Penktadienio Įvairovė: Odos spalva ir LGBTQ+

Gal jau teko matyti tokią lygybės vėliavą, su papildoma ruda ir juoda juostomis? Tos juostos, kaip galite spėti, primena, jog reikia nepamiršti ir mažiau girdimų balsų: kitų rasių atstovų. Nors, žinoma, ir pati vėliava nuo to tik gražesnė.

Vienas iš tokių mažiau girdimų balsų yra kitų rasių moterų, ypač dar ir kitos orientacijos. Todėl apsidžiaugiau, kai Hannah iš P.S. I Love that Book pradėjo kalbėti apie knygą, kurios herojė ne tik homoseksuali moteris, bet dar ir puertorikietė.

Gabby Rivera knyga "Juliet Takes a Breath" pasakojama pačios Džiulietos. Ji jau kuri laikas draugauja su mergina, juodvi viena kitą myli, ir planuoja bent kažkokią ne tolimą ateitį. Tačiau, kad ta ateitis turėtų bent kažkokį pagrindą, pirmiausia reikia sutvarkyti dabartį: pasisakyti tėvams. To pasisakymo rezultatas buvo Džiulietos motinos atsisakymas net kalbėtis su dukra, ir nedidelis, bet solidus chaosas likusioje šeimoje. Toliau - studijos, darbas. Džiulieta išvyksta dirbti į Portlandą, kur padės vienai žymiai lygių teisių aktyvistei, garsiai autorei, kurios jos motina šiuo metu greičiausia labai nekenčia. Iš jos merginos, išvykusios studijuoti kitur - jokių žinių. O šis miestas - toks iki išprotėjimo atviras visokio plauko žmonėms, kad Džiulietai ima galva suktis nuo naujų žodžių, negirdėtų epitetų, ir panašiai.

Knygą skaityti jau pradėjau, tad iki ateinančio Penktadienio turėčiau spėti. Iki tol kviečiu pažiūrėti pačios HannahCassie darytą video apžvalgą:

N.K. Jemisin - The Fifth Season [1]

Ne visai žinojau ką imu, kai pasigriebiau N.K. Jemisin "Penktasis Sezonas" (The Fifth Season; The Broken Earth 1; ISBN 0316229296; 468p.; Goodreads), bet jau po pirmų poros skyrių nebegalėjau jos paleisti. Tokios kolosalios high-fantasy knygos, krintančios ir po mokslinės fantastikos skėčiu, dar neteko skaityti. Mistborn / Final Empire gal šiek tiek jai prilygsta pasauliu, bet tai ir viskas. Visa kita - neregėta, nematyta.

Tėvas Žemė pyksta ant tų mažų padarėlių, kurie trypia jo paviršių. Niekas tiksliai nežino, kodėl taip yra, bet jo pykčio įrodymai - visur. Žemė nuolat keičiasi, paviršius dreba, veriasi, pasipila lava. Nuolatinis seisminis aktyvumas išmokė žmones gyventi kitaip, ir, greičiausia natūralios evoliucijos dėka, tarp jų ėmė rastis kitokių būtybių. Būtybių, kurios gali eiti per akmenį, lyg per vandenį. Ir būtybių, kurios gali nuraminti drebančią žemę, ar iš jos iškelti kalnus. Pastarieji gimsta tarp žmonių. Net ir kūdikis lopšyje gali numalšinti drebėjimą. Bet paaugęs - supykęs gali sunaikinti ištisus kaimus, ir iššaukti naują Sezoną. Tokie vaikai dažnai nužudomi iš baimės. Rečiau - atiduodami Sargams, kitokio tipo Orogenams, kurie nedvejodami vaikus pribaigs, jei šie nesugebės susivaldyti.

