Madeline Miller - The Song of Achilles [įvairovė]

Kai negali pakęsti kokio nors herojaus, belieka savęs paklausti kodėl: ar autorius jį prastai parašė? O gal parašė taip gerai, kad norisi pasmaugti? Tokią problemą turėjau su Madeline Miller knyga "The Song of Achilles" (ISBN 1408816032; 352p.; Goodreads). Knyga labai gerai parašyta, į pabaigą netgi ėmė patikti, bet kuo toliau, tuo labiau siutau ant Achilo.

Achilas - pusiau dievas. Jo motina - jūrų nimfa. Tėvas - stiprus karalius. Jis pats - karys be lygių. Jį mokė kentauras, ir be jo karas prieš Troją neturi šansų. Patroclus yra bene jo priešingybė. Pusėtinas karys, nežymaus karaliaus, ir silpnaprotės (čia rimtai, ne vien mano nuomonė) motinos vaikas. Išvarytas, mat netyčia nužudė svečią, kuris bandė kažką iš jo atimti. Jis visada laukė užgaulių, patyčių, pagiežos, tad idėja, jog kažkas, ypač toks jaunuolis, kaip Achilas, gali jį gerbti, kaip lygų, ir netgi mylėti atrodė tokia pat tolima svajonė, kaip ir Olimpas. Bet štai jie, kartu, žygiuoja prieš Troją, atsiimti pagrobtos Elenos.

Tačiau dievai dar neišsirinko pusės, dar nenusprendė, kam padės laimėti. Ir tik nuolatiniai Achilo motinos prašymai, suktybės ir užsispyrimas juos laiko jos sūnaus pusėje. Galų gale, juk jis pusiau dievas, karys be lygių, kas kitas, jei ne jis, gali pralieti daugiausia kraujo jų vardu? Tik čia vis maišosi Patroclus, kažin koks tremtinys, dievaži, nevertas jos nuostabaus sūnaus. Leisti jam mirti, reikštų išplėšti Achilo širdį. Bet leisti jam gyventi, gali reikšti niekada nepamatyti Achilo šalia dievų, kaip vieno iš jų.

Istorija tikrai nebloga. Fantastikos elementai taip gerai įterpti, kad ne iš kart supratau, jog kentauras - tikrai kentauras, pusiau arklys, pusiau žmogus. Tiko jis ten idealiai, ir greit tapo mano mėgstamiausiu personažu. BET. Achilas tikrai daėdė savo vis užgaunamu išdidumu, kai jau prasidėjo karas. Čia jį įžeidžia, kažkoks ten generolas, ten jį įžeidžia kitas, ir jis užsispyręs tai to, tai ano nedarys, kol jo neatsiprašys. Trūko tik, kad pažadėtų nekvėpuoti, iki jo išmaldaus atleidimo. Bet knygai vis tiek galiu duoti 8/10, mat pati iš savęs yra gera.

Neil Gaiman - Norse Mythology

Žinot, Neil Gaiman man tikrai ima patikti. Prasidėjo nuo Amerikos Dievų, nes prieš tai skaitytos, net jei geros, tai rimto įspūdžio apie autorių nepaliko. Dabar gi, po "Norse Mythology" (Šiaurės Mitologija; ASIN B01HQA6EOC; 304p.; Goodreads) jau galvoju ką dar jo paskaičius, nes va čia tai buvo. Juokiausi iki ašarų.

Knygoje Gaiman pasakoja Šiaurietiškus mitus, apie Vikingų dievus: Odiną, Lokį, Torą, ir t.t. Pasakoja gera forma, iš jų pusės, savu stiliumi. Visi jie, ypač tie jaunesni dievai, linkę įsivelt į įvairiausias bėdas, krėsti pokštus, o kitą syk net savo kailį išsukinėja taip, kad aš balsu juokiausi. Lokis su savo patarimais prisidirba daugiausia. Čia žiūrėk gražuolei deivei nuskuto galvą. Kodėl? Na, nes juokinga. Toras pažada sulaužyti jam visus kaulus, jei nepadės jai atgauti plaukų. Pirmus kelis kartus turbūt labai skaudės, mat jis niekad nėra laužęs visų kaulų kūne, bet Toras neabejoja, su laiku - įgus ir šį reikalą bus galima atlikti per 15 minučių! Bet plaukai juk ne taip veikia, ar ne? Tad Lokis, pagalandęs savo auksinį liežuvį, išskuba pas nykštukus. Jei kas ir mokės sukurti auksinius plaukus, tai tik jie. Ir tai tik vienas pavyzdys...

