Ruta Sepetys - Salt to the Sea

Gražu, kai žmonės net toli gimę, gyvenantys kitame pasaulio gale, vis tiek žiūri atgal, ten kur jų šaknys. Ar tai būtų visas pasaulis, ar gamta, kaip motina, ar tik mažytė šalis, kur visi žino, ką reiškia tavo vardas. "Salt to the Sea" (Jūros Druska; Druska Jūrai; ISBN 0399160302; 391p.; Goodreads) yra antra Rutos Sepecio knyga, kurią perskaičiau. Tai tikrai nuostabi autorė.

Karo bėgliai nerūpi nei vienai kovojančiai pusei. Tiek Rusai, tiek Vokiečiai mielai perlips per lavoną, jei tas užtikrins pergalę, ar bent jau neleis pralaimėti. Bet visa kas yra gyvenimas, jei nėra mirtis. Joana, kaip ir visi aplink ją, su paslapčių bagažu, juda pirmyn, Vokiečių laivų link, tylomis prisimindama savo pusseserę Liną, išvežtą į Sibirą. Šalia jos keliauja milžinė Eva Sorry, taip vadinama dėl nefiltruojamų, tiesmukų, ir dažnai brutalių dalykų, kuriuos pasako prieš arba po pridėdama žodelį "sorry" (atsiprašau). Akla mergina Ingrid, jaučianti aplinką, bet jos nematanti. Senukas batsiuvys, pramintas Batų Poetu, mat tie tapo jo viso gyvenimo filosofija. Ir berniukas, kuris vieną dieną tiesiog išlindo iš miško ir prisišliejo prie grupės, nes močiutė "šiandien nepabudo".

Jų link artėja kita, naujai susibūrusi grupelė iš dviejų. Floriano, sustojusio bunkeryje tik atsikvėpti, ir leisti pailsėti nuolaužų sumaitotam kūnui, ir Emilijos, Lenkaitės su skaudžiausia paslaptimi, slepiama po paltu. Bunkeryje Florianas rado ją be sąmonės, iš baimės nualpusią, su rožine kepuraite ir drabužius besisagstančiu Rusų kareiviu, kuris manė radęs progą pasilinksminti ir pasišildyti, o vietoje to, gavo kulką į nugarą. Atsipeikėjusi Emilija nusprendžia sekti paskui šį riterį, paskutinį gerą vyrą žemėje.

Laivas gabenti pasiruošęs per pusantro tūkstančio, tačiau į jį tilpti turi bent dešimtis tūkstančių ir tai toli gražu ne visi pabėgėliai. Rusų armija spaudžia iš visų pusių, oro reidas - nepraeinanti grėsmė, o jūroje dar teks saugotis ir povandeninių laivų, torpedų. Grupė, ar tai, kas iš jos liks pakeliui, mat kai kurių iš jų paslaptys - mirtinos, o kitos - vejasi nenuilsdamos, turi ne tik ten tilpti, bet ir siaubo, baimės bei žiaurumo chaose rasti vilties ir tikėjimo žmonija. Kuo galima pasitikėti, kai gatvėse perkami vaikai, kaip "bilietai" į laivą, o lavonai apieškomi dokumentų, mat ieškančiųjų tautybė Vokietijoje gali būti nereikalinga. Knyga tikrai nuostabi, ir tikrai tikiuosi, jog ją greit išvers į Lietuvių kalbą, kad paskaityti galėtų visi. Kol kas duodu 10/10, mat mažiau niekaip negalėčiau.

Raganiaus Saga: Tai, kas neišversta

Pirmą A. Sapkowski'o Raganiaus knygą mums seniai išvertė nebeegzistuojantis Dagonas. Ją, o tada jau ir kitas, vėliau labai gražiai pateikė Eridanas, mūsų Mohikanai, kurie jei būtų bent kiek gyvesni (tikiuosi, dar gyvi? bent kiek?), tai neabejoju būtų mums ir daugiau gėrio, net ir tokio kaip Ledo ir Ugnies Giesmė padovanoję dar prieš serialams viską išspiriant į paviršių (nes Martin'o istoriją, bent vieną man žinomą, jie tikrai yra publikavę, dar tada, kai jis buvo niekam nežinomas, bent pas mus).

