Kerri Maniscalco - Hunting Prince Dracula | Medžiojant Princą Drakulą

Labai laukiau Kerri Maniscalco knygos "Medžiojant Princą Draculą" (Hunting Prince Dracula; Stalking Jack The Ripper 2; ISBN 031655166X 434p.; Goodreads), turbūt dėl akivaizdžių priežasčių. Ir nors knyga buvo tikrai nebloga, o kaip detektyvas su žmogžudystėmis, tai net ir tikrai gera, unikali, gražiai papasakota iš tų laikų (laikų kai po Angliją valkiojosi princas Drakula, Šerlokas Holmsas, Džekas Skerdikas...), man vis tiek šiek tiek nesmagu. Tai greičiausia dėl blogų priežasčių, nes knyga, kaip ir sakiau, yra detektyvas su žmogžudystėmis, ir jau po pirmos knygos buvo aišku, kad čia nebus einama antgamtiniais keliais, bet aš štai vis tiek nusivyliau, mat Drakulos, to tikrojo Vlado Smeigiko, nebuvo.

Audrey Rose atvyko į Rumuniją studijuoti teisminės medicinos vienoje iš Drakulos pilių. Bet vos įžengus į Rumuniją - aplink ėmė dėtis keisti dalykai. Nuo kaulų, prie vilkų, prie keistų žmonių, iki dar keistesnių mirčių. Ten kažkas mirė, lyg pribaigtas vampyro. Šen mirė kitas, lyg nužudytas vampyrų medžiotojo. Giliai kapstytis nereikėjo, kad sužinotų, jog žudomi žmonės yra vienaip ar kitaip kilę iš tos pačios linijos, kaip ir pats Drakula. Atrodo, jog kažkas ne tik valo Drakulos liniją nuo jiems nepriimtino, žemesnio luomo, bet dar ir bando tai apipinti vampyrų mitu.

Ši Drakulos pilis saugo daugiau nei mirusius studentams nagrinėti. Čia pilna užrakintų kambarių, tamsių tunelių, ir baisių spąstų, per kuriuos Audrey ne kartą atsiduria ant mirties slenksčio. Tačiau, žinodama, jog jos mylimiausias draugas irgi kilęs iš Drakulų šeimos, ji privalo išsiaiškinti kas čia vyksta, ir kas tai daro, iki kas nors nusprendė, jog ir jis - netinkamas... Kam? Drakulos sostui užimti?

Knyga, kaip ir sakiau, gera, įdomi, smagi, ir Audrey tikrai gerai parašyta. Trūko man Drakulos, bet čia jau tikrai tik mano kaltė. Tad jei norit kažkokio lengvo detektyvo, Maniscalco knygos tinka Spalio mėnesiui pagardinti. Duodu 8/10.

Jeanine Frost - Twice Tempted [2]

Juk nemanėte, kad mesiu Jeanine Frost "Night Prince" seriją, vien dėl to, kad tai - kvailokas romanas? Taip dar nebuvo, ir ten, kur esama Drakulos - turbūt nebus. Tad baigiau skaityti "Twice Tempted" (Night Prince 2; ISBN 0062076108; 360p.; Goodreads), antrą knygą apie žaibus laidančią Leilą, ir ugnimi besimėtantį Vladą Basarabą Drakulą.

Kad ir kaip Leila mylėtų Vladą ir jo žmones, jo elgesys ją tiesiog erzina, ir kuo toliau, tuo labiau. Jis dingsta be žinios, nepranešęs nei kur, nei dėl ko, nei kada. Elgiasi šaltokai. Verčia, nors netiesiogiai, ją prisitaikyti prie vampyriško gyvenimo ritmo. Paskutinis lašas buvo jo sukeltas vakarėlis. Jos sesuo, o ir ji pati, manė jog štai, viskas, jis - pasipirš. Tamsos princas ją ves. O jis, vietoje to, prie visų savo kolegų ir pavaldinių, pasiūlo jai nemirtingumą... Leila, negailėdama žodžių, tuoj pat nutraukia su juo visus santykius, to pasekoje gal būt pažemindama princą jo pavaldinių akyse, ir išsinešdina iš jo namų. Ir jei tai atrodė labai blogai, tai tik palaukite, kol Leila sužinos, jog į akiratį grįžo Vlado buvusioji...

Neužilgo po visos tos dramos įvyksta sprogimas, kuriame Leila vos nežūva. Akivaizdu, jog tas, kas jį sukėlė, norėjo, kad iš jos liktų kuo mažiau. Vietoje to, vietoje Leilos, mirė keli jos draugai, nekalti žmonės. Kas gi norėtų ją šitaip pražudyti? Na, sąrašas nebe toks ir trumpas. Į jį galima pridėti ir neseniai įskaudintą vampyrų princą. Tą patį, kurio veide nebuvo jokio gailesčio, ar net nuostabos, kai jam pranešė apie jos tariamą mirtį. Visa laimė, kad Vlado dešinioji ranka yra pasiryžęs ją saugoti ir ginti, net ir nuo paties Vlado.

Žinot, o man visai patiko. Gal ne visa ta drama "kodėl tu man nepasipiršai" ir "kodėl tau negaila, kad aš - tariamai numiriau". Bet ta kita drama, apie Vlado buvusiąją. Įdomi persona. Pasirodo šiame pasaulyje esama ne tik vampyrų, bet ir rimtų raganų, stiprių kerų, ir dar galai žino ko. Galiu duoti jau visus 8/10, užsitarnauti ir stiprūs.

Jessica Day George - Silver in the Blood

Kartais tiesiog knygyne į knygų paieškos skiltį rašau "Dracula" ir žiūriu ką išmes. Šį kartą tai buvo Jessica Day George knyga "Silver in the Blood" (ISBN 1619634317; 358p.; Goodreads). Ir tai turbūt keisčiausia Drakulos giminės knyga kokią kada skaičiau. Čia, turint omeny, kad skaičiau vieną, kur Drakula nemirtingu tapo dėl fėjų kraujo.

