Laura ir Juodojo Demono Bučinys

Peter Freund knygas apie Laurą perskaičiau jau senokai. Paskutinė mums išversta lyg ir 2008. Kiekviena knyga buvo solidžiai pabaigta, tad, kai jau baigėsi - baigėsi.

Istorijos pritaikytos jaunesnei auditorijai. Laura - burtininkė, mokosi magijos mokykloje, ir turbūt to pasekoje, kaip ir pats Haris Poteris (knygos tik labai paviršutiniškai panašios vienu kitu bruožu, bet toli gražu nėra vienodos) vis pakliūdavo į neįtikėtinus nuotykius. Buvo ir paslapčių, kurias reikėjo atskleisti, ir magiškų artefaktų surasti, ir planų, kuriuos reikėjo sugadinti. Ir nors pačios istorijos nėra labai įdomios, bet kiekviena jų iki pat galo išlaikydavo šiokioje tokioje nežinioje, mat kartais net iki paties paskutinio skyriaus nebūdavo jokio sprendimo problemai. Bet, kaip ir sakiau, kai jau baigdavosi, tai baigdavosi, ir skaitytojus istorija palikdavo ramius.

Taip tad ir atrodė, kad po 6-ių knygų viskas baigėsi. Ramiai sau gyvenom. Ir aš ramiai gyvenau, iki nusprendžiau aplankyti autoriaus puslapį, kur 2011 paaiškėjo, jog esama septintos knygos: "Laura und der Kuss des schwarzen Damons" (a su umliautu).

Kaip ir dėl Metro 2035 - puoliau į leidyklą klausti. Bet Alma Littera juk mūsų grandai, tad dabar, 2016-04-24 paklausiau vėl, mat atsakymo žinoma nesulaukiau. Nežinau net, kam jiems tie kontaktai, jei teirautis neverta. Ir, kadangi paskutinę knygą gavome 2008, manau jog nėra ko tikėtis septintos 2016-aisiais. Praėjo aštuoni metai, traukinys nuvažiavo.

Tokia ir šio įrašo esmė. Mane gal ne tiek nuskriaudė, pasiklausinėsiu, gal kas iš draugų Vokietijoje gali suveikti kokią kopiją iš blusturgio, Vokiškai skaityti lengviau nei Rusiškai. Bet ką daryti tiems, kas kitomis kalbomis visai neskaito? Kodėl "vėliau" išleistų knygų, net ir tų, kurių vertimai gan greit ir gerai išparduodami - tiesiog negauname? Juk turbūt ir Bartimėjaus priešistorės nesulauksim (apie ką dar pasiklausinėsiu, ir sukurpsiu dar vieną įrašą).

2016-05-05

"Laba diena, 

Dėkojame už klausimą. 

„LAUROS“ knygų serija sena, po tokio didelio laiko tarpo nebelieka jos gerbėjų, pasikeičia ir patys skaitytojai, mados, todėl šios serijos nebetęsime."

Weina Dai Randel - The Moon in the Palace

Kartais perskaitai knygą ir nežinai, kaip ją vertinti. Lėta, bet greit skaitosi. Įdomi, bet pilna neįdomių dalykų. Vietomis neaiški, kitose vietose gi net pernelyg detali. Tokia ir Weina Dai Randel "The Moon in the Palace" (Mėnulis Rūmuose; Empress of Bright Moon - Šviesiojo Mėnulio Imperatorė; ISBN 1492613568; 400p.; Goodreads) knyga.

Mei, antra dukra, daili, miela, bet - tik dukra. Kiekvienas tėvas nori sūnaus, kuris pratęstų tą gerą vardą, šlovę, garbę, saugotų namus. Dukra nieko negali paveldėti, ir viskas ką ji turi - jos veide. Tad mirus jos tėvui, visos trys namų moterys atsiduria gatvėje, o visas jų turtas atitenka jos tėvo vietą pareigose užėmusiam asmeniui.

