Craig Alanson - Paradise | Expeditionary Force 3

Kol kas Expeditionary Force yra smagiausias skaitytas sci-fi. Su trečia Craig Alanson knyga "Paradise" (Expeditionary Force 3; ASIN B01M27RSKA; 447p.; Goodreads) jau tikrai galiu rekomenduoti, ypač jei šiaip jau mėgstate mokslinę fantastiką, ar bent jau - gerą humorą, tokį lengvą ir niekam nemindžiojantį ant kojų.

Skipis Puikusis, tas nuostabus aštrialiežuvis subinė DI, sukurtas senovinės, dabar jau seniai dingusios ateivių rasės, ir Džo Bišopas, tęsia savo tarpžvaigždinę kelionę, mėgindami rasti ką nors, kas padėtų Skipiui rasti saviškius ir prie jų prisidėti. Džo, pakeliui, Skipio padedamas, mėgina, kaip nors padėti žmonėms likusiems ateivių planetoje, kurią jie kažkada praminė Rojumi. Dabar gi ten greičiau jau kalėjimas, mat žmonės ten - nepageidaujami svečiai, kurie niekam nerūpi. Skipis, tuo tarpu, randa daugiau naujų klausimų, nei kokių nors atsakymų apie tai, kodėl jį ištiko toks kvailas likimas: keliauti su žmogumi, dar ne iki galo išsivysčiusios rasės atstovu, ach, ta kankynė!

Tuo tarpu žmonės Rojuje iš paskutiniųjų stengiasi išgyventi. Jie bando auginti savo maistą iš tų likučių, kuriuos dar pradžioje jiems parūpino sąjunga su ateiviais. Tuo pačiu mėgina ir apmalšinti tvyrančią įtampą, bei vengti konfliktų, kas nėra lengva, mat jie jau spėjo pasidalinti į dvi grupes: tuos, kurie ir toliau remia karingąją ateivių rasę, kuri juos čia pametė; bei tuos, kurie jau suprato, kad ta rasė juos telaiko parazitais, o šiti į jūros kiaulytes panašūs ateiviai - bijo jiems padėti, kad tai nebūtų palaikyta priešinimusi aniems. Taika - labai trapi.

Knyga gal truputį ir užsitęsė ir gal net ėmė kiek kartotis tuo nuolatiniu planų griuvimu. Bet pokalbiai ir šiaip jau, net griūvantys planai buvo labai įdomūs ir smagūs skaityti. Rekomenduoju audio knygą tiems, kas geba klausytis anglų kalbos ir ją suprasti. Kai kurie juokai priveda iki ašarų, kai taip juos išgirsti. Dabar gi duodu 4/5.

Nuo ateinančios savaitės penktadienio įvairovė bus sekmadieniais!

Kim Newman - Johnny Alucard | Anno Dracula 4

Taip. Pagaliau. Kas jau senokai su manim, tai turbūt pamenat, dešinėj turėjau paveikslėlį knygos, kurią tuo kartu skaičiau. Nusprendžiau jį pakeisti goodreads sąrašu, mat retai skaitau tik vieną knygą vienu kartu ir nutiko taip, kad Kim Newman knygą "Johnny Alucard" (Anno Dracula 4; ISBN 0857680862; 400p.; Goodreads) užmečiau. Ilgam. Gal metam, gal dviem. Ir ji ten taip stovėjo ir stovėjo, gražiai atrodė, bet buvo nejudinama. Bet štai, pagaliau, prisėdau ir baigiau! Ir, na... Ne kažką.

