Žiemos Vėjai - Sostų Karai, serijos, knygos

  Kaip jau manau visi žinome: iki "Ledo ir Ugnies" pabaigos dar turime porą knygų. Ir jei jau prisivijome perskaitę penkias esamas, turbūt, kaip ir aš, jūs irgi jau supratote: gali tekti dar gerokai palaukti. Kas darosi sudėtinga, mat serialo šeštas sezonas pasirodys jau Balandį. Pats George. R.R. Martin į klausimą "tai kur knyga, Džordži??" atsakė dar sausį, bet aš taip pagalvojau, kad geriau vėliau, nei niekada. Tai ir pakalbėkim, kaip čia taip gavosi.

Tie, kas jo knygas skaitė dar prieš serialui viską prasprogdinant lyg supernovui iš tokių, kaip aš turbūt juokiasi, į ką man belieka palinksėti, mat tokia jau tiesa. Laukiu taip, kaip jie kažkada laukė knygų, kurias aš ėmiau vieną po kitos, kada tik norėjau. O dabar štai: serialas ateina, knyga ne.

Savo "Not a Blog" ("Ne Blogas") blog'e autorius atsiprašo ir paaiškina, kaip čia taip gavosi. Pirmoji data, kai jis turėjo pateikti knygą leidėjams buvo 2015-ųjų Halloween'as. Dėmesį blaškė kelionės, apdovanojimai, vakarėliai, projektai, ką ten, gal net ir amžius. Visa tai jis pripažįsta, neneigia, ir nebando nuslėpti. Bet tiesa slypi kitur. Kiekvienas autorius turi gerų ir blogų dienų rašymui. Pavasariui pamažu virstant vasara tų blogų dienų buvo daugiau nei gerų ir to pasekoje visą tą ir taip blogą nuotaiką karūnavo depresiją kelianti vyšnaitė: nespės. Bet leidėjai buvo tam pasiruošę, matyt jau irgi pažinodami savo mylimą autorių. Sekanti data: kad ir paskutinė 2015-ųjų minutė. Turbūt nereikia sakyti, jog G.R.R.M. ir į tą datą netilpo.

Knygos parašyta daug, tą jis užtikrina, bet pagal jo standartus - ji dar toli gražu nėra baigta. Prie baigimo datos dar reikia pridėti bent jau tris mėnesius leidėjams ją paruošti ir pateikti, ir to pasekoje turime ką turime. Autorius pripažįsta, jog nėra labiau nusivylusio žmogaus nei jis pats, ir imasi atsakyti kitą klausimą, labiausiai rūpintį tiems, kas nemėgsta žiūrėti prieš skaitydami: spoileriai?

"Ir taip, ir ne", sako jis, ir pateikia gan ilgą sąrašą skirtumų tarp knygos ir serialo, kurio pataria neskaityti tiems, kas dar neperskaitė knygų, ir nepažiūrėjo jau esančių serijų. Karalius Stanis gal būt miręs jums, bet man jis - gyvas. Ir Jon Snow gal būt išgyvens ar bus prikeltas jums, o man gal liks miręs, sušalęs, ir pamažu virstantis į White-walker (kaip Lietuviškai buvo tos būtybės iš ledo ir šalčio už Sienos knygose?). Žiūrint serialą gali atrodyti, jog mums ką tik labai riebiai kažką suspoilino, bet tiesa ta, kad sužinosime, tik kai turėsime knygą palyginimui. Knygos ir serialas jau seniai atsiskyrė, ir tęs atsiskirinėti. Spoileris, kurį pamatysime Balandį gali niekada nepasirodyti knygose.

Taip tad su tais Žiemos Vėjais. Belieka apsišarvuoti kantrybe ir laukti. Žemiau pateikiu nuorodą į konkretų Martino įrašą, kur skaitantys angliškai galės pasidomėti plačiau.

[Last Year (Winds of Winter)]

Andy Weir - Marsietis

Nežiūrėjau filmo, nes nesitikėjau paskaityti knygą, o kai ateina metas spoileriams - mieliau jau tai tegu padaro knyga, nei filmas. Tarp darbų ir knyginių įsipareigojimų, na, tiesiog nesitikėjau, kad bus kada paskaityti Andy Weir knygą "The Martian" (Marsietis; ISBN 0804139024; 369p.; Goodreads). Bet štai mūsų knygų klubas ėmė ir uždegė žalią šviesą. Pasiūlytą knygą priėmė su dideliu entuziazmu.

