Autorius: David Thomas Moore; Adrian Tchaikovsky; Milena Benini; Bogi Takacs; Emil Minchev; Caren Gussoff Sumpton
Pavadinimas: Dracula: Rise of the Beast
Serija: -
Žanras: Drakula; Siaubo Literatūra
Psl.: 304
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads
Jau senokai vis žvilgčiojau į autorių kolektyvo antologiją "Dracula: Rise of the Beast", kuri atseit pasakoja, kaip Vladas Smeigikas tapo Grafu Drakula. Galiausiai persilaužiau, kai pamačiau jog ir Adrian Tchaikovsky tam parašė istoriją. Deja, knyga vis tiek pasirodė prastoka.
Apie Knygą: Jei manote, jog tai bus knyga apie Drakulą, jo virtimą vampyru, bei jo atsibeldimą iki Minos ir Liusės, tai klystate daugiau, nei esate teisūs. Taip, čia kažkas kažkur matė, kaip ir netgi kodėl Drakula buvo paverstas vampyru. Ir, taip, gaunam sužinoti, kaip ir kodėl jis keliavo. Bet visa kita tėra tik logikos stokojantys ir sunkiai draugėn limpantys pasakojimai apie kažką kažkur dalinai susijusį su Drakula. Tai daugiau jau knyga apie Korviną (Corvinus), bei kaip jis be jokių mums pateiktų priežasčių persekiojo Drakulos Romani tarnus.
Mano Nuomonė: Man tiesiog sunku suprasti, kodėl kelios istorijos čia buvo ant tiek be logikos. Jau net fantastika būna geriau apgalvota, o čia, kaip ir yra pagrindas, tvirtas, stiprus, neblogos idėjos mėtos, nu bet taip blogai parašyta. Tarkime, labai įdomi mintis, pagal legendą Korvinui reik vienos ten giminės moters, tai pasirodo legendai tinka įvaikinta transeksuali dukra, kas yra labai faina mintis. O geriausia istorija buvo Milena Benini "A Stake Too Far", nes būtent kad, tiko į bendrą pasakojimą logiškiausiai, tarsi būtų vienintelė istorija parašyta pagal planą "ei, papasakokim, kaip Drakula aplink Europą baladojos iki pasiekė anuos ten krantus". Nes, tarkime, net kai Adrian Tchaikovsky istorija gera, ten Drakula tik šiaip toks, sienos papuošalas, o pats pasakojimas bendrai knygai absoliučiai nieko nedavė. O knygos mintis buvo kova prieš Korviną, tai Drakula galai žino kam.
Rimtai, minčių buvo gerų. Bet tai ir viskas - geros, pavienės idėjos, kurias prastai realizavo. Duodu silpną 3/5, gaila net.
Rodomi pranešimai su žymėmis Adrian Tchaikovsky. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Adrian Tchaikovsky. Rodyti visus pranešimus
2019 m. rugsėjo 28 d., šeštadienis
2019 m. rugpjūčio 23 d., penktadienis
knygos apžvalga | Adrian Tchaikovsky "Redemption's Blade" | After the War 1
Autorius: Adrian Tchaikovsky
Pavadinimas: Redemption's Blade
Serija: After the War 1
Žanras: Epinė Fantastika; Aukštoji Fantastika
Psl.: 367
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads
Nu, Adrian Tchaikovsky dabar jau tikrai yra vienas mano mėgstamiausių autorių. "Redemption's Blade", pirma knyga After the War duologijoje, buvo nereali. Prisiminkit visas savo aukštosios fantastikos knygas, kur vyko karas prieš kokį didelį blogį ir įsivaizduokit, kaip tie herojai grįžo laukų arti.
