Jurga Lago "Lietaus Žemė"

O buvo taip. Seniai jau perskaičiau Gaimano "Norse Mythology" ir labai patiko. Neseniai perskaičiau Stephen Fry "Mythos" apie Senovės Graikijos mitus ir irgi labai patiko. Pagalvojau taip, smagu gi būtų, jei jie parašytų ir ką nors apie mums artimesnius mitus, arba mažiau žinomus, ar, ką ten, bet kokius mitus, kad tik dar. Tą mintį ir norą gauti dar perpasakojimų toliau kurstė žaidimas Hellblade: Senua's Sacrifice, kurį kaip tik baigiau. Pagrindinė herojė ten yra Piktų (Šiaurės Škotija) genties karė, keliavusi į pragarą kovoti su Hela, kad paleistų jos mylimąjį, žuvusį kovoje su šiauriečiais (iš mitų spėju, kad tai buvo Vikingai). Ir štai, stoviu sau pašte, laukiu, kol paskaičiuos siuntinio kainą. Pasisuku pažiūrėti, kas knygų lentynėlėj guli ir matau: Jurga Lago "Lietaus Žemė" (ISBN13 9786094413476; 184p.; Goodreads). Nieko nežinojau apie autorę ar knygą, net anotacijos neskaičiau. Jau iš viršelio stilizacijos ir pavadinimo buvo aišku, jog tai kažkas, ko man labai reikia. Tai va.

Lietuviai ir Žemaičiai jau labai ilgai kovojo tarpusavy. Taip ilgai, kad Perkūnui nusibodo ir supykęs jis paleido ant jų abiejų - nesibaigiantį lietų, kuris išliejo pelkes ir raistus ir pripildė kraštą visokių vandenžvėrių. Vandenvilkių, vandenarklių, vandenparšių. Ir tokių skanėstų, kaip vandeninės bulvės. Miškuose čia pilna Gailų, Laumių, senųjų ąžuolų ir aukurų juose, dievų, dievybių, būtybių, bei kalbančių ežerų. Tamsoje žiba žaltvykslės ir vilioja kvailius gilyn į tirštas, kaip medus, pelkes, o vandenvilkiai, įsigudrinę ir supratę, jog tos žmonių nebaido, prisėlina pulkais, užmerkę tamsoje vieną akį ir žlipindami tik kita. Yra, kas dar pamena sausas dienas ir saulės šilumą. Bet jau pilna ir tokių, kurie kitokio gyvenimo nebežino. Vienintelė viltis, jog lietus liausis iki Žemyna nebegalės daugiau sugerti, tai jei Žemaičiai ir Lietuviai kažkaip susitaikys. Bet kaip sutaikyti mirtinus priešus?

Žemaičiui gimė duktė, sūnaus dievai pagailėjo. Mergaitė tarp karių vienas vaikas būdama, kad ir kaip mamos mylėta, augo visų tų vyrų auginama ir pati tapo sunkiai pranokstama kare, be lygių medžioklėje lankais. Bet net ir šitaip, Lyjos į paskutinę kovą nieks neišleido. Tai turėjo būti lemiamas mūšis, vieni arba kiti pagaliau laimės ir bus galvos ramios, tos kur gyvos liks. Paliko mergaitę su motina ir mirštančiu kariu, jai ir visiems - kaip šeimos nariu, bei žyniu. Matyt likimo, Laimos buvo skirta, mat į duris, už kurių nebuvo nei vieno kario, tik nuožmioji Lyja, pabeldė žaliaakis prašalaitis, su keisčiausiom kalbom.

Tuo tarpu Lietuvio sūnus vos gimęs kažkur greit prašapo. Dauguma Lietuvių šventai tikėjo, jog prie to, kažkaip prisidėjo Žemaičiai. Kaip kitaip! Ir štai jau apie penkiolika metų, kaip jie pykčiu nenumaldytu kovoja su tais nelemtais velniais. Tarp jų, legendinis Siurbelė išžudė gudrumu ir kardu turbūt daugiausia. Tik štai vieną dieną pakliuvo į Juodąjį Medų ir jau manė atėjusi jam paskutinioji, kai kažin koks sudžiūvęs mažius pasiūlė parodyti, kur yra kūlgrinda, mainais į porą keptų žuvų. Siurbelei, kad ir kaip netipiška tai buvo jo būdui, vaiko pagailo, tad nuvedė pas ūkininką ir prigrasė rūpintis. Juk tik šio vaiko dėka šiandien galės pribaigti tuos nelemtus Žemaičius. Gal net lietus pagaliau liausis.