Knyga net ir užbaigta labai gražiai, papasakoja apie Ragnaroką, ir kas bus po to, sukuriant gražų ciklą. Labai patiko, duodu 10-10, mat čia nėra ko smulkintis, ir labai rekomenduoju visiems, kas ieško gero, linksmo pasiskaitymo. Pažadu, kad ne visi juokai susiję su Lokio skriaudimu. Buvo ir Toras suknelėje, ir pasakojimas apie poezijos vyną, ir kodėl kai kurie poetai - tokie nevykę, ir dar daug visko.

Stephanie Garber - Caraval

Kur nepasisukdavau, ten vis šita knyga. Socialiniai tinklalapiai visi pilni šios knygos nuotraukų. Kad ir kas užsiėmė šios knygos marketingu - atsiųskit savo metodų nuorašus Lietuvon, nes dievaži, esat šaunuoliai. Tokio hype'o jau seniai nemačiau, ypač turint galvoje, kad daug tų bookstagram'os skaitytojų nuoširdžiai pasisakė knygos dar neskaitę, bet nekantraujantys... Taigi, griebiau ir aš tą Stephanie Garber "Caraval" (Karavalas; ISBN 1250095255; 407p.; Goodreads), jau vien tam, kad sužinočiau, ko čia visi tokie susijaudinę. Ir, kaip? Nelabai.

Dragna seserys gyvena viltimi. Viltimi pabėgti nuo savo žiauraus, pikto, baisaus tėvo, iš tos salos, kurioje jaučiasi įkalintos. Skarlet suplanuotos vedybos gali būti būtent tas raktas, kurio merginoms reikia. Ji ištekės, pasiims savo sesutę, ir abi pabėgs gyventi pas jos nuostabų vyrą, kurio, šiuo metu, ji nė vardo nežino. Ir tik jaunėlė negali nustoti galvojusi, ar tas raktas tikrai ves į laisvę, ar, greičiau jau, į naują kalėjimą. Mat koks gi garbingas žmogus turėtų tokių svarbių reikalų su jų tėvu?...

Skarlet turėjo tik vieną svajonę: pamatyti meistro Legendos Karavalo pasirodymą, pilną magijos, iliuzijų, ir stebūklų. Nuo mažens vis siuntė jam laiškus, maldaudama atvykti tai dėl vienos, tai dėl kitos priežasties. Bet vestuvėms jau čia pat, Skarlet susitaikė su likimu ir parašė paskutinį laišką, atsisveikindama su vaikiška svajone. Ir būtent dabar, dabar kai jų tėvas toks įsiutęs, kai artėja vestuvių ir galimo pabėgimo, laisvės diena, šį kartą meistras Karavalas jai atrašo. Ir prideda tris kvietimus į žaidynes, kurios prasideda vos po dienos ar dviejų, kitoje saloje...

Nieko nėra tikro, bet viskas atrodo net labai realu. Išmėtytos užuominos, atlikėjų ir aktorių pilnos gatvės, keistos taisyklės, naktimis dingstantys žmonės, kurie nespėjo pasiekti užeigos ar kitokios saugios vietos. Skamba puikiai, ar ne? Deja, taip nėra. Knyga labai lėkšta, pilna pūstų žodžių, kurie slepia tuščius sakinius. Herojės labai menkos, ir viskas perdėtai tvarkingai surežisuota: norėjom, kad tu įsimylėtum, bet ne pilnai, kad dar turėtum pasirinkimo laisvę, pirmą kartą savo gyvenime - bet oi, ji vis tiek įsimylėjo, bet jis nebuvo tas, kuo dėjosi. Čia prieiname tą nemalonią fazę "daugiau jokių melų, ir iš vis, kas ta tiesa?", kur jau akių pavartyti nebeužtenka. Ir jau tikrai ketinau duoti labai mažą balą, bet tada... Tada paklausiau autorės interviu garsinės knygos gale. Ir nusprendžiau, kad pastangos turi bent kažko būti vertos. Knygai, tad, duodu 5/10, ir linkiu autorei visokeriopos sėkmės. Be to, neabejoju, kad knyga ras daug ją mylinčių skaitytojų.

Victoria Schwab - Vicious [1]

Na dabar jau tikrai galiu sakyti, kad Victoria Schwab yra mano mylimiausia autorė. Prarijau jos "Vicious" (Villains 1; ISBN 0765335344; 364p.; Goodreads) dar vienu prisėdimu. Nes, na, rimtai, kiek ten visko! Ir dar tokia pabaiga, och.

