėmis, ir įstatymais. Tik ar tikrai juos vesti gali Lestatas, tas Brat Prince?

Čia turime tikrai gerą idėją, su tuo balsu ten tikrai gerai viskas pateikta. Bet įsivaizduokit, kaip keista matyti formuojantis valdžiai tarp vampyrų, kurie iki tol jos neturėjo. Aš žmogus užaugęs ant Vampyrų Maskarado, kur taisyklės lemia tavo išgyvenimą, o čia... Iš vienos pusės atrodė, jog skaitau tą Simpsonų seriją, kur jie rodė ar kūrė dar vieną Žvaigždžių Karų seriją, ir po poros valandų jie dar nebuvo baigę kalbėtis apie ekonomiką ir importą / eksportą. Iš kitos pusės - man visada patiko geros vampyrų hierarchijos ir valdymo sistemos. Ne taip chaotiška, lengviau suvokiama, geriau apibrėžta. Manau duosiu 9/10, ir įspėsiu, kad čia tikrai laukia daug vidinių monologų, bet to Balso istorija - labai gera.

P.S. jei kam įdomu, kodėl nuo 8 knygos šokau prie 11 - 9-10 perskaičiau jau labai seniai, jos man buvo pirmosios Vampyrų Kronikų knygos, skaičiau anglų kalba, ir turbūt niekad nepajėgsiu atsidėkoti [Gyvenimas su Iltimis] už Blackwood Farm dovaną. Tai buvo būtent tai ko man reikėjo, tada, ir dabar jau visada.

Anne Rice - Vittorio, The Vampire [2]

Tęsiu tad savo nuotykius su Anne Rice, šį kartą antrąja, ir jau paskutine Naujų Istorijų apie Vampyrus knyga - "Vittorio, the Vampire" (New Tales of Vampires 2; ISBN 0099271095; 339p.; Goodreads). Vittorio vardas man negirdėtas, tad greičiausia kronikose jis nebuvo minėtas, nebent, na, užmiršau. Gal dėl to pati istorija pasirodė tokia šviežia. Dabar pagalvojau... Gal todėl Blackwood Farm mano mylimiausia? Mat po tų dvejų knygų kuriuose Quinn pasirodė - daugiau jo niekur nebepaminėjo (gal, o gal ir ne, jau perskaičiau Prince Lestat ir jis ten nebuvo net paminėtas, nors visi kiti iš galai žino kur atkapstyti...), tai taip ir liko - nenuvalkioti veikėjai. Ši istorija savo prastesnes dalis pataisė Romeo ir Džiulietos trupinėliais, kurie mane labai prajuokino, apačioje parašysiu kodėl (ten - spoileris, tad neskaitykit pasvirusių raidžių).

Vittorio - jaunas Italas, savo istoriją parašęs pats, neskatinamas Deivido Talboto, kas man irgi buvo priimtina. Kodėl gi visus reikia traukti už liežuvio?

Gūdžią naktį prie Vittorio tėvo namų durų pasirodė tamsi figūra, reikalaujanti duoklės. Jo tėvas, nors ir bjauriai turtingas, atsisakė su pykčiais, ir tuoj visi namai sujudo - patruliuoti paleisti sargai, užbarikaduoti kambariai, išsislapstę žmonės. Mat tamsioji figūra grįš pasiimti duoklės, ir joks auksas ar maldavimai jo nesustabdys. Jis ateina kraujo.

Istorija sukasi apie Vittorio, kaip apie vienintelį išgyvenusį savo šeimos asmenį. Ištroškęs keršto ir vampyrų kraujo, vien su kardu rankose prieš tamsiausias jėgas, kokias sugebėjo išspjauti pats pragaras, jis man priminė kokį nors ten Jaunimo Knygos (Young Adult, nepamenu, kaip mes Lietuviškai vadinam) veikėją. Ir tas faktas, kad tuoj pat tą kalaviją nuleido, kai prieš jį stojo vampyrė, moteris kurią jis įsivaizdavo, kaip musės tyčia nuskriausti negalinčios, buvo tiesiog juokinga. Bet taip gerai juokinga, nes man Kronikos jau sunkiai ėjos, visos tarsi štampuotos, o čia štai. Duosiu 8/10, tikrai patiko.

Ji jį tyčia ar netyčia apgavo, ėmė gerti jo kraują, sakydama, kad taip jame bus daugiau vietos jos kraujui, kurį jis paskui išvems, ir ji atvirs žmogumi, o ne, na, jis virs vampyru. 

Anne Rice - Pandora [1]

Po Marijaus knygos supratau, kad nepažįstu vienos labai svarbios vampyrės. Ir tai grynai mano kaltė, mat kažkada, jau tikrai labai seniai, rimtesni žmonės mane informavo dėl Vampyrų Kronikų knygų eiliškumo, ir ką geriau skaityti kada. Mintį patvirtino ir Anne Rice knygos "Pandora" (The New Tales of Vampires 1; ISBN 0099271087; 406p.; Goodreads) gale buvęs įrašas, kad istorija bus tęsiama Armando knygoje. Bet, kaip yra taip yra, galvoje vis viena viskas sugulė į vietas.

Deividas Talbotas, gal būt iš tos laimės, kad dabar jau tikrai viskam turės laiko, toliau kimba prie visų senų vampyrų, viliodamas iš jų jų gyvenimo istorijas. Po akimis pasimaišiusi Pandora turbūt nė nepastebėjo, kaip pakliuvo į jo nepiktybiškas pinkles, kai gavo dovanų tas užrašines, kurias skubiai pripildė savo memuarų. Gimusi Romos Imperijoje Lidijos vardu, mergina kurios rankos prašė pats Marijus. Ji bėgo nuo jos šeimą ištikusios nelaimės, per plauką išvengdama mirties, ir sustojusi tuoj pat pakliuvo į kitą raizginį, paspęstą jai artimo ir mylėto žmogaus. Visa tai vien tam, kad jos gyvenimą, vis didesnę jos dalį, perimtų kraujo troškulio pilnos vizijos. Vos užmerkusi akis ji mato Karalienę, Deivę Isis. Čia prieš jos valią jos kraują geria šventikai. Čia ji stovi saulėje, degdama, bet nemirdama, savo kančiomis pasmerkdama myriop tuos, kurie kvailai tikėjo esą nemirtingi...

