Amy Schumer - The Girl with the Lower Back Tattoo

Patinka man Amy Schumer stand-up'ai, mėgstu ir žmonių reakcijas į jos juokus. Galėčiau ilgai ir nuobodžiai pasakoti, kas, kaip ir kodėl, bet tiek tos. Pasiėmiau tad jos biografiją "The Girl With the Lower Back Tattoo" (Mergina su tatuiruote nugaros apažioje; ISBN 1501139886; 323p.; Goodreads), ir nors negaliu teigti, jog man patiko taip pat, kaip ir jos komedijos, turiu pripažinti, jog ji pateikė labai gerų minčių, dėl kurių šią knygą buvo verta paskaityti.

Ši nuostabi komikė viską pasakoja atvirai ir niekam neleidžia savęs dėl to gėdyti. Vietoje to, ji pati apsiima atsistoti ant to gėdos stulpo, pasakyti teisybę, ir taip bent jau turėti šiek tiek kontrolės. Jei ji apšmeiš pati save, tai niekas kitas to jau nepadarys, ir tai nuostabu. Tarkim, viename skyriuje ji pasakojo apie Young Money, Naujų Pinigų, Jaunų Pinigų stigmą Amerikoje. Seni Pinigai, Old Money, yra tie, kuriuos paveldi iš šeimos, t.y. esi gimęs turtingoje šeimoje, tad esi Old Money, rafinuotas vaikelis geroje mašinoje. Young Money - kai buvai vidutiniškoje, ar net skurdžioje šeimoje, bet prasimušei. Paprastai šie žmonės leidžia sau pagyventi, kas, dievaži, nėra jokia ten nuodėmė. Ir pati Amy Schumer smagiai pripažįsta, jog elgėsi, kaip treilerių parko baltoji šiukšlė, kuri ką tik laimėjo loterijoje - švaistėsi, ir nesidrovėjo. Bet viskas juk priklauso nuo žmogaus. Čia ji labai gražiai pabrėžė, kaip malonu yra, kažkam padėti, kiek laimės ji turėjo tą dien, kai galėjo leisti sau išrašyti sesei dešimties tūkstančių dolerių čekį, ir, kaip būtent tai yra Jaunų Pinigų bruožas, kurio Seni Pinigai dažnai neturi, mat tiesiog nesupranta ką reiškia nepriteklius. Tad ji negailestingai save išdrėbė, nupasakodama visus kvailus dalykus, kurių pridarė vos gavusi pinigų, ir kaip vietoj taupymo tada, verčiau maitinos vien koldūnais vėliau. Ir tokiu būdu nusiplovė stigmą: manęs niekas neteis, aš save jau nuteisiau, prisipažinau, ir man ne gėda!

Tai tik vienas iš smagesnių pavyzdžių, yra ten ir ne tokių juokingų, ir net labai liūdnų epizodų. Tarkim, jos gerokai sutrupėjusi šeima, pasiligojęs tėvas, laimės nerandanti motina, priverstinis cinizmas, apsaugantis nuo prisirišimo prie žmonių, kurie vis vien tuoj iš tavo gyvenimo pabėgs.

Deja, negaliu pasakyti, jog labai patiko. Kažko labai trūko, ir visos tos smulkios istorijos tarp didelių, deja nesudarė tokio sklandaus ir įdomaus veikalo, kaip tarkime Felicia Day memuaras. Bet duosiu bent 8/10, nes, na, nežinau, ne grožinė gi čia literatūra, kaip ją vertinti?

Pertrauka: Perleistas Raganius

Tikrinam ar vertimas geras.

Kol kas - geras.

Diana Wynne Jones - Castle in the Air [2]

Ką gi. Diana Wynne Jones knyga "Castle in the Air" (Pilis Debesyse; Howl's Moving Castle 2, Haulo Keliaujanti Pilis 2; ISBN 0064473457; 298p.; Goodreads), antroji knyga Haulo trilogijoje, grubiai imant nėra tiesioginis tęsinys apie Haulo šeimą. Vietoje to, didžioji dalis knygos čia pasakoja apie visai kitus veikėjus, visai kitoje pasaulio dalyje, su kitokiais norus pildančiais mitais!

Abdullah pardavinėjo sau kilimus, rūpinosi savo reikalais ir niekam netrukdė, iki į jo duris pabeldė kilimų perpardavinėtojas ir pasiūlė skraidantį kilimą. Abdullah žinoma nebuvo kvailys, jis tą kilimą gerai išbandė, o tada riebiai ir agresyviai derėjosi dėl kainos, bet galiausia - nusipirko. Ir laimingas užmigęs su savo laimikiu... Atsibudo neregėtame sode, šalia gražiausios kada nors matytos moters.