Mark Watney buvo šešių žmonių komandos narys. Jų misija: patyrinėkit Marsą, parsigabenkit akmenų, smėlio, ko nors. Viskas buvo apgalvota ir paruošta, jie netgi gavo keletą bulvių padėkos dienai atšvęsti. Bet oro sąlygų net NASA negali sukontroliuoti, tad kai Marsas virsta vėjo, dulkių ir smėlio pragaru: komandai tenka mesti misiją ir skubėti į laivą nuskraidinsiantį juos į tą kitą, tarpplanetinį. Čia problema ne tiek pats oras, jį išgyventi būtų galimą pralaukiant viską hab'e (tokioj, kaip palapinėje su gyvybės palaikymo sistema), bet pats faktas, kad laivas gali nukristi ant šono, o tada jau nebus kaip jo pakelti. Tad arba jie išskrenda dabar, arba niekada.

Mark'as gi turi planą, jei laivą būtų galima nusverti kuo nors, kaip inkaru... Vieną akimirką jis pila savo optimistiškus žodžius vadovei, kitą - jo nebėra, nei signalo, nei gyvybės ženklų. Po kelių rizikingų minučių paieškose - komandai belieka palikti Marsą ir Marką. Pasauliui ir jiems jis - miręs.

Ne už ilgo Markas atsibunda. Skylė jo kostiume užsipildė ir užkrešėjo jo paties krauju. Vėjas nurimo, bet žala jau padaryta. Jis vienas, Marse, be jokios galimybės pranešti pasauliui ar komandai, jog išgyveno. Bet Markas toks jau žmogus. Kai galima sėdėti ir verkti, arba keltis ir pabandyti pataisyti padėtį, jis visuomet renkasi pastarąjį variantą. Tad dabar, atsigaivelėjus, belieka sugalvoti, kaip išgyventi kelis metus Marse, iki sekančios NASA misijos. Gerai, kad bent Marsiečių, kišančių jam koją ar vagiančių jo daiktus tame Marse nelabai daug.

Įsivaizduokit vyruką, kuris paprašytas nuotraukos, kaip įrodymo, kad gyvas ir sveikas, nusiunčia NASA'i ir pasauliui iškeltą nykštį ir popieriaus lapą su užrašu "ayyyyy!". Skaičiau knygą naktimis, kartais iki pat ryto. Dar skyrių, dar vieną įrašą, dar vieną lapą. Ir NĖ KIEK NESIGAILIU! Knyga buvo nuostabi, tad iš kart duodu 10-10, dedu prie favoritų, ir dėkoju Andy Weir. Jau seniai knyga manęs taip nekankino.    

Steve Bein - Disciple of the Wind [3]

Taip turbūt tik aš ir sugebu. Imt ir perskaityt trečią knygą iš knygų serijos. Bet skaitytojų kvailumas veda prie liaupsių autoriams. Steve Bein knyga "Disciple of the Wind" (Fated Blades #3; ISBN 0451470206; 528p.; Goodreads) knyga buvo aiški ir klausimų nesukėlė. Nušlifuota knyga, jei gali perskaityti trečią ir nepasimesti.

Istorija susideda iš dviejų, skyriais pasakojamų pramaišiui. Abi jas jungia metalinė Demono Kaukė, įgalinanti nešiotoją matyti metalą, ir ypač šviesiai - Lemtinguosius kardus. Bei, žinoma, tie patys lemtingieji kardai.

Senesnė istorija pasakoja apie Daigoro, pažemintą samurajų, priverstą tapti roninu, besislapstančiu nuo Shichio. Shichio - tik valstiečių sūnus, aukštai pakilęs vos ne per atsitiktinumą, daug užsispyrimo, bei tam tikrus polinkius. Bet stovėdamas vienam galingiausių vyrų Japonijoje po ranka jis sugebėjo sunaikinti Okuma namus ir paskutinį jų karį parversti bėgliu. Vienintelė Daigoro (Okuma) viltis yra kažkaip išvilioti Shichio iš už armijos samdinių ir pribaigti jį garbingoje dvikovoje. Bet čia ir prasideda problemos. Daigoro turi kartą pavadintą Nuostabi Neieškoma Pergalė. Raktažodis: neieškoma. Kardas atneša pergalę tik tada, kai jo turėtojas priverčiamas kovoti. Tad kaip pribaigti jį pažeminusį samurajų kardu, kuris atneštų sėkmę tik tuo atveju, jei jis jos nenorėtų?