Kas su manim jau ilgai čia sėdit, žinot, koks Raganius man svarbus, ir, kaip labai aš tas knygas myliu. Ir, kad jau gavom tiek daug, knygų, istorijų, muzikos, komiksų, video žaidimų, tai pakalbėkim ir apie tai, ko negavome. Bet tik literatūriniame kontekste, nes man turbūt metų neužtektų viską surinkt.

Neišverstų Sapkowski'o knygų yra, žinoma, daug, ir kiek man pasakoja draugai iš Lenkijos - jos tikrai geros. Raganiaus knygų esama dar dviejų. Pirmoji vadinasi "Kažkas baigiasi, Kažkas prasideda". Ji susideda iš aštuonių trumpų istorijų, besiskiriančių tiek žanru ir stiliumi, tiek ir laiku, bet ne kokybe. Knyga, ar bent jau tos dvi istorijos joje, kurios yra apie Raganių, buvo parašyta vienu tikslu: tapti dovana Sapkowski'o draugams, vestuvių proga. To pasekoje, bent viena iš tų dviejų istorijų pasakoja apie Geralto ir Jenefer vestuves. Internete žinoma pilna vertimų, užmesti akį galima, bet aš, tiesą pasakius, neskaičiau. Gal reikėtų, bet šiek tiek bijausi netikslių vertimų.

Antroji mane jau kur kas labiau sudomino. Ji vadinasi "Audrų Sezonas", ir vyksta maždaug tuo laiku, kai Geraltas, ką tik susipažinęs su Jen, sau toliau veliasi į nuotykius po paskutinės trumpų istorijų knygos, bet prieš "Elfų Kraują". Tie patys draugai iš Lenkijos įspėja: esama spoilerių apie Sagos pabaigą. Sapkowski's nebūtų Sapkowski's, jei nepa-troll-intų savo skaitytojų. Kartais galvoju, jie su Martin'u turbūt greit draugais taptų...

Spėju, jog bet kuriuo atveju mes šių knygų Lietuviškai tikrai negausim, tiesiog nėra kam jų mums duoti (nebent norit susiburti, ir atidaryti leidyklą, arba kažkaip iš numirusių prikelti Eridaną). Bet viltis galima jų sulaukti kitomis kalbomis, ar bent jau sulaukti "Audrų Sezono" kokia nors skaitoma kalba. Į Anglų vilčių daug nededu, mat jie sugebėjo vieną iš trumpų istorijų knygų - praleisti, ir šokti tiesiai prie "Elfų Kraujo" - žinoma, kam ten skaitytojams žinoti, kaip Geraltas vėl rado Ciri, pft.

Va taip tad. 1:25 nakties... Norėčiau dar apie Raganių paskaityti. DLC, tas paskutinis, Blood and Wine, dar ne čia.

Laura ir Juodojo Demono Bučinys

Peter Freund knygas apie Laurą perskaičiau jau senokai. Paskutinė mums išversta lyg ir 2008. Kiekviena knyga buvo solidžiai pabaigta, tad, kai jau baigėsi - baigėsi.

Istorijos pritaikytos jaunesnei auditorijai. Laura - burtininkė, mokosi magijos mokykloje, ir turbūt to pasekoje, kaip ir pats Haris Poteris (knygos tik labai paviršutiniškai panašios vienu kitu bruožu, bet toli gražu nėra vienodos) vis pakliūdavo į neįtikėtinus nuotykius. Buvo ir paslapčių, kurias reikėjo atskleisti, ir magiškų artefaktų surasti, ir planų, kuriuos reikėjo sugadinti. Ir nors pačios istorijos nėra labai įdomios, bet kiekviena jų iki pat galo išlaikydavo šiokioje tokioje nežinioje, mat kartais net iki paties paskutinio skyriaus nebūdavo jokio sprendimo problemai. Bet, kaip ir sakiau, kai jau baigdavosi, tai baigdavosi, ir skaitytojus istorija palikdavo ramius.

