Brian McGreevy - Hemlock Grove

Pažiūrėjau čia kažkada Hemlock Grove serialą Netflix'e. Toks visai neblogas buvo, ypač pirmas sezonas, po to jau, na, painu ne visada iš gerosios pusės. Ir kiek vėliau sužinojau, jog bent jau pirmas sezonas buvo paremtas Brian McGreevy knyga tuo pačiu pavadinimu (Hemlock Grove; ISBN 0374532915; 319p.; Goodreads). O, kad jau Spalis, tai sumečiau, jog vilkolakiai ir keisti vampyrai - nepamaišys. Verdiktas? Pusė velnio.

Hemloko giraitės miestelyje - žiauriai žudomos merginos. Jos - sudraskomos, ir jų gabalai paliekami žmonėms surasti. Į vilkus lyg ir nepanašu. Į lokius irgi. Bet tokiems darbeliams jėgos galėtų užtekti tai milžinei Godfrėjų dukrai, Šelei, su keistomis šviesomis po oda. Žinoma, norint ją apklausti, pirmiausia tektų perlipti per jos brolį, nors išoriškai normalų, bet šiaip jau šiurpų jaunuolį. Kita vertus, tai galėtų būti tas šviežiai į Hemloką atsikraustęs čigonas, Peteris. Sklando gandai, jog jis - vilkolakis. Galų gale, kas ten žino, ar ne? Gal vilkolakių ir būna. Ypač žinant kas dedasi Baltajame Bokšte: Godfrėjų bioinžinerijos laboratorijoje, amžinai šviečiančioje, tarsi nelemtas daiktas būtų pati Hemloko Giraitės širdis, su savo baisiais, prieš bet kokią dievo valią einančiais eksperimentais...

Peteris tikrai nesitikėjo pakliūti į tokią makalynę. Čia jį apkaltina esant vilkolakiu, čia jau žiūrėk, jis netyčia susidraugavo su upyru, kažką vapaliojančiu apie Drakono Ordiną. Ir tie lavonai keisti. Jei jie palikti vilkolakio, tai tas žvėris - išprotėjęs, o tada - jiems visiems gresia labai rimtas pavojus. Taisyklė, jog vilkolakiai savo žvėries kailį užsitempia tik per pilnatį juk ne veltui minima visose knygose. Pasiverčiant ne per tą mėnulį - pasekmės - baisios tiek vilkolakiui, tiek ir aplinkiniams.

Knyga parašyta promaišiu, čia pasakojama iš trečio asmens pozicijos, čia jau skaitom dienoraštį, ar kažkieno laišką. Įdomiausia dalis joje yra mitologija. Vilkolakių mitas, vampyrų mitas, nors pastarojo ten mažoka. Antra dalis tikrai nepamaišytų, bet, deja. Serialas? Žiūrėti galima, tikrai. Šiuo kartu duodu 9/10, nes tikrai įdomiai laikytasi mitų. Bet nuo rekomendacijų susilaikysiu.

Įvairovė: K.J. Charles - Jackdaw

Labai jau pasiilgau A Charm of Magpies. Tad pasiėmiau kitą knygą, tame pačiame pasaulyje, su veikėjais iš tų knygų, K.J. Charles "Jackdaw" (ISBN13 9780995799059; 222p.; Goodreads). Iš kart sakau, jog labai patiko, smagu buvo vėl pamatyti tą šeimą iš keturių, o ir šie du veikėjai buvo įdomūs. Bėda tik ta, kad dabar ilgiuos anų veikėjų dar labiau.

Jonah - prastos šlovės vagis galintis vaikščioti oru. Jis dirbo su rimčiausiais Stephen Day priešais paskutinėje Magpies knygoje. Prigrasinę nužudyti jo mylimąjį, jie privertė Jonah verstis iš kailio pirmiausia pavagiant garsųjį Šarkų Valdovo žiedą, o tada ir randant būdą sučiupti patį Stephen Day. Jei pirmasis darbas ir nebuvo pernelyg sunkus - pakilk oru, įlysk pro langą, pasiimk žiedą, tai antrasis pasirodė kur kas sudėtingesnis. Stephen Day, kad ir kaip mylėdamas žiedą, ir jo suteikiamą galią, gal ir nebūtų puolęs stačia galva mėginimuose jį atgauti. Tačiau, kai pagrobiamas Lucian Vaudrey, to žiedo pirminis savininkas, išeities burtininkui, kaip ir nebelieka. Tik, pagrobti patį Lucian nėra taip jau ir paprasta, kai jį supa pavojingi draugai, o ir jis pats - užgrūdintas gyvenimo ir išgyvenimo Šanchajaus gatvėse.