Senovės Kinijoje būta tik vieno būdo geros kilmės, gražiai ir jaunai dukrai būti vertingesnei už sūnų: tapti imperatore. Tai - vienintelė Mei viltis atgauti tai, ką jos tėvas taip norėjo jai atiduoti. Bet rūmų intrigos - siaubingos, ir net aukščiausiai pakilusi mergina gali pulti žemiau, nei pati mirtis. Durys į žemuosius kambarius - visada atviros. O imperatoriaus miegamasis atsiveria tik kartą per metus, per jo gimtadienį, kai bet kas gali palikti įspūdi gera dovana. Tik, ką daryti, jei absoliučiai nieko neturi? Nieko, išskyrus galvą ant pečių, ir visas žinias, kurių šiaip jau moterys nebuvo mokomos.

Mei, apsiginklavusi Karo Meno žiniomis pasiryžta kovai. Svarbiausia dabar atpažinti ir atskirti priešus nuo draugų.

Istorija gera. Tik, kad ne pakankamai. Tai - pirmas autorės blynas, tad aš jau nusiteikiau skaityti toliau. Knyga skaitosi greitai, bet kartais išmuša iš vėžių paaiškinimų stoka (tarkim, jei tave pakviečia, o tu apsisuki ir nueidinėji - kodėl tavęs nesiveja, net jei jiems tavęs tikrai žūt-būt reikėjo?), arba pernelyg detaliais aprašymais (savižudybė, detalus sutraiškytos kaukolės, garsų, spalvų, ir pan., aprašas). Apie šilkus ir dažus irgi nepagailėta, nors mano supratimu - ne tiek daug kiek Sukės Stekhaus, tai ir kentėt galima. Ir visa tai sudėjus į katilą - nežinau, kaip knygą vertinti. Duodu 5/10, nes nežinau, kas ten tas "debesuotas šinjonas", arba kodėl tos merginos plaukai buvo balti, bet niekas nesugebėjo tokios prisiminti. Skaitysiu antrą knygą, bet laimei - dar ne dabar.

Metro 2035 ?

Dmitry Glukhovsky supažindino mane su post apokaliptiniu žanru ir parodė kokios geros gali būti siaubo knygos (manau, jog "nesveika" per daug skaityti vieną žanrą, mat ima trūkti naujovių, viskas, atrodo, kartojasi - ko pasekoje net Kingas man daug įspūdžio nebepalikdavo, tai nedaug ir skaičiau). Ir, jei neklystu, tai Metro 2033 buvo pirma knyga dėl kurios negalėjau užmigti, nes vis norėjau paskaityti daugiau. Tiesą pasakius, kai jau užmigdavau, ne kartą sapnavau visokių baisybių, tai dar ir tai...

Rusiškai skaityti man sunku, tad žinoma skaičiau šių knygų vertimus (Futu.re dar neperskaičiau, kol kas jos tiesiog neturiu). Pats pirmas turimas, kaip skaičiusieji žino, buvo itin prastai išverstas mūsų prastų vertimų grandų, kurių net minėti nereikia. Bet laimei, Novelita apsiėmė šiuo reikalu ir pateikė mums ir pirmą, ir antrą knygas gražiai sutvarkytas ir apipavidalintas. Antra knyga pilna tikrai nuostabių iliustracijų.

