Frank Herbert - Kopa

Nelabai mėgstu itin ilgas knygas. Tada net tokias nuostabias, kaip Frank Herbert "Kopa" (Dune 1; ISBN 03400839937; 604p.; Goodreads) tampa sunku aprašyti. Nuo pirmo iki paskutinio puslapio tiek daug įvykių, kad nėra, kaip juos aprėpti. Gal ir gerai, kad mūsų Eridanas savo vertimą padalino. Angliška versija irgi padalinta, bet viskas vienoje knygoje, tai taip jau man gavosi.

Prieskonis, Melanžas, turbūt labiausiai trokštama substancija kosmose, ir išgaunamas tik vienoje planetoje: Arakyje, Kopoje. Sakoma, kad jo skonis niekada nėra toks pats, kaip ragauto paskutinį kartą. Sakoma, kad jis prisitaiko prie asmens troškimų, ir juos atspindi. Ir taip sukelia priklausomybę. Tačiau, be šio prieskonio navigatoriai - akli, mat jis suteikia beveik antgamtišką regėjimą, ir leidžia jiems nuspėti jų laivui kilusius pavojus, dar prieš jiems tampant realiais.

Prieskonio kaina priklauso ne tik nuo milžiniškos paklausos, bet ir nuo pasiutusiai sudėtingų sąlygų Kopoje. Drėgmės stoka kelia nepatogumų, poreikį taupyti kūno drėgmę skafandruose, gerti filtruotą bjaurų kūno vandenį. Atviroje dykumoje tūno pavojų, nuo kurių negalima gintis net skydais, mat šių vibracija gali privilioti Kirminus. O šie, kartais užauga tokio dydžio, kad gali praryti visą prieskonio fabriką, su visu prieskoniu bei žmonėmis ten. Ir žudyti jų neišeina, mat jie kažkaip susiję su tuo brangiuoju Melanžu, o kaip iš tiesų žino gal būt tik fremenai, Kopos laukiniai vietiniai...

Galaktikų dydžių imperijos, pinta ir perpinta politika, išdavystės, regėjimai, spėjimai, ir nenuspėjami įvykiai, pavojinga dykuma, baisūs kirminai, ir taip toliau, ir toliau. Jaučiuosi, lyg perskaitęs epą, Kalevalą ar kažką tokio. Įspūdingas veikalas. 10-10, nėra čia ko smulkint.

woop!

Ačiū P.S. I Love That Book už konkursą <3

Elizabeth May - The Falconer [1]

Ech. Būna knygų, kurias perskaitai vienu prisėdimu, nes jos TOKIOS geros. Ir būna tokių, kurias perskaitai vienu prisėdimu, nes jau žinai, kas bus kitam puslapyje, tai koks gi skirtumas. Tokia deja ir Elizabeth May "The Falconer" (The Falconer 1; ISBN 1452114234; 378p.; Goodreads) knyga. Jei skaitot daugiau tokio tipo jaunimo fantastikos, tai šitos imti tikrai neverta.

Ji - vienintelė tokia, ir tikrai, paskutinė savo rūšies atstovė. Tokia šiek tiek nerangi škotė, gyvenanti dvigubą gyvenimą. Dienomis ji bando palaikyti, ar pataisyti savo reputaciją, bei pasigaminti dar kokį įdomų daiktą (čia - steampunk tema), skraidančią mašiną, pistoletą. Naktimis malšina savo nepatenkinamą žudikės kraujo troškulį medžiodama labai piktas fėjas. Jos, beje, baisios, pilnos dantų, nagų, ir taip toliau. Fėjos minta žmonių energija, ir kai kurios, tos kurios atrodo bent šiek tiek daugiau, kaip žmonės, gali taip apžavėti, kad savo gerą reputaciją 1844-ųjų Edingburge mesi pro langą ten pat.