Dacia ir Lou - jaunos New York'o visuomenės merginos, savo 17-mečio proga gauna vykti į Rumuniją, aplankyti paslaptingesnės šeimos dalies ir, pageidautina, susirasti vyrų. Vos priartėjus prie šalies ima dėtis keisti dalykai. Traukinio kelionę apsunkina šalia jo bėgantys vilkai. Tai šen, tai ten šmėsteli keistos figūros, keisti vyriškiai, ir jų joms duoti epitetai: Nagai, Sparnai, Dūmai. Ir jų palydovai elgiasi vis nesuprantamiau.

Ir tai dar toli gražu ne viskas. Šalyje, kuri kažkada buvo paties Vlado Drakulos namais (na...) jų labai laukiama. Vieną jų nori vesti pats princas, nors princas jis tik formaliai. Tik ar jos čia norės pasilikti ir priimti visą tą paveldą - dar neaišku.

Knyga - neįdomi. Lyg koks Caraval, tik su Drakulos giminės linija. Jau seniai knyga apie Drakulą taip prastai nesiskaitė. O ir paties Drakulos čia - nėra. Duodu kokius 6/10, negaliu daugiau, bet gal nereikia ir mažiau.

Jeaniene Frost - Once Burned [1]

Ech, gerai. Prisipažystu. Skaitau beveik bet ką su Drakula. Net ir tokius abejotinus romanus, kaip Jeaniene Frost "Once Burned" (Night Prince 1; ISBN 006178320X; 346p.; Goodreads). Nebuvo blogas, ne. Bet jau toks... Nežinau net. Toks tikras pigus romanas, žinot? Istorija gal kiek geresnė, nei tų, kur pas mus papigiam žurnalų stenduose būdavo, bet jau tinka į draugiją Jude Deveraux ir Noros Roberts pavieniems knygoms. Bet, ei, vampyrai! Drakula!

Po baisios tragedijos vaikystėje, Leilos kūną vagoja randas, ir ji pumpuoja kuo rimčiausią elektrą. Norėdama nepribaigti žmogaus, ji turi pirmiausia išsikrauti į kokį nors žaibolaidį. O ir tada, palietusi asmenį ji pamato jų baisiausią nuodėmę, ar netgi ateitį, kas - toli gražu ne visada smagu. Ir galiausia įvelia ją į gan rimtą bėdą. Įspėjusi vieną moterį apie jos vaikino planus ją nužudyti, ji ne už ilgo pagrobiama trijų vampyrų, kurie priverčia ją surasti ne bet ką, o patį tamsos princą Drakulą. Bėda tik ta, kad kai ji savo galvoje rado ir pamatė jį, jis irgi ją pamatė. Leilai belieka skubiai apsispręsti su kuriais vampyrais ji turi daugiau šansų išgyventi.

Tokia tad ir istorija. Leila įsivelia į Vlado Drakulos politines galios intrigas, vampyrų karą. Skaitant nenumiriau, tad manau knyga nėra tokia ir bloga. Ką jau ten, aš ir kitas paskaitysiu, nors gera šios pavadinti irgi negaliu. Duosiu 6/10, ypač už kelis labai gerus juokus, ir pažiūrėsiu, kaip ten toliau. Vampyrai pavaizduoti gan įdomiai, iš Drakulos irgi didelės bėdos nepadarė, ir netgi, atrodo, bent kažkiek pasidomėjo juo, prieš rašant.

Patrick Sheane Duncan - Dracula Vs. Hitler

Oi, nuostabi diena! Labai mėgstu istorijas apie Drakulą, ir visada noriu daugiau gerų. Patrick Sheane Duncan knygos "Dracula vs. Hitler" (Drakula prieš Hitlerį, ISBN 1942645082; 441p.; Goodreads) nepastebėti neįmanoma. Tad pamačiau, pagriebiau, perskaičiau! Manau ji patiktų visiems Van Helsingo filmo, Hellsing mangos (ar anime/ova), ir kitų veiksmo filmų su Drakula mylėtojams.

Monstrai žmonių formoje, naciai, sistemingai okupuoja Europą. Tos pačios taktikos, tie patys alternatyvūs faktai apie rasės grynumo svarbą. Jų brutalumui nėra lygių, ir nepanašu, kad partizanai, vedami ne ko kito, kaip Abrahamo Van Helsingo, ir jo dukros - Liusilės, pavadintos tragiškos herojės vardu, sugebės atsilaikyti. Tad Van Helsingui belieka apsispręsti...

Kažkada, jis, ir keli drąsūs vyriškiai, sumedžiojo ir įveikė Drakulą. Padaro nužudyti jiems nepavyko, bet tai žino toli gražu ne visi. Ir nors Helsingo mintys dažnai sukosi apie tą sarkofagą su nemirtinguoju, jis mąstė apie eksperimentus, tyrimus. Dievaži, nesitikėjo stovėsiąs virš princo, ketindamas jį prikelti, su viltimi, kad Vladas Smeigikas panorės dar kartą ginti savo šalį nuo įsibrovėlių, ir tuo pačiu padės jiems sunaikinti Reichą.

Knyga tikrai labai nebloga, juokai - vietoje ir laiku, daug veiksmo, ir neužsistovinti istorija. Drakula parašytas gerai, o kiti herojai - mažų mažiausia - logiški. Galiu ramiai duot 10/10, ir viliuosi įsitaisyti ir fizinę kopiją, mat šią tikrai verta turėti.

Drakula

Penkta mano turima Bram Stoker'io "Drakula" kopija.

Konstantinos - Vampires: The Occult Truth

Right. Taigi. Niekad ankščiau apie šį autorių negirdėjau, bet mėgstu mitus, legendas ir okultines istorijas (jei taip galima pavadinti, kažkaip neskamba "okultinės istorijos"). Taip pat kolekcionuoju visas įmanomas knygas su Drakula, preferably tuo istoriniu Vladu Drakulea (Bram Stoker'io "Drakula" turiu keturias kopijas. Jei kas turit dar kokią nebereikalingą - galit padovanoti. Neturimų turbūt tik nelabai rasis, nebent ta graži raudona, Obuolio perleista, kurios niekaip nerandu...) ir, kad jau jis toks dažnas svečias medijoje apie vampyrus, fikcinėje ir kitokioje, pasiėmiau ir šią knygą. Radau ją Car Boot turguje, kažkada, Anglijoje, iš to paties žmogaus pamenu dvi knygas apie vilkolakius pirkau, šią ir dar kažką minėtino, tik pamiršau ką. O knyga yra Konstantinos "Vampires: The Occult Truth" (ISBN 1567183808; 208p., Goodreads), vampyrų tyrimas.