Damaya buvo viena iš tų laimingųjų, vaikas, kurį atidavė Sargui. Ją mokė, ja rūpinosi. Ir, kai jos galios, daugiau mažiau, buvo įvertintos - suvedė ją į porą su vienu iš aukščiausio lygio Orogenų. Jos - iš niekur atsiradusi galia, su jo labai atsargiai koreguota kraujo linija. Eksperimentui. Pažiūrėti, koks būtų jų vaikas. Bėda ta, jog jiedu vienas kitam nelabai patinka, o čia ne tik reikia mėginti pastoti, bet dar ir vykti į ilgą misiją, kurioje nuotykiai apvers ne tik jų gyvenimus, bet ir visos žmonijos.

Na, kaip ir sakiau, knyga tikrai nuostabi. Čia visko tiek daug, ir viskas - taip įdomu! Negaliu net aprašyti, reiktų kokių penkių lapų. Rimtai, jei mėgstat high-fantasy, tai imkit. Duodu 10/10, ir duočiau dar daugiau.

K.J. Charles - A Seditious Affair [2]

Kai pasiėmiau antrą K.J. Charles knygą iš Society of Gentlemen trilogijos, "A Seditious Affair" (Society of Gentlemen 2; ISBN 1101886064; 251p.; Goodreads), maniau tęsim nuotykius su Hariu ir Džiuljenu. Bet čia pasireikšti gauna kiti du herojai, anų dviejų draugai.

Silas Mason, kaip ir Haris - Radikalas. Jis spausdina knygas ir kitokią revoliucinę literatūrą. Knygos jam, net pačios prasčiausios - gyvenimas vertas daugiau, nei patys geriausi žmonės. Jis tuo tiesiog kvėpuoja, šventai tikėdamas Anglija, kurioje ir jis, ir džentelmenas bus vienodai gerbiami, ar baudžiami. Tuo tarpu garą nuleidžia Trečiadieniais, su vienu iš savo oponentų (Tory), kurio mazochistiniai pomėgiai Silui labai tinka.

Dominikas Frėjus - Džentelmenas, dirbantis teisėsaugoje. Kiekvieną Trečiadienį jis su nekantrumu laukia Silo, galvoje vis krėsdamas mintis apie tai, kas būtų, jei jo kolegos šį vyriškį susektų? Ar gali būti, jog jis dalinasi lova su Revoliucijos širdimi, jos kurstytoju? Ar Silas gali būti svarbi figūrą šiame žaidime, ir ką reikės daryti, kai ateis laikas rinktis - gelbėti savo mylimą radikalą, ar likti ištikimam savo pažiūroms? Pamažu, tyrimui įgaunant pagreitį, jiems nelieka nieko kito, kaip tik aptarti šias problemas, ir pamėginti vienas kitam paaiškinti savo Anglijos vizijas.

Mane papirko Silo meilė knygoms. Ši knyga labiau priminė A Charm of Magpies ir praeitos Society of Gentlemen mišinį, su pasiilsėjimais labiau pasiturinčio asmens namuose, ir skubiais sprukimais. Šiai irgi duosiu 8/10, labai lengvai susiskaitė.

K.J. Charles - A Fashionable Indulgence [1]

Mėgstu K.J. Charles lengvai skaitomas, veiksmo pilnas knygas, kuriose tiesiog nėra vietos ilgam tuščiažodžiavimui. Tad po trumpos rekomendacijos ir ilgo laukimo, pasiėmiau pirmą knygą iš Society of Gentlemen trilogijos, "A Fashionable Indulgence" (Society of Gentlemen 1; ISBN 1101886021; 264p.; Goodreads). Ir nors ji nebuvo tokia gera, kaip A Charm of Magpies, vis vien nenuvylė.

Haris Veinas - Radikalas Regentystės laikų Anglijoje. Jis kovoja už reformas, demokratiją, vienodus įstatymus visiems. Radikalo duona ir taip nesaldi, bet, kai jo senelis nusprendžia, kad įpėdinio jam visgi reikia, ir pasiima Harį nuo gatvės, ta duona ima ir visai strigti gerklėje. Senelis jį numeta į Džiuljeno rankas, kad iš šio gatvinio padarytų džentelmeną, ir Hariui belieka išmokti slėpti savo lygybės trokštančią pusę. Tik, neatrodo jog Džiuljenas per daug jo idėjomis baisėtųsi...

