Įvairovė: Austin Chant - Peter Darling

Visada maniau, jog žmonėms reikia tam tikro patvirtinimo, jog tai, kas jie yra - yra tikra ir normalu. Ar tai būtų orientacija, ar lytis, niekas nenori jaustis klystąs, sergantis, nenormalus. Austin Chant knyga "Peter Darling" (Piteris Darlingas; ISBN 1620049589; 164p.; Goodreads) yra labai geras to pavyzdys: kiek daug problemų galima išspręsti tiesiog priimant save ir gal būt randant ką nors, kas jus priima tokius, kokie esate. Ir nors pati istorija - vidutiniška, bet jos pateikiama žinutė - nuostabi ir stipri.

Piteris Penas - istorijų sekėjas, su tokia galinga fantazija ir tokiu stipriu skausmu, kad vos nesuskaldė Niekados Šalies į gabalus. Jis čia gyveno ir valdė iki prisiminė turėjęs gyvenimą kažkur ten, kitur, kur turėjo brolių. Pasiilgęs mylimos šeimos, kuri niekad nesutiko priimti jo tokio, koks yra, Piteris pasiryžta grįžti ir pamėginti juos įtikinti dar kartą. Taip jis gauna praleisti dešimt skausmingų metų apsimetinėjant tuo, kuo nėra, vien tam, kad šeima jo neišsižadėtų ar už išsigalvojimus - neišvežtų į psichiatrinę ligoninę. Vendė negali būti Piteris!

Neiškentęs tokio gyvenimo Piteris grįžo į Niekados Šalį, jau suaugęs vaikinas, ir pagal šio pasaulio taisykles - pamiršo apie savo gyvenimą kažkur ten, ne čia. Jis pasiruošęs čia vėl įvesti savo tvarką, tvarką, kurią jau suaugę jo buvusios komandos vaikinai, pametė be jo ir, tiesą pasakius, laiko ją ne tokia jau ir tvarkinga! Kapitonas Kablys kuo puikiausiai verčiasi be kraujo liejimo, ieškodamos paslėptų lobių, o ne plėšikaudamas, tad kam žudyti piratus? Kam vėl žaisti karą? Bet Piteris nejaučia pilnatvės iki randa savo amžiną priešą, kad ir koks taikingas jis buvo iki šiol. Kaip kitaip, nei tik įveikęs savo patį rimčiausią priešininką, Piteris visus įtikins, jog yra tikras berniukas, kariaujantis, nesiprausiantis, žudantis blogus piratus?

Lytis - sudėtingas konceptas. Konceptas, apie kurį negalvoja tie, kuriems niekad nekilo abejonių. Bet Vendė jau nuo mažumės troško vyriškų rolių ir reikalavo būti berniuku, Piteriu Penu, kas kart, kai jie žaidė savo apsimetinėjimų žaidimus. Jo šeima to tiesiog negalėjo priimti, konceptas jiems buvo svetimas ir baisus, ko pasekoje Vendė, net ir tapusi Piteriu, negalėjo nusikratyti to poreikio įtilpti į tam tikrą rėmą, stereotipinio berniuko rėmą, kuris ir toliau jį ėdė iš vidaus, net tada, kai atrodė, jog visi norai išsipildė. Ši knyga ir pasakoja apie tą savęs atkasimą iš po visų primetamų modelių. Duodu 4/5, norėčiau duoti daugiau, bet negaliu, nes istorija tikrai labai vidutiniška, ir Piterio veiksmus - gali būti sunku suprasti nepabuvus jo kailyje, nepatyrus tos baimės, jog net tie, kas tave pripažino esant tuo, kuo tu teigei esąs - persigalvos, jei tavo elgesyje atsiras pernelyg tam prieštaraujančių dalykų, dalykų, kurių visuomenė nelaiko atitinkamų tavo lyčiai.

Chloe Neill - Some Girls Bite [1]

Neseniai gavau lauktuvių porą Chloe Neill serijos "Chicagoland Vampires" knygų. Labai apsidžiaugiau, mat jos dar ir vokiečių kalba, kas tikrai labai padeda atgaivint prastėjančias žinias, ypač kai skaitiniai tokie lengvi, kaip šios knygos: Sukės Stekhaus serijos tipo, su į viešumą išėjusiais vampyrais, ir dėl to kilusiomis problemomis. Tad suskubau ir perskaičiau pirmąją "Some Girls Bite" arba "Frisch Gebissen" (Chicagoland Vampires 1; ISBN 0451226259; 341p.; Goodreads). Nors tai tikrai nėra kažkoks šedevras, bet jei skaityt lengvą, galvoje nieko rimto nepaliekančią knygą, tai visada geriau su vampyrais, nei be jų, ar ne?

