Įvairovė: Danų Mergina [Filmas]

Sėdėjau, galvojau. Apie kitų rasių žmones, kažkaip nesigavo parašyti, nors pripažinkime, turiu ir aprašiau daug knygų iš tolimųjų rytų, tad galėjau panaudoti ką nors iš tos pusės. Bet tada būtų tekę dar ilgiau laukti su Danų Mergina.

Translytiškumas. Ar taip vadiname tai lietuviškai? Dievaži, baigiu pamiršti gimtąją kalbą... Žodžiu, galvojau papasakosiu apie kitas knygas, kurias skaičiau apie translyčius žmones, ir papasakosiu, kodėl jos buvo žalingos: Palahniuko translytė moteris - nebuvo translytė, tai buvo bene pasirinkimas, skirtas įskaudinti nekenčiamiems žmonėms (vadinasi pateikia labai blogą ir klaidingą žinutę, jog tai - pasirinkimas). Moters Vorės Pabučiavimas - labai depresyvus, o aš tikrai nemanau, jog visi translyčiai yra tokie iki išprotėjimo dramatiški žmonės. Tada perskaičiau Danų Merginą, ir iš pykčio keliuose postuose šią knygą jau išdėjau. Iki draugė pasiūlė pažiūrėti filmą, mat tai, ką matė ji, buvo ne tai, ką skaičiau aš. Tad padarykim atvirkščiai. Papasakosiu jums neblogą, jei ne idealią istoriją, o kitą penktadienį aptarsim knygą, ir paaiškinsiu, kodėl toji buvo bloga.

Einaras - tapytojas, vedęs kitą tapytoją. Jis tapo peizažus, jo žmona - portretus. Ir vieną dieną jos modelis nepasirodo, tad ji paprašo Einaro užsimauti kojines, ir palaikyti suknelę, kad galėtų pabaigti tapyti, ar pradėti tapyti, nepamenu. Tą akimirką, nė pati to nežinodama, ji pajudina kažką, ką Einaras buvo palaidojęs. Ji pažadina Lilę. 

Translytiškumą, spėju, būdavo sunkiau suvokti net ir pačiam asmeniui, nei yra dabar, tad Einaro savisaugos instinktai priveda jį prie tokio dirbtinio susidvejinimo. Lilė yra Lilė, o jis yra jis. Jo supratimu, tai turėtų būti aišku visiems, jis juk - kuo paprasčiausias ir normaliausias vyriškis. Tad kai jo priprašo apsilankyti, pas gydytoją, Einaras, savaime suprantama, bijo likti nesuprastas.

Po keleto nesėkmingų susidūrimų su tikrai bjauriais žmonėmis, Einaro žmona pagaliau randą tikrą gydytoją, kuris mielai pataisys Einaro kūną, o ne protą. Filme irgi pateikiamas mažytis pasirinkimas: ar tikrai nenori pas dar vieną psichiatrą, šitas tikrai tavo protą vėl padarys vyro protu. Tačiau Einaras supranta, jog tai nėra proto liga, ir dėkingas žmonai, su jos palaiminimu, atgula ant operacinio stalo lyties keitimo operacijai. 

Filmas, žinoma, drama. Tad nors pirmos kelios operacijos - sėkmingos, gydytojas pervertino savo jėgas ir galimybes pažadėdamas Lilei galimybę turėti vaikų...

Žodžiu taip. Filmas tikrai gražus, ir manau, jei iš jo ir nebus naudos aiškinant žmonėms, kas yra translytiškumas, tai bent jau nepakenks. Smagu ir, kad jis taip išpopuliarėjo.

Tad filmą vertinu teigiamai. Knygos - ne. Mat vietoje translytiškumo ten bene kuo paprasčiausia šizofrenija. Aptarsime penktadienį. 

