Eric Griffin - Tzimisce [2]

Kad ir kaip stengiausi užtęsti skaitymo procesą, visa baisiausio vampyrų klano, net ir Sabato sektoje, didybė mano rankose jau baigėsi. Eric Griffin antroji Vampyrų Maskarado: Klano Novelių knyga "Tzimisce" (ISBN 1565048024; 273p.; Goodreads) kol kas buvo pati kruviniausia vampyrų knyga kokią skaičiau. Ko pasekoje noriu pridėti įspėjimą: tikrai ne silpnų nervų žmonėms.

Sabatas ir Kamarila (Sabbat ir Camarilla) yra dvi vampyrų klanų sektos. Kamarila tiki Maskaradu, t.y. kad mes galime ir privalome sugyventi, ir, kad vampyrai slepiasi ne tik dėl žmonių, bet ir savo pačių saugumo labui. Tuo tarpu Sabatas mano, jog žmonija turi būti sunaikinta didesnio gėrio vardan. Ką ten, turi ateiti pasaulio pabaiga, Gehena, ir viską sunaikinti. Ir štai, po be galo ilgų planų - tam pasiruošta. Pirmoji ataka įvyko praeitoje knygoje, Toreodorės Viktorijos Eš (Ash) surengtoje puotoje, kurioje dalyvavo keletas rimtų politinių taikinių, tarp jų ir kažkurios ten valstijos princas.

Tamsi naktis atrodo dar tamsesnė nuo Lasombros šešėlių, mat klanas nusimetinėja savo fizines formas ir kaip vienas, klampia tamsa apgobia viską, ką pasiekia. Jei sustosi ir įsižiūrėsi, atrodo, kad pastatai kažkur eina, juda. Ir gerai, kad tamsu, mat tai kas juda - karo gūliai (ghouls), kelių metrų aukščio, pilni rankų, kojų, dantų ir nagų, su vieninteliu troškimu - naikinti. Košmariški padarai tiesiai iš Tzimiscių dirbtuvių plūsta per kiekvieną įėjimą, ir kraujas kuris ką tik liejosi iki kelių - senka nuo jų paklaikusio troškulio. Ar krito priešas ar draugas - jau nebesvarbu. Ir viso to centre stovi Saša Vykos, viena iš galingiausių gyvų Tzimisce klano narių. Ji nebepanaši į nieką žmogišką, ir tai - jos pačios valia. Ji čia tam, kad įkvėptų. Ji čia, tam, kad Sabatas pagaliau triumfuotų ir ateitų Gehena, pabaiga.

Knyga labai išmaniai žongliruoja tarp karo, kankynių, ir mėsmalių scenų, bei politinių pasisėdėjimų, pasikalbėjimų. Už lango - ugnimi valomi vampyrų egzistencijos (ir to, kas juos išžudė) įkalčiai, o jie, to pasaulio didingieji, čia, saugiai, su kraujo rezervais, aptarinėja, kas kokią valstiją perims. Knygos protagonistė irgi viena iš "blogųjų", bet viskas taip pateikta, taip paaiškinta, kad kartais imi džiaugtis jų pergale, ir susivoki, kad tai ne tie, už kuriuos turėtum sirgti, tik kai kam nors performuojama kaulų struktūra, kad labiau atitiktų jų nesveiką grožio suvokimą (tai - skausmingas procesas, moraliai labai paveikiantis procedūros aukas). Ir tai dar ne viskas. Karo metu ir didžiausi priešai kartais tampa draugais, tad šioje knygoje kiek geriau susipažįstam ir su kitų klanų sugebėjimais, bei kodėl vieni, o ne kiti tapo politiniais šulais. Knygai duosiu 9/10, daugiau negaliu dėl pačių paskutinių skyrių. Tie skyriai buvo įžanga į Gangrelių klano knygą, ir man pasirodė itin geri. Tad čia toks preemptive evaluation. 

George R.R. Martin - Fevre Dream

Man visada buvo įdomu, kaip ir ką rašė žinomi autoriai iki tapo tokiais žinomais. Taip pat visada mėgau ir istorijas apie vampyrus. To pasekoje George R.R. Martin "Fevre Dream" (Karštinės Sapnas, ISBN 0553383051; 334p.; Goodreads) buvo natūralus pasirinkimas. Iš kart įspėsiu, jog ši knyga skirta tik tiems, kas tikrai turi laiko knygai.

Ant Misisipės upės verda garlaivių gyvenimas. Ne vien pelnas įtakoja jų dydį ir greitį, toli gražu. Ant upės, geriems pilotams ir kapitonams, kur kas svarbiau yra pralenkti varžovą. Kapitonas Abneris Maršas visa tai su kartėliu stebi nuo kranto, mat jo garlaivius nusinešė gamtos stichijos. O, kaip jis norėtų nurungti Eklipsę... Nenuostabu tad, kad kai į jo kabinetą (na, ne visai) įžengia aukštas išblyškęs vyriškis, siūlydamas jam pasistatyti svajonių garlaivį, Maršas įtikina save susitaikyti su visomis sąlygomis. Juk iš tiesų, jam tereikės pakęsti kiek ekscentrišką antrą laivo kapitoną.