Kita istorija pasakojama mūsų laikais, apie Amerikoje augusią japonę Mariko. Tiesa, nežinau, kada ji vėl grįžo į Japoniją, bet visa istorija tęsiasi būtent ten. Ji - policininkė-detektyvė, šventai tikinti savo pareigomis. Nors yra pakankamai lanksti, kad sugebėtų turėti ryšių ir teisingumo, ir nusikaltėlių pusėje, ji tiki teisybe už grotų, o ne mirtimi tamsioje gatvėje. Tad Nuostabi Neieškoma Pergalė atrodo kardas kaip tik jai! Tik, kaip tarkime sulaikyti tokį šalies masto teroristą, kaip Apvalanti Šventojo Vėjo Ugnis? Neblogas, vardas, ar ne?

Čia pabrėšiu tokius smulkius dalykus: abu blogiukai - apsėsti Demono Kaukės. Abu geriečiai - turi Nuostabią Neieškomą Pergalę.

O dabar blogoji dalis. Autorius labai jau persistengė su knygos japonizavimu. Kitaip nepavadinsi. To pasekoje atrodė, jog skaitai knygą apie Japonus Japonijoje, kurie kalbasi Angliškai. Ir kai jau persisotini "neh?", pastebi, kad dar ir nuoseklumo tame Japoniškų žodžių vartojime nėra. Kodėl tarkim reikėjo pabraukti "sake", bet nereikėjo "soba"? Prie to dar prisideda ir tiesiog skausmingai nuspėjama istorija ir turime tai ką turime. Likimas čia priimamas labai rimtai, tad net jei esama kokio mažučio įbrukto istorijos posūkio - viskas einasi, kaip per sviestą ir visos jėgos dirba tik tam, kad padėtų visiems tą savo Likimą įvykdyti. Knygai duoti daugiau nei 5/10 negaliu, bet ir mažiau duoti nenoriu. Gal kada net kitas knygas paskaitysiu. Palikime tai ant "gal".  

Anne Rice - Memnoch the Devil (5)

Džiaugiausi, kai ėmėme gauti Vampyrų Kronikų vertimus. Galvojau, pagaliau gi. Bet, kaip Obuolys mėgsta mums padaryti, turbūt daugiau ir nebegausime. Belieka galvoti kodėl: ar vėl teisinsis, kad neuždirbo, kiek reikėjo, kad pasiteisintų? Mat nepažįstu skaitančio žmogaus, kuris neturėtų visų išverstų knygų, tad kiek daug jie ten apsižiojo? Ar gal būt Anne's plačios pažiūros nugąsdino? Mat tokiu atveju Obuolio darbuotojams siūlau toliau nieko ir nebeskaityti, ir po vieną kitą knygą mums nemėtyti, mat tik suerzina, kai reikia nuspręsti, ar nori vieno leidimo komplekto, ar verčiau remti tuos mūsų lietuvių vertėjus. Žodžiu, po tokio eilinio pasišiukšlinimo (kaip nesakysit, ne pirmas, ne paskutinis, ir ne vien leidyboj, bet ir vertimuose, viršeliuose, ką ten, net išpardavimuose, kartas), kai mes teturim tris Kronikų knygas, kai Anne rašo jau dvyliktą knygą, man beliko perskaityti jau penktą Anne Rice Vampyrų Kronikų knygą "Memnoch the Devil" (Velnias Memnochas; Vampyrų Kronikos - 5 knyga; ISBN 096319254X; 354p.; Goodreads) angliškai.