Taip tad ir atrodė, kad po 6-ių knygų viskas baigėsi. Ramiai sau gyvenom. Ir aš ramiai gyvenau, iki nusprendžiau aplankyti autoriaus puslapį, kur 2011 paaiškėjo, jog esama septintos knygos: "Laura und der Kuss des schwarzen Damons" (a su umliautu).

Kaip ir dėl Metro 2035 - puoliau į leidyklą klausti. Bet Alma Littera juk mūsų grandai, tad dabar, 2016-04-24 paklausiau vėl, mat atsakymo žinoma nesulaukiau. Nežinau net, kam jiems tie kontaktai, jei teirautis neverta. Ir, kadangi paskutinę knygą gavome 2008, manau jog nėra ko tikėtis septintos 2016-aisiais. Praėjo aštuoni metai, traukinys nuvažiavo.

Tokia ir šio įrašo esmė. Mane gal ne tiek nuskriaudė, pasiklausinėsiu, gal kas iš draugų Vokietijoje gali suveikti kokią kopiją iš blusturgio, Vokiškai skaityti lengviau nei Rusiškai. Bet ką daryti tiems, kas kitomis kalbomis visai neskaito? Kodėl "vėliau" išleistų knygų, net ir tų, kurių vertimai gan greit ir gerai išparduodami - tiesiog negauname? Juk turbūt ir Bartimėjaus priešistorės nesulauksim (apie ką dar pasiklausinėsiu, ir sukurpsiu dar vieną įrašą).

2016-05-05

"Laba diena, 

Dėkojame už klausimą. 

„LAUROS“ knygų serija sena, po tokio didelio laiko tarpo nebelieka jos gerbėjų, pasikeičia ir patys skaitytojai, mados, todėl šios serijos nebetęsime."

Weina Dai Randel - The Moon in the Palace

Kartais perskaitai knygą ir nežinai, kaip ją vertinti. Lėta, bet greit skaitosi. Įdomi, bet pilna neįdomių dalykų. Vietomis neaiški, kitose vietose gi net pernelyg detali. Tokia ir Weina Dai Randel "The Moon in the Palace" (Mėnulis Rūmuose; Empress of Bright Moon - Šviesiojo Mėnulio Imperatorė; ISBN 1492613568; 400p.; Goodreads) knyga.

Mei, antra dukra, daili, miela, bet - tik dukra. Kiekvienas tėvas nori sūnaus, kuris pratęstų tą gerą vardą, šlovę, garbę, saugotų namus. Dukra nieko negali paveldėti, ir viskas ką ji turi - jos veide. Tad mirus jos tėvui, visos trys namų moterys atsiduria gatvėje, o visas jų turtas atitenka jos tėvo vietą pareigose užėmusiam asmeniui.

Senovės Kinijoje būta tik vieno būdo geros kilmės, gražiai ir jaunai dukrai būti vertingesnei už sūnų: tapti imperatore. Tai - vienintelė Mei viltis atgauti tai, ką jos tėvas taip norėjo jai atiduoti. Bet rūmų intrigos - siaubingos, ir net aukščiausiai pakilusi mergina gali pulti žemiau, nei pati mirtis. Durys į žemuosius kambarius - visada atviros. O imperatoriaus miegamasis atsiveria tik kartą per metus, per jo gimtadienį, kai bet kas gali palikti įspūdi gera dovana. Tik, ką daryti, jei absoliučiai nieko neturi? Nieko, išskyrus galvą ant pečių, ir visas žinias, kurių šiaip jau moterys nebuvo mokomos.