Laiko žaidimas prasideda. Ji, kaip vienintelė tokia, išrinktoji, ar tiesiog paskutinė, privalo uždaryti atsidarinėjančius fėjų kalėjimo vartus, kitaip jie visi iš ten plūstelės, ir viską sunaikins. Plūstelės jie bet kokiu atveju, nes vartai jau veriasi, o uždaryti gali būti tik tam tikru mėnulio padėties laiku (savaime suprantama). Tad nieko nelaukus ji sėda į savo gamybos skraidantį aparatą vien su ten esančio mechanizmo brėžiniu, kurį turėjo pasidaryti iš atminties, ir ne pačiu draugiškiausiu fėjų pasaulio atstovu, kuriam žinoma jau auga įvairūs jausmai, ir skuba į vietą, kurią rasti, irgi, gali tik ji viena: prie kalėjimo spynos, kad išgelbėtų draugus, tėvą, miestą, pasaulį, nuo tų labai piktų fėjų.

Esama čia ir gerų dalykų. Tarkim, nėra meilės trikampio. Jos sužadėtinis, kaip ir ji pati, visai nenori tuoktis, tiesiog taip abiems patogu. Galų gale, jie abu draugai, tad nieko čia tokio, kai pagalvoji. Vis įterpiami arbatos epizodai irgi buvo labai geri. Tas pats sužadėtinis išgėrė savo, ir jos, nes jos liokajus nespėjo pripildyti jo puoduko. Visa kita - matyta, girdėta, skaityta, oi kiek daug kartų... Duodu 5/10, daugiau negaliu.

V.E. Schwab - A Conjuring of Light [3]

Taip tad baigėsi mano kelionė po Londonus. Taip gražiai užbaigtos knygos, kaip ši V.E. Schwab "A Conjuring of Light" (Shades of Magic 3' ISBN 0765387468; 624p.; Goodreads) dar turbūt neteko skaityti. Kai kurie dalykai taip ir nebuvo aptarti, ir, kadangi buvo laikyti neapkalbėtinais - tai atrodė natūralu. Kiti - gavo visus taškus ant -i. Kaip ir praeitą kartą, įspėju, bus spoilerių, skaitykit, tik jei skaitėt praeitą knygą.

Turbūt esate ir jūs pagalvoję apie tą konceptą, kai Dirbtinis Intelektas ima save suvokti, ir kokios gali būti to pasekmės. Mūsų "pilkajame" pasaulyje, nors ir ne Londone, šis konceptas yra turbūt pats įdomiausias, ir knygas apie tai vadiname moksline fantastika, o ne tik ten, kažkokia fantastika. Panašiai ir raudonajame pasaulyje, Kell pasaulyje, jo Londone. Tik vietoje kompiuterių, ten - magija.

Kažkur, kažkaip, kažkada, kažkokie kerai įgavo sąmonę ir ėmė save suvokti už burtininko valios. Ar tai įvyko per klaidą, ar dėl garbinimo dabar sunku pasakyti. Bet kuriuo atveju, šis padaras, save laikantis dievu, naikina Kell Londoną, bandydamas kuo plačiau užmesti savo įtakos tinklą, pavergti kuo daugiau gyvųjų, ir išsunkti iš jų viską, kas įmanoma, kaip iš asmeninės armijos, ar savomis kojomis ateinančio molio kitokio pasaulio statyboms.

Kell užsibrėžęs šį padarą sustabdyti, arba mirti bandant, o kelios galvos visada geriau nei viena, ar netgi dvi. Tad Alucard, Lila, jis pats, ir jo kalinys patraukia į labai skubią kelionę atviron jūron, kur esama turbūt juodžiausios iš juodųjų rinkų. Jei kažko nori, jie turbūt turi. Jei kažko reikia, turbūt pavyks ką nors išsiderėti. Tuo tarpu Rhy belieka bandyti išsaugoti Londoną esant pačioje jo širdyje, vien su pažadu, kad nekrės šunybių, galinčių lemti jo gyvybę, iki Kell grįš. Deja, lengviau pasakyti, nei padaryti, ypač, kai grėsmė kyla ne tik iš monstro lauke, bet ir išdavikų viduje.