Knyga įdomi savitai. Manau neišnaudojo viso savo potencialo, kai paminėjo galimą reinkarnaciją, ir tada viską tarsi užmetė, ir paliko tik Akašos įtaigą. Pandoros šuoliai į religijas irgi keistoki, negaliu teigti, kad neįdomūs, bet niekaip nesupratau jos motyvacijos, ir dabar tai galvoje lyg koks klaustukas kabo. Pačios Pandoros kalba savy turėjo daugiau jausmo, kai ji kalbėjo apie savo tarno netikrą koją, nei apie Marijų, tad čia irgi kažko pritrūkau. Bet vis dar galiu duoti 7/10, mat knyga paskaityti tikrai verta, jau bent tam, kad Pandora nebūtų tik ta mitologinė Marijaus meilė.

Anne Rice - Blood and Gold [VC #8]

Ir štai, su šia Anne Rice knyga, "Blood and Gold" (Kraujas ir Auksas: Vampyrų Kronikos 8; ISBN 0099271494; 752p.; Goodreads) baigiau tą "klasikinę" Vampyrų Kronikų seriją, mat sekančias dvi perskaičiau jau labai, labai seniai, ir laikau jas savo gyvenimo pokyčių kaltininkėmis. Kitos dvi, tos naujos, mano galvoje sėdi po "Princo Lestato serija" etikete, na, o tos šalutinės, "Naujos Istorijos Apie Vampyrus" ar kaip ten - tarsi mažytė šakelė toje pačioje šakoje. T.y. prie jų visų aš dar prieisiu, ir gal net Blackwood Farm ir Blood Canticle iš naujo paskaitysiu, ir aprašysiu, bet kol kas seriją laikau baigta.

Raudonplaukis karys iš šiaurės miegojo lede stebėdamas pasaulį vien savo sapnuose, per kitų vampyrų akis. Sukurtas vienos iš seniausių kraują geriančių būtybių jis galėjo miegoti dar tiek pat, be poreikio keltis ieškoti kraujo, ar, na, pramankštinti senų kaulų. Bet Lestato muzika pažadino ne vien Akašą. Ir kas Thorne beliko, išbudintam tos elektrinės muzikos, kaip tik keltis.

Naujame pasaulyje, vienišas, jis sutiko Marijų, ir būdamas ištroškęs bendravimo net labiau, nei kraujo, prikalbėjo šį papasakoti savo istoriją. Pagaliau sužinome, kaip ir kodėl Marijus buvo sukurtas. Kaip jis gyveno saugodamas Tuos Kuriuos Reikia Saugoti, iki pat dienos (ar nakties), kol jam į rankas pakliuvo Armandas. Čia gauname, kiek kitokią tos pačios istorijos pusę. Sužinome, kad Armandui nelabai sekėsi saugoti paslaptis, ir, kad gal būt jis žinojo daugiau, nei papasakojo pats, bei nemažai - nutylėjo. Sužinome, kaip ir kodėl Marijus galiausia pavertė Bianką - vampyre. Susipažįstame su jo beprotiška meile - Pandora, bei jos dar labiau beprotiška baime Tiems Kuriuos Reikia Saugoti. Nauja šviesa parodomi ir Karalius bei Karalienė, mat jie, savo imobilioje būsenoje, sugebėjo pridaryti daug eibių, bei išgelbėti Marijų, ne kartą, ir ne du.

Manau šią knygą galima drąsiai skaityti iš kart po Lestato biografijos, ji tikrai padėtų susiformuoti nuomonę apie Akašą. Kokios buvo jos priežastys, ir kas ją privedė prie to, ko ji pridarė savo knygoje.

Nors vis dar manau, jog geriausia knyga Kronikose - Blackwood Farm (nors Interviu Su Vampyru žinoma yra klasika, kurią vampyrų mylėtojams gal labiau verta skaityti), bet ši tikrai užsidirbo savo 10/10 balą. Koks tas Marijus visgi, kartais juokingas, kaip griuvinėjantis briedis, kitą syk grakštus lyg elnias. Kaip kvailai jis riejosi su kiekviena moterimi savo gyvenime, ir, kaip nusvilo, kai paaiškėjo, jog ne visi "sakiau tai, ką turėjau pasakyti tuo kartu" priima, kaip pasiteisinimą.

Anne Rice - Merrick [#7]

Jau abejojau ar Anne iš viso geba susilaikyti neaprašiusi kiekvieno meno kūrinio, kurį randa jos veikėjai. Bet gi štai. Anne Rice "Merrick" (Vampyrų Kronikos 7; ISBN 0345422406; 370p.; Goodreads), septintoji Vampyrų Kronikų knyga. Taip lengvai susiskaitė. Ir gal ne detalėse, ar jų kiekyje - esmė. Gal tai dėl to, jog šią istoriją pasakojo David Talbot. O gal dėl to, kad istorija sukosi apie Mayfair raganą ir archeologiją, dvi mano mylimas temas. Na, o gal tiesiog su kiekviena knyga tik geriau.

Luisas kankinasi žinodamas, jog tiek vampyrų ir gyvųjų aplink jį matė ar kitaip susidūrė su Klaudija po jos mirties, o jis dvasioms - aklas ir kurčias. Nebegalėdamas to pakelti, jis kreipiasi į David Talbot, prašydamas jo leidimo susisiekti su Merrick Mayfair, žinoma Talamaskos ragana, gebančia iškviesti dvasias ir su jomis kalbėtis. Tačiau David patirtis neleidžia jam taip lengvai į viską numoti ranka. Jis matė dvasias apsėdusias Merrick, ne tik jos fizinį kūną, bet netgi orą aplink ją. Jis matė jų galią ir supranta, kaip pavojinga būtų iškviesti tokią pagiežingą būtybę, kaip Klaudija. Pavojinga tiek Luisui, tiek ir Merrick. Tad jis apsiima papasakoti Luisui Merrick istoriją, negailėdamas baisių detalių apie atradimus, kerus, kruviną magiją, ir žiaurumo nestokojančias eterio būtybes, su viltimi, kad jo draugas persigalvos.