Ir taip įtemptas Hario gyvenimas apsiverčia, kai nužudomas jo draugas, tą vakarą vilkėjęs Hario paltu. Vyriškis - neapvogtas, nors turėjo Hario jam duotą piniginę. Iš to tiek Haris, tiek Džiuljenas daro išvadas, jog kažkas kėsinosi į patį Harį. Ar kažkas Džentelmenų visuomenėje visgi susiprato, jog Haris stovi ne toje barikadų pusėje?

Knyga - toks neblogas detektyvas, ką sakau retai. Nesitikėjau, kad žudikas bus tas asmuo, nesitikėjau ir to pasekmių. Deja man vis tiek trūko burtininkų, tad knygai duodu tik 8/10. Gal ne tiek dėl magijos stokos, kiek dėl negalėjimo nelyginti šių dviejų trilogijų.

Lynn Flewelling - Traitor's Moon [3]

Lėto siužeto, ir rimtų įvykių jame tik prieš pat istorijos pabaigą tradicija tęsiasi ir trečioje Lynn Flewellin knygoje, "Traitor's Moon" ("Išdaviko Mėnulis"; Nightrunner 3; ISBN 0553577255; 540p.; Goodreads). Bet jau pripratau, ką ten, pripratau su prieš tai buvusia knyga. Kai pamėgsti herojus, ir jie tampa tavo rutinos dalimi, tai visas tas siužetas tampa antraeilis, nebe toks svarbus.

Karas už vartų. Skalos didžiausia viltis - Aurenan uostai, ir gal būt net jų kariai. Mirštanti karalienė duoda paskutinius įsakymus. Įpėdine taps vyriausia dukra. O jaunėlė keliaus į Aurenan, bene nemirtingų fėjų kraštą, ir mėgins išsiderėti pagalbos. Jos vyresnioji sesuo tam prieštarauja, dar princesei nepalikus namų, tačiau, kaip sustabdyti jau išjudintą planą? Ypač, kai su Klia keliauja ir Seregil. Jam atsivėrė durys namo, namo, iš kurių buvo ištremtas. Tad su spurdančia, neramia širdimi, jiedu su Alec iškeliauja su Klia į Aurenan, legendų kraštą.

Aurenan pilnas pulsuojančios magijos, miražų, apsireiškimų, vaiduoklių, dvasių, paslapčių, ir drakonų, kurie bando tave pakramtyti, jei pasirodai vertas tokios garbės. Vieninteliai tikrai erzinantys padarai ten buvo patys gyventojai, fae. Atleisk, Seregil, bet tavo žmonės tikri šikniai. Ilgų gyvenimų dėka jie išmoko niekur neskubėti, tad bet kokios derybos, kelionės, ir atsiprašant, vakaronės, užsitęsia per mėnesius. Garbė - įstatymas, bet visi už nugaros rezga planus, mat pagerinti savo klano gyvenimą, net jei tai visiškai sužlugdys ir sunaikins kitą - irgi savotiška garbė.

Gal ir gerai, kad nepadarė ten kažkokio Žiedų Valdovo miško, kur viskas gražu, magiška, ir teisinga. Vietoj to gavome žmones, kuriems tradicijos taip giliai sulindo į užpakalius, jog jau per gerkles lenda. Knygai galiu ramiai duoti 8/10, ir tikrai skaitysiu toliau, kad ir kaip ten būtų su to siužeto tempu.

Penktadienio Įvairovė // K.J. Charles // LGBTQ+

K. J. Charles kūriniai, bent tie su kuriais iki šiol susidūriau, visi rašomi iš laikų (t.y. knygos temos laikmetis), kai bet kokia kitokia orientacija buvo laikyta - nusikalstama. Tačiau jos herojai, išskirtinai, nėra kankinami jokios moralios kaltės. Sakau, išskirtinai, mat dažnai romanuose su tos pačios lyties įsimylėjėliais gauname tą erzinantį savęs graužimą. Negana, kad visuomenė į tave kreivai žiūri, tai tu dar ir pats sau pridedi. Dėl šio bruožo stokos ji tapo viena iš mano mylimiausių romanų rašytojų.

