Sarah Dunant - Kurtizanės Draugijoje

 

Būna knygų, kurias įdomu skaityti iki liekant keliems skyriams ligi pabaigos. Atrodytų – geriausia knygos vieta, bet kaip tik joje dažniausiai ir sunaikinamas visas prieš tai buvęs idomumas. Tokia ir Sarah Dunant knyga „Kurtizanės Draugijoje“ (In the company of the Courtesan; „Alma Litera“ 2008; ISBN 978-9955-24-833-0; 392p.). Negaliu teigti, kad knyga prasta, bet aukštai kilusi gan skaudžiai slystelėjo ir kelionės į aukštumas nepabaigė.
  Įdomu skaityti knygą apie gražuolę kurtizanę iš jos partnerio neūžaugos perspektyvos. Puikus kontrastas tarp grožio ir bjaurumo, moters ir vyro, moteriško tvirtumo ir vyriško karštakošiškumo. Tenka pripažinti, jog iš tokios perspektyvos nei Romos, nei Venecijos, nei kokio kito miesto ar šalies pasaulyje dar niekad nemačiau.

„Jei yra manančių, kad Viešpačiui priklauso šlovė, tai šetonui – sėkmė, ir jis pats pasirūpina savimi.“ 19p.

  Romane labai švariai sužaista istorija, už tai autorei didelis pliusas. Kas nepritiko – pakoreguota, bet niekur nepridaryta akį rėžiančių nesąmonių. Čia pat duosiu pliusą ir vertėjai, Laimutei Pacevičienei, vertimas toks tvarkingas, kad buvo labai malonu skaityti, tikslintis ir matyti kaip gerai atidirbta.
  Knygoje buvo keletas įvykių, kurie labai gundančiai padvelkė egzotika. Ar bent jau geresne šalutine intriga, nei neišsikildžiusi, bet užglaistyta kurtizanės meilė. Bet nei vienas iš tų dvelksmų nebuvo išnaudotas. Panaudoti jie tik kaip paspirtis, bet man to deja nepakako. Tačiau minusas net ne čia slypi. Minusas slypi pernelyg išpopintoje pabaigoje. Dar net neįlindus į atomazgą viskas jau buvo aišku – sena gera drama, pomirtiniai palikimai ir prisipažinimai, bei pabaiga ne ten kur reikia. Neturiu nieko prieš banalybes, o ši knyga netgi nėra visiškai tokia. Tiesiog... Viskas taip paprasta. Taigi. Knyga gera, bet iki tobulybės pritrūko dar kelių laiptelių, todėl duosiu 7/10 ir rekomendaciją. Neblogas skaitalas, vertas sugaištamo jam laiko, neabejotinai.

Anotacija: Kurtizanės draugijoje – tai romanas apie malonumo nuodėmes ir nuodėmės malonumus. Veiksmas vyksta viename nuostabiausių pasaulio miestų – Venecijoje – lemtingiausiu istorijos metu.

Kurtizanės draugijoje – Saros Dunant epinis romanas apie gyvenimą XVI a. Renesanso Italijoje. Kurtizanė Fjameta ir jos kompanionas neūžauga Bučinas 1527 m. sprunka nuo žudynių Romoje ir, prarytų deimantų raižomais pilvais, patraukia į Veneciją – didybe ir turtais žėrintį miestą, kuris kartu ir dvokianti, purvina, siekianti pasipelnyti vieta, suklestėjusi dėl prekybos tarp Rytų ir Vakarų. Drąsa ir klasta padeda jiems tapti Venecijos visuomenės nariais. Jie tinka vienas kitam: sąmojingas neūžauga ir jo energingoji ponia, nuo pat gimimo mokyta žavėti, linksminti ir patenkinti vyrus. To meto žodžiais kalbant, tai garbinga kurtizanė. Bet sėkmingai partnerystei grėsmę ima kelti meilužis, trokštantis daugiau nei jam paskirtosios naktys, ir besižavinčio turko, ieškančio naujovių sultono dvarui, dėmesys. Tačiau didžiausią smūgį suduoda jauna neįgali moteris, užvaldžiusi jų gyvenimus ir širdis bei sukėlusi skaudžias pasekmes.

Adam Thirlwell - Politika

Juk ne tik man sunku suprasti žmones, ar ne? O štai paskaičiau Adam Thirlwell "Politiką" (Politics; "Tyto Alba" 2004; ISBN 99-88-16-370-6; 285[3]p.) ir kažkas jau aiškiau. Ir dar atrodo taip paprasta, kad dabar jau nebesuprantu kito dalyko - kam reikėjo skaityti beveik 300p. apie žmogų, porą, trijulę, draugystę, seksą ir architektūrinį grožį, kad suprasčiau ir taip akivaizdų dalyką?
 
"Matot, kai pobūvių mėgėjas turi kokių minčių apie architektūrą, jis iškart gali jas kam nors išsakyti. Kai toks pobūvių mėgėjas ar mėgėja netikėtai atranda naują teoriją apie visuomeninės paskirties pastatų projektavimą Veimaro Vokietijoje, jo ar jos visi mielai klausysis. Na o žmonės, kurie tik sėdi, skaito ir mąsto, tegali būti žavūs patys sau." 59p.

  Knyga parašyta ne itin maloniu, bet lengvu stiliumi. Po prasto vertimo klodais dar galima surasti ir daug pasislėpusių, bei stirtas tiesiai šviesiai pateiktų genelių minčių. Nežinau ar kas pamenat, bet ši knyga sukėlė tikras audras, kai buvo išleista. Vieni jos nekentė, kiti šlykštėjosi, o treti žavėjosi. Juk čia toks mišinys, toks kratinys tokių gerų ir žinomų autorių... Na, o aš save priskirsiu ketvirtai grupei. Kokiai? Manau jog aš ir ši knyga dabar esame draugai. Juk galų gale, ji apie draugystę, ar ne?...
  Istorija pasakoja tikrai šaunių dalykų. Pabuvojam ir Venecijoje, ir Budapešte, aišku daugiausia laiko sėdim kažkur Londone, o dar ir veiksmas prasideda lovoje. Ir kuo toliau, tuo grėsmingiau žada aplink tą pilną buduarą suktis. Bet skaitant, ir net gilintis per daug nereikia, mat autorius labai interaktyviai bendrauja su skaitytoju, jog visai ne tame esmė. Jog grėsmė slypi kitur. Čia reikia bijoti įskaudinti draugą, sumenkinti kito meilę. "Ši knyga ne apie seksą. Nieko panašaus. Ji apie gerumą."
  Manau visi žinot apie seksą trise. Būti trimis draugais, taip ne vietoj paminėsiu, išmokė matyt Haris Poteris. Bet kaip trise būti pora? Tai savaip graži istorija bandanti išnarplioti tokį bohemišką reiškinį, kaip menage a trois. Nors išversta bjaurokai, o parašyta irgi keistokai, bet turi puikaus šarmo ir puikių vaizdų. Lyg žiūrėtum seną prancūziškos meilės ir aistros dvasia dvelkiantį filmą apie tris šiuolaikinius įsimylėjusius draugus ir vieną ironiškai sveiko proto gimdytoją. Duosiu knygai stiprų 8/10 ir rekomenduosiu tam tikrai grupei žmonių. Nežinau, kas čia nosferatauja mane sekdami ir skaitydami, tad patys nuspręskit, ar esat dalis TOS grupės.

Anotacija:  Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad "Politika" - tai romanas apie seksą, tiksliau, apie seksą trise. Jauni Londono gyventojai - teatro aktorius, architektūros studentė ir televizijos reklamų aktorė - leidžiasi į seksualinius eksperimentus. Kuo čia dėta politika? Romane gausu humoristinių aliuzijų į "didžiąją" politiką, jos padeda subtiliai ir žaismingai atskleisti tai, ką galima pavadinti jausmų politika. Autorius gilinasi į žmogiškųjų santykių logiką, savotiškus susitarimus, mainus, netgi sandėrius, į kuriuos žmonės leidžiasi siekdami meilės, intymumo, seksualinio pasitenkinimo. "Politika" - tai mūsų laikų knyga, kurioje seksas iškyla kaip subtilus ir komplikuotas dalykas, o kadaise tokia reikšminga politika tėra miegamojo peripetijų iliustracija.
  Taigi "Politika" visai ne apie politiką. Kaip teigia pats rašytojas, jo knyga yra "komedija apie gerumą". Tačiau joje rašoma ir apie Milaną Kunderą, pirmininko Mao asmeninę higieną, Vaclavą Havelą, Bolivudą, pomėgį pirkti, Hitlerį seksualiai jaudinusius fetišus, egoizmą, Osipą Mandelštamą, Michailą Bulgakovą, priešlaikinę ejakuliaciją, velionę karalienę motiną, pienligę, Stalino bendravimo telefonu įpročius, mandagumą, pūkuotus antrankius, siurrealistų seksualinę ištvermę ir daugybę kitų dalykų.

Maksas Frajus - Amžinybės glėbyje

  Visada malonu matyti autorius minint kitą literatūros kūrinį ir tiksliai žinoti apie ką kalbama. Makso Frajaus Echo Labirintų serijos antroje knygoje "Amžinybės glėbyje" (Volontiery Večnosti; "Nieko Rimto" 2005; ISBN 9955-683-03-1; 396p.) radau ne vieną tokią vietą, bet jau vargiai pamenu kas ten buvo, tad nesigilinsiu.