Viktoras ir Elis iš pirmo žvilgsnio labai panašūs. Abu protingesni, nei vidutinis studentas. Abu ambicingi. Abu linkę imtis kažko vien tam, kad pažiūrėtų, kur tai juos nuves. Tad, kai profesorius liepė susirasti temą darbui, jie griebėsi tokios, kuri pirmiausia išspaustų aplinkinių reakciją: galios įgaunamos dėl pomirtinės patirties (taip verčia near-death, nežinau kaip near virto post...). Ir, kad jau teorinė šio darbo dalis ėjosi taip puikiai, jie nusprendė, jog metas išbandyti tai praktikoje. Čia panašumai tarp vaikinų ir baigiasi. Nes mirštant, tai kas stengiasi grįžti atgal į kūną atspindi visą asmens esmę, tą paskutinį, nieko netemdomą norą, troškimą. Ir vienas iš jų turi labai iškreiptą savęs suvokimą...

Žodžiu, taip. Istorija apie blogiukus, kurie turi pareigos jausmą. Ir hipokritiškus geriečius, kurie bijo būti pamiršti. Idėja tokia: du bene identiški objektai siekia ekstraordinarių sugebėjimų nusižudydami, bet nemirdami. Vietoje placebo ir vaistų vienam iš jų duodamas perdėtas susireikšminimas, religija, teisumo jausmas: man šias galias davė Dievas! Kitas paliekamas toks koks yra, suvokiantis, kad tai kas įvyko yra pasekmė to, ką darė. Jiems abiems primenama, jog dabar jie superherojai! Vienas iš jų tuo patikės. Kitas tiesiog tokiu taps.

Knyga labai įdomi. Sunku atpasakoti, nes nieko panašaus netekę versti, tad net nesuprantu, kaip near-death gali būti pomirtinė patirtis. Kur čia įeina "po"? Labai įdomios galios, skirtingos, nes kiekvienas, priklausomai nuo to, kaip, kokiose sąlygose mirė - norėjo kažko kito. Duodu 10-10, nes čia nėra ko smulkintis. Jei skaitot angliškai - rekomenduoju.

Penktadienis: Įvairovė

Neseniai su kito blogo autore pakalbėjome, apie įvairovės stoką knygose, herojų įvairovę. Varčiau savo blogą ir ieškojau: kur esama kitos rasės atstovų? Ar jie pagrindiniai veikėjai, ar tik šalutiniai? Ar yra kitokios orientacijos veikėjų? Kokią rolę užima jie? O kur dar lytis, religijos. Ne tiek daug net knygų iš kokių nors mažesnių šalių, tai ką jau ten kalbėti, apie didesnius dalykus, nei tautybė.

Taip ir priėjom išvadą, kad gal reikėtų apie tai pakalbėti, ir aktyviai tuo pasidomėti, nes akivaizdu, kad ant lėkštutės čia nieks nepadės, ypač Lietuvoje, su mūsų fantastiniu marketingo flop... Ir, kadangi nežinau, kaip vienu žodžiu pavadinti kitos rasės žmones, people of color, kol sulauksiu atsakymo, pradėsim nuo LGBT+ 

Tvarkaraštis, jei išeis, bus toks: penktadieniais, vieną penktadienį bendra tema, kitą penktadienį knyga atitinkanti praėjusią temą. 

V.E. Schwab ir jos Shades of Magic trilogija: [1]; [2]; [3]

Shades of Magic; Magijos Atspalviai - nuostabios fantastikos knygos apie tris Londonus. Vienas - pilkasis, be jokios magijos, paprastas ir neįdomus. Kitas, baltasis - kur magija kovoja prieš ją valdančius, ir ėda jų energiją, gyvybes. Ir trečiasis, Raudonas Londonas - pilnas puikios magijos. Čia esama dviejų pagrindinių herojų, Kell'o, ir Delilah Bard. Delilah - iš pilkojo Londono. Visada svajojusi apie nuotykius ji neatsispiria pagundai išsiprašyti į Raudonąjį Londoną, kai tokia proga pasitaiko. Ją ten atsigabena Kell.

Kell - galima sakyti yra įvaikintas karališkosios šeimos, ir jų tikrą sūnų, princą Rhy laiko broliu. Kell'as - vienas galingiausių įmanomų burtininkų, beveik išnykusios rasės atstovas, ir tik jie vieni gali atverti duris tarp Londonų.