Knyga oi kokia gera. Kaip Raganius, tik Lietuvoj ir lietuviškai. Pilna mitų, visokių ten padarų, tikrų ir išgalvotų, dievų, dievybių, būtybių ir įdomybių. Labai rekomenduoju ir duodu 5/5!

Stephen Fry "Mythos: A Retelling of the Myths of Ancient Greece" | Senovės Graikijos Mitų Perpasakojimas

Jei patiko Neil Gaiman knyga "Norse Mythology", tai manau patiks ir Stephen Fry knyga "Mythos: A Retelling of the Myths of Ancient Greece" (ISBN 0718188721; 416p.; Goodreads). Labai rekomenduoju audio knygą, jei tik galite jas klausyti, mat ją skaito pats autorius, o Fry visada labai maloniai įgarsina knygas.

Kaip ir teigia pavadinimas, tai - Senovės Graikijos mitų perpasakojimas, su dievais, dievybėmis ir būtybėmis, bei žmonėmis, kurie papuolė jiems kely - tiek pagrindiniuose, tiek šalutiniuose vaidmenyse. Istorija, nors ir sudaryta iš daugybės pasakojimų, skaitosi sklandžiai ir yra vientisa. Patys pasakojimai visada labai smagūs, pilni įvairių juokų ir keistų nuotykių, kuriuos, aprašydamas pagal tikrus mitus, Fry dar vietomis ir pakomentuodavo. Žodžiu, buvo labai įdomu.

Rimtai, jei mėgstat mitus papasakotus lengva forma, tai čia - labai gera knyga. Bet rekomenduoju skaityti ir su Norse Mythology, jos labai gražiai viena prie kitos dera. Duodu knygai 5/5, mažiau tikrai neįmanoma.

K.J. Charles "An Unsuitable Heir" | Sins of the Cities 3

O taip, perskaičiau jau galai žino kada. bet kartais taip tingisi aprašinėti... Kaip visada, K.J. Charles yra nuostabi. Damušiau su "An Unsuitable Heir" (Sins of the Cities 3; ASIN B01MZ7SF83; 246p.; Goodreads) jau ir visą Sins of the Cities, Miestų Nuodėmių trilogiją. Gera buvo. Ypač šita, paskutinė knyga. Labai smagu ir tai, kad herojai buvo ne tik unikalūs ir netradiciniai savo būtimi, bet vienas iš pagrindinių veikėjų dar ir gender fluid. Nežinau, kaip šitas terminas - lietuviškai, tai jei kas žinot - pasidalinkit žiniomis.

Londono bjauriame rūke vis dar slepiasi žudikas. Bet Markas jau nuspėjo, koks bus jo tolesnis žingsnis ir yra pasiruošęs jam užkirsti kelią. Juk, ant kortos pastatyta ne tik nepažįstamojo gyvybė, bet ir jo draugo, Klemo gerovė, pragyvenimo šaltinis. Ir, jei tarkime, to dar buvo negana pakurstyti Marko padus veiksmui, tai paskutinis lašas buvo pats įpėdinis, kurio taip gviešiasi žudikas. Ilgaplaukis cirkininkas Penas, visiškai išmušęs Marką iš vėžių.

Bėda ta, kad Penas visai nenori būti jokiu ten paveldėtoju. Juo tampant, tektų įsilieti į aukštuomenės gyvenimą, o tam jau reikėtų nusikirpti, vilkėti kostiumą, nebedirbti cirke ir gyventi prieštaraujant visai savo prigimčiai. Mat Penas kartais visai nenori būti vyru, vilkėti kostiumo. Ir Marką jis myli per daug, kad taip lengvai štai imtų ir atsisakytų dėl turtų. Tik, kad atrodo, jog tuomet teks išduoti seserį, kuri jau labai norėtų ramaus gyvenimo už cirko ribų, gero mylinčio vyro, kurį jau nusižiūrėjo ir saugių gražių namų.

Knyga labai gerai sudėliota. Veiksmas vyksta idealiu tempu, mat tai, kas neįdomu - kažkaip greit pradingdavo ir vėl gaudavau įdomaus veiksmo, istorijų. Gražiai ir pati serija užsibaigė, visi gavo, ko nusipelnė. Tad duodu 5/5, nėr, kaip kitaip.