Caroline Merit savo prakutusiai šeimai niekada netiko. Jie ta "jaunų pinigų" šeima (apie tai kalbėjau Girl With the Lower Back Tattoo aprašyme), kuri pagaliau užsidirbo, ir nori tai parodyti. Merit tai pernelyg nežavėjo, bet ji taikstėsi, iki viską galutinai sugadino tas lemtingas vakaras, kai ją užpuolė vampyras ir, kad išgyventų, ji pati turėjo būti pakeista. Jos šeimai tai buvo paskutinis lašas, tarsi ji būtų pati to prisiprašius, ko, žinoma, čia pasitaiko. Bet Caroline vampyre būti tikrai nenorėjo ir šis naujas poreikis išmokti ja būti - merginos nežavi.

Nuo šiol Merit priklauso blogos reputacijos vampyrų šeimai, tų vampyrų, kurie tebesimaitina žmonėmis. Jai ne tik, kad reikės prisiekti ištikimybę jų nepakenčiamam valdovui, bet dar ir išmokti kovoti, ginti jį ir jo namų reputaciją, kad ir kokia ji būtų, gerti kraują ir valdyti jo troškulį, ir dar daug visokių dalykų. Atrodo, jau ir taip sunku, tad keistų, su jos namais susijusių žudynių Merit jau tikrai nereikėjo.

Knyga man ir patiko, ir nepatiko. Nepatiko, nes, na, paprasčiau jau nebūna, kaip Shadowhunters serialas (knygos gal geresnės, neskaičiau, bet serialas - baisus). Bet ir patiko, nes paprasta, bet ei, tikrai būna blogiau, nei amžinai kažką kramtyti norintys vampyrai. Rimtai. Duodu 7/10, ir kibsiu į antrą.

Lara Elena Donnelly - Amberlough

Apie Lara Elena Donnelly knygą "Amberlough" (ISBN 0765383810; 400p; Goodreads) girdėjau daug gero, tad ir tikėjausi daug gero. Deja, to negavau. Bet knyga buvo labai unikali, tarsi tarpukario istorija, fantastinėje vietoje: šnipai, kareiviai, politika, dėl pažiūrų į ją kylantys pavojai, ir taip toliau.

Amberlough yra miestas - širdis. Čia pilna korupcijos, ryškių spalvų ir žvilgesio, šnipų, bjaurios politikos, ir revoliucijos, ar karo kvapo ore. Knygos tėkmėje tas kvapas vis stiprėja. Prasideda viskas sąlyginai nekaltai. Cyril DePaul, prieš jo norus, būdamas vienu geriausių šnipų, išsiunčiamas atgal į tarnybą, į kitą barikadų pusę. Jo kančios ir baimė vėl patekti į frontą iš pradžių sunkiai suvokiamos, bet kuo toliau, tuo darosi aiškiau, jog bijoti, net tokiems užkietėjusiems tipams, tikrai yra ko.

Deja, net kojų apšilti nespėjęs Cyril susemiamas ir demaskuojamas. Kaip keista, kai iš priešų gali tikėtis daugiau žmoniškumo, nei iš savų! Cyril išsidera sau galimybę pabėgti dar prieš prasidedant atviram karui. Tik, manau suprantate, viskas taip gražiai niekada nesiklosto...

Knyga įdomi pasauliu, vieta. Pati istorija - vidutiniška. Nėra bloga, bet nėra ir gera. Turėtų patikti tarpukario knygų mėgėjams, mėgstantiems skaityti apie šūkaliojančius linksmus kareivukus naktiniuose klubuose, kur užkulisiuose dreba savininkai, mat prastas pasirodymas gali jų klubą paversti pelenais. Duodu 7/10.

Kerri Maniscalco - Stalking Jack the Ripper [1]

Kažkur pamačiau konkursą, kuriame buvo galima laimėti Kerri Maniscalco knygą "Hunting Prince Dracula". Žinot, kaip man Drakula patinka... Nuėjau paieškoti: knyga dar neišleista ir yra antra serijoje. Pirmoji buvo "Stalking Jack the Ripper" (Persekiojant Džeką Skerdiką; Stalking Jack the Ripper 1; ISBN 031627349X; 326p.; Goodreads), ir aš ją ką tik perskaičiau. Tokia... Vidutiniška.

