A. Sapkowski: Ada Baltoji

Kiekvieno mėnesio trečią Sekmadienį į https://psilovethatbook.com dedu po vieną knyginio herojaus portretą. Ada Baltoji buvo praeito mėnesio tvarinys, šį mėnesį... Pamatysit rytoj.

Shane Dawson - I Hate Myselfie: A collection of essays

Mėgau Shane Dawson. Tada pradėjau nemėgti. Tada vėl pamėgau ir po to jau, taip ir iki dabar mėgstu, bei žiūriu. Patinka man ir visoki memuarai, tad nenuostabu, jog pasiėmiau ir Shane Dawson "I Hate Myselfie: A Collection of Essays" (ISBN 1476791546; 228p.; Goodreads). Labai lengvai susiskaitė. Buvo ir humoro, satyros, labai, labai juodo humoro, bei dramos ir tiesiog širdį žeidžiančių dalykų, kurių kitą syk nelinkėtum priešui, o jie štai nutiko vaikui.

Knyga parašyta trumpais skyriais, kiekvienas sau, netęsiant papasakotos istorijos, ir be kažkokios konkrečios tvarkos. Prieš kiekvieną įrašą buvo po iliustraciją ir trumpą pasisakymą, apie autorius, už ką Shane keliu skrybėlę - visada malonu matyti didelius menininkus, kurie savo švieson bando įsprausti kuo daugiau kitų. Pačios istorijos matyt atrinktos pagal vieną kriterijų: jos leido jam tapti geresniu asmeniu, ar mažų mažiausiai - tapti stipresniu. Nei vienoje iš jų Shane neprašė jo pagailėti. Jis nebijojo pasijuokti ir pats iš savęs, pripažinti savo klaidų, bei gėdingų dalykų.

Shane Dawson užaugo su dviem broliais ir tėvais, kurie galiausia išsiskyrė. Prie ir taip menko jo draugų rato gero nepridėjo ir poreikis persikraustyti toliau, pakeisti mokyklą. Labai apkūnus paauglys, kaip galite spėti, nebuvo pats populiariausias egzempliorius, tad Shane dienas leido su mama, vienas, arba tokių pačių nepritapelių bury. Bet Shane, net perėjęs visas negandas, patyčias, užgauliojimą, bei gavęs šansų atsimokėti skriaudikams, netapo nei cinišku, nei pagiežingu, už ką tikrai galiu jį gerbti, kaip asmenį.

Nežinau, ar šita knyga patiktų tiems, kas nežiūri Shane Dawson. Tiesiog, pasirodė per daug asmeniška, kad būtų išimta iš tos YouTube personos konteksto. Bet man ji labai patiko, tad duodu 5/5 ir tikrai paskaitysiu tą antrą kolekciją.

KJ Charles - An Unnatural Vice | Sins of the Cities 2

Jau gerokai laiko praėjo, nuo to, kai skaičiau pirmą šios trilogijos, Sins of the Cities, knygą. Tad, nepilstant iš tuščio į kiaurą, pakalbėkim apie K.J. Charles knygą, antrą serijoje, "An Unnatural Vice" (Sins of the Cities 2; ASIN B01M0HH1IH; 250p.; Goodreads). Patiko man pirma knyga, bet antra, kaip dažnai su KJC nutinka - dar geresnė.

Justin Lazarus - žymus Londono aiškiaregys. Dingo mylimas žmogus? Norite pasikalbėti su mirusiuoju? Tuomet norite apsilankyti būtent pas poną Lazarus. Jis, žinoma, puikiai žino, jog yra apsišaukėlis, bet gyventi reikia visiems. O tokiu būdu kartais net gali paguosti, padėti žmonėms, tad nieko iš tiesų ir neskriaudžia, ar ne? Kad ir ši moteris, atėjusi pas jį su savo menkomis santaupomis, kuriomis galėjo verčiau nusisamdyti kokį detektyvą, prašo jo pasakyti, kur dingo jos pabėgę dvyniai, mylimi vaikučiai. Lazarus apie tai per daug negalvojo, moteriai papasakojo blankią istoriją, patikino, bent iš dalies, jog jie kartu ir gyvi, bei pasiliko jos jam duotą dvynių piešinį, iki šioji nubėgs namo, pasiimti daugiau santaupų. Mat moterį kažkas, kažkuriuo metu tiesiog apvogė. Bėda ta, jog ji taip niekad ir negrįžo. Pasitaiko, Justin ilgai galvos nebūtų sukęs, o ir sunerimti nematė ko, iki jo kely pasimaišė žurnalistas Nathaniel Roy ir jo draugas, detektyvas, Markas.