Anthony Horowitz - Moriartis [2]

Labai džiaugiuosi, kad nusprendžiau Anthony Horowitz knygą "Moriartis" (Sherlock Holmes 2; ISBN 00623717183; 285p.; Goodreads) pirmiausia pasiskolinti, o ne iš karto pirkti. Mat tokios neįdomios knygos nesitikėjau. Ji visa gali būti apibrėžta vienu sakiniu: pasinaudojama nevykėliu Šerloko Holmso fanu.

Žuvus Nusikaltimų Napoleonui, profesoriui Moriarčiui, nusikalstamumo pasaulyje atsilaisvina tiesiog karališka vieta. Į ją, žinoma, pateks tik geriausias iš geriausių. Ir kai, pagaliau, atrodo tą geriausią jau matome - Šerloko Holmso fanas, kur kas geresnės nuomonės apie save, nei iš tiesų yra, nusprendžia, jog gal reikėtų patyrinėti. Kodėl? Nežinau. Sprogimas, po kurio jis iš peties ėmėsi tyrimo įvyko jau vėliau, įspėjant nesikišti. Tad taip ir stebime, šį nevykusį detektyvą, su jo Vatsono versija, džiugiai naršant ir narpliojant visokius galvosūkius. Ir nė nenujaučiant, jog naudojamasi tiek juo, tiek ir jo kvailumu.

Žinote, kai filmuose būna koks garsus aktorius, bet jam suteikiama maža rolė, nors filmas tarkim, apie super herojų, arba serijinį žudiką? Ir, kaip tada imat įtarti, kad tokio didelio aktoriaus, gal nebūtų samdę, tokiai mažai rolei? Čia tas atvejis. Moriarčio knygoje nėra Moriarčio, hm...

Šią knygą jos pabaigoje pilnai apibrėžia jos pasakotojas, todėl net negaliu jums daugiau papasakoti, apie ką ji. Prastas detektyvas, ne kažkokia ten istorija, labai lėkšti herojai. Daugiausia, ką galiu pasiūlyti tai 4/10, ir šio autoriaus ateity vengsiu.

Anthony Horowitz - Šilko Rūmai [1]

Nesu iš didžiausių Šerloko fanų, bet vis tiek mėgstu. Vis visur matydavau Anthony Horowitz antrą šios serijos knygą, "Moriartis", tad beliko tik pradėti nuo pradžių, nuo knygos "Šilko Rūmai" (The House of Silk; ISBN 0316196991; 294p.; Goodreads). Deja, labai kažkokio rimto įspūdžio ji man nepaliko.

Istorija pasakojama Džono Vatsono, jo paties prašymu - spausdinama tik po jo mirties. Kodėl? Mat istorija bjauri, ir jis nenori jos viešinti, ar iš vis apie ją galvoti. O juk viskas prasidėjo taip paprastai, taip nekaltai. Į jo ir Šerloko Holmso namus atėjo vyriškis. Eilinė byla: iš Amerikos jį namo parsekė gaujos lyderis, ir dabar ketina jį nužudyti, mat per jį mirė jo dvynys brolis. Ar bent jau viskas taip atrodė iki Šerlokas apklausė jo šeimą.

Jų motina mirė uždususi savo kambaryje. Jo sesuo kas dien vis labiau silpsta, lyg būtų nuodijama, nors visas jos maistas - ragaujamas. Jis pats, nors vis susiduria su savo galimu žudiku - tebėra gyvas, ir kai apiplėšiami jo namai - dingsta vos vienas kitas daiktas. Šerloką kur kas labiau neramina kitas į bylą įsivėlęs faktorius: galimai pamatęs žudiko veidą dingo vienas iš vaikų, kuriuos jis samdė padėti. Vėliau vaikas rastas su balto šilko kaspinu, aprištu apie riešą, nukankintas ir nužudytas. Koks brutalumas galėjo iki to privesti?