Patiko man, kad po juodąjį Londoną nieks nesišlaistė, ir tas mitas beveik pilnai ir liko mitu. Patiko ir pabaiga, nes vienaip ar kitaip, viskas išsisprendė. Patiko ir, kad pabaiga tokia, na, nors tvirta, bet ne solidi. Jei prireiktų, galėtų būti ir ketvirta knyga, bet jei nebus, tai viskas užbaigta, ir skaitytojo dūšioj ramu. Duodu 10/10 ir kai netingėsiu, visą trilogiją padėsiu prie mėgiamiausių. Labai rekomenduoju geros fantastikos (fantasy) mylėtojams, unikali istorija.

V.E. Schwab - A Gathering of Shadows [2]

Supratau, kad neaprašiau dar šitos tik tada, kai beveik baigiau trečią. Taisau klaidą, leiskit papasakot kokia nuostabi buvo ir ši V.E. Schwab trilogijos Shades of Magic knyga "A Gathering of Shadows" (ISBN 0765376474; 512p.; Goodreads). Tik įspėju, jei neskaitėte pirmos, tai kaip ir knygų anotacijose - čia irgi bus spoilerių pirmai knygai.

Kell ir Rhy jungia magiškas ryšys, kuriuo Kell užtikrino savo brolio išgyvenimą. Ir per tą ryšį vis daugiau prateka. Iš pradžių tik skausmai, mat jei mirs vienas, mirs ir kitas, tad nenuostabu - jei dursi vienam, skaudės ir kitam. Bet kuo ilgiau jie taip supančioti, tuo geriau abu jaučia ir vienas kito vidines būsenas, ir tai - varo iš proto. Rhy, negalėdamas to daugiau pakęsti apsisprendžia: brolis turės dalyvauti magiškų kovų turnyre, ir nuleisti bent šiek tiek magiško garo, kol jie vienas kito nepasmaugė. Žinoma, turint galvoje, kad jis - galingiausias žinomas burtininkas pasaulyje, teks tai padaryti slapta...

Delilah Bard pastatė ausis, kai kapitonas Alukardas, po ilgų mėnesių jūroje ir svetimuose krantuose, pasuko laivą namų, Londono link. Jis planuoja dalyvauti magiškų kovų turnyre, o Lila, kaip tyč, ką tik atrado turinti magiškų sugebėjimų...

Tuo tarpu baltajame Londone, tame išsunktame, vyksta neįmanomi dalykai. Į sostą sėdo legendinis herojus, legendinis karalius, kuris anot pasakų vaikams - sugrąžins į šį Londoną magiją, ir viskas bus, kaip seniau.

Negaliu nustot žavėtis herojais, ir kokie jie skirtingi. Būna, kad ir kaip ten kokį nors mėgsti, bet jauti, jog to veikėjo tikslas - paklausti pirminio visų tų reikiamų klausimų, ir pakliūti į visas tas atitinkamas bėdas. Čia gi to nėra, visi veikia savarankiškai ir galai žino, kas ten juos sutempia kartu. Patinka man ir, kad Kell su Rhy, tokie panašūs ir tokie skirtingi. Paprastai tas burtininkas būna tylus ramus knygų krimtikas. Čia gi lauk antausio, jei išvedei iš kantrybės, kurios, dievaži, daug tikrai nėra. Lila irgi, turbūt žaviausia moteris, kokią kada radau knygose. Duodu dar 10/10, ir greit bus apie trečią.