"- Ramiau, mieloji mano, ramiau! <...>
- Nei aš tavo, nei mieloji! <...>
- Gerai! Svetima ir bjauri!" 88p.

  Kadangi tai antra knyga, tai jau galiu drąsiai daryti tam tikrus teiginius, tarkim, kad šiose knygose sunku įsivažiuoti. Nuojauta kužda, kad dėl to labai kaltas baisus knygos formatas - stora, tankiai smulkiu šriftu prirašyta knyga gali net ir užkietėjusius Nosferatus išgąsdinti. Bet kai jau persilauži ir įlendi į tą stebuklingą sapnų pasaulį, tai tik laikyk veidą, kad juokiantis neplyštų. Tai, beje nereiškia, kad knyga - vien juokingas rašliavos siuvinukas. Anaiptol. Čia net pastebėt nesuspėji, kaip visi senovės filosofai raudonuot ima - pasirodo, gyvenimo tiesas galima buvo išgvildenti įdomiai ir dar - visiems suprantama kalba.
  Jei, kaip ir aš, užaugot su Šuriko nuotykiais, Operacija "Y" ir dar ten kokia Brilijantine ranka, tai knyga kaip tik jums. Rusiško prieskonio pilnas humoras geras, vietoj, laiku ir toks labai tinkamas. Labai. Knygoj daug ir nuotykių, kurie neleidžia nuobodžiauti, bet smegeninės nieku gyvu nenuvargina. Detektyvinio poreikio surast nusikaltėlį prieš tai atliekant tiems, kurie ir turėjo tai atlikti - turbūt nepajusit. O jei pajusit, tai greit pasimokysit ir imsit tą jausmą ignoruoti - čia tikrai sunku suprast kas dėl ko kaltas, gal dėl to, kad tiesiog ne tame knygos esmė.
  Taip va, antra kieta knyga serijoje. Vėl Maksui bėdos, naujovės ir žavūs nutikimai. O paskaičius turbūt kils didis noras stipriai užsimerkus vidur tamsios nakties pro duris namie pirmyn atgal pašokinėt. Ar čia tik man toks noras kilo?... Dar kilo noras pažiūrėt Tomą ir Džerį. Todėl duosiu dar vieną 10/10, nes juokiaus balsu, sukau galvą ir vos spėjau žymėtis geriausias vietas.

"- <...> Manyje atbunda tarsi poetas, tarsi kažkoks neišnešiotas dievas, besiilgintis savo neįgytos galybės..." 241p.

  Anotacija: "Amžinybės glėbyje" - antroji ciklo "Echo labirintai" knyga. Maksas laimingas. Jį supa draugai ir neduoda užmigti stebuklingi nuotykiai. Tačiau gal viskas kybo ant plauko? O gal jo laimė - tik sapnas?

  Perėjau per tuščius buvusios bibliotekos kambarius, pakilau į trečia aukštą, o iš ten - į mažutį stebėjimo bokštelį. Ten trenkė drėgme ir dulkėmis, todėl ryžtingai atvėriau langą: gaivus Churono vėjas šiam apleistam statiniui nepakenks!
  Žvilgtelėjęs pro langą, iš susižavėjimo palingavau galvą: iš čia atsivėrė nuostabus Echo vaizdas. Juk Gauruotasis Namas - vienas iš aukščiausių pastatų mūsiškėje dviejų trijų aukštų sostinėje.
  Sėdėjau ant palangės ir žiūrėjau žemyn, į mozaikinį grindinį ir sidabrinę šaltojo Churono juostą. Nuostabusis stebuklų miestas iš mano vaikystės sapnų kažkokia galybe tapo realia, svarbiausia mano gyvenimo veiksmo vieta.
                            Maksas Frajus

Michael Scott - Burtininkas

Keista, kaip knygai, kuriai idealiai sukūrė viršelį - sugebėjo kvailai išversti pavadinimą. Istorija į pabaigą susikoncentruoja į nekromantiją, pasakoja apie nekromantą, knyga vadinasi "Necromancer", t.y. nekromantas, o mes turim Michael Scott "Burtininkas: Nemirtingojo Nikolo Flamelio paslaptys" (The Necromancer: The Secrets of the Immortal Nicholas Flamel; "Obuolys" 2011; ISBN 978-609-403-188-5; 351[1]p), bet aišku, tai ne pirma ir ne paskutinė knyga, kuriai išvertė pavadinimą kaip patiko.
  "Burtininkas", metant temą apie pavadinimus, yra ketvirtoji serijos apie "nemirtingojo Nikolo Flamelio paslaptis" knyga. Pirma man labai nepatiko (Alchemikas), antroji buvo tiesiog neįdomi (Magas), trečia, "Kerėtoja", jau lyg ir nieko buvo, nes buvo vietų nuo kurių norėjosi skaityti dar ir dar. "Burtininkas" tokių irgi turėjo, bet mažiau. Na, bent jau pabaigoj, kaip pridera serijai, paliko intrigėlę. Ne tokią didelę ir graužiančią, kokia galėjo būti, bet vis šis tas.

"- Čia dar negreitai, - atsakė Juodasis Vanagas. Džipas šovė pirmyn, o variklis užkaukė, kai visi keturi ratai beveik pakilo nuo žemės. - Va, dabar bus greitai.
-  Tuojau mane supykins, - pažadėjo Makiavelis, - o kai supykins, vemsiu į tavo pusę." 122p.

  Dar šis tas, knyga turi pastabą apie sutapimų atsitiktinumą. Kokio galo? Žinoma, alchemiko knygos kažkokiu būdu prisibrovė iki "suaugusiųjų skyriaus" bibliotekoje (yra "jaunimo" arba "vaikų" ir yra "suaugusiųjų" kur patenka žmonės baigę 10 klasių), kai "jaunimo skyriuje" pilna "kietesnių" egzempliorių, bet kam tas įspėjimas? Ir jei jis yra čia, tai ar yra ir ant "da Vinčio Kodo"? Tikiuosi, kad yra. Protaujantis žmogus tikrai suvoks, jog tai fantastikos žanro knyga, o vaikui manau tiek ir terūpės ir tas įspėjimas ir tie panašumai. Bet, ei, tai tik mano nuomonė.
  Visos keturios knygos tempiamos per dieną ar dvi. Tai reiškia, kad pasakojimo laikas, o ne skaitymo, trunka apie dieną ar dvi. Tai visai įdomu, mat nepalieka vietos mąstyti - o ką jie po galais veikė? Visada aišku - reikia judėti, nes mirtis, o kartu ir žmonijos pražūtis - čia pat. Daug knygoj ir dvejonių, bei susipriešinimų. Bet ankščiau nebuvo taip aišku, kas blogi, o kas geri. Nors tai vis dar neidealiai išnarpliota, tad skaitytojai ras kuo piktintis, dėl ko galvą sukti. Tai pliusas knygai. Tai, tai, tai.
  Istorija lyg ir turėtų būti pilna magijos, siaubingos senovinės galios, senųjų technologijų įspūdžio, varančio baimę ir pagarbą. Deja, sunku visa tai pajusti. Judama per greit, kapotai, nerišliai, šokinėjant nuo vieno herojaus prie kito, prie prisiminimų ir dar kažkokios velniavos. Paprastai man netrukdo tokie dalykai, tad čia jau kažkur minusas slepiasi. Duosiu 5/10 ir pasiūlysiu patiem jį surast. Nors, jei turit ką skaityt - tai ramia širdim apie Flamelį pamirškit iki to laiko, kai jau norėsis ko nors truputį vaikiškai magiško.

Anotacija: Laikas pražūtingas Kodeksą praradusiems Nikolui ir Perenelei. Vienintelė jų viltis - Sofi ir Džošo pagalba. Bet su aukso ir sidabro auromis gimę dvyniai sutrikę: jiems nepavyko įgyti tiek stebuklingų galių, kad galėtų apsiginti patys, juos ir toliau persekioja visatą pavergti užsimojęs Džonas Di ir vis dažniau kyla abejonių, ar globėjas nemanipuliuoja jais savo naudai. Kaip išgelbėti pasaulį, kai net nežinai, kas tavo priešai, o kas - draugai? Tai ketvirtoji populiaraus ciklo apie nemirtingąjį Nikolą Flamelį knyga.

Lian Hearn - Giedančios Grindys

Ne taip ir dažnai tenka knygą sulyginti su neblogu anime (japanimation), bet būtent taip ir norisi apibūdinti Lian Hearn knygą "Giedančios grindys" (Across the Nightingale floor; "Alma Littera" 2005; ISBN 9955-08-871-0; 300p.). Japonišką filmą, su skraidančiais aktoriais ir panašiai iš šios istorijos padaryt būtų net per lengva. Bet nujaučiu, kad tai gali patikti ne visiems, tad turiu dar keletą kortų rankovėse.
  Istorija lengvai skaitoma, bet stropiai įtempta, o pajudinta posūkių - garsiai dūzgia skaitytojo smegeninėje. Gal iki pusės skaičiau atsainiai, ne itin "kibo", bet sakyt, kad neįdomu irgi negalėjau. O tada ir prasidėjo - melodija po melodijos iki... Nutrūko styga, sukeldama tiesiog siaubingą garsą! Žodžiu, įvyko labai stiprus ir labai vietoj bei laiku pritaikytas posūkis. Antru žodžiu - nors kažkur ties dviem prieš pabaigą (na, to konkretaus įvykio) jau buvo galima tikėtis, kad čia kažkas turi įvykti - visgi įvyksta ne visai tai, ko tikėtasi. Pasistengsiu neatskleist per daug, bet... Juk beveik kiekviena gera istorija turi bjaurų, galingą pašlemėką, kurį turi nudėti kitas galingas, pavojingas, bet teisingumu tikintis herojus, ar ne? Čia ir paliksiu jus, nosferatai...