Skaityti buvo kur kas lengviau. Detalių mažiau, architektūros irgi. Nepalyginama nei su Kūno Vagimi, nei su Memnochu. Ir nors Armando istorija man patiko, bet ten irgi buvo labai apkrauta, ir skaitėsi tik palyginus lengviau. Šiai knygai gi jau galiu duoti solidžius 9/10 ir už tai.

Anne Rice - The Vampire Armand [Vampyrų Kronikos #6]

Ech, kaip maloniai, pagaliau, susiskaitė Anne Rice "The Vampire Armand" (Vampyras Armandas; Vampire Chronicles 6; ISBN 0345434803; 457p.; Goodreads) knyga, šeštoji Vampyrų Kronikose (kurių mums vis dar niekas neverčia, ir turbūt nebevers). Šioje knygoje grįžtama prie mano pamiltų ištakų - vampyras pasakoja apie savo dienas nuo tada, kai dar buvo žmogus, iki buvo paverstas tamsos vaiku, ir toliau, iki dabar. Tokiais atvejais galiu atleisti net lėtoką eigą, ilgą spoksojimą į paveikslus, kas mums labai detaliai aprašoma, bei kitokius nemalonius niuansus. O ir pats Armandas...

Rusijos šaltyje gimęs Andrėjus tapė ikonas nuoširdžiai vertas tos antraštės: pagaminta ne žmogaus rankomis. Pagrobtas ir išgabentas jis buvo išgelbėtas vampyro Marijaus, kuris jį mokė, mylėjo, ir globojo, iki galiausiai pavertė tokiu, kaip ir jis pats, bei perkrikštyjo Amadėjumi. Vėliau buvo atplėštas ir nuo šio jaukaus, meilės bei žinių kupino pasaulio, ir įmestas į tamsų, prietarų ir pragaro baimės pilną demoniškų vampyrų pasaulį, kur, dabar jau Armando vardu, vadovavo Vampyrų Teatrui iki ten pasirodė Luisas. Armandas, kažkada kalbėjęs akcentu, kuris buvo klaidingai palaikytas lietuvišku, dovanojęs ikoną Lietuvos princui Michailui (prince Michael of Lithuania; įspėju, jog nebandžiau atsekt, kas čia toks turėtų būti, bet jei jūs tai padarysit - duokit žinią). Armandas, ieškojęs Dievo žemėje atvaizdo, ir savyje neradęs tikėjimo.

Istorija gal būtų ir šiaip sau, bet ta dalis po Vampyrų Teatro sunaikinimo viską gerokai pataisė. Sala vampyrų pomėgiams, mirtingųjų pora, Marijaus sugrįžimas, Lestato, khem, prisikėlimas. Žinoma, ir jo paties, Armando, kol jį dar vadino Amadėjumi, istorija įdomi, bet Anne mėgsta viską ilgai ir dailiai aprašinėti, tad gal kiek ir prailgo.

Žodžiu, Jei Memnochas ir Kūnų Vagis spėjo pabosti, ir gal net prislopino meilę kronikoms, tai ši turėtų vėl įpūsti vilties. Nors, turiu pripažinti, kai kurių veikėjų nepažinau, bet tai matyt dėl to, kad skaitau šias iš eilės, kai gal reikėjo tarp jų įterpti ir tas kitas vampyrų istorijas, ir jau gal net Mayfair raganų knygas. Paminėta Pandora, kurios visiškai nepamenu, tad net nežinau ar ką nors apie ją čia skaičiau, ar ne... Taip tad. Šiai jau duosiu 9/10, du balai iš jų vien dėl vilties, kad dabar eis tik geryn.

Neil Gaiman - Amerikos Dievai

Na, kaip galima vienu metu ir mylėti ir nekęsti knygos? Neil Gaiman ir jo "Amerikos Dievai" (American Gods; ISBN 9789986971016; 416psl.; Goodreads) man paliko būtent tokį įspūdį. Supratau, kad nemėgstu Gaimano rašymo stiliaus, net labai. Bet siužetai, kiek tekę skaityti - puikūs! Tik įsivažiuoti visada labai sunku.

Po trijų metų kalėjime Šešėlis negalėjo patikėti, pagaliau išėjęs į laisvę. Pagaliau vėl pamatys savo mylimą žmoną Laurą, vėl pradės gyvenimą, iš naujo, tvarkingai. Daugiau jokių nesąmonių...

Yra tas posakis: mes planuojam, Dievas juokiasi. Šešėlio žmona žuvo autoavarijoje vos diena kita prieš jam išeinant iš laisvę, kartu su jo geriausiu draugu, su kuriuo ji miegojo. Šešėlio pasaulis pasviro, ir tą slydimo akimirką, kai viskas, tokiu kryčio kampu atrodė netikra, jis priėmė darbą iš šalia atsiradusio nepažįstamojo. Ir jei manė, kad tai, kaip nors palengvins smūgį - labai klydo, mat jo pasaulis tuoj dar labiau pasikeis.

Šalia jo sėdintis vyrukas, reikalaujantis jo atlikti įtartinai paprastą darbelį, yra vienas iš senųjų Dievų. Vienas jų, tų kuriuos į Ameriką, tą Naują Drąsų Pasaulį atsivežė imigrantai. T.y. dar su daug jam teks susipažinti. Tarp šių senųjų dievų ir naujų, modernių, nuo interneto garbinimo pampstančių dievukų vyksta karas. Karas būtent dėl to garbinimo, aukų, to dievų "maisto", kurio visiems tiesiog neužtenka. Ypač dabar, kai dauguma naujų pagonių net nežino vardų tų, kuriuos garbino buvę prieš juos. Ir Šešėliui čia teks neišpasakytai sudėtinga rolė, su vienintele paguoda - nerealiame pasaulyje gali vykti nerealūs dalykai. Pavyzdžiui, mirusi žmona gali ateiti su tavimi pasikalbėti, ir paaiškinti kodėl permiegojo su tavo geriausiu draugu.