A. Sapkowski: Ada Baltoji

Kiekvieno mėnesio trečią Sekmadienį į https://psilovethatbook.com dedu po vieną knyginio herojaus portretą. Ada Baltoji buvo praeito mėnesio tvarinys, šį mėnesį... Pamatysit rytoj.

Shane Dawson - I Hate Myselfie: A collection of essays

Mėgau Shane Dawson. Tada pradėjau nemėgti. Tada vėl pamėgau ir po to jau, taip ir iki dabar mėgstu, bei žiūriu. Patinka man ir visoki memuarai, tad nenuostabu, jog pasiėmiau ir Shane Dawson "I Hate Myselfie: A Collection of Essays" (ISBN 1476791546; 228p.; Goodreads). Labai lengvai susiskaitė. Buvo ir humoro, satyros, labai, labai juodo humoro, bei dramos ir tiesiog širdį žeidžiančių dalykų, kurių kitą syk nelinkėtum priešui, o jie štai nutiko vaikui.

Knyga parašyta trumpais skyriais, kiekvienas sau, netęsiant papasakotos istorijos, ir be kažkokios konkrečios tvarkos. Prieš kiekvieną įrašą buvo po iliustraciją ir trumpą pasisakymą, apie autorius, už ką Shane keliu skrybėlę - visada malonu matyti didelius menininkus, kurie savo švieson bando įsprausti kuo daugiau kitų. Pačios istorijos matyt atrinktos pagal vieną kriterijų: jos leido jam tapti geresniu asmeniu, ar mažų mažiausiai - tapti stipresniu. Nei vienoje iš jų Shane neprašė jo pagailėti. Jis nebijojo pasijuokti ir pats iš savęs, pripažinti savo klaidų, bei gėdingų dalykų.

Shane Dawson užaugo su dviem broliais ir tėvais, kurie galiausia išsiskyrė. Prie ir taip menko jo draugų rato gero nepridėjo ir poreikis persikraustyti toliau, pakeisti mokyklą. Labai apkūnus paauglys, kaip galite spėti, nebuvo pats populiariausias egzempliorius, tad Shane dienas leido su mama, vienas, arba tokių pačių nepritapelių bury. Bet Shane, net perėjęs visas negandas, patyčias, užgauliojimą, bei gavęs šansų atsimokėti skriaudikams, netapo nei cinišku, nei pagiežingu, už ką tikrai galiu jį gerbti, kaip asmenį.

Nežinau, ar šita knyga patiktų tiems, kas nežiūri Shane Dawson. Tiesiog, pasirodė per daug asmeniška, kad būtų išimta iš tos YouTube personos konteksto. Bet man ji labai patiko, tad duodu 5/5 ir tikrai paskaitysiu tą antrą kolekciją.

KJ Charles - An Unnatural Vice | Sins of the Cities 2

Jau gerokai laiko praėjo, nuo to, kai skaičiau pirmą šios trilogijos, Sins of the Cities, knygą. Tad, nepilstant iš tuščio į kiaurą, pakalbėkim apie K.J. Charles knygą, antrą serijoje, "An Unnatural Vice" (Sins of the Cities 2; ASIN B01M0HH1IH; 250p.; Goodreads). Patiko man pirma knyga, bet antra, kaip dažnai su KJC nutinka - dar geresnė.

Justin Lazarus - žymus Londono aiškiaregys. Dingo mylimas žmogus? Norite pasikalbėti su mirusiuoju? Tuomet norite apsilankyti būtent pas poną Lazarus. Jis, žinoma, puikiai žino, jog yra apsišaukėlis, bet gyventi reikia visiems. O tokiu būdu kartais net gali paguosti, padėti žmonėms, tad nieko iš tiesų ir neskriaudžia, ar ne? Kad ir ši moteris, atėjusi pas jį su savo menkomis santaupomis, kuriomis galėjo verčiau nusisamdyti kokį detektyvą, prašo jo pasakyti, kur dingo jos pabėgę dvyniai, mylimi vaikučiai. Lazarus apie tai per daug negalvojo, moteriai papasakojo blankią istoriją, patikino, bent iš dalies, jog jie kartu ir gyvi, bei pasiliko jos jam duotą dvynių piešinį, iki šioji nubėgs namo, pasiimti daugiau santaupų. Mat moterį kažkas, kažkuriuo metu tiesiog apvogė. Bėda ta, jog ji taip niekad ir negrįžo. Pasitaiko, Justin ilgai galvos nebūtų sukęs, o ir sunerimti nematė ko, iki jo kely pasimaišė žurnalistas Nathaniel Roy ir jo draugas, detektyvas, Markas.