Po visų nuotykių kurių Lestatas jau patyrė - na ką gi galima nuveikti dar? Atrodo vien iš nuobodulio jis žaidžia su maistu, sekioja aukas mėnesių mėnesius, sužino apie juos viską, ką tik gali, ir tik pačią tobuliausią akimirką, nė sekundės ankščiau, juos nužudo. Šį kartą auka - vyriškis vardu Rodžeris. Būtų gal ir paprastas vyrukas, jei nebūtų nusikalstamo pasaulio žvaigždė, besiverčianti narkotikais ir religinėmis relikvijomis. Po ilgų mėnesių žaidimų, Lestatas apsisprendė, šiąnakt jis pasisotins. Tam tereikėjo nuošalios vietos, kam labai tiko Rodžerio butelis, prigrūstas visų tų relikvijų. Tik, kad čia, tiek jį, tiek ir jo auką, nugąsdino milžiniška juodo granito Velnio statula. Tokia tikroviška, jog atrodo juodu stebi, vertina, ir gal net teisia.

Mūsų bebaimiui, visokios velniavos jau patyrusiam Princui tai būtų buvę nė motais, ką ten. Jei ne pastaruoju metu vis girdimi bekūniai jį sekantys ir vis artėjantys žingsniai. Tą siaubą dar sustiprino ir pats Rodžeris, nužudytas ir išnešiotas dalimis, bet grįžęs papasakoti Lestatui savo istorijos. Lyg ko bijodamas jis vis skubino Lestatą nurimti, klausytis, ir vis tikino jį neturįs daug laiko, mat kažkas jo ateina...

Rodžeriui suakmenėjus ir galiausiai išnykus - scenoje pasirodo Memnochas, Velnias. Lestatai, ar neturi ką veikti? Gal norėtumei rolės kare tarp Pragaro ir Rojaus?

Myliu ir Anne ir jos istorijas. Visada ir visur bandau susimedžioti daugiau jos knygų. Ir, Lestatui raginant, mielai pasiduodu idėjai, kad gal tai ir galėtų būti realu (ei, nereikia manęs teisti, aš ir laiško iš Hogvartso norėjau!), bet ši knyga - kol kas vienintelė išimtis. Kodėl? Mat jokiais Dievais netikiu, o čia pats Kristus brukamas, kaip realus. Bet tai - vienintelis man asmeniškai kilęs minusas. Didžiulis pliusas būtų beveik toje pačioje vietoje: knygoje Lestatas bendrauja su krikščioniškuoju Velniu ir Dievu, o vis vien taip įdomu ir malonu skaityti! Juk paprastai taip nebūna, kad ir kokia graži ta grožinė literatūra pasitaiko. Tad duodu stiprų 8/10, sąžiningai uždirbtą ir, žinoma, skaitysiu toliau.

Haris Poteris ir Prakeiktas Vaikas

Tikiuosi, jog pasakoti kas tas Haris Poteris nereikia niekam, visi esate su juo pažįstami? Tik trumpai prisiminkime bendras detales: Haris Poteris, dar žinomas kaip "berniukas, kuris gyveno" (the boy who lived), gyveno žiobarų (t.y. mūsų, magijos neturinčių žmonių) apsuptyje. Berniuko ir viso ko magiško nekenčiantys jo teta ir dėdė, kurie jį augino po jo tėvų žūties, kategoriškai neigė bet kokią galimybę, kad toks dalykas, kaip magija - iš vis egzistuoja. Tai truko, jei gerai pamenu, vienuolika metų, iki Haris gavo laišką, kviečiantį jį atvykti mokytis burtų į magijos mokyklą - Hogvartsą. Ten, ilgus septynis metus, per nuostabias septynias knygas, jis patyrė daugybę nuotykių, ne mažiau kartų prasilenkė su mirtimi, ir galiausiai pasiekė vieną iš istorinių pergalių visame magiškame, ir netgi nemagiškame pasaulyje - įveikė žymiausią Tamsųjį Burtininką Voldemortą. Turime septynias knygas, vieną pasakų rinkinuką, jei neklystu tai ir vieną autorės biografiją, bei aštuonis filmus. Filmai aštuoni, mat, nevyniojant žodžių į vatą - Hario Poterio magiška karvutė uždirbo daug pinigo, knygos baigėsi, tai reikėjo pilnai viską išspausti. Kam fanai manau tikrai neprieštarauja, tame tarpe ir aš, juk gavome bent truputį daugiau to, kas dažnam mūsų, ypač tų kurie augo kartu su Hariu, stovėjo tarp jų (mūsų) ir juodos depresijos. Mus, fanus, dar vadina Poterhedais (Potterhead - Poteriagalviais), ir šiandien aš turiu jums (gal jau žinomų) gerų žinių. Turėsime aštuntą knygą!