Istorija tikrai labai įdomi. Džinas iš Arabijos Naktų vairuoja taksi. Meilės ir vaisingumo deivė dirba naktine plaštake, ir reikalauja savo klientų ją garbinti bent akto metu. Technikos dievukas - jaunas ir riebus vaikis, negalinti suvokti, kaip dar esama vietų, kur internetas veikia tik pajungiamas storu kabeliu. Dievai iš visų pasaulio pakampių, radę, kaip bent šiek tiek prasimaitinti šiame pasaulyje, gyvena savo gyvenimus, iki vienas viršiausias ima ir nusprendžia - metas susidoroti su opozicija. Skamba kažkaip pažįstamai, ar ne? Duodu 9/10, nes nors Gaimano stilius man labai nepriimtinas, istorija buvo net labai verta dėmesio. Tikrai gaila, kad neperskaičiau jos ankščiau, dar tais laikais kai stropiai pirkau visas šio leidimo Eridano knygas.

Lynn Flewelling - Luck in the Shadows

Lynn Flewelling knyga "Luck in Shadows" arba "Sėkmė Šešėliuose" (Nightrunner 1; ISBN 0553575422; 479p.; Goodreads) yra viena iš tų knygų, kur temos ir veiksmas atrodo tiesiog idealūs, bet atskirti vienas nuo kito ilgais, bereikalingais aprašymais ir kitais veiksmais. Tai, greičiausia, yra daugumos high-fantasy knygų turimas trūkumas. Mat, kaip gi lengviau supažindinti skaitytoją su magiškai pastatytu miestu, jei ne išmesti herojų į priverstinį pasivaikščiojimą jame, tarkim, išbandant naujai perkamą arklį, kur veikėjas sutiks kitus, vienkartinius, asmenis.

Seregil - lygių neturintis plėšikas. Persirengimų meistras su šiokiu tokiu pusėtinai apgailėtinu talentu magijai. Alec, tuo tarpu, tėra tik vargšas našlaitis medžiotojas. Pagaliau sugautas brakonieriaujant ir įmestas į požemius jis randa sėkmę šešėliuose (šis posakis kartojamas gan dažnai, tęstinumas man visada priimtinas), mat Seregil, bėgdamas iš tos pačios skylės, kartu prigriebia ir jį. Laimingas ištrūkęs, Alec nesitikėjo toliau sekusių nuotykių, kelionės į magišką miestą, pažinties su burtininkais ir mitinėmis būtybėmis, bei tokios gausybės pavojų.

Viename iš darbų, Alec - pirmajame, Seregil nukniaukia magišką artefaktą iš be galo pikto (lyg ir) burtininko. Deja, savo jėgas jis pervertino, mat artefaktas greitai ima nuodyti jo gyvenimą ir kraują. Seregil, persekiojamas keistų vizijų, ima nerimauti, ar spės grįžti pas savo mokytoją, iki tos vizijos privers jį iki nebevaldomo kraujo ar savos mirties troškulio. Alec nerimauja nei kiek ne mažiau, mat be Seregil šioj svetimoj žemėj jis daugiau nieko neturi.

Alec istorija tikrai be galo maloni skaityti. Toks paprastas vaikis ir staiga visos smagiausios svajonės - išsipildo. Juk visi turbūt esam pasvajoję apie keliones, nuotykius, įdomius žmones. Ir Seregil - ne standartinis herojus blizgančiais šarvais. Jei ne ilgi pilstymai iš tuščio į kiaurą, kai skiriamas ilgas skyrius aprašyti į kokius gyvūnus virto kuris herojus - knyga būtų ideali. Duosiu 8/10, ir imu skaityti kitą, mat knyga per daug jauki, kad mesčiau seriją vien dėl tempiamos gumos.

Ačiū Įkvėpimo Šaltiniui už rekomendaciją!

K.J. Charles - A Case of Possession [2]

Taip, baisu. Knygą perskaičiau jau gal prieš savaitę, jei ne daugiau, o aprašyt kažką, žodelį kokį - tik dabar prisiruošiau. K.J. Charles knyga "A Case of Possession" (A Charm of Magpies 2; ASIN B00D89QGW8; 159p.; Goodreads) yra antroji trilogijoje, o aš jau trečią daugiau nei įpusėjau (beje, prašymas mane pataisyti, jei pripeckioju nesąmonių tebegalioja). Ir tai tikrai ne knygos kaltė, ji buvo tokia pat įdomi, kaip ir pirmoji. Tik... Na, pasiklystu tarp panašumų su kitomis, nes nėr smagiau, kaip ieškoti visų tų kabliukų.

Peter S. Beagle išmokė, kad nėra baisesnės jėgos už burtininką, kuris mirė neradęs ramybės. Tad, kai Londoną užplūsta šuns dydžio žiurkės, nežinia iš kur, dingstančios nežinia į kur, ir be gailesčio žudančios visus, kas pasitaiko kelyje - Crane, su šiomis žiniomis, pasinaudoja proga įsilieti į savo mylimojo gyvenimą, ir nurodyti Londono burtininkams kryptį. Kad ir kaip labai netikintis asmuo, kad ir kiek kvaili prietarai: jei tavo priežiūroje mirė Šamanas, tu pasistengsi įvykdyti visas apeigas mirusiajam, kad tik šis rastų kelią anapilin... Mat šis Šanchajuje pasakojamas mitas apie milžiniškas žiurkes, gali labai greitai paversti Londoną - skerdykla. Ir tai, atrodo, dar nėra baisiausia, ką Crane ir Stephan patirs.

Ši knyga ne mažiau pilna baisių detalių, nei praeita, bet siaubo pasaka to nepavadinčiau (nebent, žinoma, esate homofobiškų pažiūrų, tuomet ir pražilti per nakt galima). Daug įvairios magijos, įtampos, ir beveik Šerloko Holmso tyrimų. Ir nors ši knyga man patiko net labiau, nei praeita, bet ir jai duosiu tik 9/10, mat kažko vis šiek tiek man čia trūksta. Gal tiesiog per trumpos.