V.E. Schwab - A Darker Shade of Magic [1]

Ach, koks atradimas! Ačiū Hannah Cassie už visas tas rekomendacijas ir išsamius aprašymus P.S. I Love That Book bloge, pagaliau aš iki vienos prisikasiau. V.E. Schwab man - visiška naujiena, ir jos fantasy trilogijos pirmoji knyga "A Darker Shade of Magic" (Shades of Magic 1; ISBN 0765376458; 400p.; Goodreads) mane tiesiog nupūtė. Viena iš tų knygų kurios vos neprarijau per vieną dieną, o visgi 400 puslapių, bet tada priminiau sau, kaip visada antrą dieną siuntu, kad nepasilikau nei trupučio, ir šiaip ne taip daviau jai dvi dienas. Pažadu, pasilikau tikrai daugiau nei, na... du skyrius gal.

Kell - Raudonojo Londono laiškanešys, keliaujantis tarp kitų Londonų, nešiojantis laiškelius tarp kilmingųjų. Pilkasis Londonas - nuobodus, jokios magijos, nieko. Baltajame - baisu. Magija - pavergta, ir kovoja su tais, kurie jos gviešiasi, traukdama gyvybinę energiją iš besinaudojančių. Esama legendų, jog būta ir Juodojo Londono, bet apie tokius dalykus gerose vietose nekalbama.

Tai, žinoma, ne vienintelis Kell talentas. T.y. jis ne tik vienas iš tų retų žmonių, kurie gali eiti iš vieno Londono, į kitą. Jis dar ir pasiutusiai geras kontrabandininkas, nešiojantis smulkmenėles tarp tų Londonų. Kartais tik dėl to, kad smagu. Kartais - nes naudinga, nors kokia tai nauda - sunku pasakyti, kai turi viską, ko gali norėti, nes priklausai karališkajai šeimai, ir jų sūnus, taip, tas pats princas, tave myli, kaip tikrą savo brolį. O kartais, nes prašantieji atrodo tokie be galo nustekenti. Vienos tokios ekspedicijos metu Kell į rankas pakliūna magiškas objektas, kuris tiesiog neturėtų egzistuoti. Artefaktas galintis KURTI magiją. Magija yra, ir ji kuria. O šis daiktas - kuria magija ten, kur jos būti negali. Jei neturi tam talento - negali naudotis magija. Su šuo artefaktu - tu jau pranoksti geriausią draugą burtininką. Ir blogiausia tai, jog įrašas ant artefakto parašytas kalba, kurią laisvai naudojo tik Juodajame Londone... Ne, ne tai blogiausia. Blogiausia, kad Kell tai pastebėjo tik parsinešęs daiktą namo.

Tokios geros knygos jau seniai neskaičiau. Abu herojai, Delilah ir Kell - savaip juokingi ir labai žavūs. Abu ypatingi ir netobuli pačiomis geriausiomis prasmėmis. Nėra viso to panašioms knygoms būdingo "nukritau iš to grožio" reiškinio, ar "norėjau keliauti, bet liksiu, nes tu čia". Ne, po velnių, noriu keliauti tai ir keliausiu! Ir ta magija, och! Labai daug įtampos, labai gero greičio eiga, labai malonūs ir skirtingi herojai, duodu 10-10 ir dedu prie mėgstamiausių, nes, na, rimtai!

Anne Rice - Prince Lestat and the Realms of Atlantis [12]

Taip vat tad ir pasivijau pilnai Vampyrų Kronikas. Baigiau Anne Rice "Prince Lestat and the Realms of Atlantis" (Vampyrų Kronikos 12; ISBN 0385353790; 451p.; Goodreads), ir dabar galiu ramiai (arba nelabai ramiai) laukti kitos (gal bus, gal nebus). Ši knyga skaitėsi, kaip mokslinė fantastika, tiek daug joje buvo futuristikos ir... Na, dar šio bei to, būdingo sci-fi knygoms. O, ir Lestatas pagaliau prisiminė apie Quinn Blackwood, todėl aš čia ir laukiu, gal gi bus 13-a knyga.