"Haris Poteris ir Prakeiktas Vaikas" (Harry Potter and the Cursed Child) yra šiuo metu statomas spektaklis, paremtas J.K. Rowling, Jack Thorne ir John Tiffany bendrai parašytu scenarijumi. Jį sukurpė J. Thorne, ir su Rowling pašventinimu tai tapo oficialia aštunta istorija. Taip, perskaitėte teisingai, Prakeiktas Vaikas - spektaklis. Jį rodyti pradės 2016-ųjų Liepą, Londono teatre "Palace Theatre London". Bet mums, tiems kurie negali tiesiog šokti į lėktuvą pažiūrėti Hario Poterio tęsinio - nėra ko bijoti, mat scenarijus bus išspausdintas ir knygos formoje. Čia raktažodis: scenarijus. Skaitėte Šekspyrą? Tokiu stiliumi bus aštunta knyga. Tas žinoma kai kuriuos gerbėjus verčia nerimauti, mat į scenarijų pasinerti kiek sunkiau, nei į knygą su detaliu aplinkos aprašymu. Bet man, asmeniškai, Hamletas ir dabar priimtinesnis savo popierinėje formoje. 

Nuotrauka: Debra Hurford Brown, ©J.K. Rowling 2015

Istorijos aprašymas: "Būti Hariu Poteriu nebuvo lengva, ir su laiku, tapus persidirbusiu Magijos Ministerijos darbuotoju, vyru, ir tėvu trims mokyklinio amžiaus vaikams - lengviau netapo.

  Kol Haris tvarkosi su praeitimi, kuri vis nenori nugrimzti būtent ten - į praeitį, jo jaunėlis sūnus Albas (Albus) vargsta su šeimos palikimu, kurio iš tiesų niekad nenorėjo. Praeičiai ir dabarčiai grėsmingai maišantis tarpusavyje, ir tėvas ir sūnus suvokia nemalonią tiesą: tamsa kartais randasi pačiose netikėčiausiose vietose." (vert.: Rasa Jankauskaitė (c) )

Dabar trumpai apie patį spektaklį:

• Istorija prasidės akimirką po to, kur baigėsi. Hariui mojuojant savo vaikams Hogvartso Eksprese.
• Haris, Hermiona ir Ronis bus vaidinami aktorių Jamie Parker, Noma Dumezweni ir Paul Thornley. J.K. Rowling jais labai džiaugiasi, ko pasekoje ir man dėl jų ramu.
• Spektaklis paruoštas rodyti dviem dalimis dėl, cituoju: "epinės istorijos" ("epic nature of the story.") 
• Prakeiktas Vaikas yra kolektyvinis darbas, t.y. ne vienos Rowling kūrinys, ir, kaip supratau, netgi ne jos pradėtas. Prie jo dirbo trys autoriai, tame tarpe ir pati Rowling, tad knyga yra trijų asmenų vaikas.

Nauja mūsų trijulė

Taip tad. Dar viena knyga apie Harį Poterį. Ir, bent kol kas, niekas nieko nesako apie tai, jog ji "paskutinė". Filmo pagal ją nestatys, ar bent jau Rowling savo twitteryje tokius gandus paneigė (bet pranešė, jog "Fantastinės Būtybės ir kur jas rasti" adaptacija bus trijų dalių filmas). Dabar lieka tik vienas klausimas: ar mums šią knygą išvers? Turbūt atrodo juokinga, kaip gi jie nepasinaudotų tokia galimybe pasidaryti dar pinigo? O gi galėtų, aš jau išmokau nebepasikliauti mūsų leidyklomis laukiant vertimų. Bet kuriuo atveju - neišlauksiu tiek. Kai ją išleis, tai ir griebsiu. O jūs?

