Hugh Howey - Dust [3]

Na ką, taip ir baigiau tad Šachtos trilogiją. Hugh Howey knyga "Dust" (Silo 3; ISBN 1490904387; 458p.; Goodreads) atrodo dar neišversta, bet aš jas visas perskaičiau angliškai, tai ką jau ten. Ne pati geriausia distopinė post-apokalipsės istorija, bet pabaigta gražiai, tvarkingai, ir jau vien dėl to nesigailiu, kad eikvojau laiką.

Visą šį laiką Šachtoms buvo penima informacija apie paviršių, ant kurio išeiti - mirtis. Paviršius - nuodingas, netinkamas gyvenimui. Ten kažkas įvyko, labai seniai, ir dėl to duris, vedančias ten reikia laikyti sandariai uždarytas. Bet Džiulei nusibodo klausytis pasakų, ypač žinant, jog tiek daug jų - melai. Ji nori pati išsiaiškinti, iš tiesų išsiaiškinti kas nuodija paviršių. Patikrinti dirvą. Ištirti orą. Gal būt rasti būdą tai pataisyti, ar bent pagerinti galimybes išgyventi kostiumuose. Ir, jei jau negali iki kitų šachtų nueiti, bent kol kas, tai kodėl tiesiog neprasikasus...

Šachtoje 1 irgi verda suirutė. Kažkas vyksta. Tai šen, tai ten kažkas dingsta, randamas nužudytas žmogus, trūksta asmens kriogenikos kambariuose. Kažkas pabudo. Kažkas su pakankamai kaltės jausmo už tai, kam pasmerkė visus tuos žmones, kad užteks visiems tiems viršuje. Metas pokyčiams.

Istorija tikrai nebloga, tiesiog, na, ne man. Viskas švaru ir šviesu. Žmonės žudomi paspaudus mygtuką ir paleidus dujas. Pasiilgau tos protą skystinančios tamsos iš Metro 2033. Matyt tiesiog tikėjausi kažko visai kito, tai ir neužkabino. Duodu 5/10, bet istorijos tikrai nepeikiu. Paskaityti verta.

Hugh Howey - Pamaina [2]

Kaip rimtai mus vis įspėja: nekaskite, neieškokite tiesos. Tada papasakoja istoriją pradėdami ne nuo to galo, ir man belieka atsidusti. Hugh Howey "Pamaina" (Shift; Silo 2; Omnibus; ASIN B00B6Z6HI2; 520p.; Goodreads) sunkiai skaitėsi. Atmintis mano gan prasta, tad mieliau seku įvykius, nei bandau juos prisiminti, kad sujungčiau tai kas buvo prieš tai, ir prieš tai, ir tada prieš tai, ir po to...

Knygoje savo istorijas pasakoja keli veikėjai. Vieni prisidėjo prie Šachtų statybų. Kiti gyveno tose, kurios krito pirmos. Treti tą nuopolį išgyveno. Dar kiti atkasė tiesas, ir liko gyvi. Kiekvienas turi po saują tos "tiesos" ar informacijos, kuri galėtų sunaikinti visas Šachtas, visas jas pakelti ant kojų, kovai prieš bet kokią valdžią, ir gal net save. Jie žino, kokia Žemė buvo prieš tai. Kaip ir kam buvo pastatytos Šachtos, ir ką joms planavo vėliau. Jie žino, kaip veikia Šachtų sistema, kaip ir kodėl žmonės išsiųsti valymui miršta nepasiekę kalvos viršūnės, ir kodėl iš viso ten esama kalvos. Ir jie visi pasiruošę prasimušti pro sienas, ir pažiūrėti į ką tie tiesos grūdai išaugtų.

Knyga tikrai galėtų vadintis priešistore, su dabartinių įvykių atnaujinimais. Paties įvykio aprašymai man įspūdžio nepaliko, bet veikėjai buvo įdomūs. Kaip kiekvienas iš jų bandė tuos naujus vandenis, naujas žinias, ir, kaip bandė tomis žiniomis dalintis, bei ką tai atnešė.

Nemėgstu knygų, kur pernelyg dramatizuojamas tas "you can't handle the truth" - tiesa tave pražudys, tu nenori žinoti, žinoti yra baisiau nei nežinoti. Nesuprantu kodėl vaikinas, kurio pro pro pro prosenelis gal būt prisidėjo prie nanotechnologijų, kurios dabar siaučia paviršiuje, gamybos dėl to turėtų rautis plaukus. Bandyti atgauti tai, kas prarasta - taip, bet verkt, dėl to ką "padarė" - na gal ne. Duodu 5/10, ir paskaitysiu paskutinę vien tam, kad užbaigčiau trilogiją. Istorija tikrai turi potencialo, daug naujų dalykų, galų gale net pasaulis žlugo ne nuo atominio sprogimo. Bet viena yra jo turėti, kita - juo pasinaudoti.

