K.J. Charles "Spectred Isle" | Green Men 1

Autorius: K.J. Charles
Pavadinimas: Spectred Isle
Serija: Green Men 1
Žanrai: LGBT, Paranormalu
Psl.: 271p
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Teko kiek luktelėti iki pavyko prisikasti iki vienos naujausių K.J. Charles knygų - "Spectred Isle". Bet laukti tikrai buvo verta. Viena geresnių skaitytų paranormalių fantastikos knygų, su tikrai labai šiurpiais epizodais.

Apie knygą: Po nelemto įvykio armijoje, po kurio Saul teko ją gėdingai palikti, jis džiaugiasi turįs bet kokį darbą. Net jei dirbti tenka kiek pakvaišusiam turčiui, kurio gyvenimo tikslas, atrodo, yra rasti tikrų magijos įrodymų. To pasekoje jis nagrinėja visokias senas knygas, kurias teigia, jam atsiuntė anonimai, žemėlapius ir taip toliau. Kartais į atrastas vietas keliauja pats, tempiasi kartu Saul, kitais kartais ten siunčia tik Saul, o pats ramiai laukia rezultatų Londone. Toks buvo tas lemtingas kartas, kai Saul sudvejojo savo įsitikinimu, jog tokio dalyko, kaip magija - nėra. Matot, paprastai bosas jį siunčia į galai žino, kokius griuvėsius, miško gabaliukus, kur stūkso, koks nors pavienis akmuo. Bet šį kart, vos Saul išvydo tą didingą, neįmanomai didelį ąžuolą, jis žinojo esąs reikiamoje vietoje. O štai jo netikėjimą sudrebino tas faktas, jog ąžuolas tiesiog jo akyse užsiliepsnojo ir buvo prarytas ugnies. Gyvas medis degė taip, kaip joks gyvas medis degti neturėtų. Tai, žinoma, pritraukė stebėtojų. Tame tarpe ir Randolph Glyde, paskutinį senos ir gerbiamos okultistų šeimos atstovą. Taip prasidėjo visa virtinė nuotykių, kuriuose Saul vis sutikdavo Randolph. Iš pradžių, tai gal ir buvo galima nuleisti irzuliu ar juokais, bet kai Saul jį išvydo Kameloto Griovio saloje, tokioje nuošalioje, jog galai žino, ar kas apie ją iš gyvųjų dar žinojo, jau tikrai nebebuvo juokinga. Net ir pačiam Glyde, kurio atsakomybė yra saugoti tą salą ir joje esantį šulinį. Sala - bet ko neįsileidžia, bet štai, prieš jį stovi prašalaitis, kurį jis jau įtaria įsivėlus į kažką blogo...

Mano nuomonė: Herojai buvo parašyti, kaip tik man. Saul - įdomus ir stiprus žmogus, su stipriu atsakomybės jausmu. O Glyde - atrodo yra maištininkų vedlys. T.y. nuo šešėlių ministerijos jis globoja ir saugo visus tokius, kaip ir jis: okultistus, kurie nebenori dėtis prie tokio šlykštaus darbo, niokojančio tą ir taip suplonėjusį ir skylėtą šydą tarp šio ir Ano pasaulių. Buvo labai linksma skaityti, kaip Saul ir Randolph vis susidurdavo. Skaitai ir vieta, laikas, bei veiksmas, tokie neįtikėtini, jog tikrai nieko nesitiki, o čia tik bum ir žiūrėk jau, kitas ateina. Tik, kaip jau atrodo minėjau, buvo tikrai šiurpių vietų, kur gailėjausi, kam skaitau šitą knygą vidury nakties. Iš pelkių ir griuvėsių lindo pikti padarai, ir, kaip kokioj Metro 2033 knygoj, tamsoj tūnojo galai žino kas.