Mei, apsiginklavusi Karo Meno žiniomis pasiryžta kovai. Svarbiausia dabar atpažinti ir atskirti priešus nuo draugų.

Istorija gera. Tik, kad ne pakankamai. Tai - pirmas autorės blynas, tad aš jau nusiteikiau skaityti toliau. Knyga skaitosi greitai, bet kartais išmuša iš vėžių paaiškinimų stoka (tarkim, jei tave pakviečia, o tu apsisuki ir nueidinėji - kodėl tavęs nesiveja, net jei jiems tavęs tikrai žūt-būt reikėjo?), arba pernelyg detaliais aprašymais (savižudybė, detalus sutraiškytos kaukolės, garsų, spalvų, ir pan., aprašas). Apie šilkus ir dažus irgi nepagailėta, nors mano supratimu - ne tiek daug kiek Sukės Stekhaus, tai ir kentėt galima. Ir visa tai sudėjus į katilą - nežinau, kaip knygą vertinti. Duodu 5/10, nes nežinau, kas ten tas "debesuotas šinjonas", arba kodėl tos merginos plaukai buvo balti, bet niekas nesugebėjo tokios prisiminti. Skaitysiu antrą knygą, bet laimei - dar ne dabar.

Metro 2035 ?

Dmitry Glukhovsky supažindino mane su post apokaliptiniu žanru ir parodė kokios geros gali būti siaubo knygos (manau, jog "nesveika" per daug skaityti vieną žanrą, mat ima trūkti naujovių, viskas, atrodo, kartojasi - ko pasekoje net Kingas man daug įspūdžio nebepalikdavo, tai nedaug ir skaičiau). Ir, jei neklystu, tai Metro 2033 buvo pirma knyga dėl kurios negalėjau užmigti, nes vis norėjau paskaityti daugiau. Tiesą pasakius, kai jau užmigdavau, ne kartą sapnavau visokių baisybių, tai dar ir tai...

Rusiškai skaityti man sunku, tad žinoma skaičiau šių knygų vertimus (Futu.re dar neperskaičiau, kol kas jos tiesiog neturiu). Pats pirmas turimas, kaip skaičiusieji žino, buvo itin prastai išverstas mūsų prastų vertimų grandų, kurių net minėti nereikia. Bet laimei, Novelita apsiėmė šiuo reikalu ir pateikė mums ir pirmą, ir antrą knygas gražiai sutvarkytas ir apipavidalintas. Antra knyga pilna tikrai nuostabių iliustracijų.

Pamenu, kai jas baigiau, norėjosi sienom lipti. Taip kartais po gerų knygų būna: išmuša iš vėžių, po to net skaityt kažko kito ilgokai nesinori, gyveni likučiais to, ką jau išgyvenai. O juk istorija buvo tokia gera! Trečio Pasaulinio Karo metu pasaulis sunaikinamas atominių bombų, ko pasekoje paviršius - nebegyvenamas žmonėms. Jų likučiai glaudžiasi Maskvos Metro tuneliuose, pritaikytuose bombardavimo atvejais atstoti slėptuvę. Paviršiun lipa tik patys drąsiausi, ar patys desperatiškiausi, su viltimi rasti ką nors naudingo. Ten - pilna mutavusių žvėrių, baisių monstrų veikiančių ne tik nagais ir dantimis, bet ir kažkur giliau, sąmonės lygyje. Juk iš Kremliaus, su jo hipnotizuojančia raudona žvaigžde dar niekas negrįžo... Tuneliuose žinoma irgi yra pabaisų, bet į baisesnių teritorijas kaip ir nereikia eiti, kol esama praėjimų kitur, o blogiausiu atveju: esama tam tikros armijos, kuri ateitų padėti. Smulkesnius tuo tarpu sudoroja vietinė stoties apsauga ir šiaip visokie medžiotojai, ar tiesiog alkani žmonės. Baisiausi padarai yra ne visi šie, o tie, kurie gyvendami paviršiuje - bando leistis į Metro. Kažkada kažkas paliko atvertą praėjimą, ir pro jį dabar plūsta patys baisiausi kadanors žmonijos sutikti sutvėrimai. Jų oda - juoda ir žvilgi, akys didelės ir dar tamsesnės. Jų nesustabdo nei automatų salvės, nei ugnis... Kritusį seka kitas, o tas nekrinta net ištuštinus apkabą. Kas jie? Žmonijos pražūtis, ar naujas žingsnis evoliucijoje?