Pamenu, kai jas baigiau, norėjosi sienom lipti. Taip kartais po gerų knygų būna: išmuša iš vėžių, po to net skaityt kažko kito ilgokai nesinori, gyveni likučiais to, ką jau išgyvenai. O juk istorija buvo tokia gera! Trečio Pasaulinio Karo metu pasaulis sunaikinamas atominių bombų, ko pasekoje paviršius - nebegyvenamas žmonėms. Jų likučiai glaudžiasi Maskvos Metro tuneliuose, pritaikytuose bombardavimo atvejais atstoti slėptuvę. Paviršiun lipa tik patys drąsiausi, ar patys desperatiškiausi, su viltimi rasti ką nors naudingo. Ten - pilna mutavusių žvėrių, baisių monstrų veikiančių ne tik nagais ir dantimis, bet ir kažkur giliau, sąmonės lygyje. Juk iš Kremliaus, su jo hipnotizuojančia raudona žvaigžde dar niekas negrįžo... Tuneliuose žinoma irgi yra pabaisų, bet į baisesnių teritorijas kaip ir nereikia eiti, kol esama praėjimų kitur, o blogiausiu atveju: esama tam tikros armijos, kuri ateitų padėti. Smulkesnius tuo tarpu sudoroja vietinė stoties apsauga ir šiaip visokie medžiotojai, ar tiesiog alkani žmonės. Baisiausi padarai yra ne visi šie, o tie, kurie gyvendami paviršiuje - bando leistis į Metro. Kažkada kažkas paliko atvertą praėjimą, ir pro jį dabar plūsta patys baisiausi kadanors žmonijos sutikti sutvėrimai. Jų oda - juoda ir žvilgi, akys didelės ir dar tamsesnės. Jų nesustabdo nei automatų salvės, nei ugnis... Kritusį seka kitas, o tas nekrinta net ištuštinus apkabą. Kas jie? Žmonijos pražūtis, ar naujas žingsnis evoliucijoje?

Kai baigiau knygas susizgribau, jog esama žaidimo. Tada dar buvo tik pirmas, Metro 2033 FPS (pirmo asmens šaudyklė, siaubo žanras), o fps aš labai nemėgstu, greit užsupa. Bet istorija buvo tokia pat įtraukianti, tad sužaidžiau iki galo, ir vos pasirodė antras žaidimas Metro: Last Light - griebiau ir tą. Galų gale, juk jau žinojau, kad Metro 2035 bus šio žaidimo tęsinys.

Taip, taigi. Metro 2035 buvo žadėtas dar pernai, ar gal net užpernai. Bet tik ganėtinai neseniai buvo išleista Rusijoje, o tada ir Lenkijoje. Angliškas vertimas vis dar ruošiamas. Nežinau, kaip jūs, bet aš jau nesitikiu, kad mūsų leidėjai tęs serijas, ypač jei prie serijos prikišęs nagus Obuolys (Vampyrų Kronikų spėju nebesulauksime). Bet apie Novelitą mažai žinojau: kai knyga gera, tai kažkaip ir nekrenta į akis kas ją išleido. Nežinojau, todėl nupėdinau į jų puslapį ir tiesiog paklausiau: ar bus Metro 2035 ir mums?

Taip, bus. 

Ačiū, Novelita!

Jim McDoniel - An Unattractive Vampire

Kai knyga palieka su plačia šypsena - ją labai sunku aprašyti, nes nori paminėti ir tą, ir aną, ir trečią. Ir dar taip norisi padėkoti pačiam Jim McDoniel už šią "An Unattractive Vampire" (ISBN 1941758649; 309p.; Goodreads) knygą. Gaila tik, kad dabar liko dvi dramos, kurias įsipareigojau perskaityti, mat už šią jau nieko geresnio ir linksmesnio nebesitikiu. Bent jau ne greitu laiku.

Yulric Bile - pasiutusiai senas saksonų vampyras, tos baisios, siaubą keliančios ir bjaurios klasės atstovas, iš laikų, kai vampyrai nebuvo nei geri, nei gražūs, nei blizgūs. Taip ilgai jis išgyveno tik dėka savo proto, gudrumo ir, žinoma, nemirtingumo. Tad, kai jo namų link ima artėti pikta minia su deglais - jis nesijaudina. Juk viskas vyksta pagal planą...

Ar bent jau taip atrodė, iki vampyrų medžiotojas imasi papildomų priemonių. Įtardamas, jog vampyro, tikro, pikto, seno ir gudraus, nenužudys, pasistengia jį bent jau įkalinti tiek ilgam, kiek tik įmanoma. Ko pasekoje, vieną naktį Yulrik'as pabunda atkastas, rožiniame namelyje priemiestyje. Su jo jau laukiančia vampyrų fane, ir jos pakvaišusiu mažuoju broliuku, tiksliai žinančiu, kaip kokius padarus žudyti. Tik, abu priklausydami šiai kartai, jie tikėjosi gražaus nemirtingo herojaus, o ne bjauraus, lieso, kaulėto, kreivais aštriais dantimis pasipuošusio Yulriko. Jis tuo tarpu irgi nesitikėjo to, ką rado paviršiuje. O rado daug. Bežirgės baisios karietos vis bando jį nužudyti, dėžė prie sienos rodo vaizdus apie kažkokius keistus padarus, kuriuos ta moteris, gyvenanti techniškai JO namuose, vadina vampyrais. Įtardamas, jog kažkas čia negerai, juk vampyrai - ne tokie, jis imasi ieškoti kas gi juos kuria, tokius idealiai dailius... Ir to pasekoje įsitraukia į serialo apie vampyrus dramą.