Šaltiniai: [Harry Potter Play]; [Pottermore]; 

Terry Pratchett, Neil Gaiman - Good Omens

Prireikė visos kitos knygos ir dar amžinybės, kad pabaigčiau šią knygų klubo užduotį. Bet tai nereiškia, kad Terry Pratchett ir Neil Gaiman bendra "Good Omens" ("Geri Ženklai"; ISBN 0060853980; 430p.; Goodreads) knyga kuo nors bloga. Anaiptol, ji man net labai patiko! Tai, arba tiesiog negaliu nešališkai reaguoti į dar vieną Kraulio (Crowley) veikėją su geru humoro jausmu.

Kažkada seniai ragana vardu Agnes Nutter parašė visą knygą pranašysčių. Viena jų, tiesą pasakius - pati paskutinė, žadėjo pasaulio pabaigą, kai Antikristas pradės karą tarp Rojaus ir Pragaro. Abi šios šalys tam pasirengę ir netgi labai to laukia. Juk pagaliau bus išspręstas didysis klausimas! O, kad jau karui pradėti vaiką pateikė Pragaras, visiems atrodo natūralu, jog jį ir mokys pakalikai iš Pragaro. Visiems, tik ne Krauliui. Kraulis gi abejoja, ar tas karas iš vis - gera mintis. Žmonės rašo neblogas knygas. Ir daro tikrai neblogus automobilius. Jei valdys Pragaras - to nebeliks.

Patikėtas vaiką pristatyti satanistėms vienuolėms jis per daug galvos nesuko. Jos tam paruoštos, žinos ką ir kaip. Ir tikrai jau nemanė, jog po vienuolikos metų, drauge su savo neįprastu draugu, Angelu Azarafieliu, kaip pakvaišę lakstys po tuometines Anglijos apylinkes, ieškodami paties vaikelio Antikristo. Kaip sunku gi susekti vaiką, kuris gali keisti realybę, ir paskui kurį sekioja didžiulis Pragaro šuo? Pasirodo - itin sunku, jei apie Pragarą ir Rojų buvo mokomas ne tas vaikas...

Knyga labai gera, pilna gero humoro. Kraulio veikėjas truputį priminė Supernatural Crowley. Tarkim, jo bute gražiausias dalykas buvo jo augalai. Kažkada 70-aisiais jis kažkur nugirdo, jog su augalais reikia kalbėtis. Tad kas savaitę su laistytuvu sukdamas ratu aplink jas jis atrenka tą, kuri auga per lėtai, ar ima vysti. Tada pasiėmęs neša ją prie kitų gėlių ir ragina "Atsisveikink su savo draugais". Žodžiu, knygai duodu 10-10, nes tiesiog neturiu už ką ir ko atimti.

Wilbert Stanton - The Artful [1]

  Labai mėgstu knygas, kurių veiksmas - post-apokaliptiniame pasaulyje. Paprastai, kai randu dar negirdėtus leidėjus, tai ir būna pirma lentyna, kurią pas juos patikrinu. Ir šį kartą, taip jau gavosi, jog šią pamačiau ir iš kart užkibau - reikia. Pripažinkit, viršelis jau neblogai atrodo, o dar ir aprašymas žadėjo virusus, nuotykius, ir suniokotus miestus. Taip tad atsargiai ir pasiteiravau pas Curiosity Quills, ar būtų galima kažkaip tą Wilbert Stanton knygą "The Artful" ("The Artful: Shadows of City" [1] - "Išradingieji: Miesto Šešėliai; ISBN 162007527X; 218p, Goodreads) susiveikti. Ir dabar, kai knygą jau baigiau, manau tai buvo vienas geriausių mano knyginių sprendimų!

New York'o ateitis - tamsi. Virusas nusinešė ne tik daugybę gyvybių, bet ir vienintelį žmonijai suvoktą gyvenimą. Išlikusieji nė neįsivaizduoja, o dažnas ir įsivaizduoti nenori, kas slypi už karantino ribos. Susispietę į gaujas ir gentis, jie tik stengiasi išgyventi, gauti maisto ir vaistų. O pastarųjų ypač trūksta, mat jie patenka tiesiai į Bokštą (Manheteno "Empire State" bokštas, kaip supratau), kur jau Bokšto Vaikeliai jai sotinasi, pamiršę apie kažkokį ten išorinį pasaulį. Juk saulė - degina odą, pilna radiacijos, o gatvėse šlaistosi neaiškūs laukiniai. Geriau ten, viduje, kur vienintelis sunkumas - kaip rasti geresnį vakarėlį už vakarykščią, ir kuo apsisvaiginti šiandien.