"Buvau įniršęs, nes jaučiausi atsakingas už juos. O jie turėjo klausyti manęs. Galėsiu apginti juos tik tada, kai jie paklus man." 70.

  Didelio nuspėjamumo kaip ir nebuvo, prie vertimo - neturiu ko prikibti, keliose vietose C raidė kur laisvai galėjo būti K aišku pasimaišė po akim, bet šiąnakt jaučiu poreikį atleisti. Knygą vertinsiu gerai, kokiais 9/10, bet turiu pripažinti, kad iki šio rango ji vos vos užsiropštė, dar kiek ir būtų pritrūkę oro. Arba rašalo.
  Tai tiek.

Anotacija:  Baimindamasis pasikėsinimo galingas ir žiaurus valdovas Iida savo tvirtovėje Inujamos mieste pasidirbdina giedančias grindis, kuriomis niekas negali pereiti neišgirstas. Tokios grindys iš tiesų būdavo klojamos Japonijoje, ir dabartiniams inžinieriams tik visai neseniai pavyko įminti jų mįslę.
  Atokiame kalnų kaimelyje tarp taikių ir dvasingų žmonių auga nepaprastas berniukas Takeo. Painūs likimo vingiai galų gale atves jį į Inujamos tvirtovę... Ar pavyks jaunuoliui atlikti neįmanomą užduotį, ar lemiamą akimirką nesučiulbės po jo kojomis grindys?

Dvylika knygų arba kaip palikti ne pačias geriausias

Išėjau į biblioteką dar net neįdienojus. Vėjuotas ruduo, spalvotas toks visas. Bibliotekon nešiau grąžinti keletą knygų, su ryžtu šį kartą daugiau neimti, nes labai noriu pagaliau perskaityt ir aprašyt tas namuose turimas knygas - kad būtų padori priežastis eit į biblioteką.
  Taigi, sukroviau knygas į vėžimaitį ir nutipenau pažiūrėti knygų. Pasiklausiau, kaip manyčiau dar ne itin sena moteris skundėsi bibliotekininkei, kad senatvė labai trukdo skaityti, nes trukdo AKYS, o ir namo knygas parsinešti sunku. Tada dar pridūrė, kad geriau nevalgyt, negu neskaityt, į ką aš pritariamai tyliai linktelėjau. Bibliotekininkė jai pasiūlė audio-knygų, bet moteris matyt ne visai suprato, kas gi tai per daiktas, tad pasiteisinus "kitą kart" apleido patalpas. O mano žvilgsnį patraukė papildyta "Pasidovanok Sau" lentyna... Joje buvo apie 17-18 knygų lietuvių kalba (ir gal šimtas knygų rusų kalba). Kažkaip nejauku būtų imti visas ar šiaip daug, tad kol bibliotekininkė už savo stalo užsiiminėjo savais reikalais, aš skaičiau anotacijas ir knygas dalinau į dvi krūveles. Kurių tikrai noriu, kurių gal norėčiau ir dar vėliau trečia atmetimo būdu - kurios nebūtinos. Dvylika knygų prašyte prašėsi paimamos, juoba, kad tarp jų ir Dostojevskio "Baltųjų naktų" senas senas leidimas, labai gražiai iliustruotas. O dar Eridano knyga, kelios Drąsiųjų kelių knygos. Ir visgi, dvylika knygų... Kartą, kai nešiausi apie 8 ar pora daugiau, dvi nuslydo ir nukrito, tad mąsčiau, kaip čia oriau su jomis išeiti, kai vidun užėjo jauna panelė prašyti "ko nors apie Prancūzų Revoliuciją" ir ištempė bibliotekininkę iš jos vietos. Nieko nelaukiau, knygas į rankas ir lauk.
  Tad iš bibliotekos nieko nesiskolinau, bet parėjau su dideliu rugsėjo mėnesio grobiu. Tikiuos šį mėnesį paskutinis, nes sugebėjau nieko neimti net per išpardavimus, stengiuosi saugoti tuos paskutinius vietos centimetrus, iki kol kas nors naujų lentynų pasiūlys arba persikraustysiu kur nors.
  Šitaip atrodo lentyna knygų, kurias norėčiau parduoti:

O blogiausia, kad čia jos ne visos... Matot tas lenteles iš šonų? Viršutinė lentyna sulūžo...
  O čia šiandienos grobis:

Carmen Bin Ladin - Mano Gyvenimas Saudo Arabijoje

"Mano beatodairiškos drąsos nevaržė niekas. Nes nieko nežinojau." 34p.

 
Tūkstančio ir vienos nakties pasakos leido tik sekundėlę žvilgtelėti į šiuos kraštus. Ir toli gražu neleido manyti, kad tose pasakų šalyse gali būti taip sunku ir baisu. Carmen Bin Ladin knyga "Mano Gyvenimas Saudo Arabijoje: Kita Karalystės Pusė" (Inside the Kingdom: My life in Saudi Arabia; ISBN 978-9955-24-975-7; "Alma Littera" 2008; 204p.) detaliai nupasakoja tuos esminius skirtumus tarp laisvo žmogaus ir arabo moters.
  Visada maniau, kad jei žmogus norėtų taikos ir ramybės, tai būtent ją ir turėtų. Bet žvelgiant į praeitį - akivaizdu, jog to norėta ne visada. Taip ir su tomis beveidėmis moterimis, baisiausiam karščiui tvoskiant vaikštančiom su apdaru, kuris dengia visą kūną, netgi akis, storiausiomis juodomis pirštinėmis ir tokiomis pat kojinėmis. Labai keista, bet ši knyga privertė suprasti, kad nors ir ne visos, bet tikrai yra nemažai tokių, kurios tokiai griežtai, religija motyvuojamai paniekai pritaria. Tai tarsi garbės reikalas - kai nieko kito negali gauti, bent būk gerbiama dėl savo tiesiog agresyvaus tikėjimo. Negaliu teigti, kad nustebau, bet labai nusivyliau, mat ta sauja ar dvi tikrai iš paskos skandina ir norinčias bent elementariausių žmogaus teisių.
  Knyga aišku ne apie tai. Tai biografija Osamos Bin Ladino (kai kalbama apie juos visus, tuomet rašoma "Bin Laden", pavieniai jie "Bin Ladin") brolio Jeslamo žmonos Karmen. Čia noriu pridurti, kad mane jau ima erzinti žmonių nenoras sutvarkyt visko iki galo. Jos vardas visur rašomas Carmen. Kitur vietoje akivaizdžios Č raidės palikta CH garsas. Vardan šventos ramybės, manau derėtų vardą rašyt bent kartą paminint tikrąjį tarimą, arba atvirkščiai - išversti ir kartą paminėti originalą. Nežinau, kaip mano smalsiai močiutei reikėtų paaiškint, kad tai ne TSarmen... Žodžiu, tęsiam. Ji nebuvo visiškai svetima Saudo Arabijos kultūrai, bet vis vien suvokė, kad pateko tikrai ne į tą Arabijos Naktų svąją iš savo vaikystės. Tenka pripažinti, kad ir tai mane gerokai nuliūdino, nes jau nuo seno žavėjausi vaizdais iš Tūkstančio ir Vienos Nakties. Visa laimė, kad greičiausiai taip nėra visur (nors autorė beveik primygtinai teigia atvirkščiai), ar bent jau nebus visada.

"Tai šalis kurioje nėra vietos švelnumui, gailestingumui, užuojautai ir abejonei." 202p.

  Iš knygos šiek tiek sužinome ir apie patį Osamą Bin Ladiną. Epizodais nupasakojamas jo kilimas į tas šiurpias aukštumas, kurių pasiekė, bet tai tikrai nėra pagrindinė knygos tema, kas visiškai natūralu, o kodėl, tai suprasit paskaitę. Viena lieka šiek tiek neaišku - kaip labai moraliai jį rėmė ar smerkė jo tikrai didžiulė brolių, seserų, savų vaikų, žmonų ir kitų giminių šeima? Mat nors teigtas išsižadėjimas, bet iš knygos galima aiškiai suprasti, kad, cituoju "kad ir kiek tu būtum teisi, mano brolis niekada nesuklys". Kitais žodžiais tariant - brolybės ryšys ten beveik "dzin-šei", galingas ir sunkiai išjudinamas reiškinys.
  Knyga nebloga, informatyvi, bet kartais per daug buvo paprasčiausio purvo pilimo. Jis aišku pateisinamas, bet man nelabai įdomu klausytis tūkstančius suknelių, namų dekorą ir kitų moterų skonio trūkumą. Lygiai taip pat, jei kokio žmogaus imčiau labai nemėgt, galėčiau pilt purvą ir teigt, kad vajė, tas ar anas geria arbatą, kad ir kokią brangią, bet tik pakeliuose, fe! Negražu, ar ne? Man irgi nepatiko. Kaip biografija - nepersistengta, bet ko reikėjo, to ir pateikė. Pabaigos pilnai nesuvokiau, nes viskas prasideda nuo pabaigos, tada nuo pradžios, o tada aišku vėl turi baigtis, tad yra dvi pabaigos ir jos skirtingos. Bet pliusas knygai, dabar tikrai pasidomėsiu šios moters gyvenimu, jau vien tam, kad sužinot, ar ji ir jos dukros gyvos, sveikos ir svarbiausia - laisvos. Tad duosiu knygai ... kokius 6/10 ir rekomenduosiu norintiems sužinoti daugiau apie Saudo Arabiją, bei jos moteris.