Nathaniel Roy paskyrė savo laiką tokių žmonių, kaip Lazarus demaskavimui. Tad, nenuostabu, jog jiedu susidūrė. Kur kas nuostabiau buvo rasti Lazarus šaltyje prie savo durų, be palto ar kepurės, drebantį ir atrodo, sužeistą. Mat visai netyčia šis apsišaukėlis įsivėlė į Clem, Nathaniel'io draugo, kurį pažįstame iš praeitos knygos, šeimą. Toji moteris, nebuvo šiaip kaimietė. Dėl jos ir tų jos dviejų paklydėlių, Lazarus vos galo negavo. Ir to pasekoje, nusprendė jog gal būtų verta pakreipti savo profesiją kiek kita linkme, bei tuo pačiu padėti Nathaniel ir Markui.

Patinka man KJC herojai. Visada unikalūs, kitokie. Moka vienas kitą papildyti ne tuo dirbtiniu "laiku paklausk ko reikia" būdu, kurį vis randu ir už kurio vis užkliūnu. Duodu 5/5 ir turbūt iš kart griebsiu trečią knygą. Detektyvas tęsiasi, ieškom Clem'o šeimos narių, jo brolio vaikų!

Laini Taylor - Days of Blood & Starlight | Kaulų ir Dūmų Duktė 2

Žodžiu, buvo taip. Visai patiko man ta pirma Laini Taylor knyga šioj serijoj, tai galvoju reik ir antrą paskaityti, nors į galą ir per nervus jau ėjo. Ogi nėra antros. Turim tik pirmą. Ir nepasakytum, kad šviežiai išleista, tiesiog, atrodo, tai tapo viena iš tų serijų, kurių niekas nesivargino išversti iki galo. Ką gi, pasiėmiau paskaityti angliškai, "Days of Blood & Starlight" (Kraujo iš Žvaigždžių Šviesos Dienos; Daughter of Smoke & Bone; ISBN 0316133973; 517p.; Goodreads) ir deja, kokia buvo anos pabaiga, tokia ši - visa knyga. Su visais tais "aš pamaniau, kad tu manai, todėl elgiausi, kaip elgiausi", kurių taip labai nekenčiu ir laiko tampymu pildant bereikalingus puslapius, kai veikėjai net iš to paties kambario neišeina dienų dienas.

Karou prisiminė savo praeitį. Praeitį, ar praėjusį gyvenimą, nežinau, kaip tai pavadinti, nes tas gyvenimas baigėsi jai netekus galvos, tikrąja to žodžio prasme. Už išdavystę jai galvą nukirto galingas karvedys, už kurio ji turėjo tekėti, ar bent jau būti jam pora, vadinamas Baltuoju Vilku. Jos poelgį, jos meilę bjauriam angelui, mirtinam jų rasės priešui, jis priėmė asmeniškai. Juk ji iškeitė jį, lygių neturintį Baltąjį Vilką, į niekingą angelą Akivą. Karou vardas buvo sumaišytas su purvais. Ji mirė išdavike, savo paslaptis atidavusia priešui. Niekingiau nė būti negali.

Tačiau Brimstonui tai nesutrukdė išgelbėti jos sielą. Jo supratimu, Karou sugebėjimas mylėti mirtiną priešą buvo daugiau viltis, nei išdavystė. Jis jai sukūrė kūną, tiek žmogišką, kiek galima, paleido į pasaulį, o prisiminimus apie tai, kas įvyko, paslėpė kaule, kurį pareigingai visuomet turėjo su savimi. Čia lengviausia paaiškinti kas nutiko pačios Karou žodžiais: Įsivaizduokite Romeo ir Džiulietą. Įsivaizduokite, jog Romeo, pabudęs ir pamanęs, jog Džiulieta mirusi, nusprendė ne iš tiesų nusižudyti ir pats, bet verčiau išgalabyti jos šeimą ir pavergti tuos, kurių nužudyti nevertėjo. To pasekoje, pabudusi Džiulieta, Karou, nebegali Akivai atleisti. Vietoje to, seni priešai tampa draugais ir ji imasi padėti Baltajam Vilkui formuoti naują armiją, kuri stos į kovą su Serafimais ir visa Angelų tauta.

Istorija tikrai labai ištempta. Per daug lakstymo pirmyn ir atgal, ir tik prie pat pabaigos tas ciklas buvo sulaužytas ir istorija pajudėjo į priekį. Veikėjai - lėkštoki, trūko to kažko, kas padarytų juos tikrais, gyvais asmenimis. Čia jie greičiau veikė, kad pastūmėtų Karou istoriją, laiku paklaustu reikiamo klausimo, laiku sukritikuotų. Negaliu duoti daugiau nei 3/5, ir net nežinau, ar noriu skaityti sekančią knygą. Jei ir ta bus tokia pat neįdomi...

