Achilas - pusiau dievas. Jo motina - jūrų nimfa. Tėvas - stiprus karalius. Jis pats - karys be lygių. Jį mokė kentauras, ir be jo karas prieš Troją neturi šansų. Patroclus yra bene jo priešingybė. Pusėtinas karys, nežymaus karaliaus, ir silpnaprotės (čia rimtai, ne vien mano nuomonė) motinos vaikas. Išvarytas, mat netyčia nužudė svečią, kuris bandė kažką iš jo atimti. Jis visada laukė užgaulių, patyčių, pagiežos, tad idėja, jog kažkas, ypač toks jaunuolis, kaip Achilas, gali jį gerbti, kaip lygų, ir netgi mylėti atrodė tokia pat tolima svajonė, kaip ir Olimpas. Bet štai jie, kartu, žygiuoja prieš Troją, atsiimti pagrobtos Elenos.
Tačiau dievai dar neišsirinko pusės, dar nenusprendė, kam padės laimėti. Ir tik nuolatiniai Achilo motinos prašymai, suktybės ir užsispyrimas juos laiko jos sūnaus pusėje. Galų gale, juk jis pusiau dievas, karys be lygių, kas kitas, jei ne jis, gali pralieti daugiausia kraujo jų vardu? Tik čia vis maišosi Patroclus, kažin koks tremtinys, dievaži, nevertas jos nuostabaus sūnaus. Leisti jam mirti, reikštų išplėšti Achilo širdį. Bet leisti jam gyventi, gali reikšti niekada nepamatyti Achilo šalia dievų, kaip vieno iš jų.
Istorija tikrai nebloga. Fantastikos elementai taip gerai įterpti, kad ne iš kart supratau, jog kentauras - tikrai kentauras, pusiau arklys, pusiau žmogus. Tiko jis ten idealiai, ir greit tapo mano mėgstamiausiu personažu. BET. Achilas tikrai daėdė savo vis užgaunamu išdidumu, kai jau prasidėjo karas. Čia jį įžeidžia, kažkoks ten generolas, ten jį įžeidžia kitas, ir jis užsispyręs tai to, tai ano nedarys, kol jo neatsiprašys. Trūko tik, kad pažadėtų nekvėpuoti, iki jo išmaldaus atleidimo. Bet knygai vis tiek galiu duoti 8/10, mat pati iš savęs yra gera.