Anotacija: "Pasakojimas, perkeliantis mus į pačią Saudo Arabijos valdančiosios klasės širdį ir į turto pertekusius Bin Ladenų genties patriarcho namus. Pinigai plaukia, moterys vertos kiek kupranugaris, tarnai - kur kas mažiau, alkoholis draudžiamas, plėšikams nukertamos rankos, viešpatauja vahabitų islamas, kuris su kiekviena diena vis stiprėja. Viduramžiai dykumoje, su gausybe dolerių.
Ji pabėgo iš klano, kovojo gelbėdama vaikus, viešai pasmerkė Osamą ir kritikavo Saudo Arabiją - tai tikrai daug."  .......................... Le Figaro
"Kita karalystės pusė. Mano gyvenimas Saudo Arabijoje" atskleidžia karčią Carmen Bin Ladin santuokos istoriją, drauge nuostabiai ryškiai kalba apie tai, koks yra gyvenimas griežčiausioje musulmonų pasaulio teokratijoje... Autorės sąžiningumas, jautrumas kultūros detalėmis ir nuoširdi pagarba kai kuriems jos arabams giminaičiams sustiprina jos žodžius. Tai ne kerštinga "išklosiu viską" tipo knyga, o drąsios moters pasakojimas apie išsivadavimą atsisakant nepakantumo ir renkantis laisvę." ....................Time Out New York
"Šešėliniai verslo sandoriai, kovos tarp brolių dėl valdžios, ryšiai su karališkąja šeima ir parama labiausiai ieškomam planetos teroristui... Savo knygoje Carmen atskleidžia gilias galingiausio Saudo Arabijos klano paslaptis." ................. VSD

Carmen Bin Ladin pasakojimas perkelia mus į vieną iš galingiausių, slapčiausių ir represyviausių karalysčių pasaulyje. 1974 metais ši įspūdinga moteris, kurios motina - persė, o tėvas - šveicaras, ištekėjo už Jeslamo Bin Ladino (Osamos Bin Ladeno brolio) ir atsidūrė didžiulio ir sudėtingo klano viduje, visuomenėje, kurios ji iki tol nepažinojo ir nesuprato. Knygoje pasakojamas šios moters gyvenimas Saudo Arabijoje, prisimenami rugsėjo 11-osios įvykiai.

Kokios knygos norėtumėt?

Šiandien taip mąsčiau ir dar mąsčiau, tada skaičiau daug ir dar šiek tiek pamąsčiau. Jei tarkim padaryčiau kokį nedidelį lengvą konkursėlį, per kurį būtų galima laimėti knygą, o gal ir dvi... Kokio tipo, žanro ar kokia konkrečiai knyga galėtų būt tarp tokių, dėl kurių norėtumėt lengvai padirbėt? Nepažadu, kad imčiau ir padaryčiau tai greitai, bet ei...
  Jei fantazija neišneša iš ko galima rinktis, tai štai - klasika, romanai, vampyrų tematikos knygos (jau bene ir atskiras žanras tapo), kokia nors sena ir knygynuose neberandama knyga, dėl kurios man tektų perkuist perparduodamų knygų tinklapius ir parduotuvėles? Receptų knyga, pasakų knyga, ar knyga pagal kurią jau yra filmas? Gal kas nors iš tokių kaip Koralina ar Mechaninė širdis? O gal Mangos labiau?

Jude Deveraux - Emilės Angelas

 

Baigiau skaityti Jude Deveraux knygą "Emilės Angelas" ("An angel for Amily"; Tyrai 1998; ISBN 9955-01-117-3; 224p.) ir nusprendžiau, kad mane kažkaip keistai traukia vilkolakiai ir angelai. Nesuderinami, bent iš pažiūros, supernaturals. Bet jei jau smalsauju, tai smalsauju. Juoba, kad Jude Deveraux man neblogai žinoma autorė, nors jos kūrybos ne tiek ir daug teko paskaityti, visgi niekad nenurašiau šių banalių romaniukų.
  "Emilės angelas" ir prasidėjo ir rutuliojosi gan painiai, dažnai vertė purtyt galvą, mat veiksmai ir aiškinimai tiesiog neturėjo jokios logikos ar bent jau priežasties. Čia dar galim pridėti pastabą, kad moterys, besispecializuojančios meilės romanų rašyme, beveik visada, ankščiau ar vėliau suguldys savo heroję su labiausiai į fantastinį herojų panašiu vyruku, kad ir kaip tai jam buvo draudžiama, ir kad ir kaip ji jo nekentė. Žodžiu, prie logikos stokos galim pridėti tiesiog neįtikėtinai aiškų ir pilnai nuspėjamą siužetą. Žinau, kad norint atsipalaiduoti - tokie turbūt kai kam patinka, bet aš nuspėdavau siužetą ir sudėtingesnėse knygose, tad nusivildavau ir vėl nusivyliau.
  Tačiau šiuo atveju buvo ir dalykų, kurie man pasirodė visai neprasti ar bent jau lengvai komiški. Manau tikrai turiu polinkį mėgint išteisint knygas, tad... Angelas vis vadino Emilės sužadėtinį "antinu" ir kitaip demonstravo visiškai biblijiškai-neangelišką pavydą. Kodėl "antinu"? Nes to sužadėtinio vardas buvo Donaldas, kaip vaikystės animacinių filmukų herojaus ančiuko Donaldo (arba Antulio Donaldo, žiūrint kaip kur jį kas užtiko). Be to, jis buvo linkęs leisti Emilei viską aiškinti savaip, kas visgi atrodė kvailai, bet buvo priimtiniau už etatinę frazę "ką turėčiau padaryti, kad manimi patikėtum" (deja, ši eilutė buvo panaudota, bet tuo metu knyga jau nebeatrodė įdomi, tad...). Vietoje to, jei jo sugebėjimus Emilė aiškino aiškiaregyste, jis kaip mat tardavo: gerai, aš aiškiaregys, o dabar eikim prie reikalo. Už tai tikrai duosiu pliusą.

  "- Angelai neturėtų pavydėti, taip pat neturėtų būti ambicingi.
   - O mirtingieji turėtų gyventi ramybėje ir santarvėje." 158p.

  Kitas reiškinys, kuris man patiko, būtų jau gan asmeniškas simpatizavimas. Knygos siužete veiksmas vyksta daugiau ar mažiau dėl to, kad nuobodi bibliotekininkė rengdavo tam tikrus reportažus, pati surankiodama informaciją per bibliotekų archyvus. Manau nesuklysiu, jei manysiu, kad nemažai mūsų, bibliotekų Nosferatų ir Žiurkių, mėgsta pa-research-inti. Pasirodo tai ne tik įdomi veikla, bet dar ir bjaurių nuotykių atnešti gali. Na taip, akivaizdu, bet...
  Knygoje buvo neblogų minčių, deja senų ir nuvalkiotų, bet neblogų. Kad ir tai, kad žmonės geba atsisakyti matyti kai kuriuos dalykus, kad gyvenimo kokybė mums priklauso pagal karmą, kad visgi reinkarnuojamės, o dogmos - ne visada atitinka tai, kas mums buvo bandyta pasakyti iš aukščiau. Be to, mane tikrai suintrigavo pabaiga. Tokioj įdomioj vietoj, apie rimtesnius angelus jau sukantis, ėmė ir pabaigė istoriją.
  Taigi, knyga nėra gera ir įdomi, bet vieną kart perskaičius - akys neiškris. Juoba, kad čia banalumas bent jau pateisinamas, ne taip, kaip kai kuriose neminėtinose knygose. Jei norisi vienos dienos meilės, barnių, menkučio, bet kiek įtempto detektyvo ir galvoti neverčiančio siužeto - čia kaip tik ta knyga. Duosiu 4/10 ir per daug tikrai nepeiksiu.

 Anotacija: Kai meilė pasibeldžia į duris ir vėl apleidžia namus, kai lauki nesulauki savo laimės, kai pradedi nebetikėti, kad dar kam nors tu būsi reikalinga lyg gyvybė, - apsidairyk ir atidžiai įsiklausyk: Dangus tau siunčia angelą. Neatstumk jo.

Na o dabar imu į rankas nebe grožinę knygą, bet panašu - ne mažiau įdomią (kaip matot, mėgstu įvairovę). Tai būtų Mary Roach knyga "Negyvėliai": Keisčiausia knyga - Mirtis. Ji nebūtinai turi būti nuobodi.
Dažnokai man taip nutinka, kad einu į biblioteką su dar kuo nors, juokais ištraukia kokią knygą, norėdami paerzint (kokią Homoseksualizmo istoriją, Negyvėlius ir panašiai...), o mane ima ir iš tikrųjų suintriguoja...

