Jeaniene Frost - Once Burned [1]

Ech, gerai. Prisipažystu. Skaitau beveik bet ką su Drakula. Net ir tokius abejotinus romanus, kaip Jeaniene Frost "Once Burned" (Night Prince 1; ISBN 006178320X; 346p.; Goodreads). Nebuvo blogas, ne. Bet jau toks... Nežinau net. Toks tikras pigus romanas, žinot? Istorija gal kiek geresnė, nei tų, kur pas mus papigiam žurnalų stenduose būdavo, bet jau tinka į draugiją Jude Deveraux ir Noros Roberts pavieniems knygoms. Bet, ei, vampyrai! Drakula!

Po baisios tragedijos vaikystėje, Leilos kūną vagoja randas, ir ji pumpuoja kuo rimčiausią elektrą. Norėdama nepribaigti žmogaus, ji turi pirmiausia išsikrauti į kokį nors žaibolaidį. O ir tada, palietusi asmenį ji pamato jų baisiausią nuodėmę, ar netgi ateitį, kas - toli gražu ne visada smagu. Ir galiausia įvelia ją į gan rimtą bėdą. Įspėjusi vieną moterį apie jos vaikino planus ją nužudyti, ji ne už ilgo pagrobiama trijų vampyrų, kurie priverčia ją surasti ne bet ką, o patį tamsos princą Drakulą. Bėda tik ta, kad kai ji savo galvoje rado ir pamatė jį, jis irgi ją pamatė. Leilai belieka skubiai apsispręsti su kuriais vampyrais ji turi daugiau šansų išgyventi.

Tokia tad ir istorija. Leila įsivelia į Vlado Drakulos politines galios intrigas, vampyrų karą. Skaitant nenumiriau, tad manau knyga nėra tokia ir bloga. Ką jau ten, aš ir kitas paskaitysiu, nors gera šios pavadinti irgi negaliu. Duosiu 6/10, ypač už kelis labai gerus juokus, ir pažiūrėsiu, kaip ten toliau. Vampyrai pavaizduoti gan įdomiai, iš Drakulos irgi didelės bėdos nepadarė, ir netgi, atrodo, bent kažkiek pasidomėjo juo, prieš rašant.

Kerri Maniscalco - Stalking Jack the Ripper [1]

Kažkur pamačiau konkursą, kuriame buvo galima laimėti Kerri Maniscalco knygą "Hunting Prince Dracula". Žinot, kaip man Drakula patinka... Nuėjau paieškoti: knyga dar neišleista ir yra antra serijoje. Pirmoji buvo "Stalking Jack the Ripper" (Persekiojant Džeką Skerdiką; Stalking Jack the Ripper 1; ISBN 031627349X; 326p.; Goodreads), ir aš ją ką tik perskaičiau. Tokia... Vidutiniška.

Audrey - jauna mergina, trokštanti tapti mokslininke medicinoje, pasaulyje, kur tokia idėja - juokinga. Moteris - gydytoja? Na jau. Jos tėvas ir brolis taikstosi su jos pamokomis pas dėdę tik iki tam tikros ribos, kurias šiek tiek, slapčiomis, tas jos dėdė dar praplėčia. Tačiau tiek jos šeima, tiek ir pats dėdė, kurio vardo nepamenu, ir dėl to jau ima keistai skambėti, linkę tas ribas dar labiau susiaurinti, kai kažkoks ten maniakas ima gatvėse žudyti moteris, ir vogti jų organus. Tik, kad Audrey ne iš tų, kurios gali užsidarę namuose laukti, kuo gi čia viskas pasibaigs.

Įtariamieji bent trys, ir kiekvienas iš jų - pernelyg mylimas ir artimas, kad Audrey galėtų su tuo susitaikyti. Ar tai - jos tėvas? Po motinos mirties jis įjunko į opiatus, jo nuotaikos - svyruoja. O gal jos dėdė? Kas daugiau žino apie anatomiją, nei jis, ir kas išluptų vargšės moteriškės širdį lengviau, nei jis? O gal tai tas žavus jo mokinys, su kuriuo jai tenka taip dažnai dirbti, ir dėl kurio ją vis įspėja mylintis brolis?...