Ben, dėl savo ryšio su Jonah, ir dėl santykių, kuriuos su juo palaikė, keliems mėnesiams atsiduria kalėjime. Blogiau nei ši patirtis buvo pati idėja, jog Jonah jį paliko. Pasinaudojo, ir paspruko. Iš kalėjimo, tad, Benas išeina pasiryžęs atsilyginti. Metas Jonah paragauti kalėjimo duonos. Kaip burtininkas, jis bus labiau suvaržytas, labiau saugomas. Greičiausia, kad nepabėgtu oru, jam sulaužys kojas... Atims iš jo galimybę eiti, skristi. Kuo daugiau Ben apie tai galvoja, apie tą nuoširdžią šypseną, apie kartu praleistą laiką, tuo labiau jis abejoja savo plano teisingumu. Tad, suorganizavęs burtininkų policijos spąstus, Ben nė neapsižiūri, kaip ne tik, kad nepadeda jiems, bet sprunka su Jonah, oru.

Graži knyga, gan idiliška, nors toli gražu ten viskas sviestu nesieina. Įdomu buvo sužinoti, kaip tam tikros galios gali paveikti asmenį, jo gyvenimą. Pavyzdžiui, vaikštantys oru, atrodo, negali skaityti, mat jiems prieš akis šokčioja raidės. Būtų įdomu sužinoti daugiau, bet ką padarysi. O šiai knygai duodu 10/10, gaila, kad baigėsi.

Lynn Flewelling - Casket of Souls [6]

Tęsiant tradiciją, turim dar vieną gerą Lynn Flewelling knygą, "Casket of Souls" (Nightrunner 6; ISBN 0345522303; 476p.; Goodreads), deja jau prieš paskutinę serijoje. Nors pavadinimai - pilni spoilerių, o ir iš autorės pusės nėra jokių pastangų išlaikyti įtampą, istorijos vis vien, savaip, geros. Jau dabar žinau, kad tikrai pasiilgsiu veikėjų.

Rhimenee žmones, spaudžiamus karo nepritekliaus, dar užgula ir keistas maras. Žmonės tiesiog krinta ten, kur stovėję, ir lieka miego komoje iki numiršta nuo bado, ar troškulio. Dėl šių simptomų liga vadinama Miegančiąja Mirtimi. Ji ištinka daugiausia varguolius, prašinėtojus, žmones, kurių, atrodo, nieks nepasiges. Niekas nežino iš kur ši liga, kas ją sukelia, ir net ar ji užkrečiama, ar ne. Ir, deja, ne daug kam rūpi nei aiškintis, nei iš vis apie tai kalbėti, iki kristi pradeda kilmingi, aukštuomenės žmonės.

Tuo tarpu mieste pamažėle suveši nauja teatro grupė. Visi juos myli, ir padeda, kuo tik gali, dovanomis, auksu. Juk teatras karo metu - prabanga ir šioks toks prasiblaškymas nuo baisios kasdienybės. Seregil su Alec irgi pasistengia įsilieti į minią fanų, tik kiek atsargiau. Juk, visgi, trupė čia pasirodė tik šiek tiek ankščiau už marą, ir patys pripažino gavę sprukti iš ankstesnių namų, dėl labai jau neaiškių priežasčių.

Taip, istorija nuspėjama vos ne nuo pirmų puslapių. Kaip tie filmai, kur rimtas aktorius vaidina menką rolę, o kažkur ten vyksta žmogžudystės. Miršta Rhimenee žmonės, knyga pavadinta "Sielų dėžute", ir į pagrindinių veikėjų gretas įsilieja dar keli svetimšaliai. Manau iš to jau iš kart aišku kas ir kaip žudo. Bet duodu 8/10, nes, kad ir kaip ten bebūtų, skaitosi lengvai, ir baigėsi gražiai, ir veikėjai malonūs skaityti.