Rhy progą pasireikšti gauna trečioje knygoje, nors kiekvienoje jo daug, bet ten jis jau rimtai imasi iniciatyvos. Jis - geros širdies, tvirtų nuostatų, ir malonaus charakterio. Vienas iš tų lengvų flirtų ant kojų. Tačiau nepaisant visų abiejų lyčių meilužių, šildžiusių jo lovą, Rhy slapčiomis tebemyli tik vieną. Alukardą Emerį, kapitoną laivo, kuriame Delilah ir praleidžia gan didelę dalį istorijos, ieškodama atsakymų, nuotykių, ir magijos.

Alukardo tėvas jį užsiundo broliais, ir tiesiog išmeta iš namų, sužinojęs kur tas praleido naktį. Tačiau į Rhy orientaciją beveik niekas daugiau dėmesio nekreipia, tad homofobija čia - izoliuoti incidentai, arba tolimų kraštų keistumai. Vienintelė tikra čia kilusi problema buvo ta, kad Alukardas nepasisakė, kodėl ėmėsi kapitono darbo, ir išplaukė taip toli nuo Londono, ir nuo Rhy: Kell'as buvo pasirengęs jį pritrėkšti už sudaužytą brolio širdį.

SPOILERIS: 

Viskas baigiasi gerai. Alukardas ne tik grįžta su nenuginčytinais įrodymais, jog myli Rhy visa širdimi, bet ir pats Rhy labai gražiai ir greitai viską apsvarstęs jam atleidžia ir randa būdą, kaip likti kartu, nepaisant to, jog yra princas, tad gal turėtų suveikti įpėdinį. 

SPOILERIAI BAIGIASI.

Knygos labai įdomios, tikrai labai įtraukiančios. Orientacijos čia nėra pirminė mintis, tai tik šalutinis efektas, kaip ir gyvenime: pirmiausia esi žmogus, tada esi, gal būt, burtininkas, na o paskui gal dar įdomu kuo tiki, netiki, ir gal būt, tik gal būt - į kurią orientacijos pusę linksti. Istorijoje, jei gerai pamenu, nebuvo jokių baisių meilių-seilių, ir meilės trikampių, kas yra siaubingai didelis pliusas. O herojai - tiesiog neįtikėtinai įdomūs. Geriausias dalykas turbūt tas, kad nei vienas iš jų nėra idealus. Delilah - neturi akies. Kell'o viena akis juoda, ir jis sunkiai valdo pyktį. Rhy - na, gerai, nežinau ar yra kas su juo būtų negerai. Alukardo liežuvis aštresnis, nei kardas. Visi jie - labai žavūs. 

Victoria Schwab - This Savage Song [1]

Victoria Schwab jūs turbūt žinote, kaip V.E. Schwab. Ji mane sužavėjo savo neįtikėtinais veikėjais Shades of Magic trilogijoje, tad negaliu teigti, jog "This Savage Song" (Ši Laukinė Daina; Monsters of Verity 1; ISBN 0062380877; 494p.; Goodreads) buvo impulsyvus skaitinys.

Ši Laukinė Daina apie miestą padalintą į du. Miestą, kuriame pyktis ir žiaurumas gimdo košmariškas būtybes, monstrus. Jie medžioja tamsoje ir minta žmonėmis. Korsai, dantyti ir naguoti, ėda žmones. Malachai, sukti ir gudrūs, geria kraują. Sunai, juodomis akimis, su daina vagia sielas ir jomis minta. Jie gimsta iš žiaurumo, prievartinės, nenatūralios mirties, masinių žudynių.

Vienoje miesto pusėje gyvena tie, kurie turi už ką nusipirkti saugumą. Juos saugo Kate Harker tėvas. Ji pati žinoma, kaip bene legendinė medžiotoja. Kitoje miesto pusėje tie, kurie nori, kad visa tai baigtųsi. Visa ta neteisybė, nelygybė, monstrų užgimimai, nemąstantys padarai, viskas... Ši miesto dalis visada kovoja, čia - Laukinė Daina skamba su karo būgnais ir ginklų salvėmis. O August Flynn yra bene legendinio tipo monstras, gimęs iš baisiausio tipo mirties.

Knygą prarijau per dieną, kas turint galvoje puslapių skaičių - nėra normalu. Tiesiog... Schwab tikrai moka kurti pasaulius, ir pateikti jo legendas lengvomis formomis, pokalbiuose, o ne ilgame pasakojime, kur kažkada, kažkas, anot bobučių pasakų. Visas tas monstrų atsiradimas žiaurumo persunktose vietose buvo toks naujas, toks tamsus ir įdomus. Duodu 10/10, nėra ko smulkintis.