John Burdett - Bankoko 8 | Bangkok 8 | Sonchai Jitpleecheep 1

Jau labai seniai norėjau paskaityt šią knygą. Dar tais laikais, kai ieškojau ir skaičiau viską su ar iš Azijos kraštų. Bet, kažkaip tik dabar prisiruošiau pasiimti John Burdett knygą "Bankoko 8" (Bangkok 8; Sonchai Jitpleecheep 1; ISBN13 9789955235439; 375p.; Goodreads) ir šiek tiek dėl to ant savęs pykstu. Nes knyga buvo labai unikali, palikusi bet kokias mano idėjas, apie ką ji galėtų būti - kažkur ten dulkėse.

Tailandas. Trečiojo pasaulio okultiniai tikėjimai, religija, šarmas ir grožis. Vakariečiui gali būti sunku suprasti ir gal dėl to jie taip lengvai čia pameta širdis ir privalo grįžti vėl, ir vėl, bent tam, kad vėl pasijustų gyvi. FTB irgi sunkiai supranta, ir jau visiškai pameta mintį, kai Sončajus pareiškia nužudysiąs savo sielos brolio žudiką - teismo neprireiks. Ir, kaip gi jie gali tai suprasti, tokį delikatų širdies reikalą, kurį net pats Buda atleistų? Juodu, Sončajų ir jo sielos brolį, nusiuntė ten, pažiūrėti, kas vyksta, mat buvo gautas pranešimas apie suirutę eisme. Vietoje kokios nors ten avarijos, jie rado užbarikaduotą automobilį, su jame iš proto einančiu ir mirštančiu juodaodžiu milžinu, bei krūva nuo narkotikų apkvaišusių gyvačių, kurios jį kandžiojo ir bandė suryti. Sončajaus partneris bandė jį išgelbėti, tokia buvo jo karminė pareiga. Tačiau, išėjo taip, kaip ir reikėjo tikėtis: mirė jie abu. Mirė ir paliko Sončajų vieną, palaužtą. Fatalizmas ir taip gyveno jo kraujyje, kaip ir pridera Tailandiečiui, tad ši tragedija tebuvo paskutinis šiaudas skausmui prasiveržti. Destrukcija šiame pulsuojančiame mieste - visada ranka pasiekiama. Klausimas tik vienas: ar sugebėsi sustoti?

FTB neturėjo teisės atlikti tyrimo Tailande, tad Sončajus buvo paskirtas agentei Džouns. Abiem pusėm naudingas susitarimas. Kad ir kaip sunkiai, Džouns ir Sončajus išmoko dirbti kartu ir primokė vienas kitą keisčiausių dalykų, taip reikalingų išgyvenimui jų šalyse. Galų gale, jiems pavyko rasti giją, ką ten, ir ne vieną. Tik tiek, kad visos jos vedė link nefrito ir į deivę panašios moters, apie kurią niekas nieko nežino. Kad ir kokia ji keista, ar tikrai gali būti žudikė? Koks protu nesuvokiamas skausmas gali pastūmėti žmogų šitaip sunaikinti kitą?

Tai buvo pats unikaliausias mano kada nors skaitytas trileris. Kiekvienas puslapis buvo nuostabus. Herojai - natūralūs ir labai žmogiški. Sončajus - labai paprastas ir tuo žavus. Džouns - stipri, su savo nuomone ir savo veiksmais. Sunkiai nuspėjami istorijos posūkiai, o jei nuspėjami, tai su siurprizu. Galiu ramiai duoti 5/5, nes knyga tikrai verta būti tarp mėgiamiausių.

Victoria Dalpe - Parasite Life | Kraugėrio Gyvenimas

Gavau Victoria Dalpe knygą "Parasite Life" (Kraugėrio Gyvenimas; ISBN 1771483970; 260p.; Goodreads) iš leidėjų, ar gal net pačios autorės, nebepamenu. Sunkiai ji man skaitėsi, tad ilgai užtrukau. Tiesiog, tuo metu nieko svarbaus paskaityti neturėjau, o aprašymas žadėjo vampyrus, tai sumečiau, negali gi būti labai blogai, ar ne? Dabar gi nežinau ar autorė - genijus, ar gal ne visai.

Džeinė gyvena baisiame sename name, su savo mirštančia motina. Ji - asociali, bet ne dėl savo pačios norų. Ji - vampyrė, net jei didžiumą savo gyvenimo to nežinojo. Natūralu, jog jos instinktyviai nekenčia ir vengia. Net jos pačios motina, su tiek nedaug jai likusių jėgų, nėra nusiteikusi bendrauti. Tad šitaip, nemylima, nekenčiama ir be jokių draugų, Džeinė bando išgyventi iki pagaliau galės kur nors išvykti. Kur nors. Bet kur. Tik, štai, vieną dieną į jos mokyklą įžengia naujokė, Sabrina. Ji - gotė ir mėgsta visokius gotiškus dalykus, tad ilgai neužtrunka, iki apsilanko ir Džeinės šiurpiame name. Sabrina yra vienintelis žmogus, kuriam oda neina pagaugais šalia Džeinės, o Džeinei be galo reikia artumo. To pasekoje, Sabrina nugirdoma ir prieš jos pačios valią, įsitempiama į lovą, kur Džeinė ją dar ir intensyviai apkandžioja. Jei dar nesupratote, tai Džeinės motina miršta būtent nuo Džeinės proto aptemimo epizodų, kai ji per miegus ateina į jos kambarį ir geria paskutinius motinos syvus.

Sabrina, dėl savo geros širdies, kvailumo ir vampyrės Džeinės įtakos, atleidžia jai ir su entuziazmu imasi kvesto: surask Džeinės tikrą tėvą, Hugą Makgaretą, iš kurio šioji ir gavo vampyrizmo dovaną (vampyru galima tik gimti). Džeinė tikisi, jog jis gal būt žinos apie kokį nors vaistą, ar kraujo pakaitalą. Ar bent jau išmokys ją, kaip valdytis. Ir iš tiesų, Hugas, kuris norėjo, kad Džeinės motina pasidarytų abortą, turi sočiai pamokų savo pasimetusiai dukrelei. Ne mažiausia iš jų yra apie tai, kaip jie veikia žmones ir kaip lengva išnaudoti tuos, kurie jų nebijo. Tokius, kaip Sabrina.

Džeinė yra šlykštus mažas monstras. Knygoje ji vis pabrėžia, kaip ji nėra tokia savanaudė, kaip jos tėvas, kuris nuolatos tik ima. Kaip ji turi ir motinos savybių, tos pačios, kuri visada tik duoda. Tuo tarpu pati nedaro nieko, tik joja ant Sabrinos kupros. Draugė kuri vairuoja ir gali pasiimti mamos mašiną. Draugė, kuri turi draugų mieste, kuriame gyvena jos tėvas. Draugė, kuri gali ten nuvežti, rasti kur apsistoti, ir ei, dar ir pamaitinti Džeinę iš savo venų. Atsidėkos jai, Džeinė, žinoma seksu, leisdama Sabrinai manyti, jog ji pati to nori. Pati save ji apibūdina, kaip viliokę (seducer), kai tėra tik prievartautoja. O knygos gale pateikia paskutinį perliuką, su "aš pati save išgelbėjau", visa tai guldant į patalus kūną žmogaus, kuris ją išgelbėjo. Žodžiu, iš manęs daug pykčio. Bet tada pasėdėjau ir pagalvojau. Ar nebūtų ir ten koks nors Drakula, jei Stokerio knyga būtų buvusi parašyta iš jo perspektyvos, pasakojęs mums, koks jis geras ir dosnus? Žodžiu, viską apmąsčiau ir supratau, jog nė nežinau ką manyti. Labai klasiškas vampyro pateikimas. Toks klasiškas, kad mes prie jo jau nebepratę, nes gaunam visokius šaunuolius ir gražuoles, kuriem širdis plyšta gerti kraują. Tad, su viltim, jog autorė visgi - geniali, o ne tiesiog nuprotėjus, duodu 3/5.

K.J. Charles - Think of England | Galvok apie Angliją

Kai nesinori spręsti, ką skaityti toliau, imu ką randu iš K.J. Charles repertuaro. Šį kart po ranka papuolė "Think of England" (Galvok apie Angliją; ISBN 9780995799004; 239p.; Goodreads) audiobook'as, tad nutildžiau įsijungtą žaidimą ir įsijungiau ją. Nesitikėjau, kad tuoj reikės žaidimą išjungti, nes kartais pertraukdavo koncentraciją. Šnipai! Tikra ir jau tokia beveik labai rimta šnipų istorija, kitaip ir nepavadinsi.

Kapitonas Arčis Kurtis liko be daugumos pirštų, bei būrio draugų, kai į jų kuopą pateko prasta ginklų siunta. Pasibandymų metu, šaudami tie ginklai išsproginėjo vyrų rankose ir daugumą tiesiog išžudė. Ir Kurčiui iki šiol ramybės neduoda begalės klausimų, iš kurių - ne mažiausias yra: ar tai buvo tik atsitiktinumas, ar kažkas tyčia jiems pakenkė? Jo bandymas rasti atsakymus atvedė Kurtį į nuo civilizacijos nutolusį kaimo dvarą, į tėvo draugų namus. Čia jis ketino žūt būt rasti kelią į šeimininkų kabinetą, kur gal būt pavyks atkasti bent kokių dokumentų: išteisinančių, ar inkriminuojančių.

Storos namo sienos slepia daug paslapčių. Su nakties priedanga Kurtis išslenka iš savo kambario ir prie reikiamų durų akis į akį susiduria su tamsiaakiu poetu, Danieliu da Silva, kuris, atrodo, irgi norėtų įsilaužti vidun. Tik tiek, kad nei vienas neturi jokių priežasčių pasitikėti kitu, bent kol kas. Tad belieka kliautis, jog jų bendras tikslas padės rasti bent kokią nors bendrą kalbą. Galų gale, juk dabar jau tikrai aišku, namo šeimininkai tikrai turi ką slėpti.

Labai įdomi knyga. Vagys, kariai, šnipai, visokios suktybės ir net apgula. O kur dar blefas ir melai. Kaip kokia mažystė Bondo, taip, paties Džeimso Bondo istorija, su Agatos Christi priemaišomis. Duodu 5/5, nėr čia ko smulkintis.

Jordan L. Hawk - Widdershins | Whyborne & Griffin 1

Labiausia, iš visų žanrų, mėgstu Aukštąją Fantastiką, High-Fantasy. Bet po kurio laiko tiesiog nebelenda dar vienas pasaulis, dar viena magijos sistema ir taip toliau. Tokiais atvejais pailsėti mėgstu su mūsų pasauliu, kuriame būtų šiek tiek magijos ir, pageidautina, viskas nebūtų pernelyg modernu. Tad parekomendavo man Jordan L. Hawk knygą "Widdershins" (Whyborne & Griffin 1; ISBN 0988564106; 236p.; Goodreads). Puiki knyga apie magiją, visokius okultinius dalykus, į homunkulus panašius padarus, tokius tarsi iš Tzimiscių svajonės, ir, mano silpnybe, archeologija.

Whybornas visą savo gyvenimą praleido paties susikurtame narve. Kai buvo dar vaikas, žuvo jo geriausias draugas ir greičiausia - pirma meilė. Jie išgirdo istoriją apie ežero saloje, šalia kurios gyveno, vykstančius kultistų susibūrimus. Whybornas, tą vėtringą naktį, sutiko mėginti perplaukti ežerą valtele, vien tam, kad nepaliktų draugo vieno. Tačiau valtis, žinoma, apvirto, o vaikas nesugebėjo išlaikyti draugo. Tad jau suaugęs Whybornas yra labiau linkęs pasilaidoti po darbu. Jis išmoko daugybės kalbų ir tapo beveik nepakeičiamu vertėju. Darbe kentė panieką, namuose - tėvo išsižadėjimą. Ir buvo pasiryžęs tęsti tokią egzistenciją, iki pro duris įėjo detektyvas Grifinas, su, kažkokiu ten nekronomikonu. Jo reikia išversto, bylos tyrimui.

Whybornas manė išversiąs knygą ir atsikratysiąs detektyvo. Bet kuo daugiau skaitė keistą okultinę knygą, tuo keistesnis atrodė visas šis reikalas. Ten pateikti burtai - veikia. O vis minimi vardai siejasi su jo kolegos padarytu atradimu. Ji Egipte rado nepaliestą kapą, uždarytą tarsi ne tam, kad apsaugotų turtus viduje, nuo iš išorės ateinančių vagių. Bet tam, kad išlaikytų viduje tuos, kas ten liko. Tas konkretus valdovas buvo sistemingai ištrintas iš istorijos, bet štai jo vardas, bei dievo, kurį garbino, vis šmėkščioja tikroje burtų knygoje...

Knyga - labai nebloga, labai daug aspektų. Esama detalių, kurios buvo tiesiog idealiai laiku ir idealiai vietoje. Gal kiek vargino laiko tempimas pasipasakojimais, bei visokiais jausmų aiškinimais. Bet, bet kuriuo atveju, gavau būtent tai, ko prašiau - mažą Amerikos miestuką be mobiliųjų telefonų, bet su magija. Galiu duoti solidų 4/5.