"Asasabonsam, a monster described as having ferocious iron teeth." 27p.

  Knyga padalinta į daug dalių, kiekviena iš jų - su trumpu, bet kartais erzinančiu pristatymu. Žinot tą tokį "toliau pasakosiu apie tai tai ir taip, kaip vyksta tai ir tai." Na tai tiesiog pasakok, o ne pasakok, kaip pasakosi. Bet tai nesvarbu. Svarbu kad viskas buvo tikslinga ir įdomu. Skeptikas galėjo likti skeptiku, tikintysis galėjo linksėti galvą ir aiškinti, jog taip ir žinojo. Viskas pradedama vampyrų tipais, kokie jie galimi, mirtingi ar nemirtingi, geria kraują ar traukia energiją ir panašiai. Tada - išlikę pavadinimai tų, kuriuos žmonės laikė vampyrais, tame tarpe paminėta ir Lilita, kas mane labai prajuokino. Nežinojau, jog ji kilus iš tokio paprasto mito, menkai tesusijusio su vampyrais ar sukubais. Istoriniai personažai, kuriuos visi turbūt girdėjo buvus vampyrais buvo ta dalis, kurios laukiau. Taip, buvo ir Vladas Drakula. Ir, mano džiaugsmui, faktai su anekdotais nemaišyti. Už tai duodu pliusą, kurį noriu ir atimti. O atimti noriu už tai, kad ieškodamas galimų tikrų vampyrų jis parašė į žurnalą, kurio pavadinime esama žodžio "fang" (iltis). Tai - alternatyvus žurnalas, alternatyviems žmonėms, gotams, pankams, panašiai. Matot kur lenkiu? Na kas gi ieško vampyro kapinėse, kai jiems būtų visas mūsų naktinis gyvenimas, klubai, barai - atviri, pilni žmonių, kurie vampyrais senais nebetiki, tad neturi ir ko bijoti?
  Apie energetinius vampyrus nekalbėsiu, nes ta tema man begalo neįdomi, bet kam įdomu, tai ten buvo daug geros informacijos, rekomenduoju. O knygai duosiu solidų 8/10, mat tas vampyrų ieškojimas tarp tų, kurie vampyrais žavisi... et, na.

Timothy E. Rodrigue - Vlad Dragwlya; Son of the Dragon

  Sakiau ar nesakiau jau nepamenu, bet iš UK grįžau su dar viena knyga apie Drakulą. Šį kart nei girdėta nei regėta Timothy E. Rodrigue "Vlad Dragwlya: Son of the Dragon" (ISBN 0615448836; 346p.), kurią radau "second-hand" knygų parduotuvėje.
  Humphreys jau turbūt man niekas neperspjaus, tad belieka kažkaip kitaip vertint tų pačių temų knygas. Istorija - paremta istorija. Jauniausi Vlado Drakulo sūnūs, Vladas ir Radu atiduodami sultonui Muradui, kaip užstatas - senasis Drakonas nesiims jokių veiksmų prieš Turkus ar Osmanų Imperiją, net jei kiti krikščionys jį spaus stoti į kovą. Vienas iš tokių krikščioniškų didvyrių buvo Baltasis Riteris, Hunedora (rašėsi ne taip, bet...). Jis pasiryžęs ir pats vienas sudoroti turkus, tad tokia jėga kaip Drakulesčiai - labai maišosi po kojomis. Sukiršinęs bajorus - jų rankomis jis nusikratė Vlado vyriausiu sūnumi Mirča (Mircea) ir berniukų tėvu. Valachijos (dabartinė Rumunija) sostas liko tuščias, bet neilgam...
  Istorija įsivažiuoja būtent žuvus dviem vyriausiems Drakuloms, kai Vladui grąžinama teisė į laisvę (Radu ir toliau lieka pas turkus, šį kartą - savo laisva valia, kaip Murado sūnaus Mehmedo meilužis), nes net laisvas princas - dar ne visai princas. Kad atsiimtų savo sostą teks daug ir sunkiai kovoti, o po to, kad tą sostą išsaugoti - kovoti dvigubai tiek.
  Sudėliota viskas chronologiškai ir labai tikslingai, tačiau nuo to istorija tik šokčiojo ir mėtėsi. Tikrai įdomu buvo tik paskutinį ketvirtį skaityt, mat toje vietoje visi autoriai turi apsispręsti kas toks Vladas Drakula Smeigikas jų akyse iš tiesų buvo - vampyras, demonas, sadistas be sau lygių, ar genialus strategas, kuris tiesiog buvo rakštimi minkštojoje pernelyg dideliam kiekiui tų, kurie tenorėjo turto. Knygai duosiu 8/10, nes mažiau duoti kažkaip negražu - visgi žmogus nudirbo nemažai ir bet ko nepripaistė. O daugiau duoti irgi negaliu, mat persistengė ir įvėlė ne vieną nepagrįstą legendą, bei per staigiai nukirto tam tikrus istorijos išsišakojimus. Bet bendrai imant, knyga man patiko.