Kaip detektyvas ši knyga - prasta. Bet pati istorija lengvai skaitosi, ir nėra absoliučiai nuobodi, net jei, kažko rimto ir įdomaus ten nėra. Baigėsi irgi gerai, su labai aiškiu perėjimu į Rumuniją, kur bus medžiojamas Princas, kas man visada priimtina. Knygai galiu duoti 7/10, nei gera, nei bloga, bet daugiau gera, nei bloga.

David Ebershoff - Danų Mergina [knyga]

Vis pasiimu kokią populiaresnę knygą su translyčiais asmenimis, ir vis jos baisios. Sakytum jie visi - nusivylę gyvenimu, depresuoti šizofrenikai, kurie turėjo labai aiškų pasirinkimą. Arba, šiuo atveju, fiziškai iš tiesų ir buvo moterys, mat turėjo kažkokių ten moters reprodukcinių organų atrofuotas užuomazgas, kurias tereikėjo iškasti operacijos metu. Kaip patogu, ar ne? Taip tad, griebiau David Ebershoff knygą "Danų mergina" (The Danish Girl; ISBN 9781474601573; 336p.; Goodreads) su mintim, kad na, gal, pagaliau, papasakos man apie žmones, kuriuos sutinku ir bendrauju bene kas dien. Kur tau. Kas tingėsit skaityt mano rant'us, žinokit, kad filmą pažiūrėti verta, bet knygos skaityti - tikrai ne.

Einaras - tapytojas, vedęs tapytoją. Ji tapo portretus, jis - peizažus. Kai ji neturi modelio - savo delikačia figūra, žmonos parinktomis suknelėmis, jai pozuoja jis. Kaip nekeista, bet būtent šie jos portretai - patys sėkmingiausi. Lilės portretai. Tuo tarpu Einaras, kuo toliau, tuo labiau, grimzta į šizofreniją. Ne, aš rimtai. Atsipeikėjęs, kaip Einaras, jis nepamena, kaip ten pateko, su kuo kalbėjo, neatpažįsta Lilės draugų. Apie Lilę jis visada kalba trečiu asmeniu, o Lilė mėgsta pamiršti, kad toks net egzistuoja, ir pripažįstą jį, Einarą, kaip savo pusbrolį, tik, kai to reikalauja situacija ir savisaugos instinktas. Tarkim, kalbėdama su pirmąja Einaro meile, vyriškiu, kurį gal būt pamilo ir pati Lilė, tačiau bijodama sudaužytos širdies, jam pasakoja apie Einarą, ne save.

Per visą knygos siužetą stebime lėtai stiprėjantį asmenybės susidvejinimą. Čia man dar įtarūs visi tie kraujavimai. Einaras tampa kraujo fontanu bene tolygiai, kas mėnesį. Kas perša dvi mintis: arba jo įsitikinimai veda iki tokio jo kūno protesto, bandymo išsireikšti; arba tai problema jo galvoje, t.y. fizinė problema, auglys, ar kažkas tokio, kas padalino jo asmenį į du. Neperšu idėjos, kad Lilė - nebuvo tikra moteris, kad Einaras nebuvo translytis. Tik sakau, jog visų pirma tai jis sirgo mentaliai, ir jam reikėjo rimtos pagalbos, mat neteko girdėti atvejų, kad dvigubą gyvenimą gyvenantys asmenys, kurie negali būti savimi dėl mūsų visuomenės išsilavinimo stokos, pamirštų tą kitą gyvenimo dalį vos užsimovę kelnes.