Dar su jokia knyga aš tiek daug nesijuokiau balsu. Tai nėra parodija, istorija savarankiška, tik pašiepia kitas, mums žinomas. Labai tiks tai kartai, kuri pratusi prie Nosferatų, Drakulos ir Karmilos. Ypač jei patiko tas filmas "What we do in the shadows". Duodu 10-10, dedu prie favoritų, ir, manau, nusipirksiu fizinę kopiją.

Beje, neturiu nieko prieš gražius vampyrus. Tik preferinu tokius kaip Yulrikas.

Žiemos Vėjai - Sostų Karai, serijos, knygos

  Kaip jau manau visi žinome: iki "Ledo ir Ugnies" pabaigos dar turime porą knygų. Ir jei jau prisivijome perskaitę penkias esamas, turbūt, kaip ir aš, jūs irgi jau supratote: gali tekti dar gerokai palaukti. Kas darosi sudėtinga, mat serialo šeštas sezonas pasirodys jau Balandį. Pats George. R.R. Martin į klausimą "tai kur knyga, Džordži??" atsakė dar sausį, bet aš taip pagalvojau, kad geriau vėliau, nei niekada. Tai ir pakalbėkim, kaip čia taip gavosi.

Tie, kas jo knygas skaitė dar prieš serialui viską prasprogdinant lyg supernovui iš tokių, kaip aš turbūt juokiasi, į ką man belieka palinksėti, mat tokia jau tiesa. Laukiu taip, kaip jie kažkada laukė knygų, kurias aš ėmiau vieną po kitos, kada tik norėjau. O dabar štai: serialas ateina, knyga ne.

Savo "Not a Blog" ("Ne Blogas") blog'e autorius atsiprašo ir paaiškina, kaip čia taip gavosi. Pirmoji data, kai jis turėjo pateikti knygą leidėjams buvo 2015-ųjų Halloween'as. Dėmesį blaškė kelionės, apdovanojimai, vakarėliai, projektai, ką ten, gal net ir amžius. Visa tai jis pripažįsta, neneigia, ir nebando nuslėpti. Bet tiesa slypi kitur. Kiekvienas autorius turi gerų ir blogų dienų rašymui. Pavasariui pamažu virstant vasara tų blogų dienų buvo daugiau nei gerų ir to pasekoje visą tą ir taip blogą nuotaiką karūnavo depresiją kelianti vyšnaitė: nespės. Bet leidėjai buvo tam pasiruošę, matyt jau irgi pažinodami savo mylimą autorių. Sekanti data: kad ir paskutinė 2015-ųjų minutė. Turbūt nereikia sakyti, jog G.R.R.M. ir į tą datą netilpo.

Knygos parašyta daug, tą jis užtikrina, bet pagal jo standartus - ji dar toli gražu nėra baigta. Prie baigimo datos dar reikia pridėti bent jau tris mėnesius leidėjams ją paruošti ir pateikti, ir to pasekoje turime ką turime. Autorius pripažįsta, jog nėra labiau nusivylusio žmogaus nei jis pats, ir imasi atsakyti kitą klausimą, labiausiai rūpintį tiems, kas nemėgsta žiūrėti prieš skaitydami: spoileriai?