Enid A. Goldberg & Norman Itzkowitz - Vlad the Impaler: The real count Dracula

  Kas dar nežino, tai aš renku visokias knygas apie Drakulą ir Ramzį Trečiajį, nors apie pastarąjį - ne su tokiu užsidegimu. Nusipirkau šią knygutę senokai, bet istorinę-biografinę Enid A. Goldberg ir Norman Itzkowitz knygą apie Vladą Drakulą "Vlad the Impaler: The Real Count Dracula" (Vladas Smeigikas: Tikrasis Grafas Drakula; A wicked history; "Scholastic" 2008; ISBN 0531125998; 128p.) perskaičiau tik dabar. Viršelis klykia "Vicious" (žiaurus), tad gero ir nesitikėjau.
  Knyga - plonytė, pilna iliustracijų, parašyta stambiu šriftu, prisėdai ir per valandą neliko, bet aš labai daug žymėjausi ir tikrinau, tai prireikė trijų dienų. Daug svarbių faktų - nepaminėti. Pasakyta "išdavė" ar "nesilaikė pažado", ar net "nužudė", o nei kaip, nei kas, nei kodėl - nepaminėta. Žodžiu - buvo žiaurus žudikas, nes buvo žiaurus žudikas, nesigilinkim. Man tai buvo pats didžiausias knygelės minusas, mat tik retuose intarpuose minima daugiau nei priešų propaganda, anekdotai ir "anot legendos". Kita vertus, buvo įdomu paskaityti ko gi mus moko. O moko mus, kad Drakula buvo Stalinas ir Hitleris. Tik, tada kyla klausimas, kodėl Rumunai, Bulgarai ir kai kurie aplink juos, jį mini su žodžiais "jis darė, ką reikėjo daryti".
  Taigi, kažkur prie galo mums lepteli, kad Vladas gynė Europą nuo turkų, kol anie stebėjo - kieno sostas atsilaisvins, kad užėmus, bet iš kart po to primena, jog jis nužudė mažiausiai 40,000 žmonių. Kitaip tariant, kaip istorinė-biografinė knygelė, ši verta gal kokių keturių iš dešimties, su sąlyga, kad netingėsi pasitikslint kiekvieno fakto, bei kas kart perskaitęs apie "bėgo, žudė, norėjo būt princu, žudė, bėgo" - klausi "kodėl?". Tačiau, iliustracijų čia tikrai daug, o kai kurie faktai - labai naudingi ir tikslūs, t.y. daugiausia tai datos, gimimo data, užėmimo data, perėmimo data, pergalės data ir taip toliau. Tad sudėjus minusus ir pliusus, duosiu knygelei 6/10, kad sąžiningai galėčiau pasakyti, jog išlaikiau nešališkumą.

Prie progos, pranešiu, kad nuo kovo 6d, t.y. rytojaus, manęs Lietuvoje nebus iki balandžio 1d., skaitysiu Anne Rice "Body Thief", serijoje tai knyga iš kart po Vampyrų Karalienės, tad tikiuosi išvers ją mums greitai ir galėsit papasakot man ir savo įspūdžius. Bėda tik ta, jog nežinau ar galėsiu ją aprašyti per tą laiką, kurį leisiu Anglijoje (įsivaizduokit sau, atostogos! Man!), tad belieka viltis, jog Nosferatu, being me, mokės to hook up. 

Robert Lory - Atgijęs Drakula [#1]

  Sunku buvo bibliotekoj man Drakulos knygas susimedžioti, bet galiausiai gavau ir Robert Lory knygą "Atgijęs Drakula" (Dracula Returns; "Europa" 1993; ISBN 9986-436-02-8; 109p.). Prasto formato, redagavimo ir vertimo stiliaus knyga, bet istorija vis vien neprasta.
  Kažin koks profesorius "Ksanderis" (invalido vežimėlyje, su telekinetėmis galiomis) sugebėjo pažaboti Kunigaikštį Drakulą. Tam pasitelkė įtaisą su smaigaliu kuolo, kuriuo anas buvo nugalėtas. Nereikia būt Šerloku, jog nuspėtum - Drakula dėl to nėra itin patenkintas (juoba, kad jo veiksmus kontroliuoja tas profesorius, o ne žavi moteriškė Integra). Tad atsiradus galimybei ką nors pakeisti, jis tuoj pat jos griebiasi...
  Į jų bendrą buveinę atvyksta profesoriaus dukterėčia ir puola prašyti išlaisvinti jos draugą iš kalėjimo. Ji prisiekinėja - jis nekaltas. Bet to įrodymų nėra, tad Drakula pasiūlo profesoriui žaidimą - įrodykit, kad vaikinas nekaltas, ir aš gražiai elgsiuos pusmetį. Neįrodysit... Na, tada jau ir pakalbėsim.
  Jei ne bjaurus teksto formatas, tai knyga būtų buvusi tikrai šauni, paprasta ir pakankamai įdomi, kad susiskaitytų vienu prisėdimu. Bet reikalą man gadino krūva neteisingų žodžių formų, kurios keitė net sakinio reikšmes ir vietomis tekstą darė nesuprantamą be konteksto nagrinėjimo. Tiems, kas galit ir norit, siūlau verčiau imti anglišką originalą. O istorijai tai duosiu 8/10, visgi man patiko.

Drakulos

Karen Essex - Dracula in Love

  Daugeliu aspektų Karen Essex knyga „Dracula In Love“ („Anchor Books“ 2010; ISBN 978-0-7679-3122-9; 327p.) atrodė kur kas įtikinamesnė nei perdėtai kraštutinumais persunkta Stokerio knyga. Neskaičius Drakulos beabejo sunku būtų nemirti iš nuobodulio, bet tiems kas nesimpatizavo nei Saulėlydžiui, nei gal būt Sukės Stekhaus istorijai – daug lengviau irgi nepasirodys. Taip jau išėjo, kad ši knyga vampyrus vaizduoja iš tikrai siutinančios pozicijos, vienaip ar kitaip panašios į tas dvi ankščiau minėtas istorijas apie Belą ir Sukę, bet jei pasakysiu kaip, tai mano nosferatų ratas tikrai spjaus į šią knygą, o aš manau, kad jie turėtų patys nuspręsti ar nori paskaityti ar ne, iš kalbų be rimtų istorijos detalių atskleidimo.

  „The Truth is, we must fear monsters less and be warier of our own kind.“ 2p. [„Tiesa ta, kad turėtumėme mažiau bijoti tų kuriuos vadiname monstrais, ir akyliau stebėti žmones.“]

  Istorijos mintis perša, kad tarkim tie energetiniai vampyrai – yra ne ką ne mažiau tikri VAMPYRAI, nei tie kurie iltim kanda į kaklą ir čiulpia kraują. Mat vampyrai minta bet kokia energija, o jos kraujyje tiesiog labai sočiai, tad – kaip ir lengviausias kelias pasisotinti. Bėda ta, kad jei esi energetinis vampyras, greičiausia tie kurių palikuonimi esi, buvo susiję su kažkokiomis ten airiškomis dievybėmis. Jei esat domėjęsi airių mitais, tuomet jau matot kodėl paminėjau Sukę Stekhaus ir kuo man tai priminė Saulėlydį.