Knyga įdomi, bet gal kiek per paprasta. Autorius tai bandė atsverti šoko efektu, pateikdamas šlykščias priežastis, ir baisias pasekmes. Bet, bet koks skaitytojas su manimi sutiks - šoko efektas tikrai negelbėja vidutiniškų knygų. Knyga prastoka ir kaip detektyvas, atsiperka tik tuo, jog lengvai skaitosi, ir šiaip jau yra maloni pasisėdėti. Geras pasakojimo stilius. Duodu 6/10, ir bandau Moriartį.

Dmitry Glukhovsky - Metro 2035 [3]

Iš kart sakau, jog labai pykstu. Paskutinė Dmitry Glukhovsky Metro knyga "Metro 2035" (ISBN 1539930726; 497p.; Goodreads), kurios mums, nors žadėjo, bet dar neišvertė, sugriovė viską, kas tose knygose buvo nuostabu. Dabar tai eilinė Šachtos istorija, pilna skylių idėjose, ir paneigtų prieš tai teigtų tiesų.

Artiomas, galai žino kokių idėjų skatinamas, vis prašosi laukan. Ten ropščiasi į aukščiausius pastatus, beje, netrukdomas jokių pabaisų, ir radiju bando kontaktuoti su pasauliu, su viltimi, jog Maskvos Metro, kuriame jis - herojus, išgelbėjęs juos nuo Tamsiųjų, nėra vienintelė likusi žmonija. Tik jo paties stotis žino tiesą, ir laiko jį silpnapročiu, kuriam Tamsieji praskystino smegenis, o nuolatinė radiacijos dozė - efekto negerina. Pamažu jie vis labiau pyksta, ko jis ten eina, mat eidamas - ko parneša? Negali būti sveika, taip dažnai atidarinėti liukus į paviršių, kur radiacija, ir dar galai žino kas. Ir dar tas grybų maras, grybų, kuriais jų stotis garsėja, ir kuriais minta bene visas Metro... Ar tai tik nebus jo darbas?

Į Artiomo stotį atvyksta ir Homeras, trokšdamas išgirsti herojaus istoriją iš jo paties lūpų, ir parašyti knygą. Galų gale, juk jį minėjo ne tik Mileris (Melnikas), bet ir pats Hanteris. Jis turi pamatyti šį legendinį vaikiną, ir gal būt sužinoti, kodėl jis, vienintelis jis, Tamsiuosius sunaikinęs Artiomas, mano, jog padarė baisią klaidą...

Mylėjau pirmą knygą, mat ten tamsoje nieko nebuvo tikro. Negalėjai pasikliauti savo juslėmis. Negalėjai žinoti, ar tai ką girdi yra tikra, ar tik tamsa skverbiasi pro ausis. Ir Tamsieji, kokia įdomi idėja - žmonių, ir radiacijoje gyvenančių padarų galima simbiozė. Mylėjau ir antrą knygą. Hanterio kova prieš savo tamsiąją pusę, Tamsiujų sužalotas protas ir siela. Jie bandė kalbėti, bet buvo pernelyg skirtingi, ir to pasekoje - silpnesnis, žmogus, perdegė. Ir tada šitas mėšlas, šita knyga. Nieko nebuvo, nieks neįvyko, viskas - melai, nesąmonės, išsigalvojimai, baisus susireikšminimas, ir dūmų šou. Net parašyta vidutiniškai, veiksmas kartojasi, kelios intensyvesnės scenos - nebegelbėjo. Duodu 5/10, iš gerų norų, ir nuo šiol apsimesiu, jog Metro turėjo tik dvi knygas, ir du jas papildančius žaidimus. Šita knyga buvo apie Metro auginamus grybus.