Monsters, monsters, big and small, - Monstrai, monstrai, dideli ir maži,

They're gonna come and eat you all. - Jie ateis ir suės jus visus.

Corsai, Corsai, tooth and claw, - Korsai, Korsai, dantys ir nagai,

Shadow and bone will eat you raw. - Šešėliai ir kaulai, suės jus žalius.

Malchai, Malchai, sharp and sly, - Malachai, Malachai, budrūs ir gudrūs,

Smile and bite and drink you dry. - Šypsosis, ir kąs, ir išsunks jus sausai.

Sunai, Sunai, eyes like coal, - Sunai, Sunai, akys kaip anglys,

Sing you a song and steal your soul. - Padainuos jums dainą ir pavogs jūsų sielą.

Monsters, monsters, big and small, - Monstrai, monstrai, dideli ir maži,

They're gonna come and eat you all! - Jie ateis ir suės jus visus!

Sarah J. Maas - A Court of Wings and Ruin [3]

Ankščiau sakydavau, kad nemėgstu serijų. Dabar gi serijos man labai patinka. Nes kam gi gali nepatikti tas keistas jausmas baigus seriją, kai nežinai, ką daryti toliau. Visi gyvena sau, lyg jūs nebūtumėt išgyvenę kažkokio ten burtininkų, ar šiuo atveju, laumių karo. Taip, jau turbūt supratot, baigiau Sarah J. Maas paskutinę Užkerėto Dvaro knygą "A Court of Wings and Ruin" (ISBN 1408857901; 699p.; Goodreads). Nors ir ne tokios geros, kaip tarkim Shades of Magic, bet tikrai iš geresnių.

Siena tarp žmonių ir laumių (fae / immortals) pasaulio niekada nebuvo laikyta amžinu sprendimu. Tie, kas nutarė ją sukurti, manė jog su laiku, aprimus nesantaikai tarp dviejų rasių, bus galima rasti bendrą kalbą, ir gyventi kartu, be jokių sienų. Tačiau žmonių gyvenimai trumpi, o mitai apie laumes karta iš kartos tik baisėjo. Tuo tarpu ir patys nemirtingieji, gyvendami kur kas ilgiau, ne visi mano, jog yra ko sugyventi su savo buvusių vergų palikuoniais. Karas nebeišvengiamas. Belieka tik jam pasiruošti.

Katilo galia kažkada sukūrė visą jų pasaulį, tad, kaip atsilaikyti prieš ginklą, iš kurio gimei? Feirė ir Rhysand bando sukelti ant kojų galimus sąjungininkus, ir rasti būtybių, kurios bent kažkiek atsvertų negailestingai perlenktas svarstykles. Feirė, kaip žmonių moteris virtusi laume pasiryžusi bet kam, kad apsaugotų žmoniją. Net jei tai reikš Mirties Dievų išleidimą iš jų kalėjimų. Net jei tai reikš dar daugiau sandorių su laumėmis ir būtybėmis net baisesnėmis už jas.

Pradėkim nuo to, kad išsiaiškinau mūsų vertimo niuansus. Fayra, kas net garsinėje knygoje buvo "Feira" pas mus - Feirė. Fae, kas gal ir nėra fėja, tapo laume ir tai visai įdomu, bet... Tikrai norėčiau, kad mums išverstų ir kitas, manau tada tikrai jas visas nusipirkčiau (po vieną pirkti rizikinga, mūsų tokios leidyklos, kad gali mesti bet kada, ir skaitytojas liks kaltas, o turėti nebaigtą seriją, na ne, nenoriu), bet let's face it, mum taip verčia knygas, kad skaitytojas lieka kaltas, jog negaunam antros ar kitos. Juoba, kad dabar, kas skaitėte pirmą, turbūt galvojat, tai kur Tamlinas dingo, ir kodėl aš vis miniu Rhysand? O gi todėl, kad Tamlinas yra totalus šūdžius... Bet grįžkime prie knygos. Vidinių monologų apie "kaip ir kodėl jaučiuosi" beveik neliko. Veiksmas atrodo lėtas, o tada ant galvos kam nors numetama plyta, arba na, armija. Daug visokių posūkių ir vingių, kai kurie net man buvo tikrai labai netikėti. Duodu 10/10, nes dabar tai jau tikrai užsidirbo.