Jošua Jorkas miega dienomis, geria šlykštų vyną, į laivą gyventi vedas keistas personas, ir kartais priverčia laivą stovėti vietoje kelias dienas iš eilės. Dar gi, jis uždraudė Maršui klausinėti, pasakęs jog jei jaus spaudimą - meluos. Bet, gal būt garbingas kapitonas nė nenori žinoti jo paslapčių, bent jau ne po incidento, kai pažadino Jorką vieną gražią saulėtą dieną...

Vampyrai knygoje saviti ir įdomūs, pati istorija tikrai gera. Bėda ta, kad jos nedaug. Jei maniau, kad Ledo ir Ugnies Dainoje galima praleisti bent pusę skyrių ir nieko neprarasti, tai Fevre Dream skina laurus. Čia turbūt ir tris ketvirčius išmesti pavyktų. Tad, kaip ir sakiau, knyga skirta tiems, kas turi laiko irtis jos lėta tėkme. Paskaityti ji verta dėmesio, bet duoti tegaliu 5/10, mat viskas baigėsi per tris paskutinius puslapius, iš kurių vienas buvo epilogo.

Jim McDoniel - An Unattractive Vampire

Kai knyga palieka su plačia šypsena - ją labai sunku aprašyti, nes nori paminėti ir tą, ir aną, ir trečią. Ir dar taip norisi padėkoti pačiam Jim McDoniel už šią "An Unattractive Vampire" (ISBN 1941758649; 309p.; Goodreads) knygą. Gaila tik, kad dabar liko dvi dramos, kurias įsipareigojau perskaityti, mat už šią jau nieko geresnio ir linksmesnio nebesitikiu. Bent jau ne greitu laiku.

Yulric Bile - pasiutusiai senas saksonų vampyras, tos baisios, siaubą keliančios ir bjaurios klasės atstovas, iš laikų, kai vampyrai nebuvo nei geri, nei gražūs, nei blizgūs. Taip ilgai jis išgyveno tik dėka savo proto, gudrumo ir, žinoma, nemirtingumo. Tad, kai jo namų link ima artėti pikta minia su deglais - jis nesijaudina. Juk viskas vyksta pagal planą...

Ar bent jau taip atrodė, iki vampyrų medžiotojas imasi papildomų priemonių. Įtardamas, jog vampyro, tikro, pikto, seno ir gudraus, nenužudys, pasistengia jį bent jau įkalinti tiek ilgam, kiek tik įmanoma. Ko pasekoje, vieną naktį Yulrik'as pabunda atkastas, rožiniame namelyje priemiestyje. Su jo jau laukiančia vampyrų fane, ir jos pakvaišusiu mažuoju broliuku, tiksliai žinančiu, kaip kokius padarus žudyti. Tik, abu priklausydami šiai kartai, jie tikėjosi gražaus nemirtingo herojaus, o ne bjauraus, lieso, kaulėto, kreivais aštriais dantimis pasipuošusio Yulriko. Jis tuo tarpu irgi nesitikėjo to, ką rado paviršiuje. O rado daug. Bežirgės baisios karietos vis bando jį nužudyti, dėžė prie sienos rodo vaizdus apie kažkokius keistus padarus, kuriuos ta moteris, gyvenanti techniškai JO namuose, vadina vampyrais. Įtardamas, jog kažkas čia negerai, juk vampyrai - ne tokie, jis imasi ieškoti kas gi juos kuria, tokius idealiai dailius... Ir to pasekoje įsitraukia į serialo apie vampyrus dramą.

Dar su jokia knyga aš tiek daug nesijuokiau balsu. Tai nėra parodija, istorija savarankiška, tik pašiepia kitas, mums žinomas. Labai tiks tai kartai, kuri pratusi prie Nosferatų, Drakulos ir Karmilos. Ypač jei patiko tas filmas "What we do in the shadows". Duodu 10-10, dedu prie favoritų, ir, manau, nusipirksiu fizinę kopiją.

Beje, neturiu nieko prieš gražius vampyrus. Tik preferinu tokius kaip Yulrikas.

Anne Rice - Memnoch the Devil (5)

Džiaugiausi, kai ėmėme gauti Vampyrų Kronikų vertimus. Galvojau, pagaliau gi. Bet, kaip Obuolys mėgsta mums padaryti, turbūt daugiau ir nebegausime. Belieka galvoti kodėl: ar vėl teisinsis, kad neuždirbo, kiek reikėjo, kad pasiteisintų? Mat nepažįstu skaitančio žmogaus, kuris neturėtų visų išverstų knygų, tad kiek daug jie ten apsižiojo? Ar gal būt Anne's plačios pažiūros nugąsdino? Mat tokiu atveju Obuolio darbuotojams siūlau toliau nieko ir nebeskaityti, ir po vieną kitą knygą mums nemėtyti, mat tik suerzina, kai reikia nuspręsti, ar nori vieno leidimo komplekto, ar verčiau remti tuos mūsų lietuvių vertėjus. Žodžiu, po tokio eilinio pasišiukšlinimo (kaip nesakysit, ne pirmas, ne paskutinis, ir ne vien leidyboj, bet ir vertimuose, viršeliuose, ką ten, net išpardavimuose, kartas), kai mes teturim tris Kronikų knygas, kai Anne rašo jau dvyliktą knygą, man beliko perskaityti jau penktą Anne Rice Vampyrų Kronikų knygą "Memnoch the Devil" (Velnias Memnochas; Vampyrų Kronikos - 5 knyga; ISBN 096319254X; 354p.; Goodreads) angliškai.

