John Burdett "Vulture Peak" | Sonchai Jitpleecheep 5

Autorius: John Burdett
Pavadinimas: Vulture Peak
Serija: Sonchai Jitpleecheep 5
Žanras: Nusikaltimai, Trileris
Puslapiai: 285p.
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Na, kad jau tiek praskaičiau, tai sumečiau, kad gal ir užbaigsiu seriją. "Vulture Peak" yra prieš paskutinė John Burdett serijos Sonchai Jitpleecheep knyga, iš kurių mums išverstos tik pirmos trys Bankoko knygos. Tai tikrai nėra didelis praradimas, mat toliau, tiesą pasakius, jos tik prastyn. Tos trys labai gerai apipavidalino seriją ir baigėsi pačiu laiku.

Apie Knygą: Sončajaus bosas, vedamas itin savanaudiškų paskatų, kaip kitaip, apsiima išvalyti Bankoką nuo Juodosios Organų Rinkos. Tam, žinoma, jis tuoj pat priskiria Sončajų, mat tam vienam, atrodo, čia rūpi, kažin koks ten teisingumas. Sončajus, įduotas naujos tapatybės ir dėžės pilnos akių obuolių, greit randa pagrindinius žaidėjus Juodojoje Rinkoje. Jos - dvynės kinės, pamišusios taip labai, jog net Sončajui ima darytis neramu. Ne gana to, jog jas sunku protu suvokti, tai dar ir pavojus, kurį jos kelia viena kitai, bei aplinkiniams yra neišmatuojamas. Vien iš nuobodulio žaidžia rusišką ruletę, o pykčio proveržius išreiškia vaikydamosis viena kitą su kūjais ir mečetėmis. Joms žmonės - tik vaikštantys kišenpinigiai. Tad nenuostabu, jog jos greit pritraukia visokio plauko kvailius, bei tokius pat nestabilius psichopatus, kaip pačios. Tarkime, po Bankoką siautėjantis monstras su plokščiu šikšnosparnio snukiu, kuris sistemingai prievartauja moteris.

Mano Nuomonė: Dvynės man labai priminė Voerman seseris iš Vampire the Masquerade: Bloodlines. Netgi apie jas apipinta mistika buvo panaši, paslaptys, priežastys ir t.t. Tik, kad jų istorija tokia gan vidutiniška buvo. O Sončajus dar labiau gadino reikalą būdamas toks karmiškai už visus pranašesnis. Kaip apibūdint dvasinį pasikėlimą, a? Anyway, įdomiausia buvo to monstro istorija, bet ji pateikta, kaip šalutinė, daugiau, kaip užpildas, kad būtų storesnė knyga.

Taip tad. Tuoj pradėsiu paskutinę knygą. Seniai aš jas norėjau perskaityt, dar tais laikais, kai retai pirkdavau e. knygas. Būsiu sau didį darbą atlikęs ir daug iš "Perskaityti" išbraukęs, tik, kad dar pakentėt teks. Kol kas duodu 3 iš 5.

Jordan L. Hawk "Stormhaven" | Whyborne & Griffin 3

Autorius: Jordan L. Hawk
Pavadinimas: Stormhaven
Serija: Whyborne and Griffin 3
Žanras: LGBT, Paranormalu
Psl.: 179p.
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Jei pamenat, tai antra knyga Jordan L. Hawk serijoje "Whyborne and Griffin" man visai nepatiko. Bet, lyg taisyklė, tai paprastai reiškia, jog patiks kita. "Stormhaven", trečia knyga, nebuvo išimtis. Ar kas nors galite paaiškinti, kaip čia taip ir kodėl?