  Čia – dar viena Drakulos versija iš Minos perspektyvos. Viktorijos laikų moteris, Mina, tiki, kad protas jai, kaip moteriai – nieko nevertas ir visai nereikalingas, nes jos ateitis priklausys nuo gero vyro, kuris ja ir rūpinsis, kol ji vaikus gimdys ir namus prižiūrės. Nenuostabu, kad kitaip mąstančios tokioj „moteris yra jautriausias iš visų gyvūnų“ visuomenėje – tuoj pat atsiduria „psichūškėse“, kur jas išnaudoja darbui ir eksperimentams, ieškodami kaip pagydyti erotomaniją, isteriją ir kaip tas moteriškes, kurios per daug knygų prisiskaitė, grąžinti į doros kelią, prie mezginio ir puodo. Taigi, Džonatanas Harkeris, neištikimas vyras – vargšelis, kurį suviliojo šetonės. O Mina Harker, kurią dar pirmuose puslapiuose su vienu konkrečiu tikslu užgula girtas prievartautojas, dar prieš klykt pradėdama tuo tarpu galvoja, ką apie ją žmonės pagalvos ir kaip jos vargšas Džonatanas ja amžiams nusivils. Atrodytų viską pataisyti gali Drakula, kuris šioje knygoje vėl gi neatitinka Vlado Smeigiko, nors autorė ir krykštavo, kokie stebuklingi buvo jos paskrebinimai, kai parašius vieną dalyką, vėliau pasidomėdavo juo (taip, pirma rašė, o tada domėjosi), ir paaiškėdavo, jog būtent taip ir buvo. Ir nors jis čia buvo mano supratimu sveikiausio proto asmuo, su kantrybės limitu, vis vien jo, kaip vampyro vizija buvo gerokai sumenkinta. Tų pačių airiškų mitų apie... Tam tikras mitines būtybes. Kurios su vampyrais niekaip nesisieja, ir susisiejo tik autorės dėka.

  Jei knyga būtų buvusi tiesiog apie kažkokią Viktorijos laikų moteriškę, kuri sutiko savo supernatural-princą – istorija būtų buvusi gera. Paprastas romanas su antgamtiniais elementais. Bet kai viskas pakrypo taip kaip pakrypo, kai net įdomiai aprašomi kankinimai psichiatrinėje ligoninėje nesugebėjo nustelbti Minos stuburo stoką, bei to fakto, jog autorės supratimu – ištikimybė neegzistuoja, manau tegaliu tada duot, na, 3/10. Tereikia vieno gerai sukurto ar perkurto personažo, kad pamiltum visą knygą. Idėja buvo įdomi, tikrai labai įdomi, bet subliuško. 

Kim Newman - Anno Dracula 3: Dracula Cha Cha Cha

  Tik pasidžiaugiau, kad gerb. ponas Kim Newman sugebėjo parašyti knygą nepildamas visų garsių vardų kuriuos tik prisiminė, ir štai „Anno Dracula 3: Dracula Cha Cha Cha“ („Titan Books“ 2012; ISBN 9780857680853; 480p.) jis vėl išdėjo ilgiausius, po pastraipą ir dvi apimančius sąrašus rašytojų, knygų herojų, aktorių ir taip toliau. Ši knyga mane gerokai nuvylė.

  Kaip visada knyga susideda iš dviejų istorijų. Pirmoji, su užnugaryj vis grojančia „Dracula Cha Cha Cha“ mus atskraidina į Romą, kur Keitė Ryd, ar Kate Reed, kaip jums priimtiniau, toji garsioji Minos Harker draugė žurnalistė, įsivelia į dar vieną nuotykį. Kaip ir praeitoje knygoje, nuo jos labai daug priklauso, o tuo pačiu – ji visiškai nereikšminga persona, kuri tik šiaip prikibo norėdama išsiaiškinti, kas gi žudo Senuosius Vampyrus Romoje, mat viena tokia vampžudystė įvyko prieš pat jos akis. O ji gyva liko tik dėka savo menko amželio. Ir nors jos protas aštrus, tokio įspūdžio kokį paliko praeitoje knygoje pakartoti nebesugebėjo. Iš tiesų tai, nebeliko beveik nė vieno įdomaus herojaus – visi išmirė arba buvo išžudyti, arba pasitraukė iš akiračio – kodėl? Na o kas ten supaisys. Beliko tenkintis trimis moteriškėmis, kurios ir perima vairą į savo rankas – tai ta Kate Reed, Genevieve Deudonne ar kaip ten jos gražioji pavardė ir tąja Penelope ar Pamela, kuri ten iš jų su Charles susižadėjus buvo... Visas veiksmas sukasi apie jas ir tik vėliau į knygą ima aiškėti, kad visos trys vienaip ar kitaip prisidėjo prie to Senovinio Troškulio egzistuojančio Romoje. Tokio, kokį gali patenkinti tik labai senas kraujas.

  Skamba gražiai, bet man pasirodė ištempta. Ir nepatiko, baisiausiai, siaubingiausiai nepatiko vienas konkretus kadras susijęs su vienu iš pagrindinių herojų. Lyg autorius pūtė burbulą, norėdamas jo sprogimu skaitytoją apkurtint, bet išėjo šnipštas, mat burbulas šone pratrūko ir išleido orą su vos juntamu kvėptelėjimu. Pats sau autorius įkišo pagalį į ratus, mat dar bus ketvirta knyga, tad čia jau nei trilogija nepavadinsi, nei kokia nors serija, mat serijos pagrindas ką tik buvo užtiestas kilimu. Žinot, žiūriu kiek jau prirašiau ir darau išvadą – Newman verčia mane ieškoti ilgiausių kelių per aplinkui, kad galėčiau išreikšt nepasitenkinimą ir neišpilt ko ji pridirbo. Galvoj tokia pseudo-filosofinė diskusija vyksta, kodėl gi jis pasirinko tokį kelią? Juk pirmą knygą visi ėmė dėl labai konkrečių priežasčių ir tik nedaugelis turbūt pagriebė šiaip sau. O jis visas tas pirminės priežastis, kodėl knygos buvo Vandenių, Drakulos, Stimpanko, Viktorijos laikų ir taip toliau, mylėtojų rankose – vis po vieną, po vieną atiminėja. Ketvirta knyga vadinsis „Johnny Alucard“. O jau šioje knygoje bent penki Alukardai prabėgo, tad nebesigundau idėja pamatyt Drakulą prirūkytoj kabareto salėj, stebintį dainuojančias lėlytes.