Audrey - jauna mergina, trokštanti tapti mokslininke medicinoje, pasaulyje, kur tokia idėja - juokinga. Moteris - gydytoja? Na jau. Jos tėvas ir brolis taikstosi su jos pamokomis pas dėdę tik iki tam tikros ribos, kurias šiek tiek, slapčiomis, tas jos dėdė dar praplėčia. Tačiau tiek jos šeima, tiek ir pats dėdė, kurio vardo nepamenu, ir dėl to jau ima keistai skambėti, linkę tas ribas dar labiau susiaurinti, kai kažkoks ten maniakas ima gatvėse žudyti moteris, ir vogti jų organus. Tik, kad Audrey ne iš tų, kurios gali užsidarę namuose laukti, kuo gi čia viskas pasibaigs.

Įtariamieji bent trys, ir kiekvienas iš jų - pernelyg mylimas ir artimas, kad Audrey galėtų su tuo susitaikyti. Ar tai - jos tėvas? Po motinos mirties jis įjunko į opiatus, jo nuotaikos - svyruoja. O gal jos dėdė? Kas daugiau žino apie anatomiją, nei jis, ir kas išluptų vargšės moteriškės širdį lengviau, nei jis? O gal tai tas žavus jo mokinys, su kuriuo jai tenka taip dažnai dirbti, ir dėl kurio ją vis įspėja mylintis brolis?...

Kaip detektyvas ši knyga - prasta. Bet pati istorija lengvai skaitosi, ir nėra absoliučiai nuobodi, net jei, kažko rimto ir įdomaus ten nėra. Baigėsi irgi gerai, su labai aiškiu perėjimu į Rumuniją, kur bus medžiojamas Princas, kas man visada priimtina. Knygai galiu duoti 7/10, nei gera, nei bloga, bet daugiau gera, nei bloga.

Kristin Cashore - Bitterblue [3]

Na, pagaliau. Su Kristin Cashore knyga "Bitterblue" (Graceling Realm 3; ISBN 0803734735; 579p.; Goodreads) baigiau Graceling Realm trilogiją. Ji buvo pakankamai paprasta, kad visiškai neskaitoma dar nelaikyčiau. Ir ši, paskutinė, jau visai nebloga, tad nesigailiu sugaišto laiko prieš tai buvusiai knygai.

Bitterblue tapo Monseano valdove po savo tėvo mirties. Jo Dovana buvo gebėjimas įtikinti žmones savo žodžių teisumu, kuo karalius Lekas naudojosi be skrupulų, tenkindamas savo sadistiškus pomėgius, ir įnorius. Tačiau net jam mirus Bitterblue karalystė apimta jo paliktos miglos. Žmonės nežino kas tiesa, o kas tik Leko sukurtas melas, ir Bitterblue pasiryžusi jas atkasti. Bėda tik ta, kad ne visi nori, kad tos paslaptys būtų atskleistos. Jei kai kurios, tokios, kaip laidotuvių tradicijos, nėra tokios ir baisios, ir galėtų būti pataisytos, arba pritaikytos, tai kitos... Dėl kitų žmonės miršta. Juos nužudo, arba jie pasirenka mirtį patys. Bitterblue tenka rinktis tarp šio, jos tėvo palikto rūko, ir savo artimiausių pagalbininkų gyvybių. Nejaugi tiesa gali būti tokia baisi?

Po suserga, ir karštinės metu jo galia matyti pasaulį, jausti jį aplink, paūmėja, ir padrinka. Vienos tokios vizijos metu, jis prabyla apie tunelius kalnuose, kur Katsa suskumba į ekspediciją. Jai grįžus Bitterblue pasaulis dar kartą apsiverčia, mat Katsos rankose - neįtikėtinai intensyvių spalvų žiurkės kailis. Žiurkės, kuri vos neužhipnotizavo Katsos. Tokios žiurkės, kokias aprašinėjo jos tėvas knygose, kurias Bitterblue laikė pasakomis. Ar gali būti, kad už neperžengiamų kalnų slypi kitas pasaulis? Kitos karalystės?

Kažkaip keistai aprašiau, a? Daug klausimų, lyg reklamą ruoščiau, o iš tiesų tai net nežinau, ar verta šias knygas rekomenduoti. Jos - neblogos, ypač fantastikos mėgėjams, bet yra tiek daug geresnių, kad tikrai, nežinau. Gera idėja, mėgstu istorijas, kuriose pasaulis dar ne iki galo ištyrinėtas, ir tie tyrinėjimai dar tik prasideda. Ir šiaip ši knyga buvo geriausia iš trijų, tad manau galiu jai duoti net kokius 7/10.