Hugh Howey - Šachta [1]

Tokie geri reitingai, tokie geri atsiliepimai. O štai man Hugh Howey "Šachta" (Omnibus; Silo 1; ASIN B00873GRU4; 509p.; Goodreads) deja nelabai patiko. Istorija gera, bet prėska, besikartojanti. Tikėjausi, jei ne kažko tokio gero, kaip Metro 2033, tai bent jau ne tokio prasto, kaip (palyginus) Žarijos Miestas.

Visa žmonija užsidariusi šimto aukštų šachtoje po žeme. Pasaulis viršuje - mirtina dykvietė, kurią jie visi stebi per ekranus, į kuriuos vaizdas transliuojamas iš sensorių viršuje. Deja tik, tie sensoriai su laiku apsineša dulkėmis, ir galai žino kuo kitu, paversdami tą nemalonų paviršiaus vaizdą, tokį baisų dėl nežinios kodėl jis toks, dar ir išskydusiu. Čia ateina valytojai.

Valytojas yra mirties bausmę gavęs nusikaltėlis, arba savanoris. Bet kuriuo atveju - jau miręs žmogus, mat paviršius suėda visa, kas ten nepriklauso. Gavę skafandrus ir gabalėlį vilnos, jie eina ten atlikti paskutinės savo pareigos - nuvalyti lešius. Vienas toks mirtininkas ką tik buvo Džiulietos draugas. Nuvalęs sensorių jis bene euforiškai nuskubėjo tolyn. Aukščiau kalvos niekas nenueina, čia irgi nebuvo išimtis. Atmosfera praėdė jo kostiumą, ir galiausiai numarino jį patį. Toks vaizdas šachtoje gan dažnas, bet Džiulietos galvoje kirba blogos, mirtį nešančios mintys: ar jis tikrai išėjo, vien dėl žmonos, kuri prieš kelis metus klykė ir draskėsi prašydama būti išleista? Ar, gal būt, jo žmona žinojo kažką, kuo pasidalino ir su juo? Juk, ekranai, tai ne langai...

Paprastai tokios knygos man patinka. Bet čia istorija taip erzinančiai kartojosi. Jis randa grūdą, ir nusižudo. Ji įtaria, kad čia kažkaip savižudybe nekvepia, ima kuistis, randa tą grūdą, ir... miršta? Duodu 5/10, daugiau negaliu. Bet sekančią dar vis tiek paskaitysiu.

Frank Herbert - Dune Messiah [2]

Ką gi, Frank Herbert "Dune Messiah" (Kopos Mesijas; Dune 2; ISBN 0441172695; 331p.; Goodreads) pasirodė ilgesnė, nei iš tiesų buvo. Kažkaip keista, atrodo, jog istorija savo viršūnę pasiekė praeitos knygos pabaigoje, o šioje ėmė gan sparčiai ristis žemyn. Jei trečioji nepateiks ko nors geresnio, turbūt toliau nebeskaitysiu, ir džiaugsiuosi tik, kad perskaičiau pirmąją.

Muad'dib galią sunku ir aprėpti. Jis valdo prieskonio išgavimą ir tiekimą, o šio reikia ir norisi visiems. Skęsdamas to prieskonio persunktame ore jį persekiojančiose vizijose, Muad'dib svajoja apie paprastesnes dienas. Be intrigų, politikos, ir tų baisių likimo gijų, kurias dabar regi taip aiškiai. Veidus keičiantys žudikai, mirusios motinos sekta, kuriai terūpi jo idealūs genai, pavogtas kirminas, išgabentas kažkur, kur kiti bandys imituoti prieskonio gamybą, miręs ir prikeltas patikimiausias draugas. Tik vienas klaidingas žingsnis, ir likimo gijos susipins, viskas kris, žlugs, mylimiausi žmonės - mirs...

Kopa keičiasi. Vandens ten dabar gana visiems, ko pasekoje kirminai nutolo giliau į dykumą, jo bijodami. Ne visi šioje laimėje - laimingi. Pokyčiai, net ir patys geriausi, ne visada - į gerą.