Nathaniel Roy paskyrė savo laiką tokių žmonių, kaip Lazarus demaskavimui. Tad, nenuostabu, jog jiedu susidūrė. Kur kas nuostabiau buvo rasti Lazarus šaltyje prie savo durų, be palto ar kepurės, drebantį ir atrodo, sužeistą. Mat visai netyčia šis apsišaukėlis įsivėlė į Clem, Nathaniel'io draugo, kurį pažįstame iš praeitos knygos, šeimą. Toji moteris, nebuvo šiaip kaimietė. Dėl jos ir tų jos dviejų paklydėlių, Lazarus vos galo negavo. Ir to pasekoje, nusprendė jog gal būtų verta pakreipti savo profesiją kiek kita linkme, bei tuo pačiu padėti Nathaniel ir Markui.

Patinka man KJC herojai. Visada unikalūs, kitokie. Moka vienas kitą papildyti ne tuo dirbtiniu "laiku paklausk ko reikia" būdu, kurį vis randu ir už kurio vis užkliūnu. Duodu 5/5 ir turbūt iš kart griebsiu trečią knygą. Detektyvas tęsiasi, ieškom Clem'o šeimos narių, jo brolio vaikų!

Laini Taylor - Days of Blood & Starlight | Kaulų ir Dūmų Duktė 2

Žodžiu, buvo taip. Visai patiko man ta pirma Laini Taylor knyga šioj serijoj, tai galvoju reik ir antrą paskaityti, nors į galą ir per nervus jau ėjo. Ogi nėra antros. Turim tik pirmą. Ir nepasakytum, kad šviežiai išleista, tiesiog, atrodo, tai tapo viena iš tų serijų, kurių niekas nesivargino išversti iki galo. Ką gi, pasiėmiau paskaityti angliškai, "Days of Blood & Starlight" (Kraujo iš Žvaigždžių Šviesos Dienos; Daughter of Smoke & Bone; ISBN 0316133973; 517p.; Goodreads) ir deja, kokia buvo anos pabaiga, tokia ši - visa knyga. Su visais tais "aš pamaniau, kad tu manai, todėl elgiausi, kaip elgiausi", kurių taip labai nekenčiu ir laiko tampymu pildant bereikalingus puslapius, kai veikėjai net iš to paties kambario neišeina dienų dienas.

Karou prisiminė savo praeitį. Praeitį, ar praėjusį gyvenimą, nežinau, kaip tai pavadinti, nes tas gyvenimas baigėsi jai netekus galvos, tikrąja to žodžio prasme. Už išdavystę jai galvą nukirto galingas karvedys, už kurio ji turėjo tekėti, ar bent jau būti jam pora, vadinamas Baltuoju Vilku. Jos poelgį, jos meilę bjauriam angelui, mirtinam jų rasės priešui, jis priėmė asmeniškai. Juk ji iškeitė jį, lygių neturintį Baltąjį Vilką, į niekingą angelą Akivą. Karou vardas buvo sumaišytas su purvais. Ji mirė išdavike, savo paslaptis atidavusia priešui. Niekingiau nė būti negali.

Tačiau Brimstonui tai nesutrukdė išgelbėti jos sielą. Jo supratimu, Karou sugebėjimas mylėti mirtiną priešą buvo daugiau viltis, nei išdavystė. Jis jai sukūrė kūną, tiek žmogišką, kiek galima, paleido į pasaulį, o prisiminimus apie tai, kas įvyko, paslėpė kaule, kurį pareigingai visuomet turėjo su savimi. Čia lengviausia paaiškinti kas nutiko pačios Karou žodžiais: Įsivaizduokite Romeo ir Džiulietą. Įsivaizduokite, jog Romeo, pabudęs ir pamanęs, jog Džiulieta mirusi, nusprendė ne iš tiesų nusižudyti ir pats, bet verčiau išgalabyti jos šeimą ir pavergti tuos, kurių nužudyti nevertėjo. To pasekoje, pabudusi Džiulieta, Karou, nebegali Akivai atleisti. Vietoje to, seni priešai tampa draugais ir ji imasi padėti Baltajam Vilkui formuoti naują armiją, kuri stos į kovą su Serafimais ir visa Angelų tauta.