Lilly Singh - How to be a Bawse: a Guide to Conquering Life

Pastaruosius porą mėnesių dirbau dvigubai daugiau, nei paprastai. Labiau nei nuolatinis nuovargis demotyvuoja tokio darbo naudos stoka, mat tos naudos kol kas tiesiog nesimato. Todėl Lilly Singh ir jos "How to be a Bawse: A guide to conquering life" (Kaip būti Bawsu: Gyvenimo Užkariavimo Gidas; ISBN 0425286460; 272p.; Goodreads) buvo natūralus pasirinkimas mano pavargusiai ir išsunktai galvai. Knyga - biografinė, bet ne biografija. Ir tai ne kažkokia ten "Paslaptis" ar kitokia tokia, bet irgi motyvuojanti eiti toliau, pirmyn. Tai knyga padėsianti pagerinti savo darbo žaidimą, ir padėsianti užkariauti gyvenimą, o ne tik bandyti jį išgyventi.

"Jei nemokamas tortas yra kažkokio veiksmo rezultatas, tą veiksmą reikia kartoti." - Lilly Singh

Mano gyvenimą dažnokai apsunkina savaitgalio darbštuoliai. Tokie žmonės, kur savo darbui atlikti turėjo mėnesį ar daugiau, bet į mane kreipėsi paskutinį savaitgalį (pirma pamoka: terminai). Tada jie pyksta ir derasi dėl kainos, kuri pirmenybės darbams su labai trumpais terminais - didesnė (antra pamoka: derėkis). Bėda su jais ta, kad jie jaučia į tai, kažkokias ten teises, juk tai jų brangus laikas, jų brangus poilsis, ir mano niekingas darbas (trečia pamoka: susireikšminimas). Norėčiau taip, kadanors, išversti jiems ne tik jų darbus, bet ir šią knygą (ketvirta pamoka: tikslai). Lilly, naudodama savo gyvenimo pavyzdžius, ir pridėdama dar vieną kitą iš kokių nors Sostų Karų, mus smagiai moko, kaip reikia griebt gyvenimą, ir darbą - už ragų. Eskalatoriaus į sėkmę nėra, yra tik laiptai, ir dabar pats tas metas pradėti jais lipti. Tam žinoma reikės išmokti įvertinti save, kitus, valdyti emocijas, ir jas išjungti dirbant, mokėti rasti tas duris "iš dėžės", planuoti įkvėpimą, nes nėra čia ko pasikliauti atsitiktinėmis mūzomis, ir taip toliau. Šią knygą tikrai galiu rekomenduoti visiems savo sunkiai vargstantiems draugams. Nusipirkit popierinę, ir prie to pačio dar užrašinę, bei gal vieną kitą spalvotą žymeklį. Nes, oi, kiek čia žymėtis reikėjo...

"Prašykite daugiau, nei reikia, nes dar niekam nedavė daugiau nei prašė." - Lilly Singh

Labai nepatiko tik vienas skyrius arti galo. Vienas vienintelis. Lilly dažnai mokė ir primindinėjo: nėra nieko neįmanomo, bet kai kurių situacijų - nepakeisi. Negali visko kontroliuoti, bet gali valdyti savo reakciją į tai, kas vyksta. Ačiū savo praeities Aš, kad paklausė, ir judėjo pirmyn. Ir taip toliau. Bet tada ėmė ir skėlė: kad neišsipūstumėt, ir nepamirštumėt būti dėkingi už tai ką turite - tikėkite aukštesne jėga. Esu nereligingas žmogus, ir man lengviau tikėti Minecraft atsitiktiniu atsiradimo tašku: arba pasidarysi naują pasaulį, nes kur atsiradai - turėjo per mažai resursų, arba pasodinsi tų medžių, nukasi tą kalną, ir pritaikysi tą suknistą vietą prie savo prakeiktų poreikių! Khem, žodžiu. Anot Lilly, gerai tikėti aukštesne galia, ir nepamiršti jai padėkoti, nes be tos galios mes nieko neturėtumėme, ir taip toli nebūtumėme nuėję. Mano supratimu, esu kur esu, turiu ką turiu, nes dirbu ir naktim nemiegu, kad dar daugiau dirbčiau. Ką turėsiu ateity irgi bus to rezultatas. Tad nusprendžiau apsimesti, kad šis skyrius neegzistavo, ir skyriaus pavadinimą / teiginį "nepamiršk, kad nesi didžiausias Bawsas" priimti su kito skyriaus mintimi "visada esama žmonių, iš kurių gali pasimokyti". Duodu knygai 9/10, ji tikrai labai gera.