Kai baigiau knygas susizgribau, jog esama žaidimo. Tada dar buvo tik pirmas, Metro 2033 FPS (pirmo asmens šaudyklė, siaubo žanras), o fps aš labai nemėgstu, greit užsupa. Bet istorija buvo tokia pat įtraukianti, tad sužaidžiau iki galo, ir vos pasirodė antras žaidimas Metro: Last Light - griebiau ir tą. Galų gale, juk jau žinojau, kad Metro 2035 bus šio žaidimo tęsinys.

Taip, taigi. Metro 2035 buvo žadėtas dar pernai, ar gal net užpernai. Bet tik ganėtinai neseniai buvo išleista Rusijoje, o tada ir Lenkijoje. Angliškas vertimas vis dar ruošiamas. Nežinau, kaip jūs, bet aš jau nesitikiu, kad mūsų leidėjai tęs serijas, ypač jei prie serijos prikišęs nagus Obuolys (Vampyrų Kronikų spėju nebesulauksime). Bet apie Novelitą mažai žinojau: kai knyga gera, tai kažkaip ir nekrenta į akis kas ją išleido. Nežinojau, todėl nupėdinau į jų puslapį ir tiesiog paklausiau: ar bus Metro 2035 ir mums?

Taip, bus. 

Ačiū, Novelita!

Jim McDoniel - An Unattractive Vampire

Kai knyga palieka su plačia šypsena - ją labai sunku aprašyti, nes nori paminėti ir tą, ir aną, ir trečią. Ir dar taip norisi padėkoti pačiam Jim McDoniel už šią "An Unattractive Vampire" (ISBN 1941758649; 309p.; Goodreads) knygą. Gaila tik, kad dabar liko dvi dramos, kurias įsipareigojau perskaityti, mat už šią jau nieko geresnio ir linksmesnio nebesitikiu. Bent jau ne greitu laiku.

Yulric Bile - pasiutusiai senas saksonų vampyras, tos baisios, siaubą keliančios ir bjaurios klasės atstovas, iš laikų, kai vampyrai nebuvo nei geri, nei gražūs, nei blizgūs. Taip ilgai jis išgyveno tik dėka savo proto, gudrumo ir, žinoma, nemirtingumo. Tad, kai jo namų link ima artėti pikta minia su deglais - jis nesijaudina. Juk viskas vyksta pagal planą...

Ar bent jau taip atrodė, iki vampyrų medžiotojas imasi papildomų priemonių. Įtardamas, jog vampyro, tikro, pikto, seno ir gudraus, nenužudys, pasistengia jį bent jau įkalinti tiek ilgam, kiek tik įmanoma. Ko pasekoje, vieną naktį Yulrik'as pabunda atkastas, rožiniame namelyje priemiestyje. Su jo jau laukiančia vampyrų fane, ir jos pakvaišusiu mažuoju broliuku, tiksliai žinančiu, kaip kokius padarus žudyti. Tik, abu priklausydami šiai kartai, jie tikėjosi gražaus nemirtingo herojaus, o ne bjauraus, lieso, kaulėto, kreivais aštriais dantimis pasipuošusio Yulriko. Jis tuo tarpu irgi nesitikėjo to, ką rado paviršiuje. O rado daug. Bežirgės baisios karietos vis bando jį nužudyti, dėžė prie sienos rodo vaizdus apie kažkokius keistus padarus, kuriuos ta moteris, gyvenanti techniškai JO namuose, vadina vampyrais. Įtardamas, jog kažkas čia negerai, juk vampyrai - ne tokie, jis imasi ieškoti kas gi juos kuria, tokius idealiai dailius... Ir to pasekoje įsitraukia į serialo apie vampyrus dramą.

