Vos atsiverčiau Ryu Murakamio puslapį ir iš kart gavau atsakymą į savo klausimą - ne, Harukis Murakamis su juo niekaip nesusijęs. O ir nesuklyskit, knyga pavadinta "69" ("Versus Aureus" 2004; ISBN 9955-601-09-4; 222p.) dėl kartos apie kurią ji parašyta, 1969-ųjų kartos Japonijoje. Tuo laikmečiu vyko ir pirmoji Haruki Murakami knyga iš Žiurkės Trilogijos+, tad vietomis net stabtelėjau susiprasti ir atskirti vienų vaizdų nuo kitų. Tarkim, kad ir lėktuvai su napalmu... Visa kita - kaip diena nuo nakties.
Istorija apie Japonijos abiturientus, kurią pasakoja vienas iš jų, liežuviu tuščiai (kitiems, ne skaitytojui) daug ir gerai malantis apie temas kurių nesupranta - Kensukė Jadzakis. Ignoruojant keiksmus ir slengą/žargoną`, priminė kažkada matytą filmą "Aoi Haru" (Blue Spring / Mėlynasis Pavasaris ar kažkaip pan.). Sklando tokios nihilistinės nuotaikos ir tik Keno gebėjimas įsivelti ir išlįsti iš bėdos skaidrina nuotaiką. Tarkim, kad patiktų panelėms, jis skaito eilėraščius. Būtų pusė velnio, bet jo nužiūrėtąjai patinka maišininkai. Tad, prisiskaitęs nesąmonių, įkalba bičiulius užbarikaduoti mokyklą kažkokio protesto vardan, kaip, kad tada buvo populiaru daryti. Tuo metu toks elgesys galėjo susilaukti labai žiaurių pasekmių. Tačiau viską įveikė humoras.
Labai patiko man ta mokytojų valdžia. Mokykloje esi "kietas" ne dėl automobilio, rūkymo ar to, kad dėvi aukštakulnius dar į gimnazines klases neperėjus, o dėl gerų pažymių. Mokytojas - draugas ir autoritetas, baisi galia virš galvos, kurios nenori nuvilti ne tik dėl galimos bausmės, bet ir dėl nepakeliamos gėdos, kad nuvylei tą autoritetą. Keistumas knygoj buvo tik tas, kad persistengta verčiant ir redaguojant. Tarkim, jei mergina pavadinama Angelu, tai toliau sakiny nusakant jos veiksmus ar išvaizdą bus vartojami vyr. giminės žodžiai, lyg toks gražus epitetas būtų jai lytį pakeitęs. Bet šiaip jau skaitosi lengvai, tik kad duot galiu tik 6/10. Buvo įdomu ir verta paskaityti, bet ne tiek...