Neil Gaiman - Anansio Vaikai [2]

Patiko man Amerikos Dievai, tad, kai radau šitą, su prierašu, jog tai, kaip ir antra dalis, pasiėmiau paskaityti. Deja, Neil Gaiman "Anansio Vaikai" (Anansi Boys; ISBN 0060515198; 384p.; Goodreads) neturėjo tokios šarmo, o ir nėra tai tęsinys, tiesiog knyga vykstanti ten pat.

Numirė Storojo Čarlio tėvas. Ir nors jis per daug dėl to neširdgėlauja, ta mirtis vis griauna jo gyvenimą. Tai, žiūrėk, paaiškėja, kad jo tėvas buvo Voras - Dievas. Tai, kad jis turi brolį. Tai, kad tas brolis - daug šaunesnis už jį patį... Ir, atrodo, labiau patinka ne tik jo darbdaviui, bet ir jo sužadėtinei. Jis - šiek tiek daugiau, nei brolis. Ir, šiek tiek mažiau, nei brolis.

Storasis Čarlis, norėdamas pataisyti savo gyvenimą, bando iš jo išplėšti tą dalį, kuri visa tai ir sukėlė, ir nesustoja kėlusi. Brolį. Tam jam belieka leistis gilyn į šitą balto triušio skylę, ieškant kitų dieviškų būtybių ir rizikuoti sudarant labai, labai kvailą sutartį, su labai, labai pagiežinga būtybe... Atsargiai, su tais norais. Ar jų formulavimu.

Knyga nebloga, bet neypatinga. Lengvai skaitosi, tad galima pasiimti lengvam pasibuvimui, tam nė nebūtina skaityti Amerikos Dievų - knygos tikrai nesusijusios istorija, ir viena kitai nei kenkia, nei prideda. Duodu 7/10.

Anne Rice - Pandora [1]

Po Marijaus knygos supratau, kad nepažįstu vienos labai svarbios vampyrės. Ir tai grynai mano kaltė, mat kažkada, jau tikrai labai seniai, rimtesni žmonės mane informavo dėl Vampyrų Kronikų knygų eiliškumo, ir ką geriau skaityti kada. Mintį patvirtino ir Anne Rice knygos "Pandora" (The New Tales of Vampires 1; ISBN 0099271087; 406p.; Goodreads) gale buvęs įrašas, kad istorija bus tęsiama Armando knygoje. Bet, kaip yra taip yra, galvoje vis viena viskas sugulė į vietas.

Deividas Talbotas, gal būt iš tos laimės, kad dabar jau tikrai viskam turės laiko, toliau kimba prie visų senų vampyrų, viliodamas iš jų jų gyvenimo istorijas. Po akimis pasimaišiusi Pandora turbūt nė nepastebėjo, kaip pakliuvo į jo nepiktybiškas pinkles, kai gavo dovanų tas užrašines, kurias skubiai pripildė savo memuarų. Gimusi Romos Imperijoje Lidijos vardu, mergina kurios rankos prašė pats Marijus. Ji bėgo nuo jos šeimą ištikusios nelaimės, per plauką išvengdama mirties, ir sustojusi tuoj pat pakliuvo į kitą raizginį, paspęstą jai artimo ir mylėto žmogaus. Visa tai vien tam, kad jos gyvenimą, vis didesnę jos dalį, perimtų kraujo troškulio pilnos vizijos. Vos užmerkusi akis ji mato Karalienę, Deivę Isis. Čia prieš jos valią jos kraują geria šventikai. Čia ji stovi saulėje, degdama, bet nemirdama, savo kančiomis pasmerkdama myriop tuos, kurie kvailai tikėjo esą nemirtingi...

Knyga įdomi savitai. Manau neišnaudojo viso savo potencialo, kai paminėjo galimą reinkarnaciją, ir tada viską tarsi užmetė, ir paliko tik Akašos įtaigą. Pandoros šuoliai į religijas irgi keistoki, negaliu teigti, kad neįdomūs, bet niekaip nesupratau jos motyvacijos, ir dabar tai galvoje lyg koks klaustukas kabo. Pačios Pandoros kalba savy turėjo daugiau jausmo, kai ji kalbėjo apie savo tarno netikrą koją, nei apie Marijų, tad čia irgi kažko pritrūkau. Bet vis dar galiu duoti 7/10, mat knyga paskaityti tikrai verta, jau bent tam, kad Pandora nebūtų tik ta mitologinė Marijaus meilė.