Po visų nuotykių kurių Lestatas jau patyrė - na ką gi galima nuveikti dar? Atrodo vien iš nuobodulio jis žaidžia su maistu, sekioja aukas mėnesių mėnesius, sužino apie juos viską, ką tik gali, ir tik pačią tobuliausią akimirką, nė sekundės ankščiau, juos nužudo. Šį kartą auka - vyriškis vardu Rodžeris. Būtų gal ir paprastas vyrukas, jei nebūtų nusikalstamo pasaulio žvaigždė, besiverčianti narkotikais ir religinėmis relikvijomis. Po ilgų mėnesių žaidimų, Lestatas apsisprendė, šiąnakt jis pasisotins. Tam tereikėjo nuošalios vietos, kam labai tiko Rodžerio butelis, prigrūstas visų tų relikvijų. Tik, kad čia, tiek jį, tiek ir jo auką, nugąsdino milžiniška juodo granito Velnio statula. Tokia tikroviška, jog atrodo juodu stebi, vertina, ir gal net teisia.

Mūsų bebaimiui, visokios velniavos jau patyrusiam Princui tai būtų buvę nė motais, ką ten. Jei ne pastaruoju metu vis girdimi bekūniai jį sekantys ir vis artėjantys žingsniai. Tą siaubą dar sustiprino ir pats Rodžeris, nužudytas ir išnešiotas dalimis, bet grįžęs papasakoti Lestatui savo istorijos. Lyg ko bijodamas jis vis skubino Lestatą nurimti, klausytis, ir vis tikino jį neturįs daug laiko, mat kažkas jo ateina...

Rodžeriui suakmenėjus ir galiausiai išnykus - scenoje pasirodo Memnochas, Velnias. Lestatai, ar neturi ką veikti? Gal norėtumei rolės kare tarp Pragaro ir Rojaus?

Myliu ir Anne ir jos istorijas. Visada ir visur bandau susimedžioti daugiau jos knygų. Ir, Lestatui raginant, mielai pasiduodu idėjai, kad gal tai ir galėtų būti realu (ei, nereikia manęs teisti, aš ir laiško iš Hogvartso norėjau!), bet ši knyga - kol kas vienintelė išimtis. Kodėl? Mat jokiais Dievais netikiu, o čia pats Kristus brukamas, kaip realus. Bet tai - vienintelis man asmeniškai kilęs minusas. Didžiulis pliusas būtų beveik toje pačioje vietoje: knygoje Lestatas bendrauja su krikščioniškuoju Velniu ir Dievu, o vis vien taip įdomu ir malonu skaityti! Juk paprastai taip nebūna, kad ir kokia graži ta grožinė literatūra pasitaiko. Tad duodu stiprų 8/10, sąžiningai uždirbtą ir, žinoma, skaitysiu toliau.

Terry Pratchett, Neil Gaiman - Good Omens

Prireikė visos kitos knygos ir dar amžinybės, kad pabaigčiau šią knygų klubo užduotį. Bet tai nereiškia, kad Terry Pratchett ir Neil Gaiman bendra "Good Omens" ("Geri Ženklai"; ISBN 0060853980; 430p.; Goodreads) knyga kuo nors bloga. Anaiptol, ji man net labai patiko! Tai, arba tiesiog negaliu nešališkai reaguoti į dar vieną Kraulio (Crowley) veikėją su geru humoro jausmu.

Kažkada seniai ragana vardu Agnes Nutter parašė visą knygą pranašysčių. Viena jų, tiesą pasakius - pati paskutinė, žadėjo pasaulio pabaigą, kai Antikristas pradės karą tarp Rojaus ir Pragaro. Abi šios šalys tam pasirengę ir netgi labai to laukia. Juk pagaliau bus išspręstas didysis klausimas! O, kad jau karui pradėti vaiką pateikė Pragaras, visiems atrodo natūralu, jog jį ir mokys pakalikai iš Pragaro. Visiems, tik ne Krauliui. Kraulis gi abejoja, ar tas karas iš vis - gera mintis. Žmonės rašo neblogas knygas. Ir daro tikrai neblogus automobilius. Jei valdys Pragaras - to nebeliks.

Patikėtas vaiką pristatyti satanistėms vienuolėms jis per daug galvos nesuko. Jos tam paruoštos, žinos ką ir kaip. Ir tikrai jau nemanė, jog po vienuolikos metų, drauge su savo neįprastu draugu, Angelu Azarafieliu, kaip pakvaišę lakstys po tuometines Anglijos apylinkes, ieškodami paties vaikelio Antikristo. Kaip sunku gi susekti vaiką, kuris gali keisti realybę, ir paskui kurį sekioja didžiulis Pragaro šuo? Pasirodo - itin sunku, jei apie Pragarą ir Rojų buvo mokomas ne tas vaikas...

Knyga labai gera, pilna gero humoro. Kraulio veikėjas truputį priminė Supernatural Crowley. Tarkim, jo bute gražiausias dalykas buvo jo augalai. Kažkada 70-aisiais jis kažkur nugirdo, jog su augalais reikia kalbėtis. Tad kas savaitę su laistytuvu sukdamas ratu aplink jas jis atrenka tą, kuri auga per lėtai, ar ima vysti. Tada pasiėmęs neša ją prie kitų gėlių ir ragina "Atsisveikink su savo draugais". Žodžiu, knygai duodu 10-10, nes tiesiog neturiu už ką ir ko atimti.