Knyga tikrai gera, įdomi, su labai puikiai parašytais herojais. Buvo vietų, kur atrodo paliko mums atvirą siūlą ir nepanašu, jog kas nors tą jo galą prie ko nors pririš. Bet bendro knygos vaizdo man tai nesugadino. 5/5, o dabar dar ilgai ir nuobodžiai lauksim antros, mat autorė rašo ne tai, ką turėjo rašyt. (aišku, dėl to nepyksim)

Hugh Howey "I, Zombie"

Autorius: Hugh Howey
Pavadinimas: I, Zombie
Serija: -
Žanras: Siaubo, Apokalipsė
Psl.: 222p.
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Ilgai negalėjau suprasti, kur man girdėtas šis autorius. Tik dabar, atsivertęs goodreads pamačiau, jog Hugh Howey parašė ne tik "I, Zombie", bet ir tą Vilnos/Šachtos trilogiją, kur man visai nepatiko. Bet ši buvo nuostabi.

Apie Knygą: Visi pasakotojai - zombiai, arba tie, kurie jais tuoj taps. Po truputį, su asmeninių istorijų detalėmis, jie papasakoja, kaip įvyko ši baisi epidemija, kaip viskas prasidėjo, kur jie tada buvo ir, basiausia, ką jaučia dabar. Vieni istoriją mums pasakoja ėsdami. Jų blaivūs protai įkalinti kūne, kurio instinktų jie - nebevaldo. Siaubas kurį jie jaučia rydami nužudytojo žarnas - neišpasakytas. Jie - trokšta mirties ir kiekvienas tolumoje nuskambėjęs šūvis skamba, kaip viltis. Kiti, tuo tarpu, jaučia palengvėjimą. Bijoti užkrato jiems nebereikia. Jų kūnai - vikrūs, nepaisantys jokių kliūčių tarp savęs ir gyvųjų, kuriuos nuolatos jaučia, užuodžia. Gyvųjų mėsos jie visi nori, be išimties, net ir tie, kurie tam priešinasi. Tad jie puikiai žino, jog virš galvos ratus suka sraigtasparniai, pilni į reikalus nesikišančių medikų, mokslininkų ir kariškių. Jie žino ir, kad čia dar yra gyvų, išgyvenusių. Ir, iki žmonės padaro sprendimą: paaukoti miestą žmonijos vardan, bei susiruošia užmesti ant jų bombą - jie žino ir kad ten, už barikadų, žmonių - minios. Gyvos, skanios mėsos bandos...

Mano Nuomonė: Šiurpau skaitydamas. Pirmi zombiai buvo pavieniai. Jų vengė, mat urgzdami ir riesdamiesi iš nesuvokiamo protu alkio, mat, kaip įmanoma pasiekti tą supratimą, jog nori žmogaus mėsos, jie šiurpino aplinkinius, tad šie juos apeidavo. Mat, prieisi arčiau - dar užsikrėsi, apkosės. Ar įkąs. Siaubas, suirutė, baimė, panika, visa tai prasidėjo neužilgo, kai pasirodė pirmieji jų būriai. Jie artėjo neskubėdami, taip, kaip pajėgė jų sulaužyti, suniokoti kūnai. Bet jie atėjo ir galiausiai - užėmė visą miestą. Dabar jų čia daugiau nei gyvųjų. Gal būt dėl to ir buvo padarytas sprendimas izoliuotą miestą sunaikinti. O tada tas kraują stingdantis aprašymas, mat net bekojai zombių kūnai vis tiek veržiasi pirmyn, su protų savininkais, kaip pakeleiviais, negalinčiais padaryti jokio sprendimo, be galimybės sustoti, link žmonių, link barikadų.

Dabar dar labiau laukiu Dying Light 2 žaidimo ir tikiuosi, jog jame be gaujų ten vis dar bus ir zombių. Niekad jais per daug nesižavėjau ir nesidomėjau. Bet čia istoriją pasakojo net viena tų žmonių, kur aktyviai ruošėsi zombių apokalipsės išgyvenimui. Buvo nuostabiai baisu ir įdomu. Duodu 5/5, o jums rekomenduoju ją atsidėti Spaliui, Halloweeno mėnesiui.