Įsivaizduokite laiką tarp 60-ūjų ir 80-ųjų Amerikoje - pilną vampyrų. Žinote Andy Warhol? Vampyras. Ir dar daug kitų, bet šis deja buvo daugiausia akcentuojamas. Ar žiūrėjote serialą Mad Men? Irgi, vampyrai. Knygoje to nėra, bet patikėkit, jei matėt serialą, tai skaitydami šią knygą tikrai jausit tą panašumą. Mat vampyrai čia visur ir visaip, kaip ir žmonės: nori išgarsėti, tapti legendomis, tapti nemirtingais tikrąja to žodžio prasme. Bėda ta - kai kurių net kadruose nesimato, tad jiems belieka žaisti specialiuosius efektus: nešioti aktorius, kurie matysis kadre be jų, plėšyti jų drabužius, filmuotis keistuose filmuose suaugusiems. Drakulos vardas - mėtomas ir vėtomas. Čia žiūrėk, tuos suaugusiems skirtus filmus kuria kažkas, su pseudonimu "Stokeris". Ten jau žiūrėk sukamas "Drakula" filmas, pagal tikrus faktus, o ne Stokerio knygą, o ana ten jau daromas ir tas pats filmas suaugusiems "Drakula tikrai čiulpia". Bėda ta, kad dauguma talentingų asmenų tapę vampyrais tą talentą, kažin kodėl, praranda. O juk taip įdomu būtų tapti beveik nemirtingu padaru, vampyru, tamsos vaiku. Ir kaip gerai būtų tokiu tapti dėka ko nors, ką sukurė, tarkime, tas pats Drakula. Čia į pagalbą ateina naujas, gatvėmis paplūdęs narkotikas, žinomas, kaip Drakas. Tapk vampyru valandai. Gal šešioms. O po to - rask dar, mat geras Drakas - labai brangus ir pasiūla nėra tokia jau labai stabili. Jei nerandi kur, na... Kai kuriose valstijose vampyrai - techniškai jau mirę, tad, jei jau vieną netyčia nusausinai per daug, tai net nėra nusikaltimas. Tokiu būdu, kažkas ten, Johnny Alucard vardu, išlygino vampyrus ir žmones, mat dabar abi šios, atsiprašant, gentys, trokšta vieni kitų kraujo.

Johnny Alucard, tada dar Ion (Jonas, taip) vardu, buvo paskutinis Drakulos sukurtas vaikas. Karo metu, Rumunijoje, jį numetė Tamsos Princui po kojomis, kaip duoklę, kaip užkandį. Pagiežos dėl to Ion nejautė, mat iš tiesų tai - iš vis nelabai ką jautė. Ion, toks tuščias, bebaimis, bejausmis vaikas idealiai tiko Drakulos paskutiniems planams. Galų gale, juk pasaulį užkariauti galima įvairiai, ginklai tam visai nebūtini...

Šiaip jau knyga labai įdomi. Ion'as - labai keistas herojus. Jis tarsi vis imituodavo kitus, ką pateisino jo savitas sugebėjimas pasisavinti dalelę žmogaus, dalelę sielos, kurią prarydavo su krauju. Jo evoliucija ir Drakulos paskutinis planas buvo malonūs skaityti. Kas iš šios knygos tikrai atėmė taškus, tai Kim Newman nuolatinis pilstymas iš tuščio į kiaurą. Kiekviena scena aprašyta taip bereikalingai detaliai, su tiek vardų ir nuorodų, jog audio knygos net negalėjau klausyt. Tiesiog netyčia imi filtruot tas nesąmones ir jau žiūrėk - praleidai, kažką svarbaus. Duodu tad 3/5, daugiau nei per kur. Yra dar ir penkta knyga, kurią jau tuoj pradėsiu. Kadangi jos veiksmas - Japonijoje, gal nebus taip sunku skaityti, a?

Knygos | Dracula

Craig Alanson - SpecOps | Expeditionary Force 2

Kažko labai jau man sunku aprašinėti mokslinė fantastiką. Atrodytų, ne taip gi čia labai ir kitaip, bet va, beveik mėnesis, kaip sėdžiu ant perskaitytos knygos ir rankos nekyla aprašyti antrosios Craig Alanson knygos "SpecOps" (Expeditionary Force 2; ASIN B01GJ6XSW0; 480p.; Goodreads), kad ir kokia gera ji buvo. O ji gera, dievaži, jau seniai tiek nesijuokiau.

Džo Bišopas patraukia į tarpžvaigždinę kelionę su nuostabiu, tiesiog genialiu, senovinės rasės sukurtu dirbtiniu intelektu, kad išieškotų kosmosą ir jei pavyktų, rastų kokių nors tos rasės palikimų. Skippis, tas DI, sutiko padėti žmonėms po to, kai juos užpuolė, išgelbėjo, paėmė į armiją ir tada padarė vergais viena iš rimtesnių kovinių ateivių rasių. Bišopas, už šią pagalbą, pažadėjo padėti Skipiui rasti kokį nors susisiekimą su kitais tokiais, kaip jie, mat Skipis, žinoma, nori atsakymų - kodėl jis buvo ten, kur buvo, ir kur visi kiti? Tad jie išgelbėjo žmones, pasaulį ir... Po to kai žmonės kiek pasipyko, kam turėtų priklausyti ateivių laivas, kuriuo jie grįžo namo, bei pats DI, spruko velniop atgal į žvaigždes.