Herojai. Lucian Crane Vaudrey - mūsų aukštas blondinas iš Šanchajaus, ten ištremtas tėvo, kuris pasibaisėjo sūnaus homoseksualumu, grįžta po jo mirties su vieninteliu tikslu: sutvarkom popierius, susipakuojam smagiausius turtus, ir vos vėl kas Anglijoj sukrus dėl jo nelegalios pakraipos - imam pirmą laivą atgal į Kiniją. Kur gali būti tuo, kuo esi. Deja jo planus gerokai sutaršė prakeiksmas, mestas ant jo šeimos vyrų. Kaip paskutinis Vaudrey'jus, dabar mirti turėtų jis. Ir turbūt būtų, jei ne, eilinį kartą, jo ištikimas tarnas, Merrick. Merrick kreipėsi pagalbos į vietinius burtininkus ir garbė atiteko ne kam kitam, kaip pačiam Stephan Day.

Stephan Day turi begales priežasčių nekęsti visų Vaudrey'jų. Per juos jo šeima kentėjo, ir gal būt per juos ir jis pats - ne per labiausiai vykęs individas. Tačiau jo planai irgi suirsta, kai jis pamato Lucian Crane, prakeiksmą, kuris verčia jį mėginti nusižudyti, ir jo paties neapykantą savo tėvui. Lucian, su savo tatuiruotėmis, keista kalba, kuria kalbasi su savo tarnu, kai nenori būti suprastas bereikalingų ausų, manieromis ir priežastimi, dėl kurios buvo ištremtas...

K. J. Charles turi dar vieną pasikartojantį bruožą. Jos herojai dažnai būna tiek skirtingi, kiek tik įmanoma. Visiškos opozicijos, priešingos vienas kito versijos. Lucian - turtingas, drąsus, bet šiaip jau pasikliaunantis gatvės gudrumu, bei žmonių sugedimu (t.y. - kiekvieną žmogų galima papirkti, tereikia rasti tinkamą sumą). Stephan - vos suduria galą su galu, yra teisingas, bet šiaip jau atsargus, linkęs nutylėti žeidžiančius dalykus, vien tam, kad išvengtų konflikto, bet turintis pakankamai galios, kad galėtų, prireikus, prasiskinti kelią lauk iš bėdos.

Per tris knygas, ir tris .5 mes gauname pakankamai nuotykių dar trims knygoms. Netrūksta detektyvo elementų, o pabaigoje jau tikrai norisi pamatyti tą Viktorijos laikų Kiniją ir Šamanus. Mat Lucian negali pakęsti Londono susikaustymo, tų keistų įstatymų, kurie jųdviejų meilę daro nelegalia, ir apie namus Kinijoje pasakoja ilgesingai. Bet be Stephan išvykti jis nenori, tad prie visos magiškos suirutės, ir gan baisių ritualų, gauname ir labai paprastą, žmogišką šių dviejų herojų norą tiesiog nebijoti viešai laikytis susikibus rankomis.

[1.The Magpie Lord]; [2.A Case of Possession]; [3.Flight of Magpies]

Jeaniene Frost - Once Burned [1]

Ech, gerai. Prisipažystu. Skaitau beveik bet ką su Drakula. Net ir tokius abejotinus romanus, kaip Jeaniene Frost "Once Burned" (Night Prince 1; ISBN 006178320X; 346p.; Goodreads). Nebuvo blogas, ne. Bet jau toks... Nežinau net. Toks tikras pigus romanas, žinot? Istorija gal kiek geresnė, nei tų, kur pas mus papigiam žurnalų stenduose būdavo, bet jau tinka į draugiją Jude Deveraux ir Noros Roberts pavieniems knygoms. Bet, ei, vampyrai! Drakula!