Seth Grahame-Smith - Puikybė ir Prietarai ir Zombiai

Tikrai nesitikėjau tokios knygos pataikyti perskaityti, kaip tik Spalio 1-ai dienai, Halloween'o, Samhain'o mėnesiui, bet štai, kaip puikiai gavosi. Seth Grahame-Smith knyga "Pride and Prejudice and Zombies" (Puikybė, Prietarai ir Zombiai; ISBN 1594743347; 320p.; Goodreads) jau seniai gulėjo mano "perskaityti" sąraše, ir prisiminiau ją tik dėka tų knygų parduotuvių skilčių, kur "rekomenduojama tau". Knyga nebloga, linksma, bet vis galvoju, turbūt ji dar geresnė, jei esi perskaitęs Jane Austen knygą Puikybė ir Prietarai... Jei kas skaitė jas abi - parašykit man.

Zombių maras kamuoją vargšę Angliją. Mirusieji nebesiilsi. Jie lipa iš savo grabų ir ieško sultingų smegenų. To pasekoje visa Anglija yra priversta transformuotis. Jei ankščiau savo klasę ir vertę galėjai parodyti, tarkim, mokėdamas gražiai siuvinėti, ar turėdamas žymų muzikos mokytoją, tai dabar tavo vertė skamba dainose apie zombių žudynes. Klasė ir vertė yra turėti rimtą dodžą treniruotis rytuose išmoktų kovos menų. Klasė ir vertė yra turėti nindzių saugumui palaikyti, gera katana, fiziniai sugebėjimai, ginklų valdymas. Bet net tokios mirtinos Benetų šeimos merginos, atitinkančios visus aukštuomenės reikalavimus, tebesvajoja gerai ištekėti.

Smagu skaityti apie skraidančias galūnes, degančius zombius, išpuolius, kai visa tai riebiai pertepta Rytietiškais kovos menais, katanomis, ir angliškais juosmenimis, įspraustais į korsetus, su juoda Earl Grey arbata pusryčiams. Merginos, tarp zombių ordų dairosi sau kokio nors karininko, ar šiaip gero vyro, mat juk tai ir yra viso gyvenimo tikslas.

Tai nėra siaubo knyga, tikrai neliksit nemiegoję. Ji - juokinga, ir pašiepianti, smagi paskaityti, ir lengva pamiršti kitą dieną. Deja, to pasekoje ji nėra ir labai įdomi. Galiu duoti tik 6/10, bet parekomenduoti vis tiek galiu, nes, tikrai, čia nėra ko, viens du ir perskaityta.

Penktadienis: Įvairovė | C.S. Pacat

C.S. Pacat, autorė parašiusi mano mylimą Captive Prince trilogiją šiuo metu dirba prie komikso apie fechtavimo mokyklą. Trilogija, žinoma, gerai užbaigta, ir tikrai užbaigta, ir jei gerai pamenu, tai jau išleista ir paskutinė trumpų istorijų iš to paties pasaulio knyga, o jei ne, tai bet kuriuo atveju - ji bus paskutinė. Tad nenuostabu, jog autorė jau dirba prie naujo projekto. Šiaip komiksų aš nelabai mėgstu, yra keli, kuriuos prarijau, ir turbūt esama ir daugiau, kurių dar neatradau. Bet jau vien iš dėkingumo autorei, kai jau bus, paskaitysiu pažiūrėt, kaip ten, kas, ir pranešiu.

Čia pridedu pažiūrėti video draugės iš [P.S. I Love That Book], kuriame dabar rašau ir aš (Nosferatu vardu). Gal būt bus lengviau apsispręsti išgirdus ne tik mano nuomonę:

George Orwell - 1984

Pribrendo laikas ir man paskaityti George Orwell knygą "1984" (ISBN 0451524934; 328p.; Goodreads). Pasauly ėmė vykti dalykai, kuriuos beveik ištisai girdžiu minimus su šia knyga. O ir šiaip, klasika, kartais gerai žinoti. Tad, perskaičiau. Ir dabar negaliu nustoti stebėtis.