Chloe Neill "Drink Deep" | Chicagoland Vampires 5

Autorius: Chloe Neill
Pavadinimas: Drink Deep
Serija: Chicagoland Vampires 5
Žanras: Fantastika, Vampyrai
Psl.: 321p.
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Didžiausias šių knygų pliusas yra jų lengvas skaitomumas. Prisėdi ir baigiasi. Taip sukrimtau ir penktą Chloe Neill knygą Chicagoland Vampires serijoje, "Drink Deep", ir dar paskaitysiu bent vieną.

Apie knygą: Kadagano klano namuose verda tikras rūmų perversmų serialas. Po Suleivano mirties valdžia atitenka ne labiausia šį klaną mylėjusiems asmenims, tad prasideda taisyklių keitimas ir atviras noras išspirti tam tikrus asmenis, į Merit pirštais nerodysim. Normuojamas kraujas, griežtinamos treniruotės. Bet ši problema Merit akyse gan greit tampa antraeile. Galų gale, tas, kas ką tik pavertė visą Mičigano Ežerą - juoda derva - greičiausia kelia grėsmę ne tik vampyrų klanui, bet ir visai žmonijai. Merit, bei slaptoji vampyrų organizacija, imasi tirti šių reiškinių. Tam reikia apsipažinti ir su kitomis antgamtinėmis rasėmis, tokiomis, kaip elementus valančios fėjos. Tik, kad nė vienas siūlas prie nieko neveda, o baisūs magiški kataklizmai atrodo tik baisėja. Dangus nusidažė kraujo raudonumo spalva, iš jo pasipylė žaibai, o kaltininkų vis dar nėra...

Mano nuomonė: Knyga visoje pirmoje pusėje buvo labai neįdomi, ko ir galima tikėtis, kai nužudomas vienas iš meilės interesų. Merit nenorėjo niekur eiti ir nedarė nieko, tik dirbo. Antroje pusėje viskas ėmė gerėti, jau šiek tiek po to, kai tas ežeras nusidažė juodai. Maginis kataklizmas ištikęs pasaulį buvo vertas siaubo knygos, trūko tik kokių nors zombių. Trukdė tik Merit pranašingi sapnai su Suleivanu. Belikdavo pavartyt akis į tą "o už jo - kaupėsi audra, ir aš bėgau", ir skaityti toliau. Juokingiausia buvo, kai ji nuėjo lankyti fėjų karalienės ir iš vampyriško alkio dėl normuojamo kraujo, bei fėjų kraujo saldumo - pametė protą. Toks Sukės Stekhaus momentas.

Taip, tad. Knyga ir šiaip, knygos, kol kas tikrai nėra geros. Jas tiesiog lengva skaityti, o kartais pateikiami geresni dalykai, įdomesni nuotykiai - padeda nusikasti nuo vienos, prie kitos. Tad šiai duosiu 4/5, nes labai patiko man ta visa magija, apokaliptinės knygos juk visada įdomu.

Craig Alanson "Zero Hour" | Expeditionary Force 5

Autorius: Craig Alanson
Pavadinimas: Zero Hour
Serija: Expeditionary Force 5
Žanrai: Mokslinė Fantastika, Humoras
Psl.: 494
Įvertinimas: 5-5 | Goodreads

Nuostabu, kaip "Zero Hour" - jau penkta knyga, bet istorijos kokybė vis dar tokia nuostabi. Buvo ir įtampos, ir sudėtingų planų, ir juoko iki ašarų. Tikrai labai gera knyga. Tik prieš skaitant čia mano bandymo papasakoti apie ką jį, tikiuosi, perskaitėte visas knygas prieš tai.