Pati istorija per daug nesiskiria nuo filmo, tik filme nebuvo tų baisių nesąmonių, kurios, nors ir galimos, čia buvo labai ne vietoje, su operacijomis. Prapjovė jie Einarą, ir ei, ar čia kažkokia gimdos užuomazga? Dievaži, jis juk tikrai - moteris! Vėl peršasi mintis, kad visi translyčiai asmenys turi kitos lyties reprodukcinę sistemą, kažkur giliai palaidotą jų pačių kūne. Žodžiu, pažiūrėkit filmą, jei smalsu, bet knygos tikrai nerekomenduoju, kaip ir daug kitų, ši pateikia gan prastą įvaizdį. Laukiu dienos, kai rankose turėsiu knygą su pozityviu, linksmu žmogumi, kuris, post factum, dar ir translytis. Be aliuzijų į šizofreniją, baisią klinikinę depresiją, nenorą gyventi, ir taip toliau. Knygai duodu 3/10, už pabandymą.

Patrick Sheane Duncan - Dracula Vs. Hitler

Oi, nuostabi diena! Labai mėgstu istorijas apie Drakulą, ir visada noriu daugiau gerų. Patrick Sheane Duncan knygos "Dracula vs. Hitler" (Drakula prieš Hitlerį, ISBN 1942645082; 441p.; Goodreads) nepastebėti neįmanoma. Tad pamačiau, pagriebiau, perskaičiau! Manau ji patiktų visiems Van Helsingo filmo, Hellsing mangos (ar anime/ova), ir kitų veiksmo filmų su Drakula mylėtojams.

Monstrai žmonių formoje, naciai, sistemingai okupuoja Europą. Tos pačios taktikos, tie patys alternatyvūs faktai apie rasės grynumo svarbą. Jų brutalumui nėra lygių, ir nepanašu, kad partizanai, vedami ne ko kito, kaip Abrahamo Van Helsingo, ir jo dukros - Liusilės, pavadintos tragiškos herojės vardu, sugebės atsilaikyti. Tad Van Helsingui belieka apsispręsti...

Kažkada, jis, ir keli drąsūs vyriškiai, sumedžiojo ir įveikė Drakulą. Padaro nužudyti jiems nepavyko, bet tai žino toli gražu ne visi. Ir nors Helsingo mintys dažnai sukosi apie tą sarkofagą su nemirtinguoju, jis mąstė apie eksperimentus, tyrimus. Dievaži, nesitikėjo stovėsiąs virš princo, ketindamas jį prikelti, su viltimi, kad Vladas Smeigikas panorės dar kartą ginti savo šalį nuo įsibrovėlių, ir tuo pačiu padės jiems sunaikinti Reichą.

Knyga tikrai labai nebloga, juokai - vietoje ir laiku, daug veiksmo, ir neužsistovinti istorija. Drakula parašytas gerai, o kiti herojai - mažų mažiausia - logiški. Galiu ramiai duot 10/10, ir viliuosi įsitaisyti ir fizinę kopiją, mat šią tikrai verta turėti.

Iorveth

[Iorveth]

Kristin Cashore - Bitterblue [3]

Na, pagaliau. Su Kristin Cashore knyga "Bitterblue" (Graceling Realm 3; ISBN 0803734735; 579p.; Goodreads) baigiau Graceling Realm trilogiją. Ji buvo pakankamai paprasta, kad visiškai neskaitoma dar nelaikyčiau. Ir ši, paskutinė, jau visai nebloga, tad nesigailiu sugaišto laiko prieš tai buvusiai knygai.

