Žuvus Nusikaltimų Napoleonui, profesoriui Moriarčiui, nusikalstamumo pasaulyje atsilaisvina tiesiog karališka vieta. Į ją, žinoma, pateks tik geriausias iš geriausių. Ir kai, pagaliau, atrodo tą geriausią jau matome - Šerloko Holmso fanas, kur kas geresnės nuomonės apie save, nei iš tiesų yra, nusprendžia, jog gal reikėtų patyrinėti. Kodėl? Nežinau. Sprogimas, po kurio jis iš peties ėmėsi tyrimo įvyko jau vėliau, įspėjant nesikišti. Tad taip ir stebime, šį nevykusį detektyvą, su jo Vatsono versija, džiugiai naršant ir narpliojant visokius galvosūkius. Ir nė nenujaučiant, jog naudojamasi tiek juo, tiek ir jo kvailumu.
Žinote, kai filmuose būna koks garsus aktorius, bet jam suteikiama maža rolė, nors filmas tarkim, apie super herojų, arba serijinį žudiką? Ir, kaip tada imat įtarti, kad tokio didelio aktoriaus, gal nebūtų samdę, tokiai mažai rolei? Čia tas atvejis. Moriarčio knygoje nėra Moriarčio, hm...
Šią knygą jos pabaigoje pilnai apibrėžia jos pasakotojas, todėl net negaliu jums daugiau papasakoti, apie ką ji. Prastas detektyvas, ne kažkokia ten istorija, labai lėkšti herojai. Daugiausia, ką galiu pasiūlyti tai 4/10, ir šio autoriaus ateity vengsiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.