Marissa Meyer - Heartless

Patinka man Alisos Stebuklų Šalyje istorijos, ypač jų perdarymai. Bet, prisipažystu, nežinojau, kad imu Stebuklų Šalies knygą, kai pasiėmiau Marissa Meyer "Heartless" (Beširdė; ISBN 1250044650; 453p.; Goodreads). Tik jau, kai pradėjo darytis įtaru - pasidomėjau, ir galiausiai supratau, jog tai - Širdžių Karalienės priešistorė. Kaip ji tapo tokia, kokią mes ją pažįstame - beširde tirone.

Per vieną vakarą apsiverčia visas Katerinos gyvenimas. Ji svajojo atidaryti savo kepyklą, gyventi paprastą gyvenimą, kepti skanėstus. Vietoje to, štai stovi raudonoje suknelėje, į kurią ją įvilko jos pačios motina, priešais Širdžių Karalių, viename iš jo teminių juodai baltų vakarėlių. Kur, žinoma, visi vilki ką nors juodo arba balto. Nuo lubų nusileidžia Karaliaus naujai pasamdytas juokdarys, ir išgelbėja ją alpstančią nuo oro stygiaus per tą baisų korsetą, ir motinos uždrausto maisto. Ar, bent jau, jis mano, jog gelbsti ją tik nuo alpulio. Mat kol Katerina sau saugiai karietoje rieda namo, jos šeima, ir kiti vakaro dalyviai - įkalinti pilyje, siaubingos pabaisos žinomos tik iš mitų - Džiabervokio.

Katerinos tėvai, nori, kad ji būtų karalienė. Gaminimas - tarnų darbas. Jos geriausia draugė irgi tam pritaria, nėra juk ko svajoti, apie sunkų darbą, kai gali būti Širdžių Karalienė. Ko nori pati Katerina - niekam nerūpi. Visi mano, jog žino geriau. To pasekoje, išdavystė, po išdavystės, Katerinos šilta širdis - šąla...

Labai įdomiai papasakota istorija, gera idėja, puikiai tikusi su Širdžių Karalienės heroje, kurią žinome iš Alisos knygų. Kitų šios autorės knygų dar neskaičiau, bet jos irgi jau sąraše, tad pažiūrėsim, ar visos jos knygos tokios puikios. Šiai galiu duoti stiprų 9/10.

Penktadienis: Įvairovė

Kitų rasių žmonės. Norėčiau sakyti "kitų tautybių", bet tautybių, būdami maža šalis, knygose gauname daugiau, nei savų. Tad rasės.

Viena iš dažniausiai dabar matomų knygų yra Angie Thomas "The Hate U Give" T.H.U.G. - kas grubiai išsiverstų, kaip "nusikaltėlis". Skaityti jos neplanavau iki pradėjau žiūrėti YouTube apžvalgas. Nežinau, kiek joms įtakos turėjo pačių asmenų rasė, tautybė, ar gyvenamoji vieta (mat, pripažinkim, mūsų mentalitetas ir supratimas apie rasizmą gerokai skiriasi, nuo, tarkim, vakarietiško), bet gal būt galėsiu susidaryti geresnę perspektyvą, kai ir pats ją perskaitysiu, kitam Penktadieniui. Kol kas, pažiūrėkite patys:

Čia žmogus liko visiškai nesurpatęs, kuo šita knyga tokia jau ypatinga. Ji nuolatos kelia rasės klausimą: kodėl tiek neapykantos pareigūnams, jei mokoma, kad nėra ko nekęsti be reikalo, kuo čia dėta rasė, na tai kas, kad Starr draugą nušovė, dėl to, kad juodaodis, būtų tragedija, net jei jis nebūtų juodaodis! Pati idėja, jog baltus vyrukus, prievartautojus, šaulius, mokyklose žudančius vaikus, vis dar apklausia, kai toks pat juodaodis jau būtų negyvas - šitos merginos nepasiekė. 

iLivieforbooks entuziastingai pasakoja apie knygos balansą, poreikį prisitaikyti, kai gyveni prastoje kaimynystėje, esi tamsiaodė mergina, ir lankai gan gerą, beveik vien iš baltųjų sudarytą mokyklą. Kalbama ir apie ankščiau minėtą problemą: nušovė Starr draugą, tik čia, apžvalgininkė, pabrėžia kitą tiesos kampą. Kai nušaunamas juodaodis, pirmoji žinia, kurią gauname, būna: jis to nusipelnė, nes turbūt buvo toks, anoks, kitoks, blogas, prastas. Tad dabar jau matome, iš kur gali kilti neapykanta pareigūnams, kurie sudaro situacijas neleidžiančias žmonėms gedėti prarasto artimo žmogaus. 

