Rodomi pranešimai su žymėmis Steampankas. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Steampankas. Rodyti visus pranešimus

2019 m. gruodžio 7 d., šeštadienis

knygos apžvalga | C.J. Archer "The Last Necromancer" | Steampunk lit.

Autoriai: C.J. Archer
Pavadinimas: The Last Necromancer
Serija: The Ministry of Curiosities 1
Žanras: Istorinė; Steampunk
Psl.: 268
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Jau ilgokai ieškau knygų apie warlock'us ir nekromanserius. Ir pagaliau šio bei to radau, pradedant su C.J. Archer knyga "The Last Necromancer", pirma The Ministry of Curiosities serijoje. Nors ir nebuvo pati geriausia fantastikos, istorinės fantastikos ar netgi tiesiog stimpanko knyga, vis tiek tikrai skaitoma.

Apie Knygą: Čarlė gyveno gatvėse, su gauja, nuo tada, kai jos tėvas ją išmetė iš namų už tai, kad bene netyčia prikėlė savo mirusią motiną. Tai truko vos minutę ar dvi ir ji paleido jos dvasią, bet to užteko, kad jos tėvas nuspręstų, jog ji - velnio vaikas. Nuo to laiko ji savo galias slėpė iki pakliuvo į bėdą ir gavo gintis. Dabar gi dėl jos kovoja du baisūs tipai dirbantys su antgamtiniais reiškiniais ir ji nė nežino kuriuo iš jų pasitikėti, jei iš vis pasitikėti, o ne dėt į kulnus ir slėptis.

Mano Nuomonė: Knygoje daug tokių kvailų ir šiaip jau nereikšmingų skylių. Bet jos vis tiek erzino. Labiausia atminty išlikus būtų ta, kur Čarlė nusprendė, kad ją Frankenšteinas medžios amžinai, nesustodamas, iki vienas iš jų mirs. Bėda tame, kad Frankį ji matė vieną kartą, iš tolo. Tai nė neįsivaizduoju kuo toks sprendimas buvo paremtas. Bet, net ir su tokiom visokiom kliūtim, knyga gan įdomi. Čarlė - paprasta mergina, išsigandusi, kaip ir turėtų būti, bet bandanti išgyventi su savo ne itin naudingom nekromantijos galiomis, nes nu lavonai aplink visgi nesimėto taip šiaip sau. Toks įdomus iš to gavos siužetas.

Nebloga knyga, tikrai. Duodu solidžius 3/5 ir antrą knygą dar tikrai paskaitysiu.

2017 m. gruodžio 6 d., trečiadienis

Adrian Tchaikovsky - Guns of the Dawn | Aušros Ginklai

Neatsimenu, kaip ši knyga papuolė į mano rankas. Bet labai džiaugiuosi, kad nusprendžiau, jog būtent ją man reikia paskaityti. Mat Adrian Tchaikovsky knyga "Guns of the Dawn" (ISBN 1447272676; 658p.; Goodreads) buvo neįtikėtina. Tai istorija pasakojama fantastikos ir steampanko pasaulyje, apie karą ir jo priežastis, bei, kaip lengva kartais viską išspręsti.

Denlandas ir Lascanne kažkada buvo sąjungininkų šalys. Dabar gi jos abi taip susikibę į atlapus, jog maža kas beatsimena laikus, kai denlandietis tebuvo kaimynas. Lascanne karalius pila visas pajėgas į kovos zoną, visus savo raganius (warlock, šiuo atveju), sukurtus kilmingo kraujo ugnimi, visus savo karius. O galiausiai, ir visus šiaip pajėgius, sveikus vyrus, bei, pritrūkus jų, į karą pakviečiama ir kas trečia moteris. Galu gale, juk jie jau beveik laimėjo, tad tai bene tik proga gauti kokį medalį ir grįžti namo! Bet Denlando karalius buvo nužudytas dar prieš karą. Jie neturi burtininkų, mat nėra kam jų sukurti. Tad kodėl reikia tokių, atrodo, neįtikėtinų žmogiškųjų pastangų?

Kai miestuose ir kaimuose beliko vien moterys, senukai, invalidai, bei kūdikiai, ir kai galiausia net tas pačias moteris pašaukė į karą, dauguma šeimų išsiuntė savo tarnaites, aukles. Tokios aukštuomenės šeimos, kaip Marshwic'ai irgi galėjo pasinaudoti tokia išeitimi, bet Emilė Marshwic visada buvo kiek per geros ir narsios širdies. Ji, kaip ir daug kitų, deja nedaug kilmingų moterų, prisistatė į tarnybą, gavo nusikirpti plaukus ir išmokti naudotis ginklais. Ji netgi pasiprašė į patį baisiausią būrį Vienuoliktoje, kažkokiame brūzgyne, pelkėje džiunglėse, amžinai gobiamoje rūko, pilnoje milžiniškų vabzdžių, bei laukinių vietinių, kurie nė neketina kam nors padėti laimėti šį nelemtą karą jų namuose. Čia tarnauti atvyko ir paskutinis karaliaus sukurtas raganius. Čia žuvo jos brolis, ir čia buvo suluošintas jos svainis. Ir čia, Emilė rado savo tikrąjį pašaukimą, draugus, bei supratimą apie karą ir kas, galų gale, jį sukelia. Mat ir kilmingieji meluoja, ir patys ištikimiausi gali būti tam akli, o kartais ir priešas, turėdamas absoliutų pranašumą, gali pasiūlyti taiką.

Negaliu apsakyti kokia tai gera knyga. Bėda ta, kad kai knygos storos - aš nežinau, kaip jas aprašyti, mat atrodo ir tą reikėtų paminėti, ir aną. Čia, tarkime, magijos nebuvo pernelyg daug. Nemaža istorijos dalis buvo beveik kasdienis veiksmas, tarkime Išgyvenusiųjų Klubo evoliucija priimant Emilę į savo vyriškas gretas, bei pačios Emilės augimas, užpildant kareivio batus. Iki paskutinių penkių, ar gal net trijų puslapių nė nenumaniau, kas nutiks, kaip įmanoma viską išspręsti, ir ką, po galais, Emilei dabar daryti. Nebuvo nė vienos nuobodžios akimirkos, kiekvienas šalutinis herojus, nors ir tikrai šalutinis, buvo unikalus ir savaip žavus. Ir ta dviejų raganių dvikova ten buvo labai vietoje, labai laiku, bei idėja, jog raganių sukurti gali tik karališko kraujo ugnis, ugnis egzistuojanti tik karališkoje linijoje, be kurios ir magija - nebegzistuoja - buvo unikali ir labai ten tiko. 10/10, ši knyga tikrai verta tapti 100-ąja kurią perskaičiau šiemet.