Kad jau jiems netrūksta vaistų, mūsų herojai, Dodger ir Twist (Dodžeris ir Tvistas) apsiima jų šiek tiek nusijoti. Viską apgalvoję jie neabejoja savo Gutter Punks sėkme, mat darė tai ne kartą, o ir rizika tik pusėtina. Iki tos akimirkos, kai paaiškėja, jog kažkas visgi šiandien ne taip. "Kostiumai" (apsauga) kažkokie susierzinę nuo pat pradžių, jų daugiau nei turėtų būti, ir jie kur kas atkaklesni vejantis vaikinus su sauja kita antibiotikų. O dar tas keistas susidūrimas su senu gaujos nariu, savo krepšį laikiusiu lyg nuo to priklausytų visa jo gyvastis...

Žodžiu, gerai išsirinkau. Gera knyga. Daug juokelių, herojai - šaunūs. Kruvinos scenos - labai riebiai kruvinos, su spjaudomais dantimis, kanibalais ryjančiais žarnas, ir vienu kitu pernelyg dramatišku įvykiu. Duodu 10-10, nėr ko smulkintis.

L.J. Smith - Vampyrės Dienoraštis: Kova [2]

  Kaip jau žinot, pirma L.J. Smith Vampyrės Dienoraščio knyga man ne itin patiko. Pripažinau, jog tai greičiausia dėl netinkamo laiko, kuriuo ji man pakliuvo į letenas, tad vertinau atsargiai. To paties pasekoje nusprendžiau perskaityti ir antrą knygą "Kova" ("The Struggle"; ISBN 006102001X; 313p.; Goodreads). Spėju, jog pasiilgau to vampyrų bumo...

  Sunku aprašyti knygą, kurioje įvyko tiek nedaug, per tiek daug puslapių. Gal kas žiūrėdavot DBZ? Kur koks nors Son Gokas kovodavo sprogstančioje planetoje, kuri į gabalus išlėks po trijų minučių anot jo kosminio laivo, bet ta kova trukdavo tris epizodus? Tai ir čia kažkas tokio. Elenos dienoraštis - pavogtas. Iš pradžių atrodė, jog, ką ten tas dienoraštis. Gal būt jį turi Damon'as. Bet net ir tas didelis baisus vampyras nepultų taip žemai, kaip paauglės dienoraščio ištraukų siuntinėjimas ir kabinėjimas mokyklos koridoriuose, ar ne? Dienoraštį turi kažkas kitas.

  Tuo tarpu Elena vis sapnuoja baisius sapnus apie tai, kaip Stefanas ją palieka. Sapnuose ji mato ir savo dienoraštį, o Stefano žvilgsnis - kaltinamas. Ar dienoraštyje buvo kažkas, kas jam galėtų pakenkti? Juk ir taip dauguma to miestelio gyventojų jį laiko žudiku.

  Žodžiu, tikrai nežinau, kaip vertinti šią knygą. Nėra taip, kad skaitant kankinčiausi, bet ir nekabina. Istorijos kuriuose vampyrai lanko mokyklą man ir šiaip ne itin imponuoja. Nieks nesimoko, o čia tas kelių šimtų metų senumo "paauglys", demonstruoja savo žinias apie viduramžius ir žvalgosi tarp tų jaunų merginų, kurios jau, kaip ir pro-pro-pro-anūkes tiktų... Čia - bendrai imant, ne konkrečiai apie šią knygą, nors ji irgi krinta į šią kategoriją. Ir tai tik skonio reikalas, o ne kažkokia klaida. Pasikartosiu - su knyga nesikankinau, net jei ir neužkabino. Duodu dar vieną 5/10, ir turbūt visgi užbaigsiu bent turimas knygas, t.y. dar bent dvi. Skaitosi lengvai, jokios rimtos painiavos.

P.S. jei kas norit, abi su siuntimu už iš viso 8 eurus atiduosiu. Viena knyga turi dvi viduje, tai iš viso - keturios knygos. Anglų kalba.