Du pasauliai: juodųjų kaimynystė, ir baltųjų "kaimynystė" - mokykla. Ir, kai jau netyčia laikome herojus - ateiviais, ProblemsOfABookNerd mums pateikia trečia perspektyvą: meilę herojams, užmirštant rasę. Ji, žinoma, nepamiršta, jog ši knyga - apie svarbų judėjimą, apie #blacklivesmatter, ir taip toliau. Bet ji susitelkia į kitus dalykus ir galiausiai prieina prie klausimo, kuris kilo ir man: baltoji privilegija, white privilege. Ne visada supratau šių žodžių reikšmę, maniau, na juk, esu bedarbis, mano net ir tolimiausios giminės kažin ar iš vis matė kitos rasės žmogų, ką jau ten apie kažkokią vergovę kalbėti. Bet, dėka knygų, ir draugų tolimesniuose kraštuose, supratau jog taip, toks dalykas tikrai galimas. Jei darbo biržoje stovėsite jūs, ir, tarkim romas, čigonas, tai greičiausia į darbą priims jus, nepaisant visko. Jūs galite ramiai gyventi ir galvoti, kam čia reikia to Juodaodžių Istorijos Mėnesio, nes jums tokio nereikia, tad esate labai laimingi galėdami stebėtis. Tą patį ne kartą sakiau ir apie LGBT atstovus, bei heteroseksualius žmones - esate labai laimingi, galėdami bodėtis paradais, kai jūsų niekada nepersekiojo, ir nežudė, ir nežymėjo.  Visi trys atsiliepimai - labai svarbūs, net ir tas pirmasis. Neturiu nieko prieš čia minėtus žmones, o Penktadienį aptarsim ir pačią knygą. Jei kas nors ją dar paskaitysite - kviečiu pasimatyti virtualioje erdvėje, čia, ar jūsų bloge, ir pasidalinti mintimis. 

Kristin Cashore - Fire [2]

Neseniai perskaičiau pirmą Graceling Realm knygą, ir deja ji man nelabai patiko. Tik tiek, kad galėčiau paimti ir antrą. Ir dabar, kai jau perskaičiau Kristin Cashore "Fire" (Ugnis; ISBN 0803734611; 480p.; Goodreads), nežinau, kaip pasiimti trečią, ir prisiversti pabaigti trilogiją, mat ši man visai nepatiko.

Knygos veiksmas vyksta prieš Graceling knygą, už kalnų, kurie skiria Septynias Karalystes nuo šios vietos. Čia nėra Apdovanotųjų, bet yra monstrai. Monstrai, tai padarai, kurie yra tokie intensyvūs savo nuostabia išore, ir savo egzistencija, kad žmonės kartais savanoriškai išeina priešais plėšrius padarus, kad būtų suėsti. Jų buvimas, jų balsai, jų išorė - hipnotizuoja. Fire, Ugnis, yra moteris monstrė. Su ugnies spalvos plaukais, nežemišku grožiu, ir sugebėjimu įtakoti mintis, bei norus: ji geidžiamiausia moteris bet kur, kur įžengia, ir pats geidžiamiausias ginklas.