K.J. Charles - The Magpie Lord [1]

Kaip gražiai gavosi pereiti nuo fantastinio pasaulio su paprasta istorija, panašia į mūsų, t.y. Captive Prince, prie šių knygų. Mūsų Anglija, bet pilna fantastikos: burtininkai, ir visokie tokie. K.J. Charles knyga "The Magpie Lord" (ISBN 1619215764; 200p.; Goodreads) yra dar viena knyga, kurią sau atkapsčiau iš Bonnie Burton goodread'ų. Ten tikras lobynas kitokių, keistų, įdomių, fantastinių knygų, tai turbūt ir šios man nebus paskutinės. Bet aš jau į lankas, grįžkim prie knygos...

Lucien Crane Vaudrey savo tėvo akyse buvo tas blogasis, supuvęs sūnus. To pasekoje, kai tik tai tapo įmanoma, buvo supakuotas ir išsiųstas į Šanchajų, o jo tarnas įspėtas, jog nebus ašarų, jei vaikinas netyčia iškris per laivo bortą kelionės metu. Visa tai gero apie Lucien nepasako, ypač turint galvoje, kad pačių Vaudrey grafų žmonės jau išmoko vengti, ir pas juos teisingumo neieškoti. Ką ten, jie ima suprasti, jog teisingumą gali tekti paimti į savo rankas, kitaip nekaltų žmonių kraujas ir toliau liesis, kaip tik jiems patiks. Čia galėtumėme įsivaizduoti žmonių minią, su deglais ir šakėmis. Bet kam tiek problemų, kai apylinkėse esama raganos...

Visai Vaudrey šeimai išsižudžius dėl nepaaiškinamos beprotystės, Lucien nelieka kitos išeities, kaip tik grįžti ir sutvarkyti viską ką legaliai sutvarkyti reikia tapus naujuoju grafu. Užtrukti jis neplanavo, ką ten, pažadėjo sau, jog po pirmo bandymo jį areštuoti dėl orientacijos (tokie buvo laikai, Lucien paprasčiausiai preferino vyrus) ar ko nors panašaus, jis tuoj pat viską mes, ir grįš į Šanchajų, kurį laikė savo namais. Tik, kad ta beprotybė, privedusi jo tėvą ir brolį prie savižudybės, atrodo tūno ir jo kraujyje. Tamsios dėmės atmintyje, balsai, ir atsipeikėjimai su jo ištikimu tarnu bandančiu iš jo atimti kokį nors peilį, kad liautųsi bandęs susižaloti. Ilgai tai tęstis negali, arba jis išprotės, arba... Merrick, su savo šeimininko pritarimu, išskuba į tamsiausias Londono vietas, ieškoti išeities, kuri būtų ranka pasiekiama atviro mąstymo Šanchajuje, namie. Jam reikia šamano. Negali juk visa Anglija nekęsti Vaudrey'jų, ar ne?

Patiko man, kaip čia naudojama magija, tiek daug įdomių, naujų, ir senų dalykų. Norint galios ją reikia iš kur nors traukti, kaip Raganiaus knygose, bet čia ją galima atimti iš žmogaus, net neturinčio magijos, kas žmogų kankina ir gali net nužudyti. Burtininkai - kaip energetiniai vampyrai, ir tik keli labai ypatingi gali tos energijos pasisemti iš bet kur, net iš oro. Ir žmonės įdomūs, Merrick kaip koks Sebastian Michaelis (Kuroshitsuji), toks idealus tarnas, kuris kartais pamiršta, kad į šeimininką viešai reikia kreiptis pagarbiau. Ir tas "šamanas", Stephan Day, žemas, liesas, raudonplaukis, tikrai ne žavusis princas, kokius visi piešia. Kol kas duodu 10/10, ir tikiuosi kitos bus tokios pat įdomios. Priminė Bartimėjaus laikus, kur nuo džinų galios sienos drebėdavo.

Eric Griffin - Tzimisce [2]

Kad ir kaip stengiausi užtęsti skaitymo procesą, visa baisiausio vampyrų klano, net ir Sabato sektoje, didybė mano rankose jau baigėsi. Eric Griffin antroji Vampyrų Maskarado: Klano Novelių knyga "Tzimisce" (ISBN 1565048024; 273p.; Goodreads) kol kas buvo pati kruviniausia vampyrų knyga kokią skaičiau. Ko pasekoje noriu pridėti įspėjimą: tikrai ne silpnų nervų žmonėms.

Sabatas ir Kamarila (Sabbat ir Camarilla) yra dvi vampyrų klanų sektos. Kamarila tiki Maskaradu, t.y. kad mes galime ir privalome sugyventi, ir, kad vampyrai slepiasi ne tik dėl žmonių, bet ir savo pačių saugumo labui. Tuo tarpu Sabatas mano, jog žmonija turi būti sunaikinta didesnio gėrio vardan. Ką ten, turi ateiti pasaulio pabaiga, Gehena, ir viską sunaikinti. Ir štai, po be galo ilgų planų - tam pasiruošta. Pirmoji ataka įvyko praeitoje knygoje, Toreodorės Viktorijos Eš (Ash) surengtoje puotoje, kurioje dalyvavo keletas rimtų politinių taikinių, tarp jų ir kažkurios ten valstijos princas.

Tamsi naktis atrodo dar tamsesnė nuo Lasombros šešėlių, mat klanas nusimetinėja savo fizines formas ir kaip vienas, klampia tamsa apgobia viską, ką pasiekia. Jei sustosi ir įsižiūrėsi, atrodo, kad pastatai kažkur eina, juda. Ir gerai, kad tamsu, mat tai kas juda - karo gūliai (ghouls), kelių metrų aukščio, pilni rankų, kojų, dantų ir nagų, su vieninteliu troškimu - naikinti. Košmariški padarai tiesiai iš Tzimiscių dirbtuvių plūsta per kiekvieną įėjimą, ir kraujas kuris ką tik liejosi iki kelių - senka nuo jų paklaikusio troškulio. Ar krito priešas ar draugas - jau nebesvarbu. Ir viso to centre stovi Saša Vykos, viena iš galingiausių gyvų Tzimisce klano narių. Ji nebepanaši į nieką žmogišką, ir tai - jos pačios valia. Ji čia tam, kad įkvėptų. Ji čia, tam, kad Sabatas pagaliau triumfuotų ir ateitų Gehena, pabaiga.