"Ir taip, ir ne", sako jis, ir pateikia gan ilgą sąrašą skirtumų tarp knygos ir serialo, kurio pataria neskaityti tiems, kas dar neperskaitė knygų, ir nepažiūrėjo jau esančių serijų. Karalius Stanis gal būt miręs jums, bet man jis - gyvas. Ir Jon Snow gal būt išgyvens ar bus prikeltas jums, o man gal liks miręs, sušalęs, ir pamažu virstantis į White-walker (kaip Lietuviškai buvo tos būtybės iš ledo ir šalčio už Sienos knygose?). Žiūrint serialą gali atrodyti, jog mums ką tik labai riebiai kažką suspoilino, bet tiesa ta, kad sužinosime, tik kai turėsime knygą palyginimui. Knygos ir serialas jau seniai atsiskyrė, ir tęs atsiskirinėti. Spoileris, kurį pamatysime Balandį gali niekada nepasirodyti knygose.

Taip tad su tais Žiemos Vėjais. Belieka apsišarvuoti kantrybe ir laukti. Žemiau pateikiu nuorodą į konkretų Martino įrašą, kur skaitantys angliškai galės pasidomėti plačiau.

[Last Year (Winds of Winter)]

Andy Weir - Marsietis

Nežiūrėjau filmo, nes nesitikėjau paskaityti knygą, o kai ateina metas spoileriams - mieliau jau tai tegu padaro knyga, nei filmas. Tarp darbų ir knyginių įsipareigojimų, na, tiesiog nesitikėjau, kad bus kada paskaityti Andy Weir knygą "The Martian" (Marsietis; ISBN 0804139024; 369p.; Goodreads). Bet štai mūsų knygų klubas ėmė ir uždegė žalią šviesą. Pasiūlytą knygą priėmė su dideliu entuziazmu.

Mark Watney buvo šešių žmonių komandos narys. Jų misija: patyrinėkit Marsą, parsigabenkit akmenų, smėlio, ko nors. Viskas buvo apgalvota ir paruošta, jie netgi gavo keletą bulvių padėkos dienai atšvęsti. Bet oro sąlygų net NASA negali sukontroliuoti, tad kai Marsas virsta vėjo, dulkių ir smėlio pragaru: komandai tenka mesti misiją ir skubėti į laivą nuskraidinsiantį juos į tą kitą, tarpplanetinį. Čia problema ne tiek pats oras, jį išgyventi būtų galimą pralaukiant viską hab'e (tokioj, kaip palapinėje su gyvybės palaikymo sistema), bet pats faktas, kad laivas gali nukristi ant šono, o tada jau nebus kaip jo pakelti. Tad arba jie išskrenda dabar, arba niekada.

Mark'as gi turi planą, jei laivą būtų galima nusverti kuo nors, kaip inkaru... Vieną akimirką jis pila savo optimistiškus žodžius vadovei, kitą - jo nebėra, nei signalo, nei gyvybės ženklų. Po kelių rizikingų minučių paieškose - komandai belieka palikti Marsą ir Marką. Pasauliui ir jiems jis - miręs.

Ne už ilgo Markas atsibunda. Skylė jo kostiume užsipildė ir užkrešėjo jo paties krauju. Vėjas nurimo, bet žala jau padaryta. Jis vienas, Marse, be jokios galimybės pranešti pasauliui ar komandai, jog išgyveno. Bet Markas toks jau žmogus. Kai galima sėdėti ir verkti, arba keltis ir pabandyti pataisyti padėtį, jis visuomet renkasi pastarąjį variantą. Tad dabar, atsigaivelėjus, belieka sugalvoti, kaip išgyventi kelis metus Marse, iki sekančios NASA misijos. Gerai, kad bent Marsiečių, kišančių jam koją ar vagiančių jo daiktus tame Marse nelabai daug.

Įsivaizduokit vyruką, kuris paprašytas nuotraukos, kaip įrodymo, kad gyvas ir sveikas, nusiunčia NASA'i ir pasauliui iškeltą nykštį ir popieriaus lapą su užrašu "ayyyyy!". Skaičiau knygą naktimis, kartais iki pat ryto. Dar skyrių, dar vieną įrašą, dar vieną lapą. Ir NĖ KIEK NESIGAILIU! Knyga buvo nuostabi, tad iš kart duodu 10-10, dedu prie favoritų, ir dėkoju Andy Weir. Jau seniai knyga manęs taip nekankino.    