Gražu - net žliumbti norisi

Jessica Gregson - Angelų kūrėjos

 

Nusišypsojau, kai baiginėjant knygą, ar ją įpusėjus, priėjau sakinuką "Vargšai šunsnukiai" 202p. Labai gerai apibūdina moterų dalią šioje knygoje. O gal tiksliau - labai gerai apibūdina jų vyrus.
  Sunku pasakyti apie ką ši Jessica Gregson knyga "Angelų kūrėjos" (The Angel Makers; Obuolys 2008; ISBN 978-9955-700-53-1; 304p.). Prasidėjo nuo keistuolės mergaitės, prietarų, tuomet perėjo prie moteriškos išminties, pribuvėjų, meilės paieškų, o užsibaigė vos ne "dzin-šei paslaptimis", moterų ryšiu, ryšio laužymu ir visu būriu suimtųjų. Vienos - gyvenimo priverstos. Kitos - bjaurios ir tiek.
  Taigi. Ramiame Falučkos kaimelyje perversmą padarė karas - savi vyrai ir vaikinai (sūnūs, draugai, giminaičiai) išvyksta kovon, svetimi atvyksta joms jaukti gyvenimų, ką daro tiesiog stulbinamai lengvai, turint galvoje, kad esti belaisviai su apribotomis teisėmis ir pasivaikščiojimų teritorija. Vienų moterų vyrai buvo bjaurūs, jas labai skriaudė ir visaip žemino. Kitų buvo geri. Trečių atrodė puikūs. Bet po kelių metų visi grįžo vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau sužaloti. Protiškai ar fiziškai. Ir gal būt tai nebūtų pasaulio pabaiga, juk moteris - nuostabiai kantri būtybė. Tačiau vyrai-belaisviai, kuriuos dauguma spėjo pamėgti ir net pamilti, o jie taip pat nestokojo nuoširdžių jausmų, turi išvykti, mat karas baigėsi ne tik jų oficialiems vyriškiams, bet ir jiems patiems.
  Žiaurūs vyrai kare sužvėrėjo dar labiau. O geri vyrai tapo žiauriais. Ar galima pateisinti nusikratymą vyru, labai subtiliu būdu, bet vis vien nusikratymą, jei jis moterį mušdavo kas dien iki sąmonės netekimo ir netgi mėgino nužudyti vaiką josios įsčiose?
  Čia ima aiškėti angyalcsinalo - angelų kūrėjų, moterų, kurios nelegaliai atlikinėjo abortus svarba. Jos pirmos suprato gyvybės ir prioritetų gyvybėse reikšmę.
  Pasakojimas įdomus ir labai neįprastas, bent mano akimis žiūrint - tikrai ne tas standartinis. Keliose vietose lyg pasimesta ir pamiršta apie ką kalbėta, kas sakyta, nes vaizdas rodomas neatitinka to, kas buvo pasakyta pasakotojos. Tai tikrai nėra tobula knyga, bet skaitosi lengvai, net jei vietomis ir užtęsta, bet už tad nenuobodi, mat net užtęsimas - pateikia naują baimę, naują siaubą, naują reikalą padaryti sprendimą. Tad knyga ne pati geriausia, bet ne prasta, tikrai. Duosiu 6/10 ir dėsiu į šalį, nes dabar į rankas imu vėl nebe grožinę literatūrą, o šlakelį okultinės/ezoterinės - Dieter Breuers "Velnio Vardu: Šiek tiek kitokia raganų ir jų persekiojimo istorija".

Daiktai, kuriuos radau bibliotekos knygose 4

Conn Iggulden "Tyrų Vilkas"

"-Mes esam sidabro žmonės, mongolai. Kai kas paklaus, sakykit, genčių čia nėra. Pasakykit, kad aš esu žaliuojančių platybių chanas, ir jie pažinos mane tuo vardu - čingis. Taip, pasakykit jiems tai. Pasakykit, kad aš esu Čingis ir kad toli nujosiu." 465p.

Baigiau skaityti Conn Iggulden knygą "Tyrų Vilkas" (Wolf of the Plains; ISBN 978-9986-16-766-2; "Tyto Alba" 2010; 474p.) ir nors ilgai užtrukau, bet buvo verta.
Niekad mongolais nesidomėjau. Težinojau, kad vienas šiek tiek pažystamas žmogus didžiuojasi turįs to kraujo. Net nežinau, kaip čia taip išėjo, kad pasiėmiau šitą knygą. Na, tiesą pasakius mane dažnai sugundo pavadinimai su "vilkais", tai gal ir žinau. Nedažnai jos būna vertos tokio pavadinimo pagražinimo, bet ką jau padarysi. Galų gale, tai turbūt daugiau skonio reikalas. Juk vieni "Saulėlydį" myli, kiti nekenčia, tretiems mažiau rūpėti nė negali.
  Šį kartą knyga pateisino vardą su kaupu. Jau net po pirmų poros skyrių (lyg ir, gal keliais daugiau) į "reikia perskaityti" užrašinę įpaišiau "Lanko Viešpatį", antrą šios knygos dalį, kurios mūsų biblioteka panašu, kad dar neturi... Žodžiu, knyga man labai patiko, o kuo, tai jau čia sudėtingai ir ilgai pasakoti galėčiau, tad bandom trumpinti. Pasiutusiai mėgstu knygas apie gerus karo vadus. O Čingischanas tikrai neeilinis karvedys.
  Istorija prasideda jo vaikystėje, tiesą pasakius, netgi ankščiau - jam gimstant, paties proceso metu, kurio detaliai neaprašinėja, tad nesipurtykit čia. Ir nuo pat tos akimirkos viskas taip įtemptai juda, posūkiai tiesiog muša iš vėžių. Ši knyga pasakoja, kaip vaikas Temudžinas (geležis) virsta mongolų legenda - Čingischanu. Ir nė minutei neleis nuobodžiauti. Vietoj to vers niršti, pykti, siusti, juoktis ir liūdėti.

"Didžiausias džiaugsmas, kokį gali patirti vyras, yra nugalėti priešus ir varyti juos pirma savęs. Joti jų žirgais ir atimti jų turtą, matyti jų brangių žmonių veidus, paplūdusius ašaromis, ir glausti glėbyje jų žmonas ir dukteris." - Čingischanas 471p.

  Įspūdį paliko ir dar vienas dalykas. Tik knygos gale supratau, jog šis vyrukas GALI būti ne tik negailestingas, bet ir yra gan žiaurus. Tikrai buvo keista tai suvokti, nes skaitant - viskas atrodo logiška, TU turi tai padaryti vardan to ir ano. Štai ir pataikė patiekti atsakymą į mįslę, kodėl kartais tautos myli net tuos valdovus, kurie virš jų kybo Tironais. Tereikia tinkamos perspektyvos.

"Kaip mongolas, Temudžinas buvo aukštas ir turėjo "katės akis". Net užsigrūdinusių žmonių tautoje jis išsiskyrė ištverme kęsti šaltį ir karštį ir visai nesijaudino dėl žaizdų. Buvo itin ištvermingas, tobulai valdė kūną. Mongolų tautos žmonės turi puikius dantis ir regėjimą, jie juodaplaukiai, rusvos odos ir tiki esą giminingi su Amerikos čiabuvių gentimis, kurios maždaug prieš penkioliką tūkstančių metų perėjo tada dar užšalusiu Beringo sąsiauriu ir pateko į Aliaską. Tų tautų panašumas stulbinamas." 471-472p.
 
  Puikus, trumpas ir informatyvus buvo ir baigiamasis autoriaus žodis. Iš tiesų, tie pora puslapių apie mongolus man papasakojo tiek, kad žinias apie tuos žmones turbūt padvigubinau. O jei dar pridėtumėme ir likusią knygą... Duodu 8/10 ir imu skaityti kitą knygą, bet nekantriai laukiu, kada galėsiu imti šios tęsinį.

Anotacija: Conn Iggulden (Konas Iguldenas; g. 1971m.) - britų rašytojas, vienuolikos knygų autorius. "Istorija pilna nuostabių pasakojimų", - sako jis. Ne veltui "Imperatorių" ir "Užkariautojų" serijos, skirtos žymiausiems pasaulio istorijos herojams, jau patraukė daugelio šalių skaitytojų dėmesį.
  Kaip gimė didieji užkariautojai, palikę kruviną pėdsaką istorijoje?
  Conno Igguldeno romanas "Tyrų vilkas" - krauju ir ugnimi alsuojantis pasakojimas apie Mongolijos stepių siaubą - Čingischaną, jo gimimą, vaikystę ir pirmųjų pergalių skonį.
  - Hiulana, jis gimė su mirtimi dešinėje rankoje. Tai - geras ženklas. Jis - chano sūnus, ir visur jį lydės mirtis. Jis bus didis karys.
  Ši įtampos ir nuotykių kupina istorija - apie berniuką, kuris buvo priverstas tapti vyru greičiau, nei pats to norėjo, apie žiaurius genties įstatymus, apie ištremtojo kartėlį ir didvyrio triumfą.
  Temudžinas reiškia "geležis". Chano naujagimio sūnaus likimas jau nulemtas: karas, kraujas ir pergalės. Tačiau po tėvo mirties jaunasis Temudžinas praranda viską - net savo gentį. Ištremtas ir vienišas, atskirtas nuo genties, jis klajoja atšiauriose Mongolijos stepėse. Tačiau jo mintys didingos: atstumtas, medžiojamas tarsi vilkas, jis svajoja suvienyti savo tautą. Jis taps didžiu kariu. Jis grįš kaip nugalėtojas, ir visi nuolankiai jam paklus. Jis įgis naują vardą, kurį išgirdęs drebės visas pasaulis. Tas vardas - Čingischanas.
  -  Pasakykit, kad aš esu žaliuojančių platybių chanas, ir jie pažinos mane tuo vardu - Čingis. Taip, pasakykit jiems tai. Pasakykit, kad aš esu Čingis ir kad toli nujosiu.
  Pergalingi nuotykiai prasideda: "Tyrų vilkas" - pirmasis pasakojimas apie Čingischaną. Laukite tęsinio.