Knyga labai išmaniai žongliruoja tarp karo, kankynių, ir mėsmalių scenų, bei politinių pasisėdėjimų, pasikalbėjimų. Už lango - ugnimi valomi vampyrų egzistencijos (ir to, kas juos išžudė) įkalčiai, o jie, to pasaulio didingieji, čia, saugiai, su kraujo rezervais, aptarinėja, kas kokią valstiją perims. Knygos protagonistė irgi viena iš "blogųjų", bet viskas taip pateikta, taip paaiškinta, kad kartais imi džiaugtis jų pergale, ir susivoki, kad tai ne tie, už kuriuos turėtum sirgti, tik kai kam nors performuojama kaulų struktūra, kad labiau atitiktų jų nesveiką grožio suvokimą (tai - skausmingas procesas, moraliai labai paveikiantis procedūros aukas). Ir tai dar ne viskas. Karo metu ir didžiausi priešai kartais tampa draugais, tad šioje knygoje kiek geriau susipažįstam ir su kitų klanų sugebėjimais, bei kodėl vieni, o ne kiti tapo politiniais šulais. Knygai duosiu 9/10, daugiau negaliu dėl pačių paskutinių skyrių. Tie skyriai buvo įžanga į Gangrelių klano knygą, ir man pasirodė itin geri. Tad čia toks preemptive evaluation. 

George R.R. Martin - Fevre Dream

Man visada buvo įdomu, kaip ir ką rašė žinomi autoriai iki tapo tokiais žinomais. Taip pat visada mėgau ir istorijas apie vampyrus. To pasekoje George R.R. Martin "Fevre Dream" (Karštinės Sapnas, ISBN 0553383051; 334p.; Goodreads) buvo natūralus pasirinkimas. Iš kart įspėsiu, jog ši knyga skirta tik tiems, kas tikrai turi laiko knygai.

Ant Misisipės upės verda garlaivių gyvenimas. Ne vien pelnas įtakoja jų dydį ir greitį, toli gražu. Ant upės, geriems pilotams ir kapitonams, kur kas svarbiau yra pralenkti varžovą. Kapitonas Abneris Maršas visa tai su kartėliu stebi nuo kranto, mat jo garlaivius nusinešė gamtos stichijos. O, kaip jis norėtų nurungti Eklipsę... Nenuostabu tad, kad kai į jo kabinetą (na, ne visai) įžengia aukštas išblyškęs vyriškis, siūlydamas jam pasistatyti svajonių garlaivį, Maršas įtikina save susitaikyti su visomis sąlygomis. Juk iš tiesų, jam tereikės pakęsti kiek ekscentrišką antrą laivo kapitoną.

Jošua Jorkas miega dienomis, geria šlykštų vyną, į laivą gyventi vedas keistas personas, ir kartais priverčia laivą stovėti vietoje kelias dienas iš eilės. Dar gi, jis uždraudė Maršui klausinėti, pasakęs jog jei jaus spaudimą - meluos. Bet, gal būt garbingas kapitonas nė nenori žinoti jo paslapčių, bent jau ne po incidento, kai pažadino Jorką vieną gražią saulėtą dieną...

Vampyrai knygoje saviti ir įdomūs, pati istorija tikrai gera. Bėda ta, kad jos nedaug. Jei maniau, kad Ledo ir Ugnies Dainoje galima praleisti bent pusę skyrių ir nieko neprarasti, tai Fevre Dream skina laurus. Čia turbūt ir tris ketvirčius išmesti pavyktų. Tad, kaip ir sakiau, knyga skirta tiems, kas turi laiko irtis jos lėta tėkme. Paskaityti ji verta dėmesio, bet duoti tegaliu 5/10, mat viskas baigėsi per tris paskutinius puslapius, iš kurių vienas buvo epilogo.

Jim McDoniel - An Unattractive Vampire

Kai knyga palieka su plačia šypsena - ją labai sunku aprašyti, nes nori paminėti ir tą, ir aną, ir trečią. Ir dar taip norisi padėkoti pačiam Jim McDoniel už šią "An Unattractive Vampire" (ISBN 1941758649; 309p.; Goodreads) knygą. Gaila tik, kad dabar liko dvi dramos, kurias įsipareigojau perskaityti, mat už šią jau nieko geresnio ir linksmesnio nebesitikiu. Bent jau ne greitu laiku.

Yulric Bile - pasiutusiai senas saksonų vampyras, tos baisios, siaubą keliančios ir bjaurios klasės atstovas, iš laikų, kai vampyrai nebuvo nei geri, nei gražūs, nei blizgūs. Taip ilgai jis išgyveno tik dėka savo proto, gudrumo ir, žinoma, nemirtingumo. Tad, kai jo namų link ima artėti pikta minia su deglais - jis nesijaudina. Juk viskas vyksta pagal planą...

Ar bent jau taip atrodė, iki vampyrų medžiotojas imasi papildomų priemonių. Įtardamas, jog vampyro, tikro, pikto, seno ir gudraus, nenužudys, pasistengia jį bent jau įkalinti tiek ilgam, kiek tik įmanoma. Ko pasekoje, vieną naktį Yulrik'as pabunda atkastas, rožiniame namelyje priemiestyje. Su jo jau laukiančia vampyrų fane, ir jos pakvaišusiu mažuoju broliuku, tiksliai žinančiu, kaip kokius padarus žudyti. Tik, abu priklausydami šiai kartai, jie tikėjosi gražaus nemirtingo herojaus, o ne bjauraus, lieso, kaulėto, kreivais aštriais dantimis pasipuošusio Yulriko. Jis tuo tarpu irgi nesitikėjo to, ką rado paviršiuje. O rado daug. Bežirgės baisios karietos vis bando jį nužudyti, dėžė prie sienos rodo vaizdus apie kažkokius keistus padarus, kuriuos ta moteris, gyvenanti techniškai JO namuose, vadina vampyrais. Įtardamas, jog kažkas čia negerai, juk vampyrai - ne tokie, jis imasi ieškoti kas gi juos kuria, tokius idealiai dailius... Ir to pasekoje įsitraukia į serialo apie vampyrus dramą.