Žodžiu, kaip jau turbūt jaučiasi ir iš sunkaus aprašymo, nepatiko man ši. Duodu 5/10, daugiau negaliu. Gerų dalykų čia tikrai buvo, bet jie, kaip gijos marmure, seki, o jos trūkinėja, blaškosi, sukasi. Visa kita užpildyta tuo amžinuoju galingiausiųjų noru būti paprastais žmonėmis. Pasiutusiai nuobodu skaityti, kaip žmogus, kuris regi savo genetinę atmintį, ir prisimena net tai, ką regėjo pro-pro-pro-prosenelė, svajoja "tik būti mylima".

Frank Herbert - Kopa

Nelabai mėgstu itin ilgas knygas. Tada net tokias nuostabias, kaip Frank Herbert "Kopa" (Dune 1; ISBN 03400839937; 604p.; Goodreads) tampa sunku aprašyti. Nuo pirmo iki paskutinio puslapio tiek daug įvykių, kad nėra, kaip juos aprėpti. Gal ir gerai, kad mūsų Eridanas savo vertimą padalino. Angliška versija irgi padalinta, bet viskas vienoje knygoje, tai taip jau man gavosi.

Prieskonis, Melanžas, turbūt labiausiai trokštama substancija kosmose, ir išgaunamas tik vienoje planetoje: Arakyje, Kopoje. Sakoma, kad jo skonis niekada nėra toks pats, kaip ragauto paskutinį kartą. Sakoma, kad jis prisitaiko prie asmens troškimų, ir juos atspindi. Ir taip sukelia priklausomybę. Tačiau, be šio prieskonio navigatoriai - akli, mat jis suteikia beveik antgamtišką regėjimą, ir leidžia jiems nuspėti jų laivui kilusius pavojus, dar prieš jiems tampant realiais.

Prieskonio kaina priklauso ne tik nuo milžiniškos paklausos, bet ir nuo pasiutusiai sudėtingų sąlygų Kopoje. Drėgmės stoka kelia nepatogumų, poreikį taupyti kūno drėgmę skafandruose, gerti filtruotą bjaurų kūno vandenį. Atviroje dykumoje tūno pavojų, nuo kurių negalima gintis net skydais, mat šių vibracija gali privilioti Kirminus. O šie, kartais užauga tokio dydžio, kad gali praryti visą prieskonio fabriką, su visu prieskoniu bei žmonėmis ten. Ir žudyti jų neišeina, mat jie kažkaip susiję su tuo brangiuoju Melanžu, o kaip iš tiesų žino gal būt tik fremenai, Kopos laukiniai vietiniai...

Galaktikų dydžių imperijos, pinta ir perpinta politika, išdavystės, regėjimai, spėjimai, ir nenuspėjami įvykiai, pavojinga dykuma, baisūs kirminai, ir taip toliau, ir toliau. Jaučiuosi, lyg perskaitęs epą, Kalevalą ar kažką tokio. Įspūdingas veikalas. 10-10, nėra čia ko smulkint.

woop!

Ačiū P.S. I Love That Book už konkursą <3

Elizabeth May - The Falconer [1]

Ech. Būna knygų, kurias perskaitai vienu prisėdimu, nes jos TOKIOS geros. Ir būna tokių, kurias perskaitai vienu prisėdimu, nes jau žinai, kas bus kitam puslapyje, tai koks gi skirtumas. Tokia deja ir Elizabeth May "The Falconer" (The Falconer 1; ISBN 1452114234; 378p.; Goodreads) knyga. Jei skaitot daugiau tokio tipo jaunimo fantastikos, tai šitos imti tikrai neverta.

Ji - vienintelė tokia, ir tikrai, paskutinė savo rūšies atstovė. Tokia šiek tiek nerangi škotė, gyvenanti dvigubą gyvenimą. Dienomis ji bando palaikyti, ar pataisyti savo reputaciją, bei pasigaminti dar kokį įdomų daiktą (čia - steampunk tema), skraidančią mašiną, pistoletą. Naktimis malšina savo nepatenkinamą žudikės kraujo troškulį medžiodama labai piktas fėjas. Jos, beje, baisios, pilnos dantų, nagų, ir taip toliau. Fėjos minta žmonių energija, ir kai kurios, tos kurios atrodo bent šiek tiek daugiau, kaip žmonės, gali taip apžavėti, kad savo gerą reputaciją 1844-ųjų Edingburge mesi pro langą ten pat.