Individas - daro klaidas. Tik kartu, vedami stiprios Partijos, žmonės, jų šalis, gali išgyventi priešų apsupty, laimėti karus ir augti, stiprėti. Individualus mastymas, tad, yra silpnybė, baudžiama kalėjimu, ar net mirtimi. Mat norėdamas mąstyti individualiai, atmesdamas Didžiojo Brolio doktriną, tu, akivaizdu, nori, kad Partija, o to pasekoje ir tavo šalis - žlugtų. Nesutikdamas su Partijos skelbiama tiesa, nesunaikindamas tų neteisingų prisiminimų, kenki savo tautai, esi išdavikas, tad turi būti nubaustas

Vinstonas bandė gyventi su prisiminimais apie vakarykštį priešą, kuris dar nebuvo amžinu draugu, niekada nė nebuvusiu priešu. Jis bandė gyventi žingsneliu už Didžiojo Brolio visa matančių akių, ir visą girdinčių ausų. Jis bandė gyventi su klaidinga, individualaus mąstymo skatinama laisve, tikėdamas, jog bent jau savo galvoje jis - saugus.

Knyga gal kiek sunkoka. Spėju iš to, kokių kartais matau negatyvių atsiliepimų apie ją. Bet pažiūrėjus į Šiaurės Korėja, ir keletą kitų šalių, ką ten, net Sostų Karų religinių Žvirblių prisižiūrėjus, akivaizdu, jog tokie dalykai net labai realūs, galimi. Idėjos - niekada nemiršta, tad jei manome, jog komunizmas žlugo, viskas, jo nebėra, tereikia pažiūrėti į Neo Nacizmą kylantį vakaruose, jog įsitikintumėme - kažkur visos šios žarijos rusena, ir rusens. Konfederacijos vėliavos - teisinamos, kaip Pietų Amerikos istorijos dalis. Žmonės, tebevaikšto bodėdamiesi kitataučiais. Mes vis dar pykstame, jog kažkas "vagia" iš mūsų kultūrų, pykstame ant imigrantų, kurie "vagia" mūsų darbo vietas. Žodžiu, kažkur giliai, žmonija tebėra sugedusi, ir individas save laiko geresniu už kitus. Jiems tereikia susiburti, ir mes gauname nacių protestą su tiki sodo deglais. Tad šiai knygai duodu 10/10, ir linkiu niekada, niekada nepamiršti.

Joe Dispenza - Breaking the Habit of Being Yourself

Bandau bent kartais įterpti ir kokią ne grožinę knygą. Nežinau, kaip dažnai tai pavyks, ir ar bus įmanoma tas knygas kažkaip iš vis aprašyti, ir ar iš vis reikia. Bet pamėginkim, ir pažiūrėkim, kas bus. Taigi, pasiėmiau paskaityti Joe Dispenza knygą "Breaking the Habit of Being Yourself" (ISBN 1401938086; 329p.; Goodreads), priežasčių tam buvo daug, iš kurių ne mažiausias yra mano įsitikinimas, jog nieks nepasikeis, jei nieko nekeisi. Pasirodo, jog tai visai nebloga knyga, nors su viskuo sutikti tikrai negaliu. Kaip ir negaliu suprasti, kai kurių instrukcijų. Bet ei, buvo verta.

Autorius, su visa pagarba jūsų personai, tiesiai šviesiai rėžia - jei nori būti kažkuo kitu, nei esi dabar - nustok būti savimi. T.y., jei, kaip aš, esi gan tingus žmogus, kuris svajoja, jog kadanors dirbs kas dien, nes mylės darbą, kurį dirbą, tai pats tas metas tuo žmogumi tapti. Tas žmogus - netingi. Bet mes vis tiek tingim, ar ne? Toliau autorius ir aiškina, kas, kaip, kodėl, ir ką dėl to daryti. Pasirodo jog mes savo reakcijomis ir asociacijomis kuriame kažkokius ten takus, tarp kažkokių ten smegenų dalių. Pvz.: darbas, nesmagu, nenoriu - tingiu. Su laiku tai tampa tiesiog darbas - tingiu. Mano atveju, taip yra todėl, kad pirmi darbai buvo baisiai sunkūs, fiziškai sekinantys, ir tiesiog bukinantys. Čia autorius ir pradeda mus mokyti, kaip šitą tiltą sudeginti, kad su darbu asociacijos "tingiu" neliktų, ir kaip tapti tuo žmogumi, kuris visai netingi. Tai nėra labai paprasta, bet ei, gal jūs už mane imlesni, ir suprasit.