Apie knygą: Whyborne'ui sapnuojasi keisti ir baisūs košmarai apie povandeninį miestą, bei visokius monstrus ten. Kartais jis girdi net savo motinos balsą, dainuojant, kviečiant jį. Bet, kaip ir visada būna tokiais atvejais, į tuos sapnus jis numoja ranka ir niekam nepapasakoja. Tuo tarpu, atrodo jis nėra vienintelis, kuris tą povandeninę dainą girdėjo. Allan Tambling, geranoriškas vyrukas, randamas kraujo klane, su peiliu rankose, šalia savo mylimo ir gerbiamo dėdės kūno. Jo teigimu - jis nė nepamena, kaip ten atsidūrė. Tad taip tiesiu taikymu ir iškraustomas į psichiatrinę ligoninę, kur, dėl kaltinimų žmogžudyste, jis bijosi jog bus išvestas į Ketvirtą Aukštą, iš kur jau nieks nebepareina ir kur laikomi patys baisiausi, neklusniausi ligoniai. Griffin, pats buvęs tokio pobūdžio institucijoje, atjaučia vyruką, kuriuo niekas netiki ir apsiima tirti jo bylos. Jo įsitikinimą, jog Allan'as sako tiesą dar labiau patvirtina susidūrimas su jo gydytoju: tuo pačiu vyriškiu, kuris patvirtino, jog ir pats Griffin'as yra ligonis.

Mano nuomonė: Knygą atrodo labai skubėjo papasakoti. Visas veiksmas tiesiog praskriejo, o didžioji knygos dalis buvo užimta Griffin'o tėvais, bei nepatogumais, kurių kilo dėl jų. Būtų buvę smagu daugiau sužinoti ir apie šitą naują kultą, ir apie tuos naujus padarus, nors apie juos gal ir netrūko, bet ei! Per daug irgi retai būna. Bet, jei jau to negavom, tai bent Christine džiugino visur, kur tik pasirodydavo. Kieta moteriškė, galėjo visa knyga būt apie ją.

Žodžiu, skubota ir trumpa knyga. Bet buvo labai įdomių istorijos posūkių, tai iš tiesų per daug nematau ko skųstis, ypač žiūrint į lapų skaičių. Juk tai pusdienio skaitalas, o lengvos knygos - visada malonu paimt į rankas. Tai šiai duodu 4/5, ir viliuosi, jog kita vėl nebus neįdomi.

Knygiškai | Simon Spier

Šiaip viską dedu čia:

Patreon

K.J. Charles "Spectred Isle" | Green Men 1

Autorius: K.J. Charles
Pavadinimas: Spectred Isle
Serija: Green Men 1
Žanrai: LGBT, Paranormalu
Psl.: 271p
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Teko kiek luktelėti iki pavyko prisikasti iki vienos naujausių K.J. Charles knygų - "Spectred Isle". Bet laukti tikrai buvo verta. Viena geresnių skaitytų paranormalių fantastikos knygų, su tikrai labai šiurpiais epizodais.

Apie knygą: Po nelemto įvykio armijoje, po kurio Saul teko ją gėdingai palikti, jis džiaugiasi turįs bet kokį darbą. Net jei dirbti tenka kiek pakvaišusiam turčiui, kurio gyvenimo tikslas, atrodo, yra rasti tikrų magijos įrodymų. To pasekoje jis nagrinėja visokias senas knygas, kurias teigia, jam atsiuntė anonimai, žemėlapius ir taip toliau. Kartais į atrastas vietas keliauja pats, tempiasi kartu Saul, kitais kartais ten siunčia tik Saul, o pats ramiai laukia rezultatų Londone. Toks buvo tas lemtingas kartas, kai Saul sudvejojo savo įsitikinimu, jog tokio dalyko, kaip magija - nėra. Matot, paprastai bosas jį siunčia į galai žino, kokius griuvėsius, miško gabaliukus, kur stūkso, koks nors pavienis akmuo. Bet šį kart, vos Saul išvydo tą didingą, neįmanomai didelį ąžuolą, jis žinojo esąs reikiamoje vietoje. O štai jo netikėjimą sudrebino tas faktas, jog ąžuolas tiesiog jo akyse užsiliepsnojo ir buvo prarytas ugnies. Gyvas medis degė taip, kaip joks gyvas medis degti neturėtų. Tai, žinoma, pritraukė stebėtojų. Tame tarpe ir Randolph Glyde, paskutinį senos ir gerbiamos okultistų šeimos atstovą. Taip prasidėjo visa virtinė nuotykių, kuriuose Saul vis sutikdavo Randolph. Iš pradžių, tai gal ir buvo galima nuleisti irzuliu ar juokais, bet kai Saul jį išvydo Kameloto Griovio saloje, tokioje nuošalioje, jog galai žino, ar kas apie ją iš gyvųjų dar žinojo, jau tikrai nebebuvo juokinga. Net ir pačiam Glyde, kurio atsakomybė yra saugoti tą salą ir joje esantį šulinį. Sala - bet ko neįsileidžia, bet štai, prieš jį stovi prašalaitis, kurį jis jau įtaria įsivėlus į kažką blogo...