Bitterblue tapo Monseano valdove po savo tėvo mirties. Jo Dovana buvo gebėjimas įtikinti žmones savo žodžių teisumu, kuo karalius Lekas naudojosi be skrupulų, tenkindamas savo sadistiškus pomėgius, ir įnorius. Tačiau net jam mirus Bitterblue karalystė apimta jo paliktos miglos. Žmonės nežino kas tiesa, o kas tik Leko sukurtas melas, ir Bitterblue pasiryžusi jas atkasti. Bėda tik ta, kad ne visi nori, kad tos paslaptys būtų atskleistos. Jei kai kurios, tokios, kaip laidotuvių tradicijos, nėra tokios ir baisios, ir galėtų būti pataisytos, arba pritaikytos, tai kitos... Dėl kitų žmonės miršta. Juos nužudo, arba jie pasirenka mirtį patys. Bitterblue tenka rinktis tarp šio, jos tėvo palikto rūko, ir savo artimiausių pagalbininkų gyvybių. Nejaugi tiesa gali būti tokia baisi?

Po suserga, ir karštinės metu jo galia matyti pasaulį, jausti jį aplink, paūmėja, ir padrinka. Vienos tokios vizijos metu, jis prabyla apie tunelius kalnuose, kur Katsa suskumba į ekspediciją. Jai grįžus Bitterblue pasaulis dar kartą apsiverčia, mat Katsos rankose - neįtikėtinai intensyvių spalvų žiurkės kailis. Žiurkės, kuri vos neužhipnotizavo Katsos. Tokios žiurkės, kokias aprašinėjo jos tėvas knygose, kurias Bitterblue laikė pasakomis. Ar gali būti, kad už neperžengiamų kalnų slypi kitas pasaulis? Kitos karalystės?

Kažkaip keistai aprašiau, a? Daug klausimų, lyg reklamą ruoščiau, o iš tiesų tai net nežinau, ar verta šias knygas rekomenduoti. Jos - neblogos, ypač fantastikos mėgėjams, bet yra tiek daug geresnių, kad tikrai, nežinau. Gera idėja, mėgstu istorijas, kuriose pasaulis dar ne iki galo ištyrinėtas, ir tie tyrinėjimai dar tik prasideda. Ir šiaip ši knyga buvo geriausia iš trijų, tad manau galiu jai duoti net kokius 7/10.

Įvairovė: Danų Mergina [Filmas]

Sėdėjau, galvojau. Apie kitų rasių žmones, kažkaip nesigavo parašyti, nors pripažinkime, turiu ir aprašiau daug knygų iš tolimųjų rytų, tad galėjau panaudoti ką nors iš tos pusės. Bet tada būtų tekę dar ilgiau laukti su Danų Mergina.

Translytiškumas. Ar taip vadiname tai lietuviškai? Dievaži, baigiu pamiršti gimtąją kalbą... Žodžiu, galvojau papasakosiu apie kitas knygas, kurias skaičiau apie translyčius žmones, ir papasakosiu, kodėl jos buvo žalingos: Palahniuko translytė moteris - nebuvo translytė, tai buvo bene pasirinkimas, skirtas įskaudinti nekenčiamiems žmonėms (vadinasi pateikia labai blogą ir klaidingą žinutę, jog tai - pasirinkimas). Moters Vorės Pabučiavimas - labai depresyvus, o aš tikrai nemanau, jog visi translyčiai yra tokie iki išprotėjimo dramatiški žmonės. Tada perskaičiau Danų Merginą, ir iš pykčio keliuose postuose šią knygą jau išdėjau. Iki draugė pasiūlė pažiūrėti filmą, mat tai, ką matė ji, buvo ne tai, ką skaičiau aš. Tad padarykim atvirkščiai. Papasakosiu jums neblogą, jei ne idealią istoriją, o kitą penktadienį aptarsim knygą, ir paaiškinsiu, kodėl toji buvo bloga.

Einaras - tapytojas, vedęs kitą tapytoją. Jis tapo peizažus, jo žmona - portretus. Ir vieną dieną jos modelis nepasirodo, tad ji paprašo Einaro užsimauti kojines, ir palaikyti suknelę, kad galėtų pabaigti tapyti, ar pradėti tapyti, nepamenu. Tą akimirką, nė pati to nežinodama, ji pajudina kažką, ką Einaras buvo palaidojęs. Ji pažadina Lilę. 