Vos Džo Bišopas prarado paskutinę viltį vėl išgirsti savo draugo, įkyraus DI balsą, o tuo pačiu ir bet kokią viltį grįžti į Žemę, šis ėmė ir atsibudo. Skipį Didingąjį jo paties viduje persekioja Kirminas, sukurtas tos pačios Senosios Rasės, kuri sukūrė ir jį. Kirminas buvo sukurtas tam, kad sunaikintų sumaištavusius DI, bet ar tai Skipis elgiasi taip, kaip jo kūrėjams nepatiktų, ar pats Kirminas nušoko nuo proto - dar reiks išsiaiškinti ir dievaži, kartais net aš nežinau kuo tikėti. Skipis gavo su tuo Kirminu kovoti jau antrą kartą, ir šį kartą užtruko dar ilgiau, nei pirmą syk, tuo galutinai įtikindamas Smagiąją Piratų Šutvę, jog be Skipio jie tiesiog mirs čia, kosmose. Tad vos grįžęs DI suskubo visiems žerti sarkastiškus komentarus apie nevalyvas beždžiones, tvarkyti gerokai apgadintą laivą, bei aiškintis su Džo. Mat, Skipis vos liko gyvas, jo galios - gerokai sumenkusios, o energija - beveik visai išbaigta. Jis vos sugeba vienu metu palaikyti visas laivo sistemas - veiksnias, tad didelę dalį naštos teks prisiimti jo draugams. Žinoma, tam niekas neprieštarauja, mat jei Skipis grįžo, vadinasi grįžo ir viltis.

Prieš mąstant, kaip grįžti namo, deja teks vėl nukrypti nuo kurso. Skipis tiesiog neišgyvens pakankamai ilgai, o tada jau galai žino, kas nutiks. Tad būtina jam rasti Senosios Rasės paliktą artefaktą, kuriuo jis galėtų susitaisyti ir pribaigti Kirminą, iki tas pribaigė jį. Tai tikrai nėra lengva užduotis, mat pirma tai, ateivių pilietinis karas reiškia, jog sunku nepakliūti į tarp-žvaigždinį kosminių laivų kamštį. Tokį, kuriame tu vairuoji savartyno markės laiviūkštį ir visi tavęs labai nemėgsta. Ir gal net nori nužudyti. Ne, nužudyti tai tikrai nori. O antra, tai dauguma vietų, kur verta tų artefaktų ieškoti - tebeturi Senosios Rasės paliktą apsaugą, o Skipis tiesiog per silpnas, kad įtikintų ją, jog jis irgi sukurtas tų pačių asmenų. Vienintelis būdas apeiti apsaugą yra tapti jai nepavojingu. Bet tai lengviau pasakyti, nei padaryti, žinant jog ten greičiausia laukia daug pavojų, o tie žmonės - tokie trapūs...

Knyga buvo labai linksma ir įdomi. Labai, labai laukiu šeštos, o tuo tarpu šiai duodu 5/5

Knygos: Paniekos Metas

Įvairovė | Filmas | Su Meile, Saimonas

Filmas: Su Meile, Saimonas (Love, Simon)
Režisierius: Greg Berlanti
Paremta: Becky Albertalli knyga "Simon vs. The Homo Sapiens Agenda"
Žanras: Komedija, Drama, Romantinis
Mano Įvertinimas: 5/5

Apie Filmą: Filmas paremtas knyga, kurią jau aprašiau, tad per daug nesiplečiant, prisiminkim. Vieną dieną Saimonas savo miestelio tumblr'io bloge randa anoniminį įrašą, kur kažkas prisipažysta turįs paslaptį: jis - gėjus. Saimonas suskumba susikurti naują el. pašto adresą ir jam parašyti, kas greit išsirutulioja į rimtą draugystę ir gal net rimtesnius jausmus. Per filmą stebime Saimono spekuliacijas - kas gi galėtų būti jo paslaptingasis Blue? Vaikinas, kurį jis baigia įsimylėti iki ausų, bet nė nežino tikro jo vardo. Bet po vienos pamokos Saimonas pamiršo atsijungti iš pašto mokyklos kompiuteryje, jo laiškus rado ne per geriausiai nusiteikęs klasės draugas ir ėmėsi jį šantažuoti: Saimonas padės jam su savo drauge, o jis nepaviešins jo laiškų. Juk, net jei Saimonas tai galėtų pakęsti, tai derėtų pagalvoti apie susirašinėjimų draugą, ar ne? Filmo 