O dabar į rankas imu Jessica Gregston knygą "Angelų kūrėjos". Kažkada, kai bibliotekoje buvo dingusi elektra ir negalėjau atsižymėti ir išsinešti knygų - paskaitinėjau ją. Pradžia gal kiek ir patraukė, tad nusprendžiau - blogiau nebus, imu. Pažiūrėsim, kaip ten...

Literatūros galia

Prieš dienelę ar lyg ir dvi baigiau skaityti Dai Sijie knygą "Balzakas ir kinė Siuvėjėlė" (Balzac et la Petite Tailleuse Chinoise; Baltos Lankos 2003; ISBN 9955-429-93-3; 156p). Knygos pradžia niekaip nenorėjo manęs įtraukti. Bet atkakliai lindau į akis ir galiausiai prasibroviau į tą kaimelį atšiauriuose kalnuose. Kai jau padėjau knygą į šalį, supratau, kad radau kaiką paprastai tobulo.

"Taip smarkiai žavėjausi Žanu Kristofu, kad pirmą kartą gyvenime norėjau turėti šią knygą tik sau, nebesidalyti suo Luo." 94p.

  Visad mėgau skaitytojus ir panašaus plauko bibliofilus. Skaitant apie herojų kuris skaito - sulaukdavau įkvėpimo. Koks įdomus žodis... Įkvėpimas. Ir štai šioje mažulytėje knygelėje, kurioje geriausiu atveju tikėjausi ilgai temptų samprotavimų, radau tą pat paprasčiausią įkvėpimą.
  Knyga pasakoja apie du vaikinus, savaip mylinčius gyvenimą, literatūrą ir merginą. Manau keturiuose iš penkių Europietiškų romanų, maždaug ties vieta "du vaikinai ir mergina" rastumėme meilės trikampį, intrigas ir draugysčių pabaigą. Tuo mėgstu visokią kinų, japonų, korėjiečių ir pan. literatūrą. Ten keturi iš penkių verčiau mirs nei išduos draugystę.

"-Pasakė, kad Balzakas jai padėjo suprasti vieną dalyką: moters grožis - tai neįkainojamas lobis." 156p.

  Šioje knygoje didžiuma literatūros uždrausta, tad du išsilavinę jaunuliai tam tikrų asmenų gyvenimuose sukelia tikrus perversmus. Ir čia mane tas knygų poveikis tiesiog pasiutusiai sužavėjo. Tarkim, vienas antraeilis veikėjas, dirbdamas visą dieną - devynias naktis pakerėtas klausėsi atpasakojamo "Grafo Montekristo". Jei kam neaišku, tai "Grafas Montekristas" tikrai stipriai paveikė net ir mano gyvenimą, todėl romanas guli tarp mėgiamiausių. Net skolint nemėgstu. Ir gavau sunkokai... (Pirkau Baltose Lankose, turėjo tik antrą ir trečią. Trečią radau lentynose, o antros atėjau pasiklausti. Mergina ją matyt pati skaitė, mat kol nepasakiau "o, tai duokit ją man" - ji nė nemanė išimti skirtuko ir jos man atiduoti... Po to net kiek gaila buvo)
  Tad jei taip trumpiau imant, nes tuoj prirašysiu daugiau, nei pačioj knygoj teksto yra, knyga labai stipriai demonstruoja literatūros galią. Viskas taip šauniai, sklandžiai ir lengvai papasakojama, kad susiskaitė per dieną, o, kad ką doro atpasakot prireikė beveik poros. Stiprus ir lengvas romanas, kurį tikrai rekomenduoju literatūros mylėtojams ir duodu 10/10.

"Aklas jo džiaugsmas išsiliejo per kraštus tada, kai Siuvėjėlė prisimatavo ką tik baigtą drabužį: griežtai vyriškas švarkas, nauja šukuosena, kuklų jos apavą pakeitę baltumu šviečiantys bateliai suteikė jai keisto geidulingumo, laikysena tapo elegantiška ir pranašavo gražios, bet šiek tiek nerangios valstietės eros pabaigą." 152p.

Anotacija: Atšiauri Kinijos kultūrinės revoliucijos aplinka, du mokyklą baigę jaunuoliai yra siunčiami perauklėti į atokų kaimelį Kinijos kalnuose. Grubi kasdienybė, įtarūs žvilgsniai ir viską atperkantis uždraustų knygų skaitymas. Nuostabu, kad klausydama garsiai skaitomų Balzako romanų ima keistis ir gražiausia apylinkės mergina Siuvėjėlė. Tai istorija apie dviejų draugų meilę merginai, skaitymui, knygoms apskritai.
"Balzakas ir kinė Siuvėlėjė" - didžiulio pripažinimo sulaukęs rašytojo ir režisieriaus Dai Sijie romanas, apdovanotas penkiomis literatūrinėmis premijomis ir išverstas net į 25 kalbas. 2002 metais autorius šį romaną ekranizavo.

O čia jau nuo manęs treileris to filmo. Dar nežiūrėjau, tai nieko ir nepasakysiu.



Na o dabar pasiėmiau skaityti "Nuotykių vėjas" serijos (kaip suprantu, tai leidimo serija, kaip "J.R.R. Tolkieno Mokiniai" ar "Drąsiųjų Keliai") Conn Iggulden knygą "Tyrų Vilkas" (romanas apie Čingischaną). Net nežinau ko taip labai jos užsimaniau. Turbūt eilinį kartą įvertinau pagal apimtis - knyga stora, tankiai prirašyta, o po jos ir dar yra tęsinių (ar bent vieno tai tikrai).

Magijos raida

Eh, kadangi grįžo sesuo iš Anglijos čia, aplankyti, tai šią mažulytę knygą skaičiau tiesiog pasiutusiai ilgai. Tai Alan Baker knyga "Burtininkas: Magija amžiams bėgant" (The Wizard; Alma Littera 2004; ISBN 9955-08-368-6; 248p.).
Šioje knygoje labai puikiai pavaizduoti gyvenimai spalvingų asmenybių, kurios vienaip ar kitaip paliko ženklą okultizmo istorijoje. Lengvai ir informatyviai esame supažindinami su įvairiomis okultizmo ir magijos atšakomis. Kiekvienas skyrius papasakoja apie sau skirtą temą įdomiai ir detaliau nei daugumoje tokio pobūdžio knygų.
Drąsiai teigiu, kad knyga labai įdomi ir lengvai skaitoma. Informacija tinkama ir suvokiama kiekvienam, viskas dėstoma labai aiškiai ir niekad neverčia nuobodžiauti.
Labai mėgstu, kai skaitant okultines ar ezoterines knygas randu paaiškinimus (ar platesnį, "moksliškesnį" pasakojimą) kokiems nors reiškiniams iš savo mylimiausių grožinės literatūros knygų. Šioje knygoje tokio džiaugsmo radau tikrai daug.
Tad bendrai imant: ezoterinio-okultinio pobūdžio knyga, kurioje aprašyti ne tik istoriniai veikėjai, bet ir jų atlikti ritualai, bandymai, kerai, burtai, iššaukimai ir kita panaši okultinė veikla (kas taip detaliai tikrai retokai aprašoma), duota šiek tiek jų biografijos ir tinkami gyvenimo epizodai. Bet visų geriausia mano nuomone yra tai, kad knyga labai nuosekli ir tolygiai veda mus per raidą tos magijos, apie kurią čia ir kalba. Puiki knyga. Drąsiai duodu 9/10 ir rekomenduoju tuo besidomintiems.
Iš vienos pusės man ši knyga priminė "Šešėlių Žmones", bet ten ieškota paaiškinimų viskam. Čia viskas pateikta iš ne tokios skeptiškos, bet paprasčiausiai protingos pusės - gal taip ir buvo, neneigsim, nes tiksliai juk nežinom, tačiau gali būti taip, taip ir dar taip... Jokio išankstinio nusistatymo.
Na o dabar imsiu skaityti Dai Sijie knygą "Balzakas ir kinė Siuvėjėlė", parašyta šalia "Savaitgalio knyga", kaip suprantu tai dėl jos stambaus formato, mat knyga, jei ne didokas jos išplėtimas teksto atžvilgiu, turbūt sutilptų į kokius 100p. Kol kas perksaičiau gal tik 20psl ir... na, kol kas nesužavėjo. Įdomu, bet ne taip, kad kibtumei lyg į gimtadienio tortą. Bet kai kurios knygos tik prasideda prastai. Tikiuosi, taip bus ir čia - tik pradžia bus šiaip sau.