Mano nuomonė: Herojai buvo parašyti, kaip tik man. Saul - įdomus ir stiprus žmogus, su stipriu atsakomybės jausmu. O Glyde - atrodo yra maištininkų vedlys. T.y. nuo šešėlių ministerijos jis globoja ir saugo visus tokius, kaip ir jis: okultistus, kurie nebenori dėtis prie tokio šlykštaus darbo, niokojančio tą ir taip suplonėjusį ir skylėtą šydą tarp šio ir Ano pasaulių. Buvo labai linksma skaityti, kaip Saul ir Randolph vis susidurdavo. Skaitai ir vieta, laikas, bei veiksmas, tokie neįtikėtini, jog tikrai nieko nesitiki, o čia tik bum ir žiūrėk jau, kitas ateina. Tik, kaip jau atrodo minėjau, buvo tikrai šiurpių vietų, kur gailėjausi, kam skaitau šitą knygą vidury nakties. Iš pelkių ir griuvėsių lindo pikti padarai, ir, kaip kokioj Metro 2033 knygoj, tamsoj tūnojo galai žino kas.

Knyga tikrai gera, įdomi, su labai puikiai parašytais herojais. Buvo vietų, kur atrodo paliko mums atvirą siūlą ir nepanašu, jog kas nors tą jo galą prie ko nors pririš. Bet bendro knygos vaizdo man tai nesugadino. 5/5, o dabar dar ilgai ir nuobodžiai lauksim antros, mat autorė rašo ne tai, ką turėjo rašyt. (aišku, dėl to nepyksim)

Hugh Howey "I, Zombie"

Autorius: Hugh Howey
Pavadinimas: I, Zombie
Serija: -
Žanras: Siaubo, Apokalipsė
Psl.: 222p.
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Ilgai negalėjau suprasti, kur man girdėtas šis autorius. Tik dabar, atsivertęs goodreads pamačiau, jog Hugh Howey parašė ne tik "I, Zombie", bet ir tą Vilnos/Šachtos trilogiją, kur man visai nepatiko. Bet ši buvo nuostabi.

Apie Knygą: Visi pasakotojai - zombiai, arba tie, kurie jais tuoj taps. Po truputį, su asmeninių istorijų detalėmis, jie papasakoja, kaip įvyko ši baisi epidemija, kaip viskas prasidėjo, kur jie tada buvo ir, basiausia, ką jaučia dabar. Vieni istoriją mums pasakoja ėsdami. Jų blaivūs protai įkalinti kūne, kurio instinktų jie - nebevaldo. Siaubas kurį jie jaučia rydami nužudytojo žarnas - neišpasakytas. Jie - trokšta mirties ir kiekvienas tolumoje nuskambėjęs šūvis skamba, kaip viltis. Kiti, tuo tarpu, jaučia palengvėjimą. Bijoti užkrato jiems nebereikia. Jų kūnai - vikrūs, nepaisantys jokių kliūčių tarp savęs ir gyvųjų, kuriuos nuolatos jaučia, užuodžia. Gyvųjų mėsos jie visi nori, be išimties, net ir tie, kurie tam priešinasi. Tad jie puikiai žino, jog virš galvos ratus suka sraigtasparniai, pilni į reikalus nesikišančių medikų, mokslininkų ir kariškių. Jie žino ir, kad čia dar yra gyvų, išgyvenusių. Ir, iki žmonės padaro sprendimą: paaukoti miestą žmonijos vardan, bei susiruošia užmesti ant jų bombą - jie žino ir kad ten, už barikadų, žmonių - minios. Gyvos, skanios mėsos bandos...