Istorija tikrai labai ištempta. Per daug lakstymo pirmyn ir atgal, ir tik prie pat pabaigos tas ciklas buvo sulaužytas ir istorija pajudėjo į priekį. Veikėjai - lėkštoki, trūko to kažko, kas padarytų juos tikrais, gyvais asmenimis. Čia jie greičiau veikė, kad pastūmėtų Karou istoriją, laiku paklaustu reikiamo klausimo, laiku sukritikuotų. Negaliu duoti daugiau nei 3/5, ir net nežinau, ar noriu skaityti sekančią knygą. Jei ir ta bus tokia pat neįdomi...

John Burdett - Bankoko 8 | Bangkok 8 | Sonchai Jitpleecheep 1

Jau labai seniai norėjau paskaityt šią knygą. Dar tais laikais, kai ieškojau ir skaičiau viską su ar iš Azijos kraštų. Bet, kažkaip tik dabar prisiruošiau pasiimti John Burdett knygą "Bankoko 8" (Bangkok 8; Sonchai Jitpleecheep 1; ISBN13 9789955235439; 375p.; Goodreads) ir šiek tiek dėl to ant savęs pykstu. Nes knyga buvo labai unikali, palikusi bet kokias mano idėjas, apie ką ji galėtų būti - kažkur ten dulkėse.

Tailandas. Trečiojo pasaulio okultiniai tikėjimai, religija, šarmas ir grožis. Vakariečiui gali būti sunku suprasti ir gal dėl to jie taip lengvai čia pameta širdis ir privalo grįžti vėl, ir vėl, bent tam, kad vėl pasijustų gyvi. FTB irgi sunkiai supranta, ir jau visiškai pameta mintį, kai Sončajus pareiškia nužudysiąs savo sielos brolio žudiką - teismo neprireiks. Ir, kaip gi jie gali tai suprasti, tokį delikatų širdies reikalą, kurį net pats Buda atleistų? Juodu, Sončajų ir jo sielos brolį, nusiuntė ten, pažiūrėti, kas vyksta, mat buvo gautas pranešimas apie suirutę eisme. Vietoje kokios nors ten avarijos, jie rado užbarikaduotą automobilį, su jame iš proto einančiu ir mirštančiu juodaodžiu milžinu, bei krūva nuo narkotikų apkvaišusių gyvačių, kurios jį kandžiojo ir bandė suryti. Sončajaus partneris bandė jį išgelbėti, tokia buvo jo karminė pareiga. Tačiau, išėjo taip, kaip ir reikėjo tikėtis: mirė jie abu. Mirė ir paliko Sončajų vieną, palaužtą. Fatalizmas ir taip gyveno jo kraujyje, kaip ir pridera Tailandiečiui, tad ši tragedija tebuvo paskutinis šiaudas skausmui prasiveržti. Destrukcija šiame pulsuojančiame mieste - visada ranka pasiekiama. Klausimas tik vienas: ar sugebėsi sustoti?

FTB neturėjo teisės atlikti tyrimo Tailande, tad Sončajus buvo paskirtas agentei Džouns. Abiem pusėm naudingas susitarimas. Kad ir kaip sunkiai, Džouns ir Sončajus išmoko dirbti kartu ir primokė vienas kitą keisčiausių dalykų, taip reikalingų išgyvenimui jų šalyse. Galų gale, jiems pavyko rasti giją, ką ten, ir ne vieną. Tik tiek, kad visos jos vedė link nefrito ir į deivę panašios moters, apie kurią niekas nieko nežino. Kad ir kokia ji keista, ar tikrai gali būti žudikė? Koks protu nesuvokiamas skausmas gali pastūmėti žmogų šitaip sunaikinti kitą?

Tai buvo pats unikaliausias mano kada nors skaitytas trileris. Kiekvienas puslapis buvo nuostabus. Herojai - natūralūs ir labai žmogiški. Sončajus - labai paprastas ir tuo žavus. Džouns - stipri, su savo nuomone ir savo veiksmais. Sunkiai nuspėjami istorijos posūkiai, o jei nuspėjami, tai su siurprizu. Galiu ramiai duoti 5/5, nes knyga tikrai verta būti tarp mėgiamiausių.