Mano nuomonė: Tai istorija, apie tą vadinamą "išėjimą iš spintos". Ir pasirinkimo praradimą. Šantažo dėka, Saimonas suskumba pasisakyti artimiausiems žmonėms, kad sumažintų smūgį ir gal būt išnarpliotų visą šitą velniavą. Pasirinkimo ar pasisakyti ar ne jis juk jau nebeturi, vien dėl to, jog, kažkas taip nusprendė už jį. Įdomios ir jo draugų reakcijos. Filmas, mano supratimu, jas parodė net geriau, nei knyga, kaip ir dar kelis aspektus, įskaitant ir tokius, atrodytų nereikšmingus, kaip Saimono nusigėrimas Halloween'o vakarėlyje. Jis prisigėrė pirmą kartą. Knygoje ta scena mane šiurpino, mat jo draugai, kažkokiu magišku būdu jį pametė. Taip jis atsidūrė prie staliuko su panašaus tipo žmonėmis. Jei Saimonas būtų mergina ir tai būtų buvęs paprastas klubas - tas drauges po to tik pamiršti, ar bent velnių atrašyti, nes net nepiktybiškai - šitaip tiesiog negalima. Bet filme scena supaprastinta. Saimonas nusišniojo pačiame vakarėlyje ir jį namo palydėjo viena iš draugių. Kur jis susidūrė su tėvas ir intensyviai siūbuodamas paneigė esąs girtas. Čia smagiausia dalis ir buvo jo tėvai. Tie du nusipelnė savo nuosavo filmo, ir prijuokino, ir dūšią pagraudeno. 

Jei knygą skaityti tingite ar nenorite, mat vertimo mes neturim, tai pažiūrėti filmą tikrai užteks, kad susipažintumėt su istorija ir nuo jos nenukryptumėte. Bent jau, tikrai labai nedaug. Filmas iš manęs tikrai gauna 5 iš 5. 

John Burdett "The Godfather of Kathmandu" | Sonchai Jitpleecheep 4

Autorius: John Burdett
Pavadinimas: The Godfather of Kathmandu
Serija: Sonchai Jitpleecheep 4
Žanrai: Nusikaltimai, Trileris
Psl.: 384p.;
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Ar yra tekę skaityti knygą du kartus, nes iki baigėt - pamiršot apie ką ji? Tokia man buvo John Burdett knyga "The Godfather of Kathmandu", ketvirta Sončajaus serijoje ir, kaip matau, mums neišversta. Knyga tikrai nebuvo bloga, bet trečia gan gerai užbaigia seriją, jei toliau nebesinori skaityti, tad leidyklos sprendimas yra gan suprantamas ir, bent šį kartą, pateisinamas.

Sončajus padarė baisią klaidą. Savo bosui jis gavo Krikštatėvio filmus, kas ir pradėjo grandininę nesėkmių reakciją. Bosas privertė jį tapti jo patarėju. Į tai įtraukė tiek jo motiną, tiek ir žmoną, kurios, išgirdę apie naują algą, suskubo Sončajų prispausti imtis darbo: juk sūnus galės eiti į geriausią mokyklą, nereikės bijoti, jog taps narkotikų dealeriu. Tai, kas čia blogo, paklausite? Sončajaus karma. Viskas prasidėjo nuo to, jog jo sūnus, jo mylimo draugo ir partnerio reinkarnacija, nusprendė, jog pasaulis vis dar per daug korumpuotas ir jam čia nepatinka, tad nusižudė. Žmona, graužiama kaltės, kam pastūmėjo Sončajų imtis to darbo ir užtraukė jiems tokią karmą - pabėgo į vienuolyną. Jo FTB partnerė Amerikoje irgi atrodo nusivylusi jo naujomis pareigomis, tad šį kartą į pagalbą neskubės, o pagalbos jam tikrai reikėtų. Bendradarbis, kuriam jis nori atiduoti bylą - vis siunta, jog bosas visada mieliau darbus perduoda Sončajui, ir, kad Sončajus visada randa įkalčius greičiau už jį. Nepadeda net tai, kad tuos įkalčius Sončajus tuoj pat perduoda jam, o ne eina pasigirti bosui. Vienintelė paguoda irgi - nelabai guodžianti. Tai Lamos statusą pasiekęs vienuolis, kurio Sončajus priprašė padėti pasiekti dvasios ramybę. Tik tiek, jog šis vienuolis turi 14 milijonų vertės sandorį su Sončajaus bosu, narkotikų formoje.