Mano Nuomonė: Šiurpau skaitydamas. Pirmi zombiai buvo pavieniai. Jų vengė, mat urgzdami ir riesdamiesi iš nesuvokiamo protu alkio, mat, kaip įmanoma pasiekti tą supratimą, jog nori žmogaus mėsos, jie šiurpino aplinkinius, tad šie juos apeidavo. Mat, prieisi arčiau - dar užsikrėsi, apkosės. Ar įkąs. Siaubas, suirutė, baimė, panika, visa tai prasidėjo neužilgo, kai pasirodė pirmieji jų būriai. Jie artėjo neskubėdami, taip, kaip pajėgė jų sulaužyti, suniokoti kūnai. Bet jie atėjo ir galiausiai - užėmė visą miestą. Dabar jų čia daugiau nei gyvųjų. Gal būt dėl to ir buvo padarytas sprendimas izoliuotą miestą sunaikinti. O tada tas kraują stingdantis aprašymas, mat net bekojai zombių kūnai vis tiek veržiasi pirmyn, su protų savininkais, kaip pakeleiviais, negalinčiais padaryti jokio sprendimo, be galimybės sustoti, link žmonių, link barikadų.

Dabar dar labiau laukiu Dying Light 2 žaidimo ir tikiuosi, jog jame be gaujų ten vis dar bus ir zombių. Niekad jais per daug nesižavėjau ir nesidomėjau. Bet čia istoriją pasakojo net viena tų žmonių, kur aktyviai ruošėsi zombių apokalipsės išgyvenimui. Buvo nuostabiai baisu ir įdomu. Duodu 5/5, o jums rekomenduoju ją atsidėti Spaliui, Halloweeno mėnesiui.

Chloe Neill "Drink Deep" | Chicagoland Vampires 5

Autorius: Chloe Neill
Pavadinimas: Drink Deep
Serija: Chicagoland Vampires 5
Žanras: Fantastika, Vampyrai
Psl.: 321p.
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Didžiausias šių knygų pliusas yra jų lengvas skaitomumas. Prisėdi ir baigiasi. Taip sukrimtau ir penktą Chloe Neill knygą Chicagoland Vampires serijoje, "Drink Deep", ir dar paskaitysiu bent vieną.

Apie knygą: Kadagano klano namuose verda tikras rūmų perversmų serialas. Po Suleivano mirties valdžia atitenka ne labiausia šį klaną mylėjusiems asmenims, tad prasideda taisyklių keitimas ir atviras noras išspirti tam tikrus asmenis, į Merit pirštais nerodysim. Normuojamas kraujas, griežtinamos treniruotės. Bet ši problema Merit akyse gan greit tampa antraeile. Galų gale, tas, kas ką tik pavertė visą Mičigano Ežerą - juoda derva - greičiausia kelia grėsmę ne tik vampyrų klanui, bet ir visai žmonijai. Merit, bei slaptoji vampyrų organizacija, imasi tirti šių reiškinių. Tam reikia apsipažinti ir su kitomis antgamtinėmis rasėmis, tokiomis, kaip elementus valančios fėjos. Tik, kad nė vienas siūlas prie nieko neveda, o baisūs magiški kataklizmai atrodo tik baisėja. Dangus nusidažė kraujo raudonumo spalva, iš jo pasipylė žaibai, o kaltininkų vis dar nėra...

Mano nuomonė: Knyga visoje pirmoje pusėje buvo labai neįdomi, ko ir galima tikėtis, kai nužudomas vienas iš meilės interesų. Merit nenorėjo niekur eiti ir nedarė nieko, tik dirbo. Antroje pusėje viskas ėmė gerėti, jau šiek tiek po to, kai tas ežeras nusidažė juodai. Maginis kataklizmas ištikęs pasaulį buvo vertas siaubo knygos, trūko tik kokių nors zombių. Trukdė tik Merit pranašingi sapnai su Suleivanu. Belikdavo pavartyt akis į tą "o už jo - kaupėsi audra, ir aš bėgau", ir skaityti toliau. Juokingiausia buvo, kai ji nuėjo lankyti fėjų karalienės ir iš vampyriško alkio dėl normuojamo kraujo, bei fėjų kraujo saldumo - pametė protą. Toks Sukės Stekhaus momentas.