Apie Knygą: Kinslayer, žiaurus ir inovatyvus tironas, ėmėsi formuoti pasaulį pagal savo norus. Šen prisėjo naujų monstrų, ten paleido padarus iš laboratorijų, ana ten prakeikė, o čia supjudė. Bet, kai blogis kelia galvą, kyla ir herojai, kurie nenori su tuo taikstytis. Jie suvienijo besivaidijančias šalis ir išvedė žmonės gintis. Ir kai Kinslayer krito, na... Daug monstrų liko. Seni vaidai niekur nedingo. O didvyriai nelabai benorėjo grįžti tvarkyt savo fermų. Viena iš tokių herojų ir buvo Celestine. Po karo išvydusi pasaulį vis dar subjaurotą, niokojamą ir randuotą, ji suprato, jog tikro herojaus darbas dar tikrai nebaigtas. Ir surinkusi savo geriausius draugus iškeliavo blogumų taisyti...
Mano Nuomonė: Labai įdomu skaityti aukštąją fantastiką, kur gan didelė dalis skirta mūsų retai mylimiems orkams, tiems bjauriesiems broliams, kur paprastai raumenų daugiau nei proto. Čia gi jie turėjo visą kultūrą ir gavom labai įdomių pasakojimų apie ją, apie tamsą, kurioje gyveno, apie dangų, kurį pirmą syk pamatė, kai į paviršių juos išvedė Kinslayer ir pan. Kitos būtybės gi arba subjaurotos, arba iš vis - sukurtos. Tarkim, sukurti drakonai, naujos rasės, naujos tautos. Jos niekur nedingo vien dėl to, kad žuvo jų kūrėjas. Ir joms dabar reikia rasti savo nišą šiame pasaulyje. Kiti gi, kaip sparnuotieji žmonės iš kurių Kinslayer atėmė sparnus, turi išmokti gyventi ant žemės ir melsti, kad jų vaikai prisitaikytų geriau, nei jie. Buvo labai įdomu.
Gera knyga, labai gerai parašyta, pilna ir gero humoro ir kvapą gniaužiančių kovų. Labai rekomenduoju ir duodu 5/5
Pavadinimas: Redemption's Blade
Serija: After the War 1
Žanras: Epinė Fantastika; Aukštoji Fantastika
Psl.: 367
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads
Nu, Adrian Tchaikovsky dabar jau tikrai yra vienas mano mėgstamiausių autorių. "Redemption's Blade", pirma knyga After the War duologijoje, buvo nereali. Prisiminkit visas savo aukštosios fantastikos knygas, kur vyko karas prieš kokį didelį blogį ir įsivaizduokit, kaip tie herojai grįžo laukų arti.
Apie Knygą: Kinslayer, žiaurus ir inovatyvus tironas, ėmėsi formuoti pasaulį pagal savo norus. Šen prisėjo naujų monstrų, ten paleido padarus iš laboratorijų, ana ten prakeikė, o čia supjudė. Bet, kai blogis kelia galvą, kyla ir herojai, kurie nenori su tuo taikstytis. Jie suvienijo besivaidijančias šalis ir išvedė žmonės gintis. Ir kai Kinslayer krito, na... Daug monstrų liko. Seni vaidai niekur nedingo. O didvyriai nelabai benorėjo grįžti tvarkyt savo fermų. Viena iš tokių herojų ir buvo Celestine. Po karo išvydusi pasaulį vis dar subjaurotą, niokojamą ir randuotą, ji suprato, jog tikro herojaus darbas dar tikrai nebaigtas. Ir surinkusi savo geriausius draugus iškeliavo blogumų taisyti...
Mano Nuomonė: Labai įdomu skaityti aukštąją fantastiką, kur gan didelė dalis skirta mūsų retai mylimiems orkams, tiems bjauriesiems broliams, kur paprastai raumenų daugiau nei proto. Čia gi jie turėjo visą kultūrą ir gavom labai įdomių pasakojimų apie ją, apie tamsą, kurioje gyveno, apie dangų, kurį pirmą syk pamatė, kai į paviršių juos išvedė Kinslayer ir pan. Kitos būtybės gi arba subjaurotos, arba iš vis - sukurtos. Tarkim, sukurti drakonai, naujos rasės, naujos tautos. Jos niekur nedingo vien dėl to, kad žuvo jų kūrėjas. Ir joms dabar reikia rasti savo nišą šiame pasaulyje. Kiti gi, kaip sparnuotieji žmonės iš kurių Kinslayer atėmė sparnus, turi išmokti gyventi ant žemės ir melsti, kad jų vaikai prisitaikytų geriau, nei jie. Buvo labai įdomu.