Dar su jokia knyga aš tiek daug nesijuokiau balsu. Tai nėra parodija, istorija savarankiška, tik pašiepia kitas, mums žinomas. Labai tiks tai kartai, kuri pratusi prie Nosferatų, Drakulos ir Karmilos. Ypač jei patiko tas filmas "What we do in the shadows". Duodu 10-10, dedu prie favoritų, ir, manau, nusipirksiu fizinę kopiją.

Beje, neturiu nieko prieš gražius vampyrus. Tik preferinu tokius kaip Yulrikas.

Žiemos Vėjai - Sostų Karai, serijos, knygos

  Kaip jau manau visi žinome: iki "Ledo ir Ugnies" pabaigos dar turime porą knygų. Ir jei jau prisivijome perskaitę penkias esamas, turbūt, kaip ir aš, jūs irgi jau supratote: gali tekti dar gerokai palaukti. Kas darosi sudėtinga, mat serialo šeštas sezonas pasirodys jau Balandį. Pats George. R.R. Martin į klausimą "tai kur knyga, Džordži??" atsakė dar sausį, bet aš taip pagalvojau, kad geriau vėliau, nei niekada. Tai ir pakalbėkim, kaip čia taip gavosi.

Tie, kas jo knygas skaitė dar prieš serialui viską prasprogdinant lyg supernovui iš tokių, kaip aš turbūt juokiasi, į ką man belieka palinksėti, mat tokia jau tiesa. Laukiu taip, kaip jie kažkada laukė knygų, kurias aš ėmiau vieną po kitos, kada tik norėjau. O dabar štai: serialas ateina, knyga ne.

Savo "Not a Blog" ("Ne Blogas") blog'e autorius atsiprašo ir paaiškina, kaip čia taip gavosi. Pirmoji data, kai jis turėjo pateikti knygą leidėjams buvo 2015-ųjų Halloween'as. Dėmesį blaškė kelionės, apdovanojimai, vakarėliai, projektai, ką ten, gal net ir amžius. Visa tai jis pripažįsta, neneigia, ir nebando nuslėpti. Bet tiesa slypi kitur. Kiekvienas autorius turi gerų ir blogų dienų rašymui. Pavasariui pamažu virstant vasara tų blogų dienų buvo daugiau nei gerų ir to pasekoje visą tą ir taip blogą nuotaiką karūnavo depresiją kelianti vyšnaitė: nespės. Bet leidėjai buvo tam pasiruošę, matyt jau irgi pažinodami savo mylimą autorių. Sekanti data: kad ir paskutinė 2015-ųjų minutė. Turbūt nereikia sakyti, jog G.R.R.M. ir į tą datą netilpo.

Knygos parašyta daug, tą jis užtikrina, bet pagal jo standartus - ji dar toli gražu nėra baigta. Prie baigimo datos dar reikia pridėti bent jau tris mėnesius leidėjams ją paruošti ir pateikti, ir to pasekoje turime ką turime. Autorius pripažįsta, jog nėra labiau nusivylusio žmogaus nei jis pats, ir imasi atsakyti kitą klausimą, labiausiai rūpintį tiems, kas nemėgsta žiūrėti prieš skaitydami: spoileriai?

"Ir taip, ir ne", sako jis, ir pateikia gan ilgą sąrašą skirtumų tarp knygos ir serialo, kurio pataria neskaityti tiems, kas dar neperskaitė knygų, ir nepažiūrėjo jau esančių serijų. Karalius Stanis gal būt miręs jums, bet man jis - gyvas. Ir Jon Snow gal būt išgyvens ar bus prikeltas jums, o man gal liks miręs, sušalęs, ir pamažu virstantis į White-walker (kaip Lietuviškai buvo tos būtybės iš ledo ir šalčio už Sienos knygose?). Žiūrint serialą gali atrodyti, jog mums ką tik labai riebiai kažką suspoilino, bet tiesa ta, kad sužinosime, tik kai turėsime knygą palyginimui. Knygos ir serialas jau seniai atsiskyrė, ir tęs atsiskirinėti. Spoileris, kurį pamatysime Balandį gali niekada nepasirodyti knygose.