L.J. Smith - Vampyrės Dienoraštis: Kova [2]

  Kaip jau žinot, pirma L.J. Smith Vampyrės Dienoraščio knyga man ne itin patiko. Pripažinau, jog tai greičiausia dėl netinkamo laiko, kuriuo ji man pakliuvo į letenas, tad vertinau atsargiai. To paties pasekoje nusprendžiau perskaityti ir antrą knygą "Kova" ("The Struggle"; ISBN 006102001X; 313p.; Goodreads). Spėju, jog pasiilgau to vampyrų bumo...

  Sunku aprašyti knygą, kurioje įvyko tiek nedaug, per tiek daug puslapių. Gal kas žiūrėdavot DBZ? Kur koks nors Son Gokas kovodavo sprogstančioje planetoje, kuri į gabalus išlėks po trijų minučių anot jo kosminio laivo, bet ta kova trukdavo tris epizodus? Tai ir čia kažkas tokio. Elenos dienoraštis - pavogtas. Iš pradžių atrodė, jog, ką ten tas dienoraštis. Gal būt jį turi Damon'as. Bet net ir tas didelis baisus vampyras nepultų taip žemai, kaip paauglės dienoraščio ištraukų siuntinėjimas ir kabinėjimas mokyklos koridoriuose, ar ne? Dienoraštį turi kažkas kitas.

  Tuo tarpu Elena vis sapnuoja baisius sapnus apie tai, kaip Stefanas ją palieka. Sapnuose ji mato ir savo dienoraštį, o Stefano žvilgsnis - kaltinamas. Ar dienoraštyje buvo kažkas, kas jam galėtų pakenkti? Juk ir taip dauguma to miestelio gyventojų jį laiko žudiku.

  Žodžiu, tikrai nežinau, kaip vertinti šią knygą. Nėra taip, kad skaitant kankinčiausi, bet ir nekabina. Istorijos kuriuose vampyrai lanko mokyklą man ir šiaip ne itin imponuoja. Nieks nesimoko, o čia tas kelių šimtų metų senumo "paauglys", demonstruoja savo žinias apie viduramžius ir žvalgosi tarp tų jaunų merginų, kurios jau, kaip ir pro-pro-pro-anūkes tiktų... Čia - bendrai imant, ne konkrečiai apie šią knygą, nors ji irgi krinta į šią kategoriją. Ir tai tik skonio reikalas, o ne kažkokia klaida. Pasikartosiu - su knyga nesikankinau, net jei ir neužkabino. Duodu dar vieną 5/10, ir turbūt visgi užbaigsiu bent turimas knygas, t.y. dar bent dvi. Skaitosi lengvai, jokios rimtos painiavos.

P.S. jei kas norit, abi su siuntimu už iš viso 8 eurus atiduosiu. Viena knyga turi dvi viduje, tai iš viso - keturios knygos. Anglų kalba.

A.C.H. Smith - Labyrinth

  Wow. Na, čia jau tikrai buvo kažkas tokio. Filmą "Labirintas" aš žinoma mačiau, bet, kad jau nuostabusis David Bowie taip mus paliko, nusprendžiau atkasti ir jau senokai turimą knygą. Jos, net tokiais atvejais, kaip šis, kai knyga parašyta remiantis filmu, o ne atvirkščiai, man vis vien palieka rimtesnį, ilgiau išliekantį įspūdį. Ir šiaip jau, po A.C.H. Smith "Labyrinth" (ISBN 086369151X; 183p.; Goodreads) manau filmą, jau kitomis akimis, pažiūrėsiu vėl.

Istorija, žinoma, tokia pati. Sara pyksta ant viso pasaulio. Pamotės, jai sukrautų atsakomybių, mažo, vis verkiančio broliuko. Vieną naktį jos kantrybė galutinai baigiasi ir ji balsu išreiškia norą: norėčiau, kad goblinai tave tuoj pat pasiimtų!

Kažkur toli, giliai, bet visai čia pat, goblinai pramerkia akis ir išgirdę norą suskumba vaiko! Ir jų karalius tokiu jaunosios merginos noru džiaugiasi. Juk jau seniai norėjo įpėdinio, ko nors, kam būtų galima palikti karalystę. Pats jau nebe jaunas, o ir pokštai - pasenę. Šviežias kraujas galėtų prablaškyti. Tik štai, Sara, labai greitai supratusi savo norų galią, ima melsti atiduoti jai broliuką... Goblinų karalius sutinka: jei pereisi labirintą per trylika valandų, mano pilyje rasi Tobį.

Žinoma, labirintas nebūtų labirintas, o istorija nebūtų nuotykis, jei jo sienos nebūtų pilnos keistų padarų, pabaisų, spąstų, magijos, ir taip toliau. Knyga tikrai buvo labai įdomi ir man labai patiko. Nors neabejoju, jog ji tikrai ne visiems įtiks, tad abejojantiems siūlau - išbandyti filmą. O aš knygai duosiu 10-10, gerai čia kažkaip mano metai prasidėjo!

Ilsėkitės ramybėje, gerb. ponas Bowie. Amžiams pakeitėte pasaulį ir už tai Jums ačiū.