Susan Cooper "Išrinktasis: Blogio Imperijos Iškilimas"

Baigiau skaityti (na... baigiau prieš keletą dienų, bet tai nesvarbu) "Tamsa kyla; Išrinktasis: Blogio Imperijos Iškilimas" (The Dark is Rising; Obuolys 2007; ISBN 978-9955-700-33-3; 304p.) ir tenka pasakyti - tikrai tokia visai nebloga fantasy knyga. Šiek tiek dark fantasy, šiek tiek juokingų situacijų. Ne itin gera, bet tikrai nėr bloga ir nuobodi. Lyginant su Alchemiku (neskaitant "Kerėtojos") - knyga geresnė. Lyginant su Bartimėjaus Trilogija - prastesnė.

"Sek Ženklus... Apsaugok Šviesą. Keliauk Laiku."

Knyga taip lengvai, kiek temptai, bet neįkyriai pasakoja apie vaiką, berniuką konkrečiai, kuris yra septinto sūnaus septintas sūnus ir todėl yra kažkuo kitoks nei visi. Per vienuoliktą savo gimtadienį staiga sužino, kad nėra toks kaip visi, gal yra... Na, geresnis, magiškesnis, nežinau net kaip pasakyti. Aišku prasideda jovalas, bet nėra visiškai kvailų situacijų, ar bandymų apsimest, kad "nieko aš jums ten nepasakiau" kaip, kad bandė daryti Alchemiko autorius. Manyčiau tinka ir visai jauniems vaikams, nors kažko labai gero neturi, tinka ir kiek vyresniems, tokiems kaip aš, skaitytojams, kurie jau prisiskaitė Poterių ir Beginsų, todėl myli fantasy ir per daug neputoja, kad pagrindiniui veikėjui dar tik vienuolika.
Taigi, berniukas vardu Vilis ieško tam tikrų ženklų. Jį persekioja toki gan kieti tipeliai. Yra ir neutralių, kurie paskui verčia savo odas. Yra ir tokių, kurie niekam netarnauja, nes patys yra labai keisti ir labai pavojingi. Puikiai pasinaudota mitologija ir net šiek tiek istorijos. Gan smagu skaityti apie šeimyną, kuri manau daugeliui primins Vyzlių raudongalvį būrį.
Knyga nėra HariPoteriška. Tai nėra ir Alchemiška knyga. Nuo ŽiedųValdoviškos iš vis labai toli. Kūrinys gan unikalus, bet... na, dviračio iš naujo neišradinėjo, bet manau tai galima laikyti ir pliusu, mat kaip jau minėjau - nebuvo įkyriai užtęstų scenų, neaiškaus tempimo ir pan. Veiksmas keitė veiksmą, nebuvo to "mečiau į orą, nukrito į šulinį, iš ten į upę, iš upės į jūrą, o ten jį prarijo žuvis, tą žuvį kitą... o man rast reikėjo būtinai". Viskas žingsnis po žingsnio buvo pasiekta, be PonoBeaniško išsidirbinėjimų.

Žodžiu privėliau čia kaip reikalas, tad eikim prie esmės - fantasy su lašeliu dark fantasy ir šiek tiek humoro, istorija nebloga, nėr nauja, bet parašyta gerai, todėl visai maloni. Duosiu 8/10 ir ieškosiu tęsinių. Ir filmą pažiūrėsiu, nes man atrodo toks tikrai buvo... tuoj užmesiu akį į YouTube.

Iš ties, radau... Palyginus su knyga - LABAI keistai atrodo... Jau iš kart matau, kad nemažai, labai nemažai keista. Vis tiek pažiūrėsiu, gal bus neblogas.
O kol kas tiek.
Dabar aišku skaitau ten tą Burtininką. Kol kas tikrai neblogas.

Mark Patrick Hederman "Bučiuoju tamsą: Sąlytis su pasąmone"

Baigiau skaityti tą Mark Patrick Hederman knygą "Bučiuoju tamsą: sąlytis su pasąmone" (Kissing the Dark: Connecting with the Unconscious; Tyto Alba 2004; ISBN 9986-16-365-X; 171p.) ir nusprendžiau, kad iššvaisčiau nemažai brangaus skaitymo laiko gan nuobodžiai knygai. Nėra taip, kad jau baisu, numirsiu jei toliau skaitysiu, bet smegenys atsijunginėja kas keletą pastraipų. Buvo aišku ir naudingų dalykų, to nepaneigsi, bet šiaip jau - tikrai nebuvo verta to laiko, kurį privertė sugaišti.
Tačiau, šios knygos dėka labai nudžiugau, kai supratau - turim labai puikių vertėjų, kurie išmano savo darbą ir dirbą jį labai stropiai. Vertimas tikrai puikus, bet ir eilėraščiai cituoti išversti ir surimuoti taip, kad į pievas nenuklejotų. Tik tiek ir galiu pasakyt apie šią knygą.
Iš esmės tai dar viena knyga pasakojanti, kaip labai svarbu mums nebijoti būti žmonėmis, kad bažnyčia - nieko blogo nedaro, tai ir jos reik nebijoti, kad mūsų trūkumai - paties Dievo duoti, todėl ir jų reikia nebijoti... Ir žodžiu tiek taukšta, kad man šis laikas iki begalybės išsitempė. Duosiu 2/10, vieną už gerą vertimą, ir dar vieną už keletą neblogų minčių.
Dabar neapsisprendžiu ką imti toliau. Lyg jau ir norėčiau grožinės knygos, bet dar turiu Alan Baker knygą "Burtininkas: Magija amžiams bėgant". Ją man labai gražiai užrekomendavo (norėčiau, kad ir jūs parekomenduotumėt. O dar geriau - palikit nuorodą į savo knygų-blogą, aš tada savarankiškai išsikapstysiu "rekomendacijų"). Tad dabar imsiu vieną iš dviejų, arba šią minėtą, arba (....nematau autoriaus ant viršelio, kas per?....) Susan Cooper knygą "Tamsa Kyla: Išrinktasis. Blogio imperijos iškilimas". O gal skaitysiu abi paraleliai. Žiūrėsim kaip išeis.

Elizabeth Wurtzel "Prozako Karta"

Apie ketvirtą ryto baigiau skaityti Elizabeth Wurtzel knygą "Prozaco Karta" (Prozac Nation; TYTO ALBA 2000; ISBN 9986-16-160-6; 345p.) mat niekaip negalėjau užmigti.

"Kai kitą kartą pažvelgsit į tą nuotrauką, patikėkit, manęs jau nebebus. Aš būsiu ištrinta iš istorijos, kaip išdavikai Sovietų Sąjungoj." 66p.

Manau su depresija teko vienaip ar kitaip susidurt kiekvienam. Kas lengvą jos formą patyrė paauglystėj (kas ir dabar ją jaučia), kas sunkesnę, kas matė nuo jos kenčiančius draugus ar tėvus. Kartais beabejo sunku atskirti paprastą maištavimą, kvailą pyktį, aikštingumą ar perdėtą emocionalumą nuo tikros bėdos, bet ši knyga aiškiai nurodo - stengtis atpažinti būtina.

Tai labai stiprus kūrinys, išpažintiniai memuarai, parašyti moters, kurią slėgė juoduma bene dešimt metų, jei ne daugiau. Įsivaizduoti save dešimt metų gyvenant tamsoj, kokiam nors drėgnam sandeliuke nepakaktų, mat fizinis nepatogumas nė per kur neprilygsta emociniam kritimui žemyn į bedugnę. Autorė labai drąsiai aprašė visa kas su ja darėsi labai puikia ir savaip sklandžia forma. Skaitant