  Tiek tos. Eikim prie antros knygos dalies. Ši istorija, grubiai imant, apie vampyrus kaip žaliasis Šrekas iš ketvirto filmo – tokius, kurie nori vėl būti pabaisomis, kurių bijoma sutikti tamsoje. Tas aišku sukelia britų pasipiktinimą (ir ne tik jų), ir šiltieji stoja prieš kraujasiurbius. Irgi, baisiausiai tempiama guma. Kai vampyrė verčiama maitintis (mat esama tokių, kurie žūt-būt vengia žmogaus kraujo), tai kaip kokie Dragon Ball Z ar Naruto anime – užtęsiami iki kelių lapų, t.y. kelių sekundžių veiksmas – per keletą serijų.

  Tad galiausiai, su skaudančia širdim duosiu vos 5/10, mat visgi knyga savaip unikali, tad mažiau duoti jau sąžinė neleistų, be to, buvo ir gero veiksmo, buvo ir įdomių netikėtumų, o ir tos ankščiau trys minėtos moterėlės-vampyrės – irgi, neblogos personažės, su įdomiomis istorijomis.

Kim Newman - Anno Dracula II - The Bloody Red Baron

 

 Antroji Kim Newman Anno Dracula knyga „Anno Dracula: The Bloody Red Baron“ (Kruvinasis Raudonasis Baronas; „Titan Books“ 2012p. ISBN: 978085 7680846; 586p.) buvo įdomesnė nei pirmtakė. Tęsiant tradiciją, knyga turi dvi istorijas. Viena apie Raudonąjį Baroną, kita „vampire romance“, apie vampyrę Genevive. Pastaroji istorija pateikta kaip klišinis detektyvas, bet labai smagus.

  „The presence of the warlord was overpowering and did not fade fast.“ 101p.

  Taip tad, nežinau nė kur pradėti. Šį kartą veiksmas vyksta pačiam karo sukuryj, su šauniaisiais vokiečių ir britų pilotais. Edgaras Alanas Poe pasiunčiamas iš žydų geto į vokiečių užimtą tvirtovę, parašyti Raudonojo Barono biografijos. Netyčiom susidūręs su Drakula – vos neišvirsta iš koto. O kur dar monstrai kuriuos jis randa tvirtovėje... Pats Drakula bando padėti vokiečiams, tačiau gale labai aiškiai justi, jog jie jam kiek pabodo, jog tai ne tokie kariūnai, prie kokių jis pratęs ir jam nusibodo žaisti. Nereikalingus jis tiesiog pasiūs į mirtį, kas mane gerokai suintrigavo – tie vyrai buvo gan svarbūs, o jis visus juos subruko vienon vieton ir paleido tiesiai mirčiai į nasrus. Žinojo, kad tai bus mirtis, mat jo paties  ten nė nebuvo.

  Diogenes klubas irgi įsivelia į šias intrigas, bet ir juos pačius gerokai pataršo. Organizacija patiria šoka, kai iš žaidimo išmetami keli itin svarbūs jos nariai. Vienas vaikinukas – naujas, bet apie jį ir Kate Reed (Minos Harker draugė – žurnalistė) sukasi didžioji dalis istorijos. Ji – susiduria su moralinėmis problemomis, ją apgavo, ja pasinaudojo, o juk ji – vampyrė, taip neturėtų būti. Na o tas vaikinukas – per plauką išvengęs mirties ir tuo pažeminęs Raudonąjį Baroną – užsibrėžia pats jį nudobti. Bet kad nudėtum monstrą, kartais reikia tapti monstru...

  Kita „didžioji dalis“ istorijos sukasi apie vokiečių pilotus ir bioinžineriją su vampyrais. Juos pumpuoja kitos kraujo linijos krauju, juos moko keisti formas, juos verčia vis galingesniais ginklais. Tik ar įmanoma sukurti tobulą ginklą, kai protas išlieka žmogaus? Ši istorijos dalis irgi labai įdomi, iš arčiau susipažįstame su Manfredu ar kaip jį ten, Raudonuoju Baronu, jis tikrai gerai pateikiamas, gąsdinantis personažas šaltame kevale, kurį Edgaras Poe subtiliai bando praskelti – juk reikia parašyti biografiją, kurią skaitys ir neužmigs. Poe kalba visada labai išraiškinga, jis įdomiausiai reaguoja į vampyrus ir geriausiai jaučia kuris koks, tad jo dėka aiškiau suprantame visą būrį mulkių.

  Bendrai imant šią istoriją – ji apie vieną iš Pasaulinių Karų, apie pilotus, kuriuos vadino Oro Riteriais, ir apie tai, kas vyksta karo užkulisiuose. Kaip karo brolis laukia sugrįžtančio, o sveikam protui palaikyti – klausomasi vis tos pačios, vienintelės sveikos išlikusios plokštelės su vienintele daina...

  Antroji istorija vadinasi „Vampire Romance“, ir ji tiesiog žavi. Tai tarsi koks Manga ir Holmso detektyvų mišinukas. Nors pagrindiniais herojais tampa Diogenes klubo narys ir Genevive, bet veiksmas daug reikšmingesnis jaunosios „Šiltosios“ (gyvos) Lidijos perspektyvoje. Ji – penkiolikametė, idealizuojanti vampyrus, ryjanti romanus apie juos ir svajojanti, kaip toks vienas gražuolis kada ją pagrobs ir pavers amžina savo nuotaka. Ir štai, o stebukle, jos teta Agata ruošia susirinkimą, kuriame susirinks senųjų vampyrų grietinėlė, kad nuspręstų, kas taps visų vampyrų karaliumi, arba – Kačių Karaliumi. Lidija stebi juos ir su vaikišku naivumu bodisi juodaode Kleopatra, dviem japonų vampyrais ir kitais jai netinkamais kandidatais. Ir tik norėdama praktikos ji užkalbina tūkstančio metų senumo vampyrę trylikametės kūne, Nezumi. Ji nė neįtarė kokių nuotykių juodvi patirs. Mat kai prasideda liūtis (ir klišinis detektyvas), dvaras atkertamas nuo išorinio pasaulio, elektra „streikuoja“, telefonai neveikia, kartą dingsta šviesa ir – dievai! – lavonas. Suaugusieji vampyrai tuoj pat puola narplioti šios bylos savais būdais, o „ne-suaugusieji“ – savais. Buvo ir juokinga ir labai įdomu, manau tokį filmą tikrai pažiūrėčiau, kaip mažametė Nezumi švaistosi katana, o trapioji „šiltoji“ Lidija tylutėliai atrakina spynas plaukų segtuku. Abi su savo vaikiškom problemom, tad pamažu viena kitą labai gražiai papildo.