Derek Landy - Malonusis Ponas Skeletas: Beveidžiai

  Tai - paskutinė mano turima Maloniojo Pono Skeleto fizinė kopija, tad kitas turbūt skaitysiu ilgiau, mat turėsiu tik e-knygas. Nors, šią irgi skaičiau daugiausia naktimis. Vakar, o gal net ir užvakar, galvoju sau, mažai beliko tos Derek Landy "Skulduggery Pleasant: The Faceless Ones" (Malonusis ponas Skeletas: Beveidžiai (3); ISBN 0007302142; 395p.; Goodreads), tai aš kokį skyrių ar du paskaitysiu prieš miegą ir sekančią dieną pabaigsiu. Ko pasekoje surijau visą knygą ir nė kiek nesigailiu. Baigėsi labai įtempta gaida, tai dabar sau tiesiog neberandu vietos, kas bus? Kas bus??

Beveidžius, sadistiškus ir žiaurius dievus garbinę fanatikai rado, kaip parodyti jiems kelią atgal į Žemę. Dar blogiau: jie rado, kaip jiems atidaryti duris. Iš kart pasakysiu, jog tų beveidžių aprašymai buvo tiesiog neįtikėtini ir paliko labai rimtą, ir gerą įspūdį. Taigi. Kad atverti vartus jiems atgal į žemę, reikia dalelės tų, kuriuos iš tos kitos pusės kvieti, šiuo atveju, tai dalis pačių Beveidžių. Tokia dalis egzistuoja, mat Beveidžių kūnai buvo nesunaikinami. Sekantis žingsnis yra įkalbėti teleporterį, pasinaudojant beveidžio dalimi atverti vartus (dalis beveidžio veikia kaip inkaras, nusidriekiantis anapus, bet liekantis šią pus), mat tik teleporteriai gali keliauti tarsi paliesdami anapusinį pasaulį, bet likdami šiame. Logiška, kad jei jiems reikia teleporterio - jie padarys viską, kad tik kokį vieną užverbuotų. Tuomet kam juos visus sistematiškai žudyti? Kas tai daro, ir kokiais sumetimais?

Na, šioje knygoje iškalba jau kiek priblėso, bet tai vis dėl paties Skeleto dialogų stokos (bent jau mano manymu), tačiau istorija išliko tokia pat gera. Gal net ir dar geresnė. Duosiu, vėl, 10/10, mat nėra jokios priežasties mažinti balą.

L.J. Smith - Vampyrės Dienoraštis: Pabudimas [1]

  Gal prieš metus, o gal ir prieš du, vasarą kankinausi ir bandžiau žiūrėti šį serialą. Nesakau, kad blogas, bet... Ne man. Tada, taip jau išėjo, kad Anglijoj teko laukti žmogaus. Šilta, saulėta, rankoj šaltos arbatos butelis, galvojau sau, vat imsiu ir pasiimsiu ką lengvo paskaityt kol laukiu. Pasiėmiau dvi knygas su dviem knygomis kiekvienoje. Tą kartą perskaičiau gal lapą, gal du. Prie pirmosios L.J. Smith Vampyrų Dienoraščių knygos "Pabudimas" (The Awakening; ISBN 0061020001; 311p., Goodreads) grįžau tik pernai metų pabaigoje, o baigiau - šiemet. Taip ir pradėjau metus, su vampyrais.
  Knyga parašyta gerai, o ir siaubo dalis joje - puiki. Visi tie paklaikę bėgimai per tiltus (tekantis vanduo?), pranašystės, milžiniški varnai - nuostabu. Būtent dėl to skaitysiu ir kitas knygas. Bet...
  Su herojais man čia prastai. Stefanas - arogantiškas ponas per pusę tūkstantmečio nesusivokęs, kad laikai keičiasi. Ir lėkšta vidurinės karalaitė, kurią visi garbina, Elena. Gerklėj strigo visi tie skubėjimai rašyti dienoraštį per pamokas, vaikino medžioklės planai, ir t.t., geriau jau man Sukės ilga išmonė apie skudurus, dovanokit ir turėkit omeny, kad tai vienintelis mano minimas minusas.
  Nustebau, kad knyga parašyta 1999-aisiais. Iš to laikmečio istorijos apie vampyrus atrodė kitokios, bet štai pasirodo klydau, jų buvo, yra, ir turbūt bus kitokių visada ir visur. O aš jau tikrai labai pasiilgau tos vampyrų literatūros, tad nors nelabai man ši knyga patiko (nors ji parašyta tikrai gerai), ir tegaliu jai duoti 5/10, vis tiek džiaugiuosi, kad paskaičiau, ir kitas dar tikrai suskaitysiu. Ką ten, gal kada ir serialą pribaigsiu.

Derek Landy - Malonusis ponas Skeletas: Žaidimas su Ugnimi [#2]