Allison van Diepen - The Vampire Stalker

  Po visų ilgų ir sunkių skaitymų norėjosi kažko lengvo. Dėjau knygas į Sena.Lt ir ši užkliuvo už akies. Plonoka, parašyta negailint popieriaus ir su gera anotacija, žadančia heroję, kuri įsimyli knygos herojų. Allison van Diepen ir jos knyga "The Vampire Stalker" (Vampyrų Medžiotojas; "Scholastic" 2011; ISBN 978-1407-12989-1; 250p. Goodreads) yra mano pirma pažintis su autore, ir, iš kart pasakysiu, blynas - neprisvilo. Visų pirma tai norėčiau ją pagirti už apsiskaitymą ir lengvą rašymo stilių. Labai nustebau kai panaudojo tą "string theory", apie dimensijas... Jei rasiu kokį naudingą video, apačioje teksto įdėsiu ir jums, tikrai įdomu.
  Eimė (Amy) - serijos apie vampyrus gerbėja, kurios istorija prasideda nuo stovėjimo eilėje, laukiant kada galės įsigyti antrąją trilogijos knygą. Priešingai nei jos dvi geriausios draugės, ji labiau žavisi tyliu ir niūriu Aleksandru Banksu, o ne jo žaviu, atlapaširdžiu pusbroliu Džeimsu. Iš tiesų, ji juo žavisi taip, jog kiti vaikinai jos nė nebedomina, o internete naudoja misis-aleksander-banks pseudonimą. Tad, nenuostabu, visos trys, kad ir kuriuo herojumi žavėjosi, knygą suryja per savaitgalį. Skirtumas tik tas, kad Eimės istorija nesibaigia. Greičiau jau tik prasideda, mat vieną vakarą, einant iš šokių, ją užpuola kažkoks antžmogis. O išgelbsti - vaikinas, neįtikėtinai panašus į Aleksandrą. Ką ten, jis taip ir prisistatė - Aleksandras Banksas. Kvailas kosplėjeriaus pokštas?
  Knyga tikrai nebloga, trumpa, lengvai skaitoma, bet smegenų nelydanti. Ji žinoma orientuota į tam tikrą skaitytojų ratą, bet man tai niekada netrukdė, ir čia - ne išimtis. Duosiu stiprų 7/10 ir tikrai pasidomėsiu kitais autorės veikalais. Maža ką ji dar turi. Labai mėgstu kai autoriai moka pasidomėti aprašoma tema PRIEŠ rašydami knygą (mat yra tokių, kurie pasidomi po to, teko susidurti).

Oliver Bowden - Assassin's Creed: Brotherhood [#2]

  Kažkaip sunku man aprašyt šias konkrečias knygas. Nežinau ar tai Oliver Bowden stilius, ar pati istorija, bet "Assassin's Creed: Brotherhood" ("Ace" 2010; ISBN 978-0-441-02057-7; 516p.) taip pat sunkiai susumuojama, kaip ir buvusi prieš tai. Kol kas paprasčiausia buvo Kenvėjų knyga, bet ką jau ten, pamėginkim ir su šia.
  Baisus mūšis užtemdo Ezio ir to kas liko iš jo šeimos poilsį ir ramybę, o jo pasekoje vėl prarandamas Obuolys. Ezio kartą jau matę ką tas Obuolys gali padaryti netinkamose rankose, kai jį turėjo vienuolis Florencijoje, tad nepaisant visko kas tą dien nutiko, Obuolį atgauti jis privalo visos žmonijos vardan. Ir visi ženklai veda prie Bordžijų Romoje.
  Roma, kažkada didinga, dabar panašesnė į tamsoje ir kultuose skendinčius griuvėsius. Priespaudoje gyvenantys žmonės jau nė nebesipriešina Bordžijoms. Bet čia pasirodo Asasinai! Ezio ištiesia pagalbos ranką ir paskleidžia žodį: kartu mes galime pasipriešinti. Kartu galime vėl padaryti Romą ta šviesia vieta, kokia ji ir buvo. Žmonės, su nauja viltimi ima dėtis prie Asasinų.
  Bet ši maža pergalė ir vėl užtemdoma. Tarp asasinų esama šnipo. Kažko svarbaus, pakankamai svarbaus, kad gautų informaciją apie vykdomas operacijas ir tą informaciją perduotų Bordžijoms. Ir nieku gyvu negalima pamiršti jaunojo liūto Il Principe Cesare Borgia, kuris, atrodo užsimojo ne tik suvienyti Italiją po savo vėliava, bet ir užimti Templierių Galvos sostą. Toji, beje, priklauso jo tėvui, kuris, kaip jau gavosi, yra Popiežius. Ir nepaisant Naujosios Ligos (žodžiu, sifilio) požymių jo veide, žmonės, matydami jo strategijos genialumą, atkaklumą ir nuožmumą, ima tikėti jo kartojamais žodžiais: grandinės manęs nesulaikys ir joks žmogus manęs nenužudys. Ar taip gali būti? Ar Obuolys gali suteikti tokios galios? Ar tai paprasčiausiai sergančio žmogaus kliedesiai?
  Kaip ir minėjau, šios knygos labai tinka tiems, kurie nenori peržaisti žaidimų, ar jų žaisti dėl to juose esančio šokinėjimo laike. Knygose to nėra, jos - tolygios ir žinoma turi netgi daugiau informacijos, nei pateikia žaidimai. Bet štai šiai knygai galiu duoti tik kokius 7/10. Pasirodė keistai užtęsta, nors, kaip ir spėjau prieš tai, dabar tekstas jau daug aiškesnis, nebėra tų "kažkas buvo padaryta, bet neaprašyta".