Taip, tad. Knyga ir šiaip, knygos, kol kas tikrai nėra geros. Jas tiesiog lengva skaityti, o kartais pateikiami geresni dalykai, įdomesni nuotykiai - padeda nusikasti nuo vienos, prie kitos. Tad šiai duosiu 4/5, nes labai patiko man ta visa magija, apokaliptinės knygos juk visada įdomu.

Craig Alanson "Zero Hour" | Expeditionary Force 5

Autorius: Craig Alanson
Pavadinimas: Zero Hour
Serija: Expeditionary Force 5
Žanrai: Mokslinė Fantastika, Humoras
Psl.: 494
Įvertinimas: 5-5 | Goodreads

Nuostabu, kaip "Zero Hour" - jau penkta knyga, bet istorijos kokybė vis dar tokia nuostabi. Buvo ir įtampos, ir sudėtingų planų, ir juoko iki ašarų. Tikrai labai gera knyga. Tik prieš skaitant čia mano bandymo papasakoti apie ką jį, tikiuosi, perskaitėte visas knygas prieš tai.

Vos Džo Bišopas prarado paskutinę viltį vėl išgirsti savo draugo, įkyraus DI balsą, o tuo pačiu ir bet kokią viltį grįžti į Žemę, šis ėmė ir atsibudo. Skipį Didingąjį jo paties viduje persekioja Kirminas, sukurtas tos pačios Senosios Rasės, kuri sukūrė ir jį. Kirminas buvo sukurtas tam, kad sunaikintų sumaištavusius DI, bet ar tai Skipis elgiasi taip, kaip jo kūrėjams nepatiktų, ar pats Kirminas nušoko nuo proto - dar reiks išsiaiškinti ir dievaži, kartais net aš nežinau kuo tikėti. Skipis gavo su tuo Kirminu kovoti jau antrą kartą, ir šį kartą užtruko dar ilgiau, nei pirmą syk, tuo galutinai įtikindamas Smagiąją Piratų Šutvę, jog be Skipio jie tiesiog mirs čia, kosmose. Tad vos grįžęs DI suskubo visiems žerti sarkastiškus komentarus apie nevalyvas beždžiones, tvarkyti gerokai apgadintą laivą, bei aiškintis su Džo. Mat, Skipis vos liko gyvas, jo galios - gerokai sumenkusios, o energija - beveik visai išbaigta. Jis vos sugeba vienu metu palaikyti visas laivo sistemas - veiksnias, tad didelę dalį naštos teks prisiimti jo draugams. Žinoma, tam niekas neprieštarauja, mat jei Skipis grįžo, vadinasi grįžo ir viltis.

Prieš mąstant, kaip grįžti namo, deja teks vėl nukrypti nuo kurso. Skipis tiesiog neišgyvens pakankamai ilgai, o tada jau galai žino, kas nutiks. Tad būtina jam rasti Senosios Rasės paliktą artefaktą, kuriuo jis galėtų susitaisyti ir pribaigti Kirminą, iki tas pribaigė jį. Tai tikrai nėra lengva užduotis, mat pirma tai, ateivių pilietinis karas reiškia, jog sunku nepakliūti į tarp-žvaigždinį kosminių laivų kamštį. Tokį, kuriame tu vairuoji savartyno markės laiviūkštį ir visi tavęs labai nemėgsta. Ir gal net nori nužudyti. Ne, nužudyti tai tikrai nori. O antra, tai dauguma vietų, kur verta tų artefaktų ieškoti - tebeturi Senosios Rasės paliktą apsaugą, o Skipis tiesiog per silpnas, kad įtikintų ją, jog jis irgi sukurtas tų pačių asmenų. Vienintelis būdas apeiti apsaugą yra tapti jai nepavojingu. Bet tai lengviau pasakyti, nei padaryti, žinant jog ten greičiausia laukia daug pavojų, o tie žmonės - tokie trapūs...

Knyga buvo labai linksma ir įdomi. Labai, labai laukiu šeštos, o tuo tarpu šiai duodu 5/5

Knygos: Paniekos Metas