Amelis, vampyrų "esmė", gyvena Lestato kūne ir atrodo yra tuo patenkintas. Abu ten mentaliai pasipeša, kas vėlgi džiugina Lestatą, ir gyvena toliau. Tik tiek, kad ne visiem taip labai patinka, kad jų gyvybės dabar guli Lestato rankose. Jei degs jis - degs ir jie. Ne visiem patinka ir faktas, jog jis - vampyrų Princas. Juk per jį kilo didžiausios bėdos, kaip galima jam patikėti tokią atsakomybę?

Tuo tarpu, kažkur ten tamsiame vampyro rūsyje kenčia būtybė, atrodanti visiškai, kaip žmogus, bet ne žmogus. Jį marino badu ir jis nemirė. Išgėrė visą jo kraują, ir jis tik prarado sąmonę. Akivaizdu kokios naudos gali rasti vampyrai, turėdami tokią būtybę, ar, na, pilną jų kambarį. Nekaltas kraujas, kuris atsistato, net išsausimus auką... Vienos tokios sesijos metu būtybė netyčia paleidžia savo paslaptis, ir vampyras išvysta miestą iš stiklo, pilną nuostabių žmonių, saulės šviesos ir bokštų. Kas šios būtybės? Iš kur jos? Ir kodėl jos kartoja Amelio vardą?

Knyga, kai kuriais aspektais, daug geresnė nei visos buvusios prieš tai. Kitose vietose gi taip užtempta, su tokiais nieko nepridedančiais dialogais ir monologais, kad nežinojau nė kur dėtis su visu tuo bagažu. Visgi knygai duosiu stiprų 9/10, tikrai nusipelnė. Džiaugiuosi, kad ją parašė, kad ji yra, ir kad ją pabaigiau.

Lynn Flewelling - Stalking Darkenss [Nightrunner 2]

Nightrunner seriją laikau savo lėtu nakties skaitalu, kai nesinori pažadint ir taip sunkiai užmigt bandančių smegenų ar kokios ten košės. Ir visgi Lynn Flewelling "Stalking Darkness" ("Persekiojanti tamsa" - Nightrunner 2; ISBM 0553575430; 501p.; Goodreads) skaičiau iki 4 ryto, nes negalėjau padėti. Kažkas šiuose knygose taip artima, negaliu paaiškinti. Primena kokią nors ten "Burtininko Mirtis" knygą, ar "Nevono Magiją", tuos gerus laikus, kai skaityti laiko buvo tik vasarą, tai ją ir praleisdavau su Eridano fantastika. Jei patiko pirmoji, tai ši patiks dar labiau.

Su politika lyg ir baigta, Seregil galvos niekam nebereikia, bet tai ir vienintelė tikrai gera žinia. Bėdos nemiega, kažkur ten mezgami tamsios magijos tinklai, ir jų kraštai jau siekia Seregil numylėtą miestą. Prasidėjo viskas nuo mažų dalykų, nuo keistų, iš pažiūros netgi nekaltų dalykų, kaip staigi nuotekų sistemos renovacija. Šen ten šmėstelėjo tamsi figūra. Žuvo vienas, kitas, o tada ir daugiau Seregil požemių, nusikalstamo pasaulio, tinklo žmonių, kas paliko šitą katiną be akių ir ausų, ir privertė išeiti informacijos ieškoti pačiam...

Toliau sekę nuotykiai išbandė visų keturių, Nysander, Micum, Alec, ir Seregil moralę. Nekromagai, jų demonai, ir bene nemirtingi padarai ateina tų taip sunkiai atgautų daiktų, kad atvertų kelią savo tamsos ir mirties dievui.

Knyga tikrai ilga, ir vis dar kiek lėtoka, bet ilgų aprašymų tikrai sumažėjo. Ir kai jau vyksta veiksmas, tai tik spėk iš paskos. Intensyvumu irgi negaliu skųstis, ramiai paskaityti tikrai neišeis. Taip tad, duodu 10-10, nes šį kartą jau nėr ko smulkintis. Ir iš kart prie kitos, nes, na, po velnių, tai, kaip ten dabar...