Rhimenee žmones, spaudžiamus karo nepritekliaus, dar užgula ir keistas maras. Žmonės tiesiog krinta ten, kur stovėję, ir lieka miego komoje iki numiršta nuo bado, ar troškulio. Dėl šių simptomų liga vadinama Miegančiąja Mirtimi. Ji ištinka daugiausia varguolius, prašinėtojus, žmones, kurių, atrodo, nieks nepasiges. Niekas nežino iš kur ši liga, kas ją sukelia, ir net ar ji užkrečiama, ar ne. Ir, deja, ne daug kam rūpi nei aiškintis, nei iš vis apie tai kalbėti, iki kristi pradeda kilmingi, aukštuomenės žmonės.
Tuo tarpu mieste pamažėle suveši nauja teatro grupė. Visi juos myli, ir padeda, kuo tik gali, dovanomis, auksu. Juk teatras karo metu - prabanga ir šioks toks prasiblaškymas nuo baisios kasdienybės. Seregil su Alec irgi pasistengia įsilieti į minią fanų, tik kiek atsargiau. Juk, visgi, trupė čia pasirodė tik šiek tiek ankščiau už marą, ir patys pripažino gavę sprukti iš ankstesnių namų, dėl labai jau neaiškių priežasčių.
Taip, istorija nuspėjama vos ne nuo pirmų puslapių. Kaip tie filmai, kur rimtas aktorius vaidina menką rolę, o kažkur ten vyksta žmogžudystės. Miršta Rhimenee žmonės, knyga pavadinta "Sielų dėžute", ir į pagrindinių veikėjų gretas įsilieja dar keli svetimšaliai. Manau iš to jau iš kart aišku kas ir kaip žudo. Bet duodu 8/10, nes, kad ir kaip ten bebūtų, skaitosi lengvai, ir baigėsi gražiai, ir veikėjai malonūs skaityti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.