Steve Bein - Disciple of the Wind [3]

Taip turbūt tik aš ir sugebu. Imt ir perskaityt trečią knygą iš knygų serijos. Bet skaitytojų kvailumas veda prie liaupsių autoriams. Steve Bein knyga "Disciple of the Wind" (Fated Blades #3; ISBN 0451470206; 528p.; Goodreads) knyga buvo aiški ir klausimų nesukėlė. Nušlifuota knyga, jei gali perskaityti trečią ir nepasimesti.

Istorija susideda iš dviejų, skyriais pasakojamų pramaišiui. Abi jas jungia metalinė Demono Kaukė, įgalinanti nešiotoją matyti metalą, ir ypač šviesiai - Lemtinguosius kardus. Bei, žinoma, tie patys lemtingieji kardai.

Senesnė istorija pasakoja apie Daigoro, pažemintą samurajų, priverstą tapti roninu, besislapstančiu nuo Shichio. Shichio - tik valstiečių sūnus, aukštai pakilęs vos ne per atsitiktinumą, daug užsispyrimo, bei tam tikrus polinkius. Bet stovėdamas vienam galingiausių vyrų Japonijoje po ranka jis sugebėjo sunaikinti Okuma namus ir paskutinį jų karį parversti bėgliu. Vienintelė Daigoro (Okuma) viltis yra kažkaip išvilioti Shichio iš už armijos samdinių ir pribaigti jį garbingoje dvikovoje. Bet čia ir prasideda problemos. Daigoro turi kartą pavadintą Nuostabi Neieškoma Pergalė. Raktažodis: neieškoma. Kardas atneša pergalę tik tada, kai jo turėtojas priverčiamas kovoti. Tad kaip pribaigti jį pažeminusį samurajų kardu, kuris atneštų sėkmę tik tuo atveju, jei jis jos nenorėtų?

Kita istorija pasakojama mūsų laikais, apie Amerikoje augusią japonę Mariko. Tiesa, nežinau, kada ji vėl grįžo į Japoniją, bet visa istorija tęsiasi būtent ten. Ji - policininkė-detektyvė, šventai tikinti savo pareigomis. Nors yra pakankamai lanksti, kad sugebėtų turėti ryšių ir teisingumo, ir nusikaltėlių pusėje, ji tiki teisybe už grotų, o ne mirtimi tamsioje gatvėje. Tad Nuostabi Neieškoma Pergalė atrodo kardas kaip tik jai! Tik, kaip tarkime sulaikyti tokį šalies masto teroristą, kaip Apvalanti Šventojo Vėjo Ugnis? Neblogas, vardas, ar ne?

Čia pabrėšiu tokius smulkius dalykus: abu blogiukai - apsėsti Demono Kaukės. Abu geriečiai - turi Nuostabią Neieškomą Pergalę.

O dabar blogoji dalis. Autorius labai jau persistengė su knygos japonizavimu. Kitaip nepavadinsi. To pasekoje atrodė, jog skaitai knygą apie Japonus Japonijoje, kurie kalbasi Angliškai. Ir kai jau persisotini "neh?", pastebi, kad dar ir nuoseklumo tame Japoniškų žodžių vartojime nėra. Kodėl tarkim reikėjo pabraukti "sake", bet nereikėjo "soba"? Prie to dar prisideda ir tiesiog skausmingai nuspėjama istorija ir turime tai ką turime. Likimas čia priimamas labai rimtai, tad net jei esama kokio mažučio įbrukto istorijos posūkio - viskas einasi, kaip per sviestą ir visos jėgos dirba tik tam, kad padėtų visiems tą savo Likimą įvykdyti. Knygai duoti daugiau nei 5/10 negaliu, bet ir mažiau duoti nenoriu. Gal kada net kitas knygas paskaitysiu. Palikime tai ant "gal".  