Laiko žaidimas prasideda. Ji, kaip vienintelė tokia, išrinktoji, ar tiesiog paskutinė, privalo uždaryti atsidarinėjančius fėjų kalėjimo vartus, kitaip jie visi iš ten plūstelės, ir viską sunaikins. Plūstelės jie bet kokiu atveju, nes vartai jau veriasi, o uždaryti gali būti tik tam tikru mėnulio padėties laiku (savaime suprantama). Tad nieko nelaukus ji sėda į savo gamybos skraidantį aparatą vien su ten esančio mechanizmo brėžiniu, kurį turėjo pasidaryti iš atminties, ir ne pačiu draugiškiausiu fėjų pasaulio atstovu, kuriam žinoma jau auga įvairūs jausmai, ir skuba į vietą, kurią rasti, irgi, gali tik ji viena: prie kalėjimo spynos, kad išgelbėtų draugus, tėvą, miestą, pasaulį, nuo tų labai piktų fėjų.

Esama čia ir gerų dalykų. Tarkim, nėra meilės trikampio. Jos sužadėtinis, kaip ir ji pati, visai nenori tuoktis, tiesiog taip abiems patogu. Galų gale, jie abu draugai, tad nieko čia tokio, kai pagalvoji. Vis įterpiami arbatos epizodai irgi buvo labai geri. Tas pats sužadėtinis išgėrė savo, ir jos, nes jos liokajus nespėjo pripildyti jo puoduko. Visa kita - matyta, girdėta, skaityta, oi kiek daug kartų... Duodu 5/10, daugiau negaliu.

V.E. Schwab - A Conjuring of Light [3]

Taip tad baigėsi mano kelionė po Londonus. Taip gražiai užbaigtos knygos, kaip ši V.E. Schwab "A Conjuring of Light" (Shades of Magic 3' ISBN 0765387468; 624p.; Goodreads) dar turbūt neteko skaityti. Kai kurie dalykai taip ir nebuvo aptarti, ir, kadangi buvo laikyti neapkalbėtinais - tai atrodė natūralu. Kiti - gavo visus taškus ant -i. Kaip ir praeitą kartą, įspėju, bus spoilerių, skaitykit, tik jei skaitėt praeitą knygą.

Turbūt esate ir jūs pagalvoję apie tą konceptą, kai Dirbtinis Intelektas ima save suvokti, ir kokios gali būti to pasekmės. Mūsų "pilkajame" pasaulyje, nors ir ne Londone, šis konceptas yra turbūt pats įdomiausias, ir knygas apie tai vadiname moksline fantastika, o ne tik ten, kažkokia fantastika. Panašiai ir raudonajame pasaulyje, Kell pasaulyje, jo Londone. Tik vietoje kompiuterių, ten - magija.

Kažkur, kažkaip, kažkada, kažkokie kerai įgavo sąmonę ir ėmė save suvokti už burtininko valios. Ar tai įvyko per klaidą, ar dėl garbinimo dabar sunku pasakyti. Bet kuriuo atveju, šis padaras, save laikantis dievu, naikina Kell Londoną, bandydamas kuo plačiau užmesti savo įtakos tinklą, pavergti kuo daugiau gyvųjų, ir išsunkti iš jų viską, kas įmanoma, kaip iš asmeninės armijos, ar savomis kojomis ateinančio molio kitokio pasaulio statyboms.

Kell užsibrėžęs šį padarą sustabdyti, arba mirti bandant, o kelios galvos visada geriau nei viena, ar netgi dvi. Tad Alucard, Lila, jis pats, ir jo kalinys patraukia į labai skubią kelionę atviron jūron, kur esama turbūt juodžiausios iš juodųjų rinkų. Jei kažko nori, jie turbūt turi. Jei kažko reikia, turbūt pavyks ką nors išsiderėti. Tuo tarpu Rhy belieka bandyti išsaugoti Londoną esant pačioje jo širdyje, vien su pažadu, kad nekrės šunybių, galinčių lemti jo gyvybę, iki Kell grįš. Deja, lengviau pasakyti, nei padaryti, ypač, kai grėsmė kyla ne tik iš monstro lauke, bet ir išdavikų viduje.

Patiko man, kad po juodąjį Londoną nieks nesišlaistė, ir tas mitas beveik pilnai ir liko mitu. Patiko ir pabaiga, nes vienaip ar kitaip, viskas išsisprendė. Patiko ir, kad pabaiga tokia, na, nors tvirta, bet ne solidi. Jei prireiktų, galėtų būti ir ketvirta knyga, bet jei nebus, tai viskas užbaigta, ir skaitytojo dūšioj ramu. Duodu 10/10 ir kai netingėsiu, visą trilogiją padėsiu prie mėgiamiausių. Labai rekomenduoju geros fantastikos (fantasy) mylėtojams, unikali istorija.