  Beje, ši istorija prasideda kirpyklos scena, kai Genevive eina pasikeisti šukuosenos. Pirmą kartą skaičiau tokią sceną ir nenuobodžiavau. Susidarė vaizdas, kad jos ten žūt-būt reikėjo. Sakyčiau Kim Newman jau vien už tai galima pagirti!

  Imant abi istorijas bendrai – pirmoji patiks ne visiems. Nors joje begalės puikių epizodų, bet į galą kam nors vis vien įgrįs ginklai, tankai, šūviai. Antroji nepatiks tai auditorijai, kuriai patiko pirmoji, mat šioje gali įgrysti mano supratimu labai šauniai išlaviruotas mergaitės dūsavimas dėl „gražuolių vampyrų“. Išlaviruotas, nes knygos gale ji paburba parašysianti piktą laišką autorėms, kuriuos juos taip iščiustijo, mat vampyrai, tikrieji – visai ne tokie žavūs ir romantiški. Vertinant abi kartu, drąsiai duosiu 9/10, man tikrai labai patiko. Kliauda tik ta, kad kol kas nejaučiu ryšio su herojais. Taip pasakius, jei katras numirtų, turbūt per daug apie tai nė negalvočiau. O gal jų tiesiog per daug jau iš kart imant, tad žinau, jog vienam dingus – įlys kitas.

  Štai taip užbaigiu šiuos metus. O kitais tikėkimės, bus dar daugiau gerų. To jums ir linkiu. 

Viktor Pelevin - Empire V

Viktor Pelevin knygą „Empire V“ (Ampir „V“; Jotema 2009; ISBN 978-9955-13-201-1; 296p.) galėčiau ir keikti ir bučiuoti. Buvo momentų, kai jau maniau – perskaitysiu ir kišiu kur į toliausią lentynų kampą, kad daugiau nematyčiau, bet kaip dažnai nutinka – kuo tolyn, tuo geryn, viskas darosi aiškiau ir vis įdomiau. Taip ir čia, ta mažytė intrigėlė, gerai išlaikyta iki pat paskutinių poros skyrių, tie keisti herojai su itin aiškiai juntamu rusišku prieskoniu (manau tie, kurie užaugo su Dvylika Kėdžių, Šūriko Nuotykiais, Likimo Ironija ir panašiai – irgi pastebi skirtumą tark humoro ir rusiško humoro, nors tai nedaro nė vieno jų kuo nors blogesniu).

  „Dabar žinau, kad jų [žvaigždžių] dygūs taškeliai – tai skylutės šarvuose, kurie mus saugo nuo negailestingo šviesos okeano.“ 255p.

  Kaip jau galima iš pavadinimo skambesio spėti, tai dar viena knyga apie vampyrus. Jų dar turiu užtektinai, kad ir toliau panervinčiau tuos, kuriems jie jau iki gyvo kaulo įsikirto, deja tik gerb. Grafo Drakulos mažėja spėriai. O šioje knygoje jis paminėtas ir ne kartą, dažnai su komiškais pasisakymais. Bet pradėti reikėtų ne nuo čia, tik bėda – nežinau nuo kur pradėti. Viskas kaip ir aišku – jaunuolis Roma gimė ant griūvančios tarybų sąjungos ir visą savo gyvenimą kažkaip vis bijojo tų vampyrų, labiau nei bet ko kito, bet jei tam ir neturėjo pagrindo, ar bent manė neturįs. Ir čia, vieną dieną, tęsdamas bjaurią egzistenciją, kur net su visais mokslais tesi vertas tik dėžes sandėlyj krauti, jis atsipeikėja pririštas prie gimnastikos sienelės (taip, čia ir aš turėjau šiokių tokių minčių su „kas per... juk tai kaip ir svetainė, salonas, kas per gimnastikos sienelė?“), priešais varno formos kauke prisidengusį vyruką, kuris beria jam jo gyvenimą, mėgindamas ir save ir jį įtikinti – šis egzempliorius tiks tęsti juodo vampyrų darbo.

  Herojus aišku dvejoja, bet pasirinkimo jam nieks neduoda. Čia toks gyvybės ir mirties reikalas, ir ne vampyro ar žmogaus gyvybės, o kažkokios įkalintos, tamsios ir baisios būtybės, tarkim, dieviško prado būtybės. Patiko man susivėlusios Romos/Ramos mintys, jo neišsemiami klausimai, po kurių pačiam norisi paklaust – negali tu tiesiog gyvent ir neklausinėt kodėl gyveni, ar ne? Ir vampyrai čia čiulpia ne vien kraują, bet kol per visas tas filosofines prizmes perpranti tai kas gi toji jų ambrozija „Bablosas“ – knyga pasibaigt spėja. Na o mintis tikrai gera, paaiškina visą tą „varguolis tam ir gimė, kad vargtų“ reiškinį, nors skamba ir labai pesimistiškai. Vampyrų mitas pakoreguotas ir papildytas, bet visam kam yra labai geros priežastys, todėl negaliu pykt taip, kaip pykau ant Twilight autorės. Keistuoliai mokytojai, kurie turi įskiepyti „naujagimiui“ tonas informacijos – pagyvina šiaip jau monotonišką pasakojimą apie diskursus, glamūrus ir kažkokį ten dar velnią. Ir labai nepastebimai įmaišomas vienas didelis nuotykis. Tik vienas. Ir tikrai sunkokai pastebimas, mat informaciją įsisavinti – ne mano minkštam protui, tad vos nepražiopsojau skrydžių ir skraidančių galvų. Va taip tad, įdomi knyga apie kitokius vampyrus, tokius, kurie visai kaip žmonės, mano esą ant pačios piramidės viršūnėlės, hierarchijoj, tiek sudievintoj, jog gali spręsti, ar mano, kad tai jie sprendžia, kam lemta kilti aukščiau, o kas ir liks tik žemės kirminėliu.