Gera knyga, labai gerai parašyta, pilna ir gero humoro ir kvapą gniaužiančių kovų. Labai rekomenduoju ir duodu 5/5
2017 m. gruodžio 6 d., trečiadienis
Adrian Tchaikovsky - Guns of the Dawn | Aušros Ginklai
Neatsimenu, kaip ši knyga papuolė į mano rankas. Bet labai džiaugiuosi, kad nusprendžiau, jog būtent ją man reikia paskaityti. Mat Adrian Tchaikovsky knyga "Guns of the Dawn" (ISBN 1447272676; 658p.; Goodreads) buvo neįtikėtina. Tai istorija pasakojama fantastikos ir steampanko pasaulyje, apie karą ir jo priežastis, bei, kaip lengva kartais viską išspręsti.
Denlandas ir Lascanne kažkada buvo sąjungininkų šalys. Dabar gi jos abi taip susikibę į atlapus, jog maža kas beatsimena laikus, kai denlandietis tebuvo kaimynas. Lascanne karalius pila visas pajėgas į kovos zoną, visus savo raganius (warlock, šiuo atveju), sukurtus kilmingo kraujo ugnimi, visus savo karius. O galiausiai, ir visus šiaip pajėgius, sveikus vyrus, bei, pritrūkus jų, į karą pakviečiama ir kas trečia moteris. Galu gale, juk jie jau beveik laimėjo, tad tai bene tik proga gauti kokį medalį ir grįžti namo! Bet Denlando karalius buvo nužudytas dar prieš karą. Jie neturi burtininkų, mat nėra kam jų sukurti. Tad kodėl reikia tokių, atrodo, neįtikėtinų žmogiškųjų pastangų?
Kai miestuose ir kaimuose beliko vien moterys, senukai, invalidai, bei kūdikiai, ir kai galiausia net tas pačias moteris pašaukė į karą, dauguma šeimų išsiuntė savo tarnaites, aukles. Tokios aukštuomenės šeimos, kaip Marshwic'ai irgi galėjo pasinaudoti tokia išeitimi, bet Emilė Marshwic visada buvo kiek per geros ir narsios širdies. Ji, kaip ir daug kitų, deja nedaug kilmingų moterų, prisistatė į tarnybą, gavo nusikirpti plaukus ir išmokti naudotis ginklais. Ji netgi pasiprašė į patį baisiausią būrį Vienuoliktoje, kažkokiame brūzgyne, pelkėje džiunglėse, amžinai gobiamoje rūko, pilnoje milžiniškų vabzdžių, bei laukinių vietinių, kurie nė neketina kam nors padėti laimėti šį nelemtą karą jų namuose. Čia tarnauti atvyko ir paskutinis karaliaus sukurtas raganius. Čia žuvo jos brolis, ir čia buvo suluošintas jos svainis. Ir čia, Emilė rado savo tikrąjį pašaukimą, draugus, bei supratimą apie karą ir kas, galų gale, jį sukelia. Mat ir kilmingieji meluoja, ir patys ištikimiausi gali būti tam akli, o kartais ir priešas, turėdamas absoliutų pranašumą, gali pasiūlyti taiką.
Negaliu apsakyti kokia tai gera knyga. Bėda ta, kad kai knygos storos - aš nežinau, kaip jas aprašyti, mat atrodo ir tą reikėtų paminėti, ir aną. Čia, tarkime, magijos nebuvo pernelyg daug. Nemaža istorijos dalis buvo beveik kasdienis veiksmas, tarkime Išgyvenusiųjų Klubo evoliucija priimant Emilę į savo vyriškas gretas, bei pačios Emilės augimas, užpildant kareivio batus. Iki paskutinių penkių, ar gal net trijų puslapių nė nenumaniau, kas nutiks, kaip įmanoma viską išspręsti, ir ką, po galais, Emilei dabar daryti. Nebuvo nė vienos nuobodžios akimirkos, kiekvienas šalutinis herojus, nors ir tikrai šalutinis, buvo unikalus ir savaip žavus. Ir ta dviejų raganių dvikova ten buvo labai vietoje, labai laiku, bei idėja, jog raganių sukurti gali tik karališko kraujo ugnis, ugnis egzistuojanti tik karališkoje linijoje, be kurios ir magija - nebegzistuoja - buvo unikali ir labai ten tiko. 10/10, ši knyga tikrai verta tapti 100-ąja kurią perskaičiau šiemet.