Po kelių tokių apsilankymų, niekaip negalėdamas atrasti paslaptingojo žodžio, kuris nuneša jį pas princesę, Abdullah pasiryžo jai pasipiršti, kai vėl pamatys. Bet vos ta diena išaušo, prieš pat jo akis piktas džinas jo princesę pagrobė! Abdullah, taip ilgai ieškojęs laimės nėra nusiteikęs ją taip lengvai paleisti, tad apsiima šio reikalo, ir iškeliauja ieškoti savo mylimosios. Pakeliui sutinka kariškį, kurio kiti kareiviai deja niekaip neprisimena. Nenoriai susibičiuliauja su kate, kuri, kaip vėliau paaiškės, nėra paprasta katytė. Ir galiausia susiduria su pačiu Haulu...

Knyga įdomi, kaip geras Tūkstančio ir Vienos Nakties atpasakojimas, bet, kažkaip trūko man Haulo ir jo šeimynos. Norėjosi kiek daugiau, tad duodu tik 8/10, bet perskaitysiu ir trečią, nes tikrai verta.

Lynn Flewelling - Shadows Return [4]

Tradicija su Nightrunner serija tęsiasi - jei praeita knyga buvo prasta, tai ši bus gera, ir atvirkščiai. Tad ketvirtoji Lynn Flewelling knyga serijoje, "Shadows Return" (Nightrunner 4; ISBN 0553590081; 522p.; Goodreads), žinoma, gera! Šioje ir veiksmo buvo daugiau, ir istorija pasakota sklandžiau, o dar ir alchemijos prisidėjo, tai iš vis, laimė.

Seregil ir Alec grįžta į Rhimenee su viltimi, jog neužilgo galės susikurti naują personą savo Rhimenee Katino darbeliams, mat šis, deja, turėjo "mirti", kitaip net tokie nepastabūs žmonės, kaip Rhimenee aukštuomenė, imtų įtarinėti: keista, kad Katinas grįžta tuo pat metu, kaip ir Lordas Segeril. Deja, ilgai jie ramybės neturėjo, mat vėjų nuotykiai gan greit juos įmetė į vergvaldžių rankas, kurie juos nugabeno į Plenimarą, ir pardavė į vergystę. Čia gi fėjų kraujas - labai vertinamas alchemijoje, ypač tokio reto tipo, kaip Alec.

Seregil tuo tarpu atsiduria savo buvusio meilužio, vyriškio kuris jį išdavė, ir per kurį jį ištrėmė - valioje. Vienintelis džiugesys jo širdyje yra faktas, jog išdavikas - irgi vergas, kad ir koks išaukštintas.

Tuo tarpu toliau pildosi pirmoje knygoje nugirstos pranašystės. Atėjo Alec eilė susidurti su likimu, ta jautriąja jo dalimi, dėl kurios jis dažnai pyksta, ir pats nesupranta kodėl - vaiko. Ši knyga tikrai daug geresnė, nei praeita. Plenimaras - kur kas įdomesnis, nei tos fėjų žemės. Čia jau priminė Anne Rice knygas Claiming Beauty, ar netgi C.S. Pacat Captive Prince trilogiją. Duodu 9/10, ir tikiuosi prie čia buvusių temų dar sugrįš.

Victoria Schwab - Our Dark Duet [2]

Kaip ilgai, atrodo, laukiau. Nors iš tiesų, tai visai neilgai. Anyway, su Victoria Schwab knyga "Our Dark Duet" (Mūsų Niūrus Duetas; Monsters of Verity 2; ISBN 0062380885; 510p.; Goodreads) baigėsi ši nuostabi duologija. Deja, ne mano laukimas, mat autorė dabar rašo tęsinį knygai "Vicious", kurios irgi labai laukiu.

Kate Harker, tam tikra prasme, jautėsi saugi. Monstrai - visi žinomi. Pažiūri į lavoną, ir pagal tai, ko jame trūksta - jau žinai, ką medžiosi. Jai lygių tarp jų irgi nebuvo. Iki tos lemtinos nakties, kai akyse kažkas šmėstelėjo. Žmonės atsuko ginklus į saviškius, ir ėmė viens kitą žudyti. Netrukus Kate matytas šešėlis jau stovėjo prieš ją solidus, veidrodinėmis akimis prikaustęs jos žvilgsnį. Tomis baisiomis, sidabrinėmis akimis...

August Flynn tenorėjo tapti žmogumi. Bent jau, iki jie jam parodė, kiek daug daugiau naudos yra iš stipraus ir susitvardžiusio monstro. Tad Augustas medžioja, žudo, ir maitinasi. Augustas netgi duoda įsakymus, kaip ir pridera aukšto rango pareigūnui. Kokia netikėta linkme pasisuko jo gyvenimas. Ir, kaip labai jis dar apsisuks, kai į Verity grįš Kate Harker. Kate Harker, žymioji monstrų medžiotoja. Kate Harker, kurios viena akis - nebe mėlyna. Kate Harker, su besiplečiančia sidabro dėme akyje. Kate Harker, su akimi, kuri išfokusuoja kameras, kai ji į jas pažiūri. Kate Harker, su monstro akimi.

Nuostabi knyga, ir puiki pabaiga istorijai. Gaila, kad viskas taip baigėsi, ir, kad iš viso baigėsi, bet jei jau taip reikia, tai taip reikia, ir taip bus gerai. Duodu 10/10, nes negaliu smulkintis su tokiomis knygomis.