Po baisios tragedijos vaikystėje, Leilos kūną vagoja randas, ir ji pumpuoja kuo rimčiausią elektrą. Norėdama nepribaigti žmogaus, ji turi pirmiausia išsikrauti į kokį nors žaibolaidį. O ir tada, palietusi asmenį ji pamato jų baisiausią nuodėmę, ar netgi ateitį, kas - toli gražu ne visada smagu. Ir galiausia įvelia ją į gan rimtą bėdą. Įspėjusi vieną moterį apie jos vaikino planus ją nužudyti, ji ne už ilgo pagrobiama trijų vampyrų, kurie priverčia ją surasti ne bet ką, o patį tamsos princą Drakulą. Bėda tik ta, kad kai ji savo galvoje rado ir pamatė jį, jis irgi ją pamatė. Leilai belieka skubiai apsispręsti su kuriais vampyrais ji turi daugiau šansų išgyventi.

Tokia tad ir istorija. Leila įsivelia į Vlado Drakulos politines galios intrigas, vampyrų karą. Skaitant nenumiriau, tad manau knyga nėra tokia ir bloga. Ką jau ten, aš ir kitas paskaitysiu, nors gera šios pavadinti irgi negaliu. Duosiu 6/10, ypač už kelis labai gerus juokus, ir pažiūrėsiu, kaip ten toliau. Vampyrai pavaizduoti gan įdomiai, iš Drakulos irgi didelės bėdos nepadarė, ir netgi, atrodo, bent kažkiek pasidomėjo juo, prieš rašant.

Kerri Maniscalco - Stalking Jack the Ripper [1]

Kažkur pamačiau konkursą, kuriame buvo galima laimėti Kerri Maniscalco knygą "Hunting Prince Dracula". Žinot, kaip man Drakula patinka... Nuėjau paieškoti: knyga dar neišleista ir yra antra serijoje. Pirmoji buvo "Stalking Jack the Ripper" (Persekiojant Džeką Skerdiką; Stalking Jack the Ripper 1; ISBN 031627349X; 326p.; Goodreads), ir aš ją ką tik perskaičiau. Tokia... Vidutiniška.

Audrey - jauna mergina, trokštanti tapti mokslininke medicinoje, pasaulyje, kur tokia idėja - juokinga. Moteris - gydytoja? Na jau. Jos tėvas ir brolis taikstosi su jos pamokomis pas dėdę tik iki tam tikros ribos, kurias šiek tiek, slapčiomis, tas jos dėdė dar praplėčia. Tačiau tiek jos šeima, tiek ir pats dėdė, kurio vardo nepamenu, ir dėl to jau ima keistai skambėti, linkę tas ribas dar labiau susiaurinti, kai kažkoks ten maniakas ima gatvėse žudyti moteris, ir vogti jų organus. Tik, kad Audrey ne iš tų, kurios gali užsidarę namuose laukti, kuo gi čia viskas pasibaigs.

Įtariamieji bent trys, ir kiekvienas iš jų - pernelyg mylimas ir artimas, kad Audrey galėtų su tuo susitaikyti. Ar tai - jos tėvas? Po motinos mirties jis įjunko į opiatus, jo nuotaikos - svyruoja. O gal jos dėdė? Kas daugiau žino apie anatomiją, nei jis, ir kas išluptų vargšės moteriškės širdį lengviau, nei jis? O gal tai tas žavus jo mokinys, su kuriuo jai tenka taip dažnai dirbti, ir dėl kurio ją vis įspėja mylintis brolis?...

Kaip detektyvas ši knyga - prasta. Bet pati istorija lengvai skaitosi, ir nėra absoliučiai nuobodi, net jei, kažko rimto ir įdomaus ten nėra. Baigėsi irgi gerai, su labai aiškiu perėjimu į Rumuniją, kur bus medžiojamas Princas, kas man visada priimtina. Knygai galiu duoti 7/10, nei gera, nei bloga, bet daugiau gera, nei bloga.