sukuriama tam tikra frustracija, erzulys, įvairiausios emocijos kurios vienaip ar kitaip leidžia mums saugiai prisiliesti prie esmės nuo jos nenukenčiant.
Tai nėra lengvo pasiskaitymo knyga, tačiau tikrai kažkas, ką bent dėl bendrų žinių, bendro suvokimo derėtų perskaityti. Tik štai, dabar priėjom tą dalį, kai papasakosiu apie minusus, tad iš jų spręskit - gal verta ieškoti kokio nors perleidimo, kuris būtų išverstas ko nors, kas savo darbą išmanė kiek geriau...
Nors pernelyg ir netrugdo, ypač jei yra kokių nors anglų kalbos žinių galvoj, bet vis vien labai nemalonu matyti kaip vertėja nevykusiai bandė sulietuvinti, pusiau sulietuvinti ar lietuviškai užrašyti neverstus žodžius, o kitus išvertė pažodžiui, o ne pagal konteksto prasmę. Vienas iš geriausiai matomų - ant viršelio besipuikuojantis žodis "Prozaco"... Suprantu, viršelis - stilius. Tačiau kodėl knygos viduje VISUR rašoma su C raide? Lietuviškai šis Prozac vaistas vadinamas Prozaku, su K raide. Ir jei šitai atrodo nereikšmingai - perskaitykit bent du pirmus skyrius, manau rasit reikšmingesnių detalių. Tenka pasakyt, tokio kvailo vertimo dar neteko matyt. Kituose aišku irgi daug kur klaidų pasitaiko, bet jos dažnai padaromos daugiau iš nepasidomėjimo tema, kuria kalbama. O čia - ...nežinau, jei toks "stilius", tuomet jis bjauriai žiūrisi.
Gan normalu ir neskausminga, kai vardai ir pavadinimai paliekami toki kokie yra, be jokio vertimo. Na, koks nors tarkim Palm Beach. Ir visai nereikia jo vadinti Palm Biču. Bet tai menkas dalykas, šitai tikrai galima atleisti. Nenoriu atleisti pusiau-sulietuvinimų. Tokių kaip "Samantha" ar koks nors "Johnatanas"... Kas per velniava? Jei jau Palm Bičas, tai kodėl ne Džonatanas ir Samanta? Žodžiu, vertėjai buvo nusispjaut, kad vieną syk rašo vienaip, kitą kitaip - skaitytojas nekvailas, pats susidėlios.
Tad taip, jei rasit naujesnį leidimą nei šis mano nurodytas - imkit naujesnį, gal bus vientisesnis vertimo prasme. Jei ne - tuomet irgi sakyčiau numot ranka gal vis vien nederėtų, nes istorija tikrai privers galvą dirbti, mąstyti ir turbūt filosofuoti. O jei ne, tuomet bent paseksit sąrašą muzikos, kurios klausės herojė ir atrasit nemažai gero. Aš bent jau radau. Už tad knygai duosiu 8/10, neatimsiu nieko dėl vertimo, čia jau pačią vertėję reikėtų paklaust kas gi jai tuo metu prozako nedavė, kad taip atmestinai atliko darbą, o istorija dėl to per daug nenukenčia. Bet pats faktas, kad užtrukau su ja ilgai rodo, kad knygą skaityti vietomis sunku, tenka kiek pasigilinti į painokas mintis, kitą kart iš pykčio rankos nekylą ją paimt į rankas. Bet pamažu, pamažu...

"There's Nothing Į hate more

than nothing

Nothing keeps me up at night

I toss and turn over nothing

Nothing could cause a great

big fight"

Edie Brickel "Nothing" 107p iš "Prozako kartos"

 Pagal knygą "Prozako Karta" yra ir filmas su ta keista aktore, kuri "Adamsų šeimynėlėje" suvaidino Trečiadienę Adams kai dar maža buvo. Ji mane šiek tiek šiurpina, tad simpatijos nejaučiu, bet filmą vis vien pažiūrėsiu.

Na o dabar imsiu skaityti Mark Patrick Hederman "Bučiuoju tamsą: Sąlytis su pasamone". Jau ir citatą turiu, mat nesusilaikiau ir šiek tiek paskaičiau: "Vienas prancūzų filosofas įspėja, kad esame nei gyvuliai, nei angelai, o tie, kurie vaidindami angelus virstame gyvuliais." 11p.

Walter Wangerin "Jėzus"

Prieš porą dienų baigiau skaityti Walter Wangerin knygą "Jėzus" (Jesus; Alma Littera 2008; ISBN 978-9955-38-001-6; 424p.) ir turiu pasakyti - pirma jos pusė buvo tikrai šauni.

"- Kas ką tik palietė mane? [Jėzus]
- Ką? Kas tave palietė? - Simonas pratrūko juoku. - Turbūt koks tuzinas tų, kurie spaudžia tave iš visų pusių." 163psl.

Kelis kart pasijuokiau, kelis kart šiaip įdomiai pasiskaitė, porą syk iš vis tik šiaip... Pirma pusė tikrai nebloga, gan smagiai jie ten pasakoja, sudaromas didingumo įspūdis, kylantis iš pačių paprasčiausių dalykų ir reiškinių, kas man labai patiko. Rašymo stilius geras, tad irgi nepakenkė.
Deja, kažkur ties antra knygos puse pradėjau pastebėti keistą dalyką - vis užsimena apie potencialo turinčius dalykus, tačiau jie neplėtojami. Vietoje to erdvė užkemšama nė kiek neįdomiomis detalėmis. Suprantu, kad knyga rašyta iš absoliutaus žmogaus pozicijos, tačiau vietomis tikrai buvo per sausa. Ir taip iki pat galo.
Tačiau ties pabaiga buvo dar vienas geras šokas - autorius idealiai perteikė siaubo emociją. Jei jautresnius nervus turėčiau ir mažesnę siaubo istorijų patirtį - tikrai būtų oda pagaugais ėjus, kaip šiurpiai viskas buvo aprašyta. Ir vis tiek, vos baigėsi siaubas - mestelėjo kietą detalę ir vėl ėmė paistyt apie niekus - kalno formą, dūmų spalvą, rinktas žoleles. Kiek erzino.
Žmonėms kurie nėra pikti ant religijos vien dėl to, kad ja seka idiotai ir skelbia dar idiotiškesnes tiesas - knyga turėtų būt pakankamai įdomi, kad nepavadintumėt laiko švaistymu. Ypač jei su biblija artimai susipažinti neteko. Nežinau ar labai patiks religingiems žmonėms, mat nors Jėzus stebuklus darė - visgi atskleidė ir savo žmogišką pusę, o aš kai stengiuosi su ta fanatikų puse nebendrauti, tai ir ne visai žinau koks tas jų požiūris į Jėzų. Ir manau, knyga tikrai nepatiks tiems užsispyrėliams, kurie vien dėl kvailų kunigų, korupcijos bažnyčiose ir pan. dalykų nekenčia visos krikščionybės ir visų jos atmainų. Ateistai... apie šiuos nežinau. Manau, jei žmogus mokės žiūrėti į knygą, kaip į knygą, o ne į "tikslų tiesos žodį" - tai jam ir nebus svarbu ar tai Jėzus, ar ponas Džordanas, ar kokia nors Vilma Stoun. Tai tiesiog nebloga istorija.
Duosiu jai 6/10 - nes tie sausuoliai gerklėj strigo, kietomis detalėmis nepasinaudota, vietomis tekstas dirbtinai užtęstas ir šiaip jau - autorius talentingas, bet tuo menkai tepasinaudojo. Bet knyga nebloga. Tik išankstinio požiūrio siūlau neturėti, mat tuomet nėr prasmės ir skaityt.
Na o dabar imsiu Elizabeth Wurtzel knygą "Prozako Karta". Pamatytumėt jūs kaip ji vargšelė nutriušus! Vietomis lopai uždėti ant knygos iš kito popieriaus, suklijuota siaubingai, lapai styro nebe vienam "kube". Bet skaitoma. Ir tie patys lapai - bent jau švarūs (mat kartais būna įvairiai...) ir be jokių "pagardų" pėdsakų.

Markizas de Sadas "Meilės Nusikaltimai"

Markizo de Sado knyga "Meilės Nusikaltimai" (Les Crimes de L'Amour; 1993m; ISBN 99-86-473-00-4; p197; MAXIMA) pasiekė mano nagus po ilgų paieškų bibliotekoje. Teko skaityti jo "Teresę", teko susidurti su juo "Laturo Kataloge" ir tenka pripažinti - šiame (lyg ir) keturių dalių kūrinyje pasigedau tvirto stiliaus, su kuriuo jį siejau.

"-Ponia, jūs žinote, kokios grandinės mane laiko, ir jei, užuot juos sutraukiusi, teiktumėtės dar labiau jas suveržti, tai aš, žinoma, būčiau pats laimingiausias žmogus pasaulyje." 121psl.

Kiekviena istorija turėjo kažką neblogo, savito ir labai tragiško, tačiau tam laikmečiui būdinga kalba mane ėste ėdė. Toks tempimas, toks siaubingas tempimas tam, kad pasakytu du svarbius žodžius... Iš vienos pastraipos vienas geras sakinys išeitų, o visą kitą lengva ranka būtų galima užbraukti. Žinoma, ne man spręsti, turbūt yra kas nors, kam patinka toks pompastiškumas, tokios vingrybės ir kartojimasis.
Tačiau, kaip ir minėjau, istorijos vis vien neblogos. Smagu ir, kad autorius kartais tarsi nutraukdavo rašymą ir kreipdavosi tiesiogiai į skaitytoją. Paskutinė istorija iš vis krito kaip akmuo iš giedrutėlio dangaus, tad knygos tikrai nepeiksiu.
Jaučiu pareigą įspėti, kad jautresnių sielų žmonės tikrai pasibaisės jo kūriniais, tad neturėtų savęs žaloti juos skaitydami.
Duosiu knygai 6/10, mat visgi kankino mane toks lėtai tempiamas tekstas. Tikėjausi stipresnių kirčių, o ne plekšnojimo ir grąsymo. Knyga aišku papasakojo keturias (lyg ir) siaubingai tragiškas istorijas apie tiesiog siaubingą žmogaus likimą, ir padarė tai neprastai, tad vis vien 6...
Na o dabar pasiėmiau skaityti Walter Wangerin "Jėzus". Kažkokiu būdu per perskaitytus 50 puslapių sugebėjau nemažai prisijuokti...

Kažkas (tikrai ne aš) knygoje buvo pataisęs vieną kvailą klaidą. Pataisyta teisingai, ten tikrai turėjo būti Kurvalis, o ne de Sen Pra.