Vis augant karo grėsmei, Ugnies miesto valdovui, jos mylimam draugui, reikia pagalbos ieškant sąjungininkų. Kad jų surasti, pirmiausia reikia žinoti iš kur visi tie šnipai. O, kad tai sužinoti, užtenka turėti Ugnies galių: įlysti į jų galvą, ir įtikinti juos, jog jie labai nori pasipasakoti. Deja Ugnis ne taip lengvai įkalbama padėti, mat šią galią jai, nori nenori, tenka naudoti nuolatos, vien tam, kad nebūtų užpulta, sužalota, išprievartauta, ir nužudyta. Mat jei monstras vilkas tenorės ją suėsti, tai paprasti žmonės, ypač žmonių vyrai, kurie stokoja valios, išsireiškia kur kas žiauresniais pažadais apie tai kas bus prieš, ir po to, kai jie sugebės iki jos prisikasti.

Knyga labai nemaloni skaityti. Pradedant tuo, kad autorė tikrai mielai ir plačiai pasakoja apie žmones, kurie iš niekur nieko atbėga su peiliais rankose, bandydami užmušti Ugnį, ir jų žodžių poveikį jai, nuolatines ašaras iš širdgėlą, kad ji tokia nuostabi. Baigiant jos nuolatiniu verkimu dėl to, kad negali turėti vaikų, kurių labai nori. Kur nepasisuksi - išdavystės, žiaurumai, užgauliojimai, ir jokio veiksmo. Jie ilgai keliauja iš vietos į vietą. Ilgai toje vietoje tūno, nes reikia savaičių, kad įkalbėtų Ugnį padėti ten, kur ją vedėsi būtent tam, kad padėtų, kur ji PRAŠĖSI, argumentuodama, jog galėtų padėti. Tada dar savaitės kitos, kad ji ką nors iš tų reikiamų žmonių išpeštų, mat ji žinoma nenori naudotis galiomis, ir bando juos paveikti vien savo buvimu viename kambaryje. Vienintelė tikrai įdomesnė dalis knygoje buvo monstrai, ir faktas, jog knyga yra bene priešistorė anoje knygoje dominavusiam karaliui Lekui. Tad po viso šio vargo duodu 4/10, ir žiūrėsim, kaip ten bus su trečia.

Neil Gaiman - Anansio Vaikai [2]

Patiko man Amerikos Dievai, tad, kai radau šitą, su prierašu, jog tai, kaip ir antra dalis, pasiėmiau paskaityti. Deja, Neil Gaiman "Anansio Vaikai" (Anansi Boys; ISBN 0060515198; 384p.; Goodreads) neturėjo tokios šarmo, o ir nėra tai tęsinys, tiesiog knyga vykstanti ten pat.

Numirė Storojo Čarlio tėvas. Ir nors jis per daug dėl to neširdgėlauja, ta mirtis vis griauna jo gyvenimą. Tai, žiūrėk, paaiškėja, kad jo tėvas buvo Voras - Dievas. Tai, kad jis turi brolį. Tai, kad tas brolis - daug šaunesnis už jį patį... Ir, atrodo, labiau patinka ne tik jo darbdaviui, bet ir jo sužadėtinei. Jis - šiek tiek daugiau, nei brolis. Ir, šiek tiek mažiau, nei brolis.

Storasis Čarlis, norėdamas pataisyti savo gyvenimą, bando iš jo išplėšti tą dalį, kuri visa tai ir sukėlė, ir nesustoja kėlusi. Brolį. Tam jam belieka leistis gilyn į šitą balto triušio skylę, ieškant kitų dieviškų būtybių ir rizikuoti sudarant labai, labai kvailą sutartį, su labai, labai pagiežinga būtybe... Atsargiai, su tais norais. Ar jų formulavimu.

Knyga nebloga, bet neypatinga. Lengvai skaitosi, tad galima pasiimti lengvam pasibuvimui, tam nė nebūtina skaityti Amerikos Dievų - knygos tikrai nesusijusios istorija, ir viena kitai nei kenkia, nei prideda. Duodu 7/10.