Diana Wynne Jones - Keliaujanti Haulo Pilis

Keliaujanti Haulo Pilis - turbūt mylimiausias mano filmas. Dėl ko šiek tiek keista, jog Diana Wynne Jones knygą tuo pačiu pavadinimu (Howl's Moving Castle 1; ISBN 006441034X; 329p.; Goodreads) perskaičiau tik dabar. Nors, gal ne taip ir keista. Bijojau visų tų girdimų gandų, kad knyga ir filmas - du skirtingi dalykai. Taip, skirtingi. Bet dabar jau žinau, jog ne taip ir labai, ir ne į blogą.

Sofi susitaikė su likimu, jog teks perimti nuobodų šeimos verslą, gaminti skrybėles. Prasiblaško ji tik įtikinėdama tas kepures, jog jos savo šeimininkėms neš laimę, turtus, gerus vyrus. Ir, kaip nekeista, jų paklausa vis auga, o jų nešiotojos iš tiesų tampa gan laimingomis damomis... Viskas, atrodo, geriau nei galėjo būti vyriausiai dukrai. Iki pro jos duris įžengia Dykvietės Ragana. Suirzusi nežinia dėl ko, ji prakeikia Sofi, paversdama ją senučiuke, kuri nė negali pasisakyti apie savo prakeiksmą...

Tačiau Sofi nėra iš tų, kurie apverkia prastą dalią. Ji tuoj pat įsimeta šiek tiek mantos, ir iškeliauja ieškoti horizonte matytos pilies. Haulo pilies. Mat kas, jei ne jis, galės nuimti prakeiksmą? Ir dabar, kai ji - senė, nebebaisu, jog jis pavogs jos širdį.

Sofi tą pilį žinoma randa, ir Kalciferis ją, nors ne itin noriai, bet įsileidžia, ir panašiai, kaip filme, jie sudaro sandorį. Kalciferis padės Sofi panaikinti prakeiksmą, jei ji padės jam sulaužyti jo kontraktą su Haulu. Per visą knygą jis jai atsargiai mėto užuominas, mat irgi negali prasitarti apie sutarties sąlygas. O pats Haulas - vienas vaikščiojantis nuotykis, tad knyga tikrai labai įdomi ir nuotaikinga. Duodu 10/10, džiaugiuosi, kad pagaliau perskaičiau.

Faoiltiarna Isengrim // Raganiaus Saga

Faoiltiarna Isengrimas iš Raganiaus Sagos.

Ar matėt, kad mums jas jau perleidinėja, tas knygas?

K.J. Charles - A Gentleman's Position [3]

Kažkaip apsižiopsojau, ir nesusipratau, kad jau esama ir trečios K.J. Charles trilogijos Society of Gentlemen knygos, "A Gentleman's Position" (Society of Gentlemen 3; ISBN 1101886072; 246p.; Goodreads). Laimė, esama draugų, kurie pataiso, ir grąžina į teisingą kelią. Mat ši knyga iš visos trilogijos man patiko labiausia. Truputėlį priminė Kuroshitsuji manga, kur ten buvo išradingas liokajus, tai čia - ne mažiau išradingas valetas.

David Cyprian, Lordo Ričerdo Veino valetas, nepasibodi išsukti iš kelio ir dar toliau, kad tik jo šeimininkas būtų laimingas ir patenkintas. Būtent dėl tokių savo savybių jis - pats geriausias, ir labiausia pageidautinas valetas iš visų. Jis didžiuojasi savo darbu ir džiaugiasi galėdamas patarnauti tokiam didžiam vyriškiui, kaip Lordas Ričerdas, tad kai prireikia ką nors papirkti, pašantažuoti, ar netgi apvogti - Deividas tai priima, kaip eilinę savo pareigą. Galų gale, juk pats jis nėra džentelmenas, ir turi ką slėpti apie savo šeimą, o štai - tarnauja geriausiam, iš geriausių. Vienintelė problema jam iškylanti darbe - jis įsimylėjęs savo šeimininką. Ir nieko dėl to nepadarysi.

Ričerdas Veinas - daug galios turintis lordas, su gan stipriu teisingumo jausmu, ir aštriu protu. Tas jo didis stotas tik dar labiau tviska dėka išradingo ir nepakeičiamo valeto. Tad, kai jo draugus ima šantažuoti, grasindami atskleisti jų neteisėtą meilę, Ričerdas žino, jog esama tik vieno žmogaus, kuris rastų būdą jiems padėti. O padėti - būtina, ypač dabar, kai pats negali nustoti galvoti ne tokių ir švarių minčių apie patį Deividą.

Nors veiksmo čia mažoka, knyga lengvai ėjosi dėka Deivido herojaus. Jis vienas iš tų gudrių, iš pažiūros - gerų žmonių, kurie nedvejodami paspaudžia kitus, kad pataisytų savo, ar šiuo atveju - savo šeimininko gyvenimus. Galiu duoti stiprų 9/10!