Kitas įdomus dalykas, ne paskutinis knygoje, bet paskutinis, kurį paminėsiu, tai autoriaus paminėtas auto-pilotas. Nežinau, kaip jūs, bet aš iš galvos gal taip lengvai jums savo pin ir nepasakyčiau. Bet be problemų jį visada surinksiu. Ir, kad mintinai jo beveik nepamenu supratau tik tada, kai kartą prie kasos buvo kitokia skaičių seka, t.y. pripratau, kad vienetas yra apačioje, kairėje, o ten buvo viršuje. Akimirką sudvejojau. Šitą dalyką mes naudojame daug dažniau, nei manome. Kartais ir to paties darbo nemylime, nes jame nebūname, o leidžiame autopilotui viską valdyti. Autopilotas žino, kaip mes reaguotumėme, tad ir reaguoja. Ir ta reakcija vėl stato tuos tiltus tarp darbas ir tingiu. Padarę sprendimą patys, t.y. sureagavę patys, pasirinkę reaguoti taip, o ne anaip, jau galime šį bei tą pakeisti.

Žodžiu, nežinau, ar sugebėjau ką nors paaiškinti. Bet jei nusibodo visą laiką jaustis nei šiaip, nei taip, tai gal ir verta paskaityti. Šiaip jau man visos šitos knygos labai panašios į tą Paslaptis knygą, The Secret, bet jos peikti negaliu, nes savom akim mačiau, pažįstu, myliu ir gerbiu, ne vieną žmogų, kuris ją perskaitė, ir tikrai susitvarkė gyvenimą. Turbūt daug priklauso ir nuo noro, bet mažytis vadovėlis, kaip daryti dar niekam nepakenkė. O kiek ikėjos baldų stovi kreivi, mat tuos vadovėlius išmetėme... Knygai duodu 8/10, nes man vis tiek per painu visas tas "elkis taip, lyg tas geras jau būtų įvykęs" - kaip man elgtis, lyg jau grįžau iš kokių nors tropikų?

A.C. Bextor - Empires and Kings

Kartais pasiimu knygas šiaip, nes jos ten, guli, akis bado. Kartais taip randu gan neblogų skaitinių. Deja, A.C. Bextor knyga "Empires and Kings" (Mafia 1; ASIN B01MZA0MS5; 322p.; Goodreads) nėra viena iš jų. Tai tik knyga apie rusų mafijozą, piešiamą, kaip monstrą, bet be gyvuliškų nesąmonių, dėl kurių greičiau tenka akis vartyt, nelabai ką jis ten ir nuveikė.

Knyga pasakojama iš dviejų perspektyvų. Pirmoji priklauso mūsų baisiajam Vladui Zaleskiui (Vlad Zaleski), rusų mafijos šeimos galvai, vienam galingiausių vyrų undergroundiniame pasaulyje. Prieš keletą metų jam buvo patikėta užduotis sunaikinti išdaviko šeimą. Ne laiku ir ne vietoje į kambarį įbėgo mergaitė, tik mažytis vaikas išsigandęs garsų. Jos tėvas buvo nužudytas prieš jos akis, o Vladas, kažin ko pastūmėtas, pasiėmė mergaitę su savimi, į savo šeimą. Kodėl? Kažin ar jis net pats tai žino. Gal būt jam pagailo vaiko, kas nėra labai tikėtina. Gal norėjo iš jos padaryti pavyzdį, pasilikti, kaip trofėjų, priminimą visiems, kas drįs jį išduoti - štai kas liko iš paskutinių bandžiusių, nieko, tik maža mergaitė, pavaldi man.

Ją geriau žino, kaip išdaviko dukrą. Ji užaugo bijodama Vlado lyg kažin kokio dievo, galinčio sunaikinti visą jos gyvenimą, bet būtent dėl to jos akyse jis buvo vertas ir baimingos pagarbos. Augdama tarp mafijos narių, ji ir pati prisitaikė prie to mąstymo, to ritmo. Jo sūnus - jos geriausias draugas, brolis. Jo sesuo - jos geriausia draugė, sesuo ir jai. Blogai, atrodo, tik tai, jog ji įsimylėjo savo dievą.

Toks rimtas Stokholmo Sindromas, sakyčiau. Knygos idėja gera, net ir romanui ji tinkama, neabejoju, kad yra fantazuojančių apie gangsterių vadus, mobsterius, ir kitokius ginkluotus tipus. Galų gale, romanų serijoje gauname tikrai baisesnių dalykų. Bet pats knygos pateikimas, istorijos pasakojimas, ten vykę dalykai buvo labai silpni. Tad kol kas duodu 6/10, o dėl kitos knygos dar pažiūrėsim, kaip ten bus, skaitysiu ar ne.