George Orwell - 1984

Pribrendo laikas ir man paskaityti George Orwell knygą "1984" (ISBN 0451524934; 328p.; Goodreads). Pasauly ėmė vykti dalykai, kuriuos beveik ištisai girdžiu minimus su šia knyga. O ir šiaip, klasika, kartais gerai žinoti. Tad, perskaičiau. Ir dabar negaliu nustoti stebėtis.

Individas - daro klaidas. Tik kartu, vedami stiprios Partijos, žmonės, jų šalis, gali išgyventi priešų apsupty, laimėti karus ir augti, stiprėti. Individualus mastymas, tad, yra silpnybė, baudžiama kalėjimu, ar net mirtimi. Mat norėdamas mąstyti individualiai, atmesdamas Didžiojo Brolio doktriną, tu, akivaizdu, nori, kad Partija, o to pasekoje ir tavo šalis - žlugtų. Nesutikdamas su Partijos skelbiama tiesa, nesunaikindamas tų neteisingų prisiminimų, kenki savo tautai, esi išdavikas, tad turi būti nubaustas

Vinstonas bandė gyventi su prisiminimais apie vakarykštį priešą, kuris dar nebuvo amžinu draugu, niekada nė nebuvusiu priešu. Jis bandė gyventi žingsneliu už Didžiojo Brolio visa matančių akių, ir visą girdinčių ausų. Jis bandė gyventi su klaidinga, individualaus mąstymo skatinama laisve, tikėdamas, jog bent jau savo galvoje jis - saugus.

Knyga gal kiek sunkoka. Spėju iš to, kokių kartais matau negatyvių atsiliepimų apie ją. Bet pažiūrėjus į Šiaurės Korėja, ir keletą kitų šalių, ką ten, net Sostų Karų religinių Žvirblių prisižiūrėjus, akivaizdu, jog tokie dalykai net labai realūs, galimi. Idėjos - niekada nemiršta, tad jei manome, jog komunizmas žlugo, viskas, jo nebėra, tereikia pažiūrėti į Neo Nacizmą kylantį vakaruose, jog įsitikintumėme - kažkur visos šios žarijos rusena, ir rusens. Konfederacijos vėliavos - teisinamos, kaip Pietų Amerikos istorijos dalis. Žmonės, tebevaikšto bodėdamiesi kitataučiais. Mes vis dar pykstame, jog kažkas "vagia" iš mūsų kultūrų, pykstame ant imigrantų, kurie "vagia" mūsų darbo vietas. Žodžiu, kažkur giliai, žmonija tebėra sugedusi, ir individas save laiko geresniu už kitus. Jiems tereikia susiburti, ir mes gauname nacių protestą su tiki sodo deglais. Tad šiai knygai duodu 10/10, ir linkiu niekada, niekada nepamiršti.

Joe Dispenza - Breaking the Habit of Being Yourself

Bandau bent kartais įterpti ir kokią ne grožinę knygą. Nežinau, kaip dažnai tai pavyks, ir ar bus įmanoma tas knygas kažkaip iš vis aprašyti, ir ar iš vis reikia. Bet pamėginkim, ir pažiūrėkim, kas bus. Taigi, pasiėmiau paskaityti Joe Dispenza knygą "Breaking the Habit of Being Yourself" (ISBN 1401938086; 329p.; Goodreads), priežasčių tam buvo daug, iš kurių ne mažiausias yra mano įsitikinimas, jog nieks nepasikeis, jei nieko nekeisi. Pasirodo, jog tai visai nebloga knyga, nors su viskuo sutikti tikrai negaliu. Kaip ir negaliu suprasti, kai kurių instrukcijų. Bet ei, buvo verta.

Autorius, su visa pagarba jūsų personai, tiesiai šviesiai rėžia - jei nori būti kažkuo kitu, nei esi dabar - nustok būti savimi. T.y., jei, kaip aš, esi gan tingus žmogus, kuris svajoja, jog kadanors dirbs kas dien, nes mylės darbą, kurį dirbą, tai pats tas metas tuo žmogumi tapti. Tas žmogus - netingi. Bet mes vis tiek tingim, ar ne? Toliau autorius ir aiškina, kas, kaip, kodėl, ir ką dėl to daryti. Pasirodo jog mes savo reakcijomis ir asociacijomis kuriame kažkokius ten takus, tarp kažkokių ten smegenų dalių. Pvz.: darbas, nesmagu, nenoriu - tingiu. Su laiku tai tampa tiesiog darbas - tingiu. Mano atveju, taip yra todėl, kad pirmi darbai buvo baisiai sunkūs, fiziškai sekinantys, ir tiesiog bukinantys. Čia autorius ir pradeda mus mokyti, kaip šitą tiltą sudeginti, kad su darbu asociacijos "tingiu" neliktų, ir kaip tapti tuo žmogumi, kuris visai netingi. Tