K.J. Charles "An Unsuitable Heir" | Sins of the Cities 3

O taip, perskaičiau jau galai žino kada. bet kartais taip tingisi aprašinėti... Kaip visada, K.J. Charles yra nuostabi. Damušiau su "An Unsuitable Heir" (Sins of the Cities 3; ASIN B01MZ7SF83; 246p.; Goodreads) jau ir visą Sins of the Cities, Miestų Nuodėmių trilogiją. Gera buvo. Ypač šita, paskutinė knyga. Labai smagu ir tai, kad herojai buvo ne tik unikalūs ir netradiciniai savo būtimi, bet vienas iš pagrindinių veikėjų dar ir gender fluid. Nežinau, kaip šitas terminas - lietuviškai, tai jei kas žinot - pasidalinkit žiniomis.

Londono bjauriame rūke vis dar slepiasi žudikas. Bet Markas jau nuspėjo, koks bus jo tolesnis žingsnis ir yra pasiruošęs jam užkirsti kelią. Juk, ant kortos pastatyta ne tik nepažįstamojo gyvybė, bet ir jo draugo, Klemo gerovė, pragyvenimo šaltinis. Ir, jei tarkime, to dar buvo negana pakurstyti Marko padus veiksmui, tai paskutinis lašas buvo pats įpėdinis, kurio taip gviešiasi žudikas. Ilgaplaukis cirkininkas Penas, visiškai išmušęs Marką iš vėžių.

Bėda ta, kad Penas visai nenori būti jokiu ten paveldėtoju. Juo tampant, tektų įsilieti į aukštuomenės gyvenimą, o tam jau reikėtų nusikirpti, vilkėti kostiumą, nebedirbti cirke ir gyventi prieštaraujant visai savo prigimčiai. Mat Penas kartais visai nenori būti vyru, vilkėti kostiumo. Ir Marką jis myli per daug, kad taip lengvai štai imtų ir atsisakytų dėl turtų. Tik, kad atrodo, jog tuomet teks išduoti seserį, kuri jau labai norėtų ramaus gyvenimo už cirko ribų, gero mylinčio vyro, kurį jau nusižiūrėjo ir saugių gražių namų.

Knyga labai gerai sudėliota. Veiksmas vyksta idealiu tempu, mat tai, kas neįdomu - kažkaip greit pradingdavo ir vėl gaudavau įdomaus veiksmo, istorijų. Gražiai ir pati serija užsibaigė, visi gavo, ko nusipelnė. Tad duodu 5/5, nėr, kaip kitaip.

KJ Charles - An Unnatural Vice | Sins of the Cities 2

Jau gerokai laiko praėjo, nuo to, kai skaičiau pirmą šios trilogijos, Sins of the Cities, knygą. Tad, nepilstant iš tuščio į kiaurą, pakalbėkim apie K.J. Charles knygą, antrą serijoje, "An Unnatural Vice" (Sins of the Cities 2; ASIN B01M0HH1IH; 250p.; Goodreads). Patiko man pirma knyga, bet antra, kaip dažnai su KJC nutinka - dar geresnė.

Justin Lazarus - žymus Londono aiškiaregys. Dingo mylimas žmogus? Norite pasikalbėti su mirusiuoju? Tuomet norite apsilankyti būtent pas poną Lazarus. Jis, žinoma, puikiai žino, jog yra apsišaukėlis, bet gyventi reikia visiems. O tokiu būdu kartais net gali paguosti, padėti žmonėms, tad nieko iš tiesų ir neskriaudžia, ar ne? Kad ir ši moteris, atėjusi pas jį su savo menkomis santaupomis, kuriomis galėjo verčiau nusisamdyti kokį detektyvą, prašo jo pasakyti, kur dingo jos pabėgę dvyniai, mylimi vaikučiai. Lazarus apie tai per daug negalvojo, moteriai papasakojo blankią istoriją, patikino, bent iš dalies, jog jie kartu ir gyvi, bei pasiliko jos jam duotą dvynių piešinį, iki šioji nubėgs namo, pasiimti daugiau santaupų. Mat moterį kažkas, kažkuriuo metu tiesiog apvogė. Bėda ta, jog ji taip niekad ir negrįžo. Pasitaiko, Justin ilgai galvos nebūtų sukęs, o ir sunerimti nematė ko, iki jo kely pasimaišė žurnalistas Nathaniel Roy ir jo draugas, detektyvas, Markas.

Nathaniel Roy paskyrė savo laiką tokių žmonių, kaip Lazarus demaskavimui. Tad, nenuostabu, jog jiedu susidūrė. Kur kas nuostabiau buvo rasti Lazarus šaltyje prie savo durų, be palto ar kepurės, drebantį ir atrodo, sužeistą. Mat visai netyčia šis apsišaukėlis įsivėlė į Clem, Nathaniel'io draugo, kurį pažįstame iš praeitos knygos, šeimą. Toji moteris, nebuvo šiaip kaimietė. Dėl jos ir tų jos dviejų paklydėlių, Lazarus vos galo negavo. Ir to pasekoje, nusprendė jog gal būtų verta pakreipti savo profesiją kiek kita linkme, bei tuo pačiu padėti Nathaniel ir Markui.

Patinka man KJC herojai. Visada unikalūs, kitokie. Moka vienas kitą papildyti ne tuo dirbtiniu "laiku paklausk ko reikia" būdu, kurį vis randu ir už kurio vis užkliūnu. Duodu 5/5 ir turbūt iš kart griebsiu trečią knygą. Detektyvas tęsiasi, ieškom Clem'o šeimos narių, jo brolio vaikų!

K.J. Charles - An Unseen Attraction | Sins of the Cities [1]

Kartais pagalvoju, kaip gerai būtų, jei K.J. Charles perrašytų Šerloką Holmsą. Tas noras suintensyvėjo perskaičius jos knygą "An Unseen Attraction" (Sins of the Cities 1; ASIN B01G0GD0E0; 247p.; Goodreads), kur detektyvo linija buvo tikrai nuostabi ir greit mane prikaustė taip, kad po to užmigt sunku būdavo.

Tiek Clem, tiek Rowley preferina tylą ir ramybę. Toks bendras bruožas turbūt ir lėmė dažnus vakarus kartu, prie židinio, su arbata ir namo katinu vardu Katinas. Rowley - nelabai kalbus, o Clem - turi ką slėpti. Ir jei to negana draugystei suformuoti, tai visada galima pridėti jų bendrą neapsikentimą garsiakalbiu, nuolat girtuokliaujančiu kaimynu. Rowley niekaip nesupranta, kodėl Clem jo tiesiog neišspiria, ar kodėl jis toks pasišventes savo broliui. Tam pačiam, kuris davė Clem šį namą su pažadu, jog leis tam girtuokliui čia gyventi kiek tik jis norės, be nuomos. Kad ir kokią priežastį tam turėjo grafas Edmundas, tai turbūt jį ir pastūmėjo atvykti aplankyti brolio su keisčiausiais klausimais, greit po to kai tas girtuoklis buvo rastas nukankintas ir negyvas ant Clem namo slenksčio.

Londonu ritasi bjaurus rūkas, dengiantis gatves dvokiančia, nepermatoma skraiste, kurios pasekoje net dieną išeiti - pavojinga, jau vien dėl to, jog gali neberasti kelio namo. Ką jau kalbėti apie tamsias naktis. Vieną tokią kažkas įsilaužia į Rowley dirbtuves ir neradęs ten ko ieškojo, jas padega ir vos neužmuša paties Rowley. Kad ir dėl ko numirė tas girtuoklis, kad ir ko čia atsivilko grafas Edmundas, Rowley jau tikrai gana!

Mėgstu tokius paprastus, bet pakankamai suktus detektyvus, kur nesi įsitikinęs kas bus toliau ir kas dėl viso to kaltas. Rowley - labai įdomus vyriškis, apie kurį man čia šiek tiek pritrūko informacijos, bet ką padarysi. Clem, tuo tarpu, buvo kažkas visiškai naujo! Duodu 10/10, ir imu sekančią.

Skaitantiems angliškai, kviečiu į labai jaukų mano naują mylimiausią blogą: Pen & Pin

Dear Reader,

long time no read. How has Your year begun? What is the weather like in Your corner of the world?

Over here the mornings mope about the absence of snow, cover themselves in thick blankets of fog, and refuse to get up.

Londoners took a perverse pride in the "particulars" of yellow, blinding fog; Clem had been raised in the countryside, where you could breathe.

Our local variety is no match for an old London pea-souper, but still manages to creep into coats of any thickness and chill you to the bone.

Why not stave off the chill and dreariness with a delightful biscuit (or a plate-full of them)?