Džo Bišopas patraukia į tarpžvaigždinę kelionę su nuostabiu, tiesiog genialiu, senovinės rasės sukurtu dirbtiniu intelektu, kad išieškotų kosmosą ir jei pavyktų, rastų kokių nors tos rasės palikimų. Skippis, tas DI, sutiko padėti žmonėms po to, kai juos užpuolė, išgelbėjo, paėmė į armiją ir tada padarė vergais viena iš rimtesnių kovinių ateivių rasių. Bišopas, už šią pagalbą, pažadėjo padėti Skipiui rasti kokį nors susisiekimą su kitais tokiais, kaip jie, mat Skipis, žinoma, nori atsakymų - kodėl jis buvo ten, kur buvo, ir kur visi kiti? Tad jie išgelbėjo žmones, pasaulį ir... Po to kai žmonės kiek pasipyko, kam turėtų priklausyti ateivių laivas, kuriuo jie grįžo namo, bei pats DI, spruko velniop atgal į žvaigždes.
Istorija jau kiek lėtesnė nei pirmoji, bet lygiai tokia pati juokinga. Džo Skipiui vis labiau patinka, jam smagu turėti bent kažkokį draugą, ir dar tokį netikusį, kurį ir per dantį galima draugiškai patraukti. Džo, tuo tarpu, jau daug pasimokęs mokosi ir dar daugiau. Tarkim, greit po išvykimo Džo suprato, jog Skipis save laiko asmeniu ir jam nelabai patinka, jog nepateko į laivo keleivių sąrašą, kaip visi kiti, gyvi asmenys. Džo suprato ir, kad Skipis save "Didžiuoju" vadina ne be reikalo, mat po didelės nesėkmės šis DI sugebėjo atstatyti laivą iš ne daugiau nei žvaigždžių dulkių.
Norėčiau, kad jie ilgiau būtų pasikuitę toje naujai rastoje planetoje. Norėčiau, kad būtų buvę kiek daugiau veiksmo, nes jau šiek tiek trūko. Bet be šių mažų trūkumų, knyga buvo labai gera, tad tikrai galiu sąžiningai duoti 5-5.
O, ir, taip, keičiam balų sistemą. Manau 5 taškų pilnai užtenka įvertinimams, ar ne?