  Na va, antra mano mėgiamo skeleto detektyvo knyga, Derek Landy "Malonusis ponas Skeletas: Žaidimas su Ugnimi" (Skulduggery Pleasant: Playing with Fire; ISBN 0007257031; 320p.; Goodreads). Autoriaus iškalba sakyčiau net dar pagerėjusi (taip, skaičiau anglų kalba, ir tą rekomenduoju kitiems, tikrai labai gerai parašyta), o Skeletas atrodo prisirinko net dar daugiau triukų. Iš mano liaupsių turbūt jau aišku, jog knygą vertinsiu gerai, ar ne?
  Kažkada seniai vykusiame kare, kuriame Skeletas ir prarado savo kūną (išskyrus, žinoma, kaulus), tamsiuosius dievus Beveidžius (Faceless Ones) sekę burtininkai buvo nugalėti, bet nesunaikinti. Paskelbtos paliaubos jau nuo pat pradžių buvo trapios ir, kaip parodė laikas, ne amžinos. Vieni tamsiojoje pusėje liko daugiau iš patogumo, to smagumo būti blogais, noro gauti daugiau galios ir greičiau. Kiti gi tais dievais šventai tikėjo, iki fanatikų lygio. Ir vienas toks pamišėlis ką tik paspruko iš sustiprinto rėžimo kalėjimo. Kaip jis tai padarė ir kas jam padėjo? Tinkama byla Skeletui ir Valkirijai Kein! Tik kažin ar jie apsidžiaugs ją išsprendę.
  Tuo tarpu tas fanatikas ieško, kaip sugrąžinti Beveidžius į žemę. Praeitą sykį jam sutrukdė ingredientų trukumas, bet šį kartą yra kas jam padeda.
  Pasikartosiu, bet jaučiu reikalą priminti, jog šiose knygose žudynės brutalios ir detalios. Bet visa kita labai gražu ir nekalta. Na, nebent bijot milžiniškų vorų, skeletų... Jei šia knyga baigsiu 2015-uosius, tai baigsiu juos gerai (nepaisant rekordiškai trumpo perskaitytų knygų sąrašo). Atrodo pagaliau radau dar vieną seriją, kurią tikrai pamėgau ir galėsiu tęsti be gręžimo dantimis. Knygai duodu 10/10, and I rest my case.

Neil Gaiman - Trigger Warning

  Trumpų istorijų kolekcijas aprašyti man kažkaip visada sunkiausia. Net jei ji visa nepatiko, tai išdėstyti ir paaiškinti kodėl - sudėtinga. O jei patiko tik jos dalis, kaip tada? Ir net tokiu atveju, kaip šis, su Neil Gaiman knyga "Trigger Warning" (ISBN 0062330268; 310p.; Goodreads), kai daugiau ar mažiau patiko visos istorijos be išimties - nežinau, kaip tai perteikti.
  Istorijų čia yra visokių, tikrai kiekvienas sau ras bent vieną. Supernatural, fantasy, siaubo, detektyvai. Vienos pagrindinis herojus, buvo ne kas kitas kaip Dr Who, o kitoje gi - pats Šerlokas Holmsas. Toji istorija buvo viena iš dviejų man labiausiai patikusių.
  Šerlokas joje jau senas, užsiimantis bitininkyste. Tačiau niekas tiksliai nežino, kam jis to ėmėsi. Ir kai išvyksta į tolimąją Aziją ieškoti stipresnių bičių savo eksperimentams - niekas nebesitiki jo sugrįžtant.
  Antroji istorija vadinosi "The Man Who Forgot Ray Bradburry". Artima tokia, atrodė jog autorius mano galvos vidų aprašė. Ten skylė kur kažkada buvo žodynas. O va ten trūksta žodžio, ir liko tik ilgas to žodžio aprašymas, jo reikšmė, bet ne jis pats.
  Fantastinės istorijos paliko geriausią įspūdį, tai pasidairysiu Neil Gaiman darbuose, gal dar ką tolkieniško rasiu. Pačiai knygai duosiu 8/10, mat dar kažko trūko, labai nedaug! Bet rekomenduoti tikrai galiu, verta paskaityti.

Derek Landy - Malonusis Ponas Skeletas [#1]

  Knygą skaičiau anglų kalba, tad ta kalba rašysiu ir vardus, bet jei kas skaitėte lietuviškai - palikite komentarą su jais, ačiū. Ypač norėčiau sužinoti kaip lietuviškai vadinosi tie kovotojai su dalgiais, kurie dirbo su geraisiais burtininkais, ir tie popierine oda, dirbę šios knygos piktadariui.
  Kartais, kai užsiskaitau panašaus žanro ir tipo knygų, imu erzintis dėl visų panašumų. Atrodo, rašė skirtingi autoriai, skirtingais laikais, gal net iš skirtingų pasaulio vietų, kodėl tad istorijos tokios vienodos? Kitą kartą, net kai tų vienodumų netrūksta, knygos gi palieka labai skirtingas nuomones apie save. Derek Landy knyga "Malonusis ponas Skeletas" (Skulduggery Pleasant; ISBN 00077241615; 368p.; Goodreads) būtent iš to pastarojo knygų tipo. Kaip sako velnias detalėse, tai čia būtent tai ir suveikė. Mažyčiai dalykai knygą pavertė neblogu skaitalu.
  Skulduggery Pleasant - detektyvas su tokia malonia noir aura. Žavus kostiumas su smeigtuko storio dryželiais, ginklas užantyje, magija rankose, ir aštrus neegzistuojantis liežuvis. Neegzistuojantis, mat jis visgi - skeletas. Pragyvenimui jis užsidirba spręsdamas visokias mįsles ir paslaptis. Ir, nors yra žinomas, kaip geras detektyvas, jo nei pernelyg mėgsta, nei juo pernelyg pasitiki. To pasekoje Skulduggery susiduria su rimta problema, kai iškyla reikalas įtikinti valdžią imtis veiksmų prieš seną jo priešą, galingą ir piktą burtininką. Valdžia žino jo praeitį su tuo burtininku, žino apie jo keršto troškimą, tad įtikinti juos, jog anas gviešiasi pasaulį sunaikinti galinčio artefakto, kuris, kaip tikima, tėra tik legenda, negali būti lengva. Bet gal jie patikėtu Skulduggery geriausio draugo dukterėčia? Juk jos dėdė mirė, kad apsaugotų kažką magiško, kažką, kas galėjo būti pavogta, tik mirus to daikto savininkui.
  Knygą rekomenduoju skaityti originalo kalba, mat jos parašymas tiesiog žavingas, pilnas juokingos kalbos, žodžių žaismo, išsireiškimų ir taip toliau. Visi viską tikrai supras, gal tik sarkazmas šen ten praslys, bet taip ir savoj kalboj būna. Ir nors knyga Lietuvoje, kiek mačiau, tarp knygų vaikams (kaip ir Mechaninė Širdis! Ta knyga tikrai ne vaikams), manau ji labiau dera tokiems labiau vyresniems, kurie neišsigąs brutalių žudynių, nuplėšytų rankų, ir nuluptos odos. Knygai duosiu stiprų 8/10, ir perskaitysiu kitas dvi, kurias turiu. Yra ir daugiau, žiūrėsim kaip ten bus po trijų.