Yann Martel - Pi Gyvenimas

  Oi, kaip ilgai savo gimtadienio, senai senai praėjusio, dovaną skaičiau. Ir pasiteisinimų neturiu, dirbau, bet ne tiek. Tikiuosi, jog tokių juodųjų skaitymo skylių dažnai nepasitaikys, būtų šaunu peršokt 60 knygų per metus limitą. Bet, grįžkim prie Yann Martel ir jo knygos "Pi Gyvenimas" (Life of Pi; "Jotema" 2003; ISBN 978-9955-13-362-9; 320p.), kurią visgi suskaičiau.
  Iš karto sakau, jog knyga lengvai skaitoma, pakankamai įdomi, bet lėta. Ji pasakoja apie Pi, Pisiną, kuris sukurpė didelį planą, kaip čia liautis girdėjus "pissing" - myžniaus (myžniaus ar mižniaus?) pravardę. Jo tėvai - zoologijos sodo prižiūrėtojai. Tad kas kitas galėtų vienoje valtyje išgyventi su Karališku Bengaliniu Tigru, po laivo, plukdžiusio jo šeimą ir kai kuriuos gyvūnus į Kanadą sudužimo, jei ne Pi? Valtyje nuotykių neprisigalvosi, o ir reikmės didelės - gėlas vanduo, maistas, bei viso to - tigro dalis. Pi kailį išgelbėjo tik jo pakankamos žinios, neabejoju, jog aš per tris dienas iš Nosferatu tapčiau Kotletu. O čia gi, prašom.
  Žvejyba manęs nedomina, žuvų neskiriu, vėžliena mane šiek tiek šiurpina, tad visus pasakojimus apie viso to rijimą - daugiau ar mažiau praskanuodavau. Buvo kur kas įdomiau skaityti apie teritorijos valtyje nustatymą, apie tigro nuotaikas, apie keistą salą, apie džiungles ir kvailą istoriją apie tigro vardą. Istorija - tarsi Mauglio ir Robinzono Kruzo lengvas kratinukas.
  Knyga man pusiau neutraliai patiko. Prie mėgiamiausių nedėčiau, bet jei turėčiau laiko, paskaityčiau dar kartą, ypač tais atvejais, kai galvai reikia atvėsti po kokios nors sudėtingesnės knygos. Ramia sąžine jai duosiu 7/10 ir balus atimu tik dėl to neutralumo. Istorija buvo gera, apie tigrus ne tiek jau daug man jų ir tenka, tai prisidžiaugiau, vertimas irgi malonus akiai, gražiai sutvarkyta. Ir turbūt buvo šiek tiek naudingiau nei skaityti apie Sukės vakarėlio suknelę (taip, turbūt niekada neužmiršiu visų tų apdarų, kurie man vis akis badė, kai norėjau greičiau sužinoti, tai kaip ją šį kartą žudys, kas ir dėl ko), ar kokio mirtingąją įsimylėjusio nežmogio problemas.