  Duosiu knygai 8/10. Taip ir nesupratau iki galo, kame ir kaip ten tas diskursas pas juos pasireiškė, bet kai kurios mintys paliko malonią šilumą kažkur už akių. Vampyrai, nors pateikti kaip iš mito išlindę padarai – neturi ryškaus mitologinio vaizdo, t.y. mano supratimu tie žmogeliai taip ir liko – tik žmogeliai, tiesiog gavo šansą pabūti kažko kito vasalais. O ko, beje, čia jau tikrai baisus ir klaikiai tamsus mitas, man pasirodęs šiurpesniu už bet kokį gerklę plėšiantį ir kraują lakantį vampyrą. Tie padarai minta kur kas reikšmingesniu dalyku...

P.S. nežinau ar pastebėjot, bet kiekviena knyga kažkaip įtakoja mano gebėjimą parašyti atsiliepimą, tad kuo painesnė knyga, kuo giliau reikia žiūrėti, kad surastum tą vieną žodį ar sakinį – tuo labiau priveliu minčių, idėjų ir pan., iki tekstas net man tampa kaži koks apraizgytas kuo nereikia...

Anotacija:  Vienas populiariausių rusų rašytojų V. Pelerinas savo romane „Empire ‚V‘“, pasitelkęs šmaikščią postmodernizmo stilistiką, savaip perrašo ir pritaiko nūdienos realijomis literatūroje žinomą vampyrų temą. Tačiau kitaip negu jo pirmtakai, autorius nesistengia skaitytojo įbauginti – rašytojui daug svarbesni valdžios, viešpatavimo, pinigų, dabartinės socialinės sanklodos, gyvenimo prasmės filosofiniai aspektai. Visa tai perteikiama kaip jauno vaikino Romano Štorkino, keistu likimo įgeidžiu atsidūrusio tarp vampyrų ir tapusio vienu iš jų, patirtis. Už kiek trivialaus ir ciniško požiūrio į esminius žmogaus egzistencijos klausimus čia slypi neramiai pulsuojanti, atsakymų ieškanti postmodernistinės pasaulėjautos dvasia. 

Syrie James - Dracula, My Love

 Manau jau imat pastebėt kuris vampyras man pats mylimiausias? Bet štai, jei ne mano mylima draugė iš Gyvenimas Su Iltimis, šios knygos galėjau dar ilgai nerasti. Knyga toji būtų Syrie James „Dracula, My Love“ (Drakula, mylimasis / Drakula, mano meile; „Avon“ 2010; ISBN 978-06-192303-6). Tai jau trečia knyga, kuri kankino mano juodą širdelę noru pamatyti buvusią Valachiją, dabartinę Rumuniją, Budapeštą, Tirgovištę...

  „Since the moment we met, it has been a test of strength and will to keep my hands and teeth of you;“ 315p.

  Knyga perpasakoja Bram Stoker „Drakulą“ iš Minos Harker perspektyvos. Šį kart Mina nenutyli nieko ir pasakoja atvirai, smerkdama save, ir vis dar kraujuojančia širdimi dėl to kas įvyko.

  Drakula, žavingas vyriškis su šimtmečiais už jo. Aštraus ir išlavinto proto jis galėtų pakerėti turbūt bet kurią moterį, juoba suderinus visa tai su tuo gražuolio veidu. Tačiau jį sudomina viena, pilka pelytė. Mina iki šiol nebuvo sutikus tokio asmens, tad beabejo, lieka suintriguota. O pats Drakula, neskubėdamas moko ją gyventi už siauro ratelio ribų – nebijoti, tvirtai siekti norimų dalykų ir... Na, dar šiokių kitų reikalų, kuriuos Mina paskui „permoko“ savo vyrą, kuris beje, nieko nė neįtaria. Istorija gan žavi, su intriga.

  Smagiai ten viskas rutuliojasi, ne taip sausai, kaip Bramo veikale, bet tiek pat įdomiai, jei ne daugiau. Autorė skyrė daug dėmesio užmirštiems dalykams, pavyzdžiui, Minos tėvų klausimui, Drakulos... sužadėtinėms. Pats Drakula labai šauniai paaiškina kiekvieną savo blogą darbelį, viskam yra paaiškinimas, pateisinimas. Kartais net juokinga būdavo, mat Liusė, išeitų, vos ne verste privertė Tamsos Princą gert jos kraują. O paskui dar ir Minos sūnus, toks nuostabiai nepanašus į tėvą, bet toks labai primenantis patį Drakulą...

  Taip tad, tai dar viena Drakulos versija, bet nė trupučio nenuvylė, netgi mielai dėčiausi prie savo klasikos. Duosiu 10/10 ir dėsiu prie mėgiamiausių knygų, net jei tai ir nėra pats stipriausias kūrinys. Parašytas įtaigiai, smagiai, neleido nuobodžiauti. Ir, lygiai kaip ir E. Kostovos „Istorikė“, vėl pakurstė tą norą pakeliauti, kurį minėjau prieš tai...

Anotacija: Who is this magnetic, fascinating man? And how could one woman fall so completely under his spell?

  Mina Harker is torn between two men. Struggling to hang on to the deep, pure love she’s found within her marriage to her husband, Jonathan, she is inexorably drawn into a secret, passionate affair with a charismatic but dangerous lover. This haunted and haunting creature has awakened feelings and desires within her that she has never before known, which remake her as a woman.

  Although everyone she knows fears him and is pledged to destroy him, Mina sees a side to him that the others cannot: a tender, romantic side; a man who’s taken full advantage of his gift of immortality to expand his mind and talents; a man who is deeply in love, and who may not be evil after all. Yet to surrender is surely madness, for to be with him could end her life. It may cost Mina all she holds dear, but to make her choice she must learn everything she can about the remarkable origins and sensuous powers of this man, this exquisite monster, this… Dracula!