Denlandas ir Lascanne kažkada buvo sąjungininkų šalys. Dabar gi jos abi taip susikibę į atlapus, jog maža kas beatsimena laikus, kai denlandietis tebuvo kaimynas. Lascanne karalius pila visas pajėgas į kovos zoną, visus savo raganius (warlock, šiuo atveju), sukurtus kilmingo kraujo ugnimi, visus savo karius. O galiausiai, ir visus šiaip pajėgius, sveikus vyrus, bei, pritrūkus jų, į karą pakviečiama ir kas trečia moteris. Galu gale, juk jie jau beveik laimėjo, tad tai bene tik proga gauti kokį medalį ir grįžti namo! Bet Denlando karalius buvo nužudytas dar prieš karą. Jie neturi burtininkų, mat nėra kam jų sukurti. Tad kodėl reikia tokių, atrodo, neįtikėtinų žmogiškųjų pastangų?
Kai miestuose ir kaimuose beliko vien moterys, senukai, invalidai, bei kūdikiai, ir kai galiausia net tas pačias moteris pašaukė į karą, dauguma šeimų išsiuntė savo tarnaites, aukles. Tokios aukštuomenės šeimos, kaip Marshwic'ai irgi galėjo pasinaudoti tokia išeitimi, bet Emilė Marshwic visada buvo kiek per geros ir narsios širdies. Ji, kaip ir daug kitų, deja nedaug kilmingų moterų, prisistatė į tarnybą, gavo nusikirpti plaukus ir išmokti naudotis ginklais. Ji netgi pasiprašė į patį baisiausią būrį Vienuoliktoje, kažkokiame brūzgyne, pelkėje džiunglėse, amžinai gobiamoje rūko, pilnoje milžiniškų vabzdžių, bei laukinių vietinių, kurie nė neketina kam nors padėti laimėti šį nelemtą karą jų namuose. Čia tarnauti atvyko ir paskutinis karaliaus sukurtas raganius. Čia žuvo jos brolis, ir čia buvo suluošintas jos svainis. Ir čia, Emilė rado savo tikrąjį pašaukimą, draugus, bei supratimą apie karą ir kas, galų gale, jį sukelia. Mat ir kilmingieji meluoja, ir patys ištikimiausi gali būti tam akli, o kartais ir priešas, turėdamas absoliutų pranašumą, gali pasiūlyti taiką.
Negaliu apsakyti kokia tai gera knyga. Bėda ta, kad kai knygos storos - aš nežinau, kaip jas aprašyti, mat atrodo ir tą reikėtų paminėti, ir aną. Čia, tarkime, magijos nebuvo pernelyg daug. Nemaža istorijos dalis buvo beveik kasdienis veiksmas, tarkime Išgyvenusiųjų Klubo evoliucija priimant Emilę į savo vyriškas gretas, bei pačios Emilės augimas, užpildant kareivio batus. Iki paskutinių penkių, ar gal net trijų puslapių nė nenumaniau, kas nutiks, kaip įmanoma viską išspręsti, ir ką, po galais, Emilei dabar daryti. Nebuvo nė vienos nuobodžios akimirkos, kiekvienas šalutinis herojus, nors ir tikrai šalutinis, buvo unikalus ir savaip žavus. Ir ta dviejų raganių dvikova ten buvo labai vietoje, labai laiku, bei idėja, jog raganių sukurti gali tik karališko kraujo ugnis, ugnis egzistuojanti tik karališkoje linijoje, be kurios ir magija - nebegzistuoja - buvo unikali ir labai ten tiko. 10/10, ši knyga tikrai verta tapti 100-ąja kurią perskaičiau šiemet.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)