Dar su jokia knyga aš tiek daug nesijuokiau balsu. Tai nėra parodija, istorija savarankiška, tik pašiepia kitas, mums žinomas. Labai tiks tai kartai, kuri pratusi prie Nosferatų, Drakulos ir Karmilos. Ypač jei patiko tas filmas "What we do in the shadows". Duodu 10-10, dedu prie favoritų, ir, manau, nusipirksiu fizinę kopiją.

Beje, neturiu nieko prieš gražius vampyrus. Tik preferinu tokius kaip Yulrikas.

Anne Rice - Memnoch the Devil (5)

Džiaugiausi, kai ėmėme gauti Vampyrų Kronikų vertimus. Galvojau, pagaliau gi. Bet, kaip Obuolys mėgsta mums padaryti, turbūt daugiau ir nebegausime. Belieka galvoti kodėl: ar vėl teisinsis, kad neuždirbo, kiek reikėjo, kad pasiteisintų? Mat nepažįstu skaitančio žmogaus, kuris neturėtų visų išverstų knygų, tad kiek daug jie ten apsižiojo? Ar gal būt Anne's plačios pažiūros nugąsdino? Mat tokiu atveju Obuolio darbuotojams siūlau toliau nieko ir nebeskaityti, ir po vieną kitą knygą mums nemėtyti, mat tik suerzina, kai reikia nuspręsti, ar nori vieno leidimo komplekto, ar verčiau remti tuos mūsų lietuvių vertėjus. Žodžiu, po tokio eilinio pasišiukšlinimo (kaip nesakysit, ne pirmas, ne paskutinis, ir ne vien leidyboj, bet ir vertimuose, viršeliuose, ką ten, net išpardavimuose, kartas), kai mes teturim tris Kronikų knygas, kai Anne rašo jau dvyliktą knygą, man beliko perskaityti jau penktą Anne Rice Vampyrų Kronikų knygą "Memnoch the Devil" (Velnias Memnochas; Vampyrų Kronikos - 5 knyga; ISBN 096319254X; 354p.; Goodreads) angliškai.

Po visų nuotykių kurių Lestatas jau patyrė - na ką gi galima nuveikti dar? Atrodo vien iš nuobodulio jis žaidžia su maistu, sekioja aukas mėnesių mėnesius, sužino apie juos viską, ką tik gali, ir tik pačią tobuliausią akimirką, nė sekundės ankščiau, juos nužudo. Šį kartą auka - vyriškis vardu Rodžeris. Būtų gal ir paprastas vyrukas, jei nebūtų nusikalstamo pasaulio žvaigždė, besiverčianti narkotikais ir religinėmis relikvijomis. Po ilgų mėnesių žaidimų, Lestatas apsisprendė, šiąnakt jis pasisotins. Tam tereikėjo nuošalios vietos, kam labai tiko Rodžerio butelis, prigrūstas visų tų relikvijų. Tik, kad čia, tiek jį, tiek ir jo auką, nugąsdino milžiniška juodo granito Velnio statula. Tokia tikroviška, jog atrodo juodu stebi, vertina, ir gal net teisia.

Mūsų bebaimiui, visokios velniavos jau patyrusiam Princui tai būtų buvę nė motais, ką ten. Jei ne pastaruoju metu vis girdimi bekūniai jį sekantys ir vis artėjantys žingsniai. Tą siaubą dar sustiprino ir pats Rodžeris, nužudytas ir išnešiotas dalimis, bet grįžęs papasakoti Lestatui savo istorijos. Lyg ko bijodamas jis vis skubino Lestatą nurimti, klausytis, ir vis tikino jį neturįs daug laiko, mat kažkas jo ateina...

Rodžeriui suakmenėjus ir galiausiai išnykus - scenoje pasirodo Memnochas, Velnias. Lestatai, ar neturi ką veikti? Gal norėtumei rolės kare tarp Pragaro ir Rojaus?

Myliu ir Anne ir jos istorijas. Visada ir visur bandau susimedžioti daugiau jos knygų. Ir, Lestatui raginant, mielai pasiduodu idėjai, kad gal tai ir galėtų būti realu (ei, nereikia manęs teisti, aš ir laiško iš Hogvartso norėjau!), bet ši knyga - kol kas vienintelė išimtis. Kodėl? Mat jokiais Dievais netikiu, o čia pats Kristus brukamas, kaip realus. Bet tai - vienintelis man asmeniškai kilęs minusas. Didžiulis pliusas būtų beveik toje pačioje vietoje: knygoje Lestatas bendrauja su krikščioniškuoju Velniu ir Dievu, o vis vien taip įdomu ir malonu skaityti! Juk paprastai taip nebūna, kad ir kokia graži ta grožinė literatūra pasitaiko. Tad duodu stiprų 8/10, sąžiningai uždirbtą ir, žinoma, skaitysiu toliau.

Terry Pratchett, Neil Gaiman - Good Omens

Prireikė visos kitos knygos ir dar amžinybės, kad pabaigčiau šią knygų klubo užduotį. Bet tai nereiškia, kad Terry Pratchett ir Neil Gaiman bendra "Good Omens" ("Geri Ženklai"; ISBN 0060853980; 430p.; Goodreads) knyga kuo nors bloga. Anaiptol, ji man net labai patiko! Tai, arba tiesiog negaliu nešališkai reaguoti į dar vieną Kraulio (Crowley) veikėją su geru humoro jausmu.

Kažkada seniai ragana vardu Agnes Nutter parašė visą knygą pranašysčių. Viena jų, tiesą pasakius - pati paskutinė, žadėjo pasaulio pabaigą, kai Antikristas pradės karą tarp Rojaus ir Pragaro. Abi šios šalys tam pasirengę ir netgi labai to laukia. Juk pagaliau bus išspręstas didysis klausimas! O, kad jau karui pradėti vaiką pateikė Pragaras, visiems atrodo natūralu, jog jį ir mokys pakalikai iš Pragaro. Visiems, tik ne Krauliui. Kraulis gi abejoja, ar tas karas iš vis - gera mintis. Žmonės rašo neblogas knygas. Ir daro tikrai neblogus automobilius. Jei valdys Pragaras - to nebeliks.