Tuo tarpu, kai tiek dalykų verda širdy ir galvoj, dar tenka ir tą nelemtą bylą narplioti, mat kolega - dvasinis skurdžius, nesugebantis pastebėti po nosimi gulinčių įkalčių. Garsus filmų režisierius rastas nužudytas, su atvira kaukole ir išvalgytais smegenimis. Jį Bankoke visi mylėjo, baro merginos jį gražiai apibūdina, kaip geranorišką, mylintį, bet priklausomybę nuo sekso turintį užsienietį. Anot jų, jis ieškojo ko nors labiau pašėlusio ir iki mirties bent kelias savaites jų nelankė, tad tikrai turėjo meilužę kažkur ten, kitur, kur gal būt jį ir nužudė.

Istorija veikia tarsi per tris skirtingas gijas, iš kurių Sončajaus istorija ir vėl pati neįdomiausia. Jis - labai keistas herojus ir tai turbūt vienintelis jo pliusas. Šį kartą kur kas įdomiau buvo skaityti apie jo bosą ir tą pamišėlį vienuolį. 3/5

Martynas Starkus "Įstrigę Centrinėje Amerikoje"

Autorius: Martynas Starkus
Pavadinimas: Įstrigę Centrinėje Amerikoje
Serija: -
Žanrai: Kelionės
Psl.: 312
5/5 | Goodreads

Martyno Starkaus knygą "Įstrigę Centrinėje Amerikoje", jei gerai pamenu, nusipirkau po jų nuostabaus pasirodymo, kur prisijuokiau iki ašarų ir su drauge vis dar randam kur pritaikyt iš ten prisimintus juokelius. Knygą skaičiau lėtai, nes skaitėsi lengvai ir buvo labai įdomi, tad norėjau pasimėgauti. Bet visos knygos baigiasi.

Tai knyga apie kelionę gendančiu automobilio po Centrinę Ameriką, Meksikos kraštus, žemiau Valstijų. Vytaras su Martynu ir po Majų gyvenvietes pasivaikščiojo, tuščias ir gan dažnas, ir su vietiniais pažindinosi, o Vytaras žinoma ir gamino. Šen ten ir pakovoti teko, kitur - kailį pasaugoti, mat tai nėra saugiausia pasaulyje vieta. Čia, kaip dažnai nutinka skurdesnėse šalyse, žmonės arba palaimingai džiaugiasi tuo mažu, ką turi, arba pasuka nusikalstamu keliu. Gaujos, neslepiami ginklai ir net atviri pasiūlymai padirbėti mulais (narkotikų pervežėjais). Vietinių įspėjimai ir kartais net nejuokinga Martyno drąsa kalbinant šiurpokus individus šios nuostabios vietovės širdyje.

Bet tai tik dalis istorijos. Kita dalis susideda iš Veronikos, jų automobilio, gedimų ir nesklandumų, bei dėl jų kilusių nuotykių, pažinčių. Rimtai, kartais net juokinga būdavo, kaip puslapis po puslapio ten jie gedo, taisė, ieškojo kur taisyti ir taip toliau. Martyno sarkazmas liejosi per kiekvieną sakinį.

Žodžiu, norintiems lengvo ir įdomaus pasiskaitymo, čia jau tikrai gera pradžia. Iš manęs 5/5