Matt Haig - Radliai

  Pačiu laiku Halloween'ui, baigiau knygą apie vampyrus! Ir dar ne kažkokią ten paauglišką meilių seilių dramą. Matt Haig ir jo "Radliai" (The Radleys; ISBN 978-1-84767-861-4; 343p. Goodreads) nudžiugino savo paprastumu. Tai istorija apie šeimą mažame Anglijos kaimelyje, apsiskaičiusią, paprastą, gal net vidutinišką. Vampyrų šeimą.
  Radliai - senas vampyrų šeimos vardas, kas man leido spėti, kad Piteris greičiausia yra pirmasis abstinentas joje. Visa tai jis daro tik dėl savo žmonos, kurią myli net ir kas dien gaudamas priežasčių abejoti ar ji jaučia jam tą patį. Pagal idėją juk turėtų - paverstas vampyras visuomet jaučią trauką savo kūrėjui... Tuo tarpu ji gyvena kvėpuodama vidutiniokiškumu. Ji tenori, kad jų vaikai augtų paprasti, nieko nežinodami apie jokius vampyrus, kaip normalūs žmonės. Juk viską galima kažkaip paaiškinti. Nemiga ir migrena? Na, taip jau būna. Bėrimas? Reikia daugiau kremo nuo saulės. Alkanas, pykina? Valgyk daugiau raudonos mėsos! Idiliška, nuobodu. Viskas ėmė virsti rutina, apsimetinėjimas vis sunkėjo, pagundos vis augo. Ir štai vieną naktį Radlių vaikai paragavo kraujo... Ir tarsi to nebūtų gana, čia apsireiškia Piterio kraują geriantis brolis vampyras, su savo kraujo buteliais ir skeletais spintoje. Here to save the night.
  Knyga puiki savo paprastumu. Tokių knygų - šimtai. Bet nei viena iš jų nepasakoja apie vampyrų šeimą. Jau vien dėl to casual approach duodu pilną 10-10, nėra ko smulkintis.

Allison van Diepen - The Vampire Stalker

  Po visų ilgų ir sunkių skaitymų norėjosi kažko lengvo. Dėjau knygas į Sena.Lt ir ši užkliuvo už akies. Plonoka, parašyta negailint popieriaus ir su gera anotacija, žadančia heroję, kuri įsimyli knygos herojų. Allison van Diepen ir jos knyga "The Vampire Stalker" (Vampyrų Medžiotojas; "Scholastic" 2011; ISBN 978-1407-12989-1; 250p. Goodreads) yra mano pirma pažintis su autore, ir, iš kart pasakysiu, blynas - neprisvilo. Visų pirma tai norėčiau ją pagirti už apsiskaitymą ir lengvą rašymo stilių. Labai nustebau kai panaudojo tą "string theory", apie dimensijas... Jei rasiu kokį naudingą video, apačioje teksto įdėsiu ir jums, tikrai įdomu.
  Eimė (Amy) - serijos apie vampyrus gerbėja, kurios istorija prasideda nuo stovėjimo eilėje, laukiant kada galės įsigyti antrąją trilogijos knygą. Priešingai nei jos dvi geriausios draugės, ji labiau žavisi tyliu ir niūriu Aleksandru Banksu, o ne jo žaviu, atlapaširdžiu pusbroliu Džeimsu. Iš tiesų, ji juo žavisi taip, jog kiti vaikinai jos nė nebedomina, o internete naudoja misis-aleksander-banks pseudonimą. Tad, nenuostabu, visos trys, kad ir kuriuo herojumi žavėjosi, knygą suryja per savaitgalį. Skirtumas tik tas, kad Eimės istorija nesibaigia. Greičiau jau tik prasideda, mat vieną vakarą, einant iš šokių, ją užpuola kažkoks antžmogis. O išgelbsti - vaikinas, neįtikėtinai panašus į Aleksandrą. Ką ten, jis taip ir prisistatė - Aleksandras Banksas. Kvailas kosplėjeriaus pokštas?
  Knyga tikrai nebloga, trumpa, lengvai skaitoma, bet smegenų nelydanti. Ji žinoma orientuota į tam tikrą skaitytojų ratą, bet man tai niekada netrukdė, ir čia - ne išimtis. Duosiu stiprų 7/10 ir tikrai pasidomėsiu kitais autorės veikalais. Maža ką ji dar turi. Labai mėgstu kai autoriai moka pasidomėti aprašoma tema PRIEŠ rašydami knygą (mat yra tokių, kurie pasidomi po to, teko susidurti).