Patikėtas vaiką pristatyti satanistėms vienuolėms jis per daug galvos nesuko. Jos tam paruoštos, žinos ką ir kaip. Ir tikrai jau nemanė, jog po vienuolikos metų, drauge su savo neįprastu draugu, Angelu Azarafieliu, kaip pakvaišę lakstys po tuometines Anglijos apylinkes, ieškodami paties vaikelio Antikristo. Kaip sunku gi susekti vaiką, kuris gali keisti realybę, ir paskui kurį sekioja didžiulis Pragaro šuo? Pasirodo - itin sunku, jei apie Pragarą ir Rojų buvo mokomas ne tas vaikas...

Knyga labai gera, pilna gero humoro. Kraulio veikėjas truputį priminė Supernatural Crowley. Tarkim, jo bute gražiausias dalykas buvo jo augalai. Kažkada 70-aisiais jis kažkur nugirdo, jog su augalais reikia kalbėtis. Tad kas savaitę su laistytuvu sukdamas ratu aplink jas jis atrenka tą, kuri auga per lėtai, ar ima vysti. Tada pasiėmęs neša ją prie kitų gėlių ir ragina "Atsisveikink su savo draugais". Žodžiu, knygai duodu 10-10, nes tiesiog neturiu už ką ir ko atimti.

L.J. Smith - Vampyrės Dienoraštis: Kova [2]

  Kaip jau žinot, pirma L.J. Smith Vampyrės Dienoraščio knyga man ne itin patiko. Pripažinau, jog tai greičiausia dėl netinkamo laiko, kuriuo ji man pakliuvo į letenas, tad vertinau atsargiai. To paties pasekoje nusprendžiau perskaityti ir antrą knygą "Kova" ("The Struggle"; ISBN 006102001X; 313p.; Goodreads). Spėju, jog pasiilgau to vampyrų bumo...

  Sunku aprašyti knygą, kurioje įvyko tiek nedaug, per tiek daug puslapių. Gal kas žiūrėdavot DBZ? Kur koks nors Son Gokas kovodavo sprogstančioje planetoje, kuri į gabalus išlėks po trijų minučių anot jo kosminio laivo, bet ta kova trukdavo tris epizodus? Tai ir čia kažkas tokio. Elenos dienoraštis - pavogtas. Iš pradžių atrodė, jog, ką ten tas dienoraštis. Gal būt jį turi Damon'as. Bet net ir tas didelis baisus vampyras nepultų taip žemai, kaip paauglės dienoraščio ištraukų siuntinėjimas ir kabinėjimas mokyklos koridoriuose, ar ne? Dienoraštį turi kažkas kitas.

  Tuo tarpu Elena vis sapnuoja baisius sapnus apie tai, kaip Stefanas ją palieka. Sapnuose ji mato ir savo dienoraštį, o Stefano žvilgsnis - kaltinamas. Ar dienoraštyje buvo kažkas, kas jam galėtų pakenkti? Juk ir taip dauguma to miestelio gyventojų jį laiko žudiku.

  Žodžiu, tikrai nežinau, kaip vertinti šią knygą. Nėra taip, kad skaitant kankinčiausi, bet ir nekabina. Istorijos kuriuose vampyrai lanko mokyklą man ir šiaip ne itin imponuoja. Nieks nesimoko, o čia tas kelių šimtų metų senumo "paauglys", demonstruoja savo žinias apie viduramžius ir žvalgosi tarp tų jaunų merginų, kurios jau, kaip ir pro-pro-pro-anūkes tiktų... Čia - bendrai imant, ne konkrečiai apie šią knygą, nors ji irgi krinta į šią kategoriją. Ir tai tik skonio reikalas, o ne kažkokia klaida. Pasikartosiu - su knyga nesikankinau, net jei ir neužkabino. Duodu dar vieną 5/10, ir turbūt visgi užbaigsiu bent turimas knygas, t.y. dar bent dvi. Skaitosi lengvai, jokios rimtos painiavos.

P.S. jei kas norit, abi su siuntimu už iš viso 8 eurus atiduosiu. Viena knyga turi dvi viduje, tai iš viso - keturios knygos. Anglų kalba.

A.C.H. Smith - Labyrinth

  Wow. Na, čia jau tikrai buvo kažkas tokio. Filmą "Labirintas" aš žinoma mačiau, bet, kad jau nuostabusis David Bowie taip mus paliko, nusprendžiau atkasti ir jau senokai turimą knygą. Jos, net tokiais atvejais, kaip šis, kai knyga parašyta remiantis filmu, o ne atvirkščiai, man vis vien palieka rimtesnį, ilgiau išliekantį įspūdį. Ir šiaip jau, po A.C.H. Smith "Labyrinth" (ISBN 086369151X; 183p.; Goodreads) manau filmą, jau kitomis akimis, pažiūrėsiu vėl.

Istorija, žinoma, tokia pati. Sara pyksta ant viso pasaulio. Pamotės, jai sukrautų atsakomybių, mažo, vis verkiančio broliuko. Vieną naktį jos kantrybė galutinai baigiasi ir ji balsu išreiškia norą: norėčiau, kad goblinai tave tuoj pat pasiimtų!

Kažkur toli, giliai, bet visai čia pat, goblinai pramerkia akis ir išgirdę norą suskumba vaiko! Ir jų karalius tokiu jaunosios merginos noru džiaugiasi. Juk jau seniai norėjo įpėdinio, ko nors, kam būtų galima palikti karalystę. Pats jau nebe jaunas, o ir pokštai - pasenę. Šviežias kraujas galėtų prablaškyti. Tik štai, Sara, labai greitai supratusi savo norų galią, ima melsti atiduoti jai broliuką... Goblinų karalius sutinka: jei pereisi labirintą per trylika valandų, mano pilyje rasi Tobį.

Žinoma, labirintas nebūtų labirintas, o istorija nebūtų nuotykis, jei jo sienos nebūtų pilnos keistų padarų, pabaisų, spąstų, magijos, ir taip toliau. Knyga tikrai buvo labai įdomi ir man labai patiko. Nors neabejoju, jog ji tikrai ne visiems įtiks, tad abejojantiems siūlau - išbandyti filmą. O aš knygai duosiu 10-10, gerai čia kažkaip mano metai prasidėjo!

Ilsėkitės ramybėje, gerb. ponas Bowie. Amžiams pakeitėte pasaulį ir už tai Jums ačiū.