Istorija jau kiek lėtesnė nei pirmoji, bet lygiai tokia pati juokinga. Džo Skipiui vis labiau patinka, jam smagu turėti bent kažkokį draugą, ir dar tokį netikusį, kurį ir per dantį galima draugiškai patraukti. Džo, tuo tarpu, jau daug pasimokęs mokosi ir dar daugiau. Tarkim, greit po išvykimo Džo suprato, jog Skipis save laiko asmeniu ir jam nelabai patinka, jog nepateko į laivo keleivių sąrašą, kaip visi kiti, gyvi asmenys. Džo suprato ir, kad Skipis save "Didžiuoju" vadina ne be reikalo, mat po didelės nesėkmės šis DI sugebėjo atstatyti laivą iš ne daugiau nei žvaigždžių dulkių.

Norėčiau, kad jie ilgiau būtų pasikuitę toje naujai rastoje planetoje. Norėčiau, kad būtų buvę kiek daugiau veiksmo, nes jau šiek tiek trūko. Bet be šių mažų trūkumų, knyga buvo labai gera, tad tikrai galiu sąžiningai duoti 5-5.

O, ir, taip, keičiam balų sistemą. Manau 5 taškų pilnai užtenka įvertinimams, ar ne?

K.J. Charles - An Unseen Attraction | Sins of the Cities [1]

Kartais pagalvoju, kaip gerai būtų, jei K.J. Charles perrašytų Šerloką Holmsą. Tas noras suintensyvėjo perskaičius jos knygą "An Unseen Attraction" (Sins of the Cities 1; ASIN B01G0GD0E0; 247p.; Goodreads), kur detektyvo linija buvo tikrai nuostabi ir greit mane prikaustė taip, kad po to užmigt sunku būdavo.

Tiek Clem, tiek Rowley preferina tylą ir ramybę. Toks bendras bruožas turbūt ir lėmė dažnus vakarus kartu, prie židinio, su arbata ir namo katinu vardu Katinas. Rowley - nelabai kalbus, o Clem - turi ką slėpti. Ir jei to negana draugystei suformuoti, tai visada galima pridėti jų bendrą neapsikentimą garsiakalbiu, nuolat girtuokliaujančiu kaimynu. Rowley niekaip nesupranta, kodėl Clem jo tiesiog neišspiria, ar kodėl jis toks pasišventes savo broliui. Tam pačiam, kuris davė Clem šį namą su pažadu, jog leis tam girtuokliui čia gyventi kiek tik jis norės, be nuomos. Kad ir kokią priežastį tam turėjo grafas Edmundas, tai turbūt jį ir pastūmėjo atvykti aplankyti brolio su keisčiausiais klausimais, greit po to kai tas girtuoklis buvo rastas nukankintas ir negyvas ant Clem namo slenksčio.

Londonu ritasi bjaurus rūkas, dengiantis gatves dvokiančia, nepermatoma skraiste, kurios pasekoje net dieną išeiti - pavojinga, jau vien dėl to, jog gali neberasti kelio namo. Ką jau kalbėti apie tamsias naktis. Vieną tokią kažkas įsilaužia į Rowley dirbtuves ir neradęs ten ko ieškojo, jas padega ir vos neužmuša paties Rowley. Kad ir dėl ko numirė tas girtuoklis, kad ir ko čia atsivilko grafas Edmundas, Rowley jau tikrai gana!

Mėgstu tokius paprastus, bet pakankamai suktus detektyvus, kur nesi įsitikinęs kas bus toliau ir kas dėl viso to kaltas. Rowley - labai įdomus vyriškis, apie kurį man čia šiek tiek pritrūko informacijos, bet ką padarysi. Clem, tuo tarpu, buvo kažkas visiškai naujo! Duodu 10/10, ir imu sekančią.