Joe Hill - Širdies Formos Dėžutė

  Būna, kad knygos patinka dėl kažkokio vieno, visiškai neesminio dalykėlio. Joe Hill knyga "Širdies Formos Dėžutė" (Heart-Shaped Box; ISBN 978-9955-700-43-2; "Obuolys" 2007; 352p.) yra būtent viena tokių knygų. Ją man rekomendavo kaip siaubo knygą. Siaubas išsisėmė ties kokiu keturioliktu skyriumi, bet liko kas kita. Liko atvirkštinė mergelės bėdoje istorija. Metalistą-gorilą gelbėjo dvi gotės-skeletės.
  Džudas Koinas - kažkokios metalo grupės solistas (būtent taip ten jį vadino). Palaikydamas įvaizdį draugauja su visokiomis gotėmis (irgi, būtent taip viskas ten vadinama), o kai jos pabosta - kaip nors jomis (legaliai) nusikrato. Taip pat, o kaip kitaip, renka visokį okultinį šlamštą, tad nenuostabu, kad taip lengvai užkibo ant kabliuko, kai jo asistentas internete rado parduodamą vaiduoklį. Vaiduoklis, anot pardavėjos, priklauso jos patėviui. Kadangi jis neturėjo savos vietos būdamas gyvas - jam mirus, liko prisirišęs prie savo kostiumo. O kad jau buvo žymus hipnotistas - sugebėjo grįžti ir dabar šiurpina moters dukterį. Tad ji ir nusprendė vaiduoklį, su visu kostiumu, parduoti. Džudas matyt per daug nesitikėjo. Bent jau tikrai ne tiek, kiek gavo...
  Knyga, bent iki maždaug pusės, buvo pakankamai šiurpi. Po to skaičiau daugiau dėl gudrių šunų, nei pačios istorijos. Siaubas išsisėmė, istorija supaprastėjo ir tapo paprasčiausiai žūtbūtine kova dėl išgyvenimo su šiokiais tokiais "susitaikyk su tuo kas esi" prieskoniais šen ir ten. Atrodo visos Džudo mylimosios buvo kažkaip išnaudotos vyresnių vyrų kai tebuvo jaunos paauglės, o visus "gliukus" galima sutvarkyti susipjausčius ranką. Duosiu knygai 6/10. Ją lengva skaityti, nepaisant šiokių tokių, nedidelių klaidelių vertime. Bet patarčiau pirmą pasiskolint iš draugų ar bibliotekos, o tada galvoti ar ją verta turėti.

Jurgita Noreikienė - Naberijus

  Lietuvių, rašančių antgamintius romanus tiek nedaug, o ir tos knygos taip dažnai tokios nemalonios, kad dėl šios knygos nejuokais su savimi derėjausi. Imt ar neimt Jurgitos Noreikienės "Naberijų" ("Charibdė" 2013; ISBN 978-9955-739-42-5; 349p.)? Paėmiau.
  Knyga apie Pelenę Alminą ir Teisingumo Demoną Naberijų. Vieną vakarą jis su ja susisiekia ir visas jos gyvenimas ima suktis apie jį. Kerai? Burtai? Demonui kažko reikia. Teisingumo demonui kažko reikia iš Alminos. Čia mane šiek tiek suerzino jos nesugebėjimas sudėti vieną su antru, kai jai tiesiogiai pateikiama informacija, o ji į ją neatkreipia nė menkiausio dėmesio. Kita vertus, kai paaiškėjo ko tam demonui reikėjo ir kaip jis rado Alminą - teko palinksėti, kad nėra visa tai taip ir blogai.
  Viskas gan užtęsta, nors skaityti ir nėra labai nuobodu, bet iki tų gerų vietų kartais tekdavo ilgokai šliaužti ir galvoti kodėl šliauži. Tarkim, Almina suprato ko reikia demonui ir jos pyktis buvo pakankamai stiprus, kad įsakytų jam imtis keršto ir žudynių. Čia atrodo ir turėtumėme baigti, bet gi nebaigėm. Autorė nepagaili pagalių į ratus ir knyga tęsiasi, tęsiasi ir tęsiasi iki pagaliau ir man šiaip ne taip prišilo, kad knyga nėra apie Teisingumą. Ir net pats viršelis tai sugestino, knyga apie dvilypumą, apie tą pilką spalvą tarp juodo ir balto. Būtent dėl to šią užtęstą ir silpnoką knygą noriu pagirti. Ir dar už tai, kad Naberijus nepašykštėjo ir savo ašarų, pirmą kartą teko skaityti apie verkiantį demoną. Ne dėl meilių seilių, o iš apmaudo, pykčio, pažeminimo.
  Kaip ir sakiau, supernatural autorių turim mažai, o ir tie patys ne itin geri. Ir šis blynas svilėsiu kvepia, bet autorei palinkėsiu parašyti dar bent vieną. Rašymo stilius, bent jau vėliau, tikrai sklandus. Skaitėsi lengvai ir kažkokių nelogiškumų, keistenybių ar šiaip jau siutinančių scenų buvo ne per daug. Herojai - žmogiški, tiek demonai, tiek ir angelai su savo kliaudomis, kartais net juokingomis, kitą kart tiesiog bukomis. Duosiu tik 4/10, bet jei bus daugiau knygų panašia tematika - nepasibodėsiu paskaityt.