Istorija pasakojama Džono Vatsono, jo paties prašymu - spausdinama tik po jo mirties. Kodėl? Mat istorija bjauri, ir jis nenori jos viešinti, ar iš vis apie ją galvoti. O juk viskas prasidėjo taip paprastai, taip nekaltai. Į jo ir Šerloko Holmso namus atėjo vyriškis. Eilinė byla: iš Amerikos jį namo parsekė gaujos lyderis, ir dabar ketina jį nužudyti, mat per jį mirė jo dvynys brolis. Ar bent jau viskas taip atrodė iki Šerlokas apklausė jo šeimą.
Jų motina mirė uždususi savo kambaryje. Jo sesuo kas dien vis labiau silpsta, lyg būtų nuodijama, nors visas jos maistas - ragaujamas. Jis pats, nors vis susiduria su savo galimu žudiku - tebėra gyvas, ir kai apiplėšiami jo namai - dingsta vos vienas kitas daiktas. Šerloką kur kas labiau neramina kitas į bylą įsivėlęs faktorius: galimai pamatęs žudiko veidą dingo vienas iš vaikų, kuriuos jis samdė padėti. Vėliau vaikas rastas su balto šilko kaspinu, aprištu apie riešą, nukankintas ir nužudytas. Koks brutalumas galėjo iki to privesti?
Knyga įdomi, bet gal kiek per paprasta. Autorius tai bandė atsverti šoko efektu, pateikdamas šlykščias priežastis, ir baisias pasekmes. Bet, bet koks skaitytojas su manimi sutiks - šoko efektas tikrai negelbėja vidutiniškų knygų. Knyga prastoka ir kaip detektyvas, atsiperka tik tuo, jog lengvai skaitosi, ir šiaip jau yra maloni pasisėdėti. Geras pasakojimo stilius. Duodu 6/10, ir bandau Moriartį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.