Įvairovė: K.J. Charles "Band Sinister"

Autorius: K.J. Charles
Pavadinimas: Band Sinister
Serija: -
Žanras: LGBT, Istorinis Romanas
Psl.: 224
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

KJC, nors ir neturėjo, bet štai ėmė ir parašė labai lengvą ir mielaširdingą romaną. Gal todėl ir snigo prieš pat Halloween'ą. Negalėjau tad nepaskaityt. "Band Sinister" buvo tas mano naktinis skaitalas, kur skaitau tam, kad nutraukt mintis nuo darbo, kad paskui nesapnuot vertimų ir panašiai. Vietoje to, skaičiau iki 4 ryto ir pabaigiau. Bet nieko nesigailiu!

Apie Knygą: Guy ir Amanda Frisbiai, po kelių rimtų skandalų, kurie iš tiesų tai arba nebuvo jų kaltė, arba nebuvo tokie jau ten ir baisūs, gyvena iš savo garbingos, bet ne pačios meiliausios tetos malonės. Ji moka už jų namą, tarnaites, o už tai - jiems nevalia kišti nosies iš savo kaimo, kur, ji viliasi, juos visi pamirš iki visos jos dukros ras gerus ir garbingus vyrus. Kol Guy dirba darže ar tvarkos namus, Amanda parašė knygą apie Hellfire klubą, klubą vyriškių kurie garbina šetoną ir žudo žmones kairėj ir dešinėj. Parašė ją parėmusi istoriją gan prastai pagarsėjusiu Murder klubu, realiai egzistuojančiu Londone. Klubu, kurio narys turi prastą ryšį su jų pačių šeima: jo brolis kažkada suviliojo jų motiną, ir toji su juo pabėgo. Narys, kuris visai netoli turi dvarą ir žemių ir ten vieši darydamas galai žino ką, su galai žino kuo... Ir štai vieną dieną Amanda negrįžo iš savo pasijodinėjimų. Guy viltys, jog ji tik šiaip ką įdomaus aptiko buvo sudaužytos, kai namo grįžo jos žirgas, bet ne ji pati. Amanda susilaužė koją, vos mirtinai nenukraujavo ir dabar nuo mirties slenksčio yra gelbėjama ne kur kitur kaip tik Murder klubo nario, Philip Rookwood namuose.

Mano Nuomonė: Murder klubas, kaip ir daug tuometinių tikrų Hellfire klubų, buvo sudarytas iš kitaip mąstančių vyriškių (ir gal būt moterų, kurios nebijojo pasigadinti reputacijos, ar jos ir taip neturėjo). Tai visokie demokratai, ateistai, šetono garbintojai (ar bent taip manė Londoniečiai). Tad buvo be galo smagu žiūrėti, kaip visa ta kitaip mąstančių vyriškių šutvė suskubo galvot, kaip čia nesuteršti merginos reputacijos tokiu baisiu aktu, kaip buvimas tame pačiame name, kaip ir ji. Patys herojai irgi labai unikalūs, nuo vyrų, kurie vyrais negimė, iki politinių menininkų, kuriuos net šiais laikais medžioja be gailesčio. Pats veiksmas buvo nuspėjamas, bet taip gerai nuspėjamas, kur tikiesi, jog taip ir bus, nes per daug patinka herojai, kad linkėtum jiems ko nors kito, nei didžiausios laimės.

Patiko, labai net. Manau galiu sakyti, jog tai mano mėgstamiausia KJC knyga po Šarkų. Duodu 5/5, nes gal du lapus pasibraukiau juokų ir įdomių minčių, tai kitaip tiesiog negalima.