Anne Rice - Memnoch the Devil (5)

Džiaugiausi, kai ėmėme gauti Vampyrų Kronikų vertimus. Galvojau, pagaliau gi. Bet, kaip Obuolys mėgsta mums padaryti, turbūt daugiau ir nebegausime. Belieka galvoti kodėl: ar vėl teisinsis, kad neuždirbo, kiek reikėjo, kad pasiteisintų? Mat nepažįstu skaitančio žmogaus, kuris neturėtų visų išverstų knygų, tad kiek daug jie ten apsižiojo? Ar gal būt Anne's plačios pažiūros nugąsdino? Mat tokiu atveju Obuolio darbuotojams siūlau toliau nieko ir nebeskaityti, ir po vieną kitą knygą mums nemėtyti, mat tik suerzina, kai reikia nuspręsti, ar nori vieno leidimo komplekto, ar verčiau remti tuos mūsų lietuvių vertėjus. Žodžiu, po tokio eilinio pasišiukšlinimo (kaip nesakysit, ne pirmas, ne paskutinis, ir ne vien leidyboj, bet ir vertimuose, viršeliuose, ką ten, net išpardavimuose, kartas), kai mes teturim tris Kronikų knygas, kai Anne rašo jau dvyliktą knygą, man beliko perskaityti jau penktą Anne Rice Vampyrų Kronikų knygą "Memnoch the Devil" (Velnias Memnochas; Vampyrų Kronikos - 5 knyga; ISBN 096319254X; 354p.; Goodreads) angliškai.

Po visų nuotykių kurių Lestatas jau patyrė - na ką gi galima nuveikti dar? Atrodo vien iš nuobodulio jis žaidžia su maistu, sekioja aukas mėnesių mėnesius, sužino apie juos viską, ką tik gali, ir tik pačią tobuliausią akimirką, nė sekundės ankščiau, juos nužudo. Šį kartą auka - vyriškis vardu Rodžeris. Būtų gal ir paprastas vyrukas, jei nebūtų nusikalstamo pasaulio žvaigždė, besiverčianti narkotikais ir religinėmis relikvijomis. Po ilgų mėnesių žaidimų, Lestatas apsisprendė, šiąnakt jis pasisotins. Tam tereikėjo nuošalios vietos, kam labai tiko Rodžerio butelis, prigrūstas visų tų relikvijų. Tik, kad čia, tiek jį, tiek ir jo auką, nugąsdino milžiniška juodo granito Velnio statula. Tokia tikroviška, jog atrodo juodu stebi, vertina, ir gal net teisia.

Mūsų bebaimiui, visokios velniavos jau patyrusiam Princui tai būtų buvę nė motais, ką ten. Jei ne pastaruoju metu vis girdimi bekūniai jį sekantys ir vis artėjantys žingsniai. Tą siaubą dar sustiprino ir pats Rodžeris, nužudytas ir išnešiotas dalimis, bet grįžęs papasakoti Lestatui savo istorijos. Lyg ko bijodamas jis vis skubino Lestatą nurimti, klausytis, ir vis tikino jį neturįs daug laiko, mat kažkas jo ateina...

Rodžeriui suakmenėjus ir galiausiai išnykus - scenoje pasirodo Memnochas, Velnias. Lestatai, ar neturi ką veikti? Gal norėtumei rolės kare tarp Pragaro ir Rojaus?

Myliu ir Anne ir jos istorijas. Visada ir visur bandau susimedžioti daugiau jos knygų. Ir, Lestatui raginant, mielai pasiduodu idėjai, kad gal tai ir galėtų būti realu (ei, nereikia manęs teisti, aš ir laiško iš Hogvartso norėjau!), bet ši knyga - kol kas vienintelė išimtis. Kodėl? Mat jokiais Dievais netikiu, o čia pats Kristus brukamas, kaip realus. Bet tai - vienintelis man asmeniškai kilęs minusas. Didžiulis pliusas būtų beveik toje pačioje vietoje: knygoje Lestatas bendrauja su krikščioniškuoju Velniu ir Dievu, o vis vien taip įdomu ir malonu skaityti! Juk paprastai taip nebūna, kad ir kokia graži ta grožinė literatūra pasitaiko. Tad duodu stiprų 8/10, sąžiningai uždirbtą ir, žinoma, skaitysiu toliau.