Translytiškumą, spėju, būdavo sunkiau suvokti net ir pačiam asmeniui, nei yra dabar, tad Einaro savisaugos instinktai priveda jį prie tokio dirbtinio susidvejinimo. Lilė yra Lilė, o jis yra jis. Jo supratimu, tai turėtų būti aišku visiems, jis juk - kuo paprasčiausias ir normaliausias vyriškis. Tad kai jo priprašo apsilankyti, pas gydytoją, Einaras, savaime suprantama, bijo likti nesuprastas.

Po keleto nesėkmingų susidūrimų su tikrai bjauriais žmonėmis, Einaro žmona pagaliau randą tikrą gydytoją, kuris mielai pataisys Einaro kūną, o ne protą. Filme irgi pateikiamas mažytis pasirinkimas: ar tikrai nenori pas dar vieną psichiatrą, šitas tikrai tavo protą vėl padarys vyro protu. Tačiau Einaras supranta, jog tai nėra proto liga, ir dėkingas žmonai, su jos palaiminimu, atgula ant operacinio stalo lyties keitimo operacijai. 

Filmas, žinoma, drama. Tad nors pirmos kelios operacijos - sėkmingos, gydytojas pervertino savo jėgas ir galimybes pažadėdamas Lilei galimybę turėti vaikų...

Žodžiu taip. Filmas tikrai gražus, ir manau, jei iš jo ir nebus naudos aiškinant žmonėms, kas yra translytiškumas, tai bent jau nepakenks. Smagu ir, kad jis taip išpopuliarėjo.

Tad filmą vertinu teigiamai. Knygos - ne. Mat vietoje translytiškumo ten bene kuo paprasčiausia šizofrenija. Aptarsime penktadienį. 

Anthony Horowitz - Moriartis [2]

Labai džiaugiuosi, kad nusprendžiau Anthony Horowitz knygą "Moriartis" (Sherlock Holmes 2; ISBN 00623717183; 285p.; Goodreads) pirmiausia pasiskolinti, o ne iš karto pirkti. Mat tokios neįdomios knygos nesitikėjau. Ji visa gali būti apibrėžta vienu sakiniu: pasinaudojama nevykėliu Šerloko Holmso fanu.

Žuvus Nusikaltimų Napoleonui, profesoriui Moriarčiui, nusikalstamumo pasaulyje atsilaisvina tiesiog karališka vieta. Į ją, žinoma, pateks tik geriausias iš geriausių. Ir kai, pagaliau, atrodo tą geriausią jau matome - Šerloko Holmso fanas, kur kas geresnės nuomonės apie save, nei iš tiesų yra, nusprendžia, jog gal reikėtų patyrinėti. Kodėl? Nežinau. Sprogimas, po kurio jis iš peties ėmėsi tyrimo įvyko jau vėliau, įspėjant nesikišti. Tad taip ir stebime, šį nevykusį detektyvą, su jo Vatsono versija, džiugiai naršant ir narpliojant visokius galvosūkius. Ir nė nenujaučiant, jog naudojamasi tiek juo, tiek ir jo kvailumu.

Žinote, kai filmuose būna koks garsus aktorius, bet jam suteikiama maža rolė, nors filmas tarkim, apie super herojų, arba serijinį žudiką? Ir, kaip tada imat įtarti, kad tokio didelio aktoriaus, gal nebūtų samdę, tokiai mažai rolei? Čia tas atvejis. Moriarčio knygoje nėra Moriarčio, hm...

Šią knygą jos pabaigoje pilnai apibrėžia jos pasakotojas, todėl net negaliu jums daugiau papasakoti, apie ką ji. Prastas detektyvas, ne kažkokia ten istorija, labai lėkšti herojai. Daugiausia, ką galiu pasiūlyti tai 4/10, ir šio autoriaus ateity vengsiu.