Taip tad su tais Žiemos Vėjais. Belieka apsišarvuoti kantrybe ir laukti. Žemiau pateikiu nuorodą į konkretų Martino įrašą, kur skaitantys angliškai galės pasidomėti plačiau.

[Last Year (Winds of Winter)]

Andy Weir - Marsietis

Nežiūrėjau filmo, nes nesitikėjau paskaityti knygą, o kai ateina metas spoileriams - mieliau jau tai tegu padaro knyga, nei filmas. Tarp darbų ir knyginių įsipareigojimų, na, tiesiog nesitikėjau, kad bus kada paskaityti Andy Weir knygą "The Martian" (Marsietis; ISBN 0804139024; 369p.; Goodreads). Bet štai mūsų knygų klubas ėmė ir uždegė žalią šviesą. Pasiūlytą knygą priėmė su dideliu entuziazmu.

Mark Watney buvo šešių žmonių komandos narys. Jų misija: patyrinėkit Marsą, parsigabenkit akmenų, smėlio, ko nors. Viskas buvo apgalvota ir paruošta, jie netgi gavo keletą bulvių padėkos dienai atšvęsti. Bet oro sąlygų net NASA negali sukontroliuoti, tad kai Marsas virsta vėjo, dulkių ir smėlio pragaru: komandai tenka mesti misiją ir skubėti į laivą nuskraidinsiantį juos į tą kitą, tarpplanetinį. Čia problema ne tiek pats oras, jį išgyventi būtų galimą pralaukiant viską hab'e (tokioj, kaip palapinėje su gyvybės palaikymo sistema), bet pats faktas, kad laivas gali nukristi ant šono, o tada jau nebus kaip jo pakelti. Tad arba jie išskrenda dabar, arba niekada.

Mark'as gi turi planą, jei laivą būtų galima nusverti kuo nors, kaip inkaru... Vieną akimirką jis pila savo optimistiškus žodžius vadovei, kitą - jo nebėra, nei signalo, nei gyvybės ženklų. Po kelių rizikingų minučių paieškose - komandai belieka palikti Marsą ir Marką. Pasauliui ir jiems jis - miręs.

Ne už ilgo Markas atsibunda. Skylė jo kostiume užsipildė ir užkrešėjo jo paties krauju. Vėjas nurimo, bet žala jau padaryta. Jis vienas, Marse, be jokios galimybės pranešti pasauliui ar komandai, jog išgyveno. Bet Markas toks jau žmogus. Kai galima sėdėti ir verkti, arba keltis ir pabandyti pataisyti padėtį, jis visuomet renkasi pastarąjį variantą. Tad dabar, atsigaivelėjus, belieka sugalvoti, kaip išgyventi kelis metus Marse, iki sekančios NASA misijos. Gerai, kad bent Marsiečių, kišančių jam koją ar vagiančių jo daiktus tame Marse nelabai daug.

Įsivaizduokit vyruką, kuris paprašytas nuotraukos, kaip įrodymo, kad gyvas ir sveikas, nusiunčia NASA'i ir pasauliui iškeltą nykštį ir popieriaus lapą su užrašu "ayyyyy!". Skaičiau knygą naktimis, kartais iki pat ryto. Dar skyrių, dar vieną įrašą, dar vieną lapą. Ir NĖ KIEK NESIGAILIU! Knyga buvo nuostabi, tad iš kart duodu 10-10, dedu prie favoritų, ir dėkoju Andy Weir. Jau seniai knyga manęs taip nekankino.