Skaitantiems angliškai, kviečiu į labai jaukų mano naują mylimiausią blogą: Pen & Pin

Dear Reader,

long time no read. How has Your year begun? What is the weather like in Your corner of the world?

Over here the mornings mope about the absence of snow, cover themselves in thick blankets of fog, and refuse to get up.

Londoners took a perverse pride in the "particulars" of yellow, blinding fog; Clem had been raised in the countryside, where you could breathe.

Our local variety is no match for an old London pea-souper, but still manages to creep into coats of any thickness and chill you to the bone.

Why not stave off the chill and dreariness with a delightful biscuit (or a plate-full of them)?

John Patrick Kennedy - Princess Dracula [1]

Pradėjau skaityti John Patrick Kennedy knygą "Princess Dracula" (Princess Dracula 1; ASIN B01MSQGCR3; 203p.; Goodreads) dar pernai, ir tik vakar naktį šiaip ne taip ją pabaigiau. Labai istorijos stokojanti knyga, su rašytoju, kuris pamiršo, jog parašyti moterį nereiškia bandyti įsijausti į ateivio odą, su dažnu krutų aprašymu.

Ruxandra Dracula yra Valachijos princo Vlado Smeigiko dukra. Ji užaugo vienuolyne, kur ją mokė ir saugojo nuo išorinio pasaulio. Vieną naktį jos tėvas atvyko jos pasiimti ir Ruxandrai beliko melstis, jog jis ištekins ją už gražaus ir gero vyriškio, gal būt vieno iš savo riterių. Bet Drakula ją vedėsi ne namo, o į urvą, kur jau laukė ruošiamas demono iškvietimo ritualas. Desperatiškoje kovoje su Osmanų Imperija Drakula pasiryžo surizikuoti. Jo supratimu, kažkas su tiek valios ir užsispyrimo, kiek turi jis, tikrai sugebės suvaldyti demoną, o demonas bus pririštas prie jo, mat jis jam siūlo savo paties kraują: savo dukrą. Deja, demonas turėjo savų planų...

Ruxandra trokšta kraujo. Kartais jos pačios kūnas ima su ja kovoti, o prieš tokią galią jai nėra nė ko stengtis atsilaikyti. Tamsa joje nori išgyventi, net jei ji trokšta numirti. Bet su Drakulos užsispyrimu, ji pasiryžusi savo apgailėtinos egzistencijos metu - nieko nenuskriausti, paskirti savo gyvenimą dievui, ir galiausia rasti būdą, kaip palikti šį pasaulį. Iki miškuose ją randa dailus ir jaunas medkirtys. Jo rūpestingumas ir gerumas gan lengvai pramuša merginos ledus ir suteikia vilties, jog yra čia dėl ko gyventi.

Per daug darbo knygoje buvo įdėta į poreikį paaiškinti, kodėl herojė turi, tiesiog privalo šią akimirką būti nuoga, o nuogai būti jai reikėjo labai dažnai. Ir gerokai per mažai darbo įdėta į pačią istoriją. Labai didelėje knygos dalyje tiesiog nieko nevyksta. Tad metus pradedu su knyga, kuriai tegaliu duoti 4/10. Tai žinoma dar nereiškia, kad neskaitysiu toliau.

2017 Knygose

Paprastai jokių apibendrinimų nedarau. O gal nedarydavau, nes ne kažką ten ir perskaitydavau, jei rimtai. Bet šiemet įveikiau savo knygų iššūkį ir sumečiau, kad jei jau taip save visur stūmiau visus metus, tai nėra ko sustoti ir pačią paskutinė dieną. Tad dėka goodreads ir nuosprendžio, kad gana laukti tos "One Day" ir daryti tai "Day One" instead, štai ką nuveikiau šiemet tarp knygų:

• Oficialiai perskaičiau 101 knygą. Neoficialiai - 103, bet vieną dar tingiu aprašyti, kitos aprašymas lauks (kiek tik reikės) bendro aprašymo su imbieriniais sausainiais iš mano naujo mylimo blogo: [Pen&Pin]
• Ilgiausia knyga buvo Anne Rice "Blood and Gold" su 752psl; Trumpiausia knyga buvo K.J. Charles "The Smuggler and the Warlord" - su menkučiais, bet nuostabiais 3psl. 
• Šiemet pirmą kartą pilnai perskaičiau George Orwell "1984"

Metų Geriausios:

1. Felicia Day "You're Never Weird on the Internet (almost)"
2. V.E. Schwab "A Gathering of Shadows"
3. Jeaniene Frost "Bound by Flames"
4. Laini Taylor "Strange the Dreamer"
5. A.R. Torre "If You Dare"
6. Neven Iliev "Morningwood: Everybody Loves Large Chests"
7. Adrian Tchaikovsky "Guns of the Dawn"
8. Andy Weir "Artemis"
9. N.K. Jemisin "The Fifth Season"
10. Angie Thomas "The Hate U Give"

Metų Blogiausios:

1. Hugh Howey "Šachta" (Wool)
2. Kristin Cashore "Graceling" 
3. Stephanie Garber "Karavalas" (Caraval)
4. Dmitry Glukhovsky "Metro 2035"
5. David Ebershoff "Danų Mergina" (The Danish Girl)
6. Jessica Day George "Silver in Blood"
7. Stephen King "The Gunslinger"
8. Anthony Horowitz "Moriarty"
9. Seth Grahame-Smith "Pride and Prejudice and Zombies" 
10. Stephen Seitz "Sherlock Holmes and the Plague of Dracula"

• Iš visų šiemet skaitytų knygų tik 3 buvo popierinės. Dar 3 pradėjau ir jos tebeguli, pradėtos. Visos kitos - vienokio ar kitokio e-formato.
• Perskaičiau 5 biografijas / biografines / memuarų knygas
• Baigiau 12 serijų, tame tarpe ir visas Anne Rice Vampyrų Kronikos knygas.

Tikiuosi ir jūsų metai buvo neblogi, o ateinantys bus dar geresni! Laimingų geltonojo žemės šuns metų!

Craig Alanson - Columbus Day | Expeditionary Force [1]

Jau tikrai trūko man ir humoro ir mokslinės fantastikos. Laimė, viena iš draugių neseniai atrado audio knygas, tad turėjo ką parekomenduoti. To pasekoje ir perskaičiau Craig Alanson knygą "Columbus Day" (Expeditionary Force 1; ASIN B01AIGC31E; 494p.; Goodreads). Juokiausi balsu. Tai tikrai gerai veiksmo ir humoro pripumpuota knyga.

Taip jau sutapo, kad būtent per Kolumbo Dieną Amerikoje pasirodė ateiviai. Dvi rasės. Pirmoji įsiveržė su sprogimais ir naikinimu, apgadino elektros tiekimą, susisiekimą ir panašiai. Antroji, iš pažiūros, nuvijo priešą ir ėmė bendradarbiauti su žemiečiais, bei imti jų savanorius rekrutus tolesnei kovai kitose galaktikose. Taip mūsų herojus ir atsidūrė toje į rojų panašioje planetoje, kurios gyventojus turėjo prižiūrėti evakuacijos metu. Keista, jie visai nepanašėjo į blogus, piktus ateivius, kuriuos jis žinojo sunaikinus tam tikrus objektus Žemėje. O ir naujieji jų šeimininkai neatrodė labai draugiški. Žinoma, davė žemiečiams galimybę pakeliauti kosmose, bei komunikacijos įrangą, apie kokią nė svajoti jiems nebuvo verta. Kodėl gi jie taip nori dirbti su žemiečiais, jei laiko juos žemesne klase? Ir kodėl šie priešai visai neatrodo priešiškai nusiteikę?

Vieno išpuolio metu, dabar jau kovodamas tik už žmonių išlikimą, mūsų herojus atsitiktinai randa atsakymus į visus savo klausimus alaus skardinės pavidalo DI. Labai, labai seną DI, kurį sukūrė seniai išnykusi rasė, kuri, atrodo, pasiekė visos gyvybės ieškomą tikslą. Labai seną DI, kuris dar ir tikras subinė.

Tikrai labai smagi knyga, laukiu nesulaukiu, kada galėsiu imti ir sekančią. Rekomenduoju visiems, kas bent neblogai suprantat angliškai, mat mokslinė fantastika - jau gali būti šis tas, bet tie juokai tikrai visko verti. 10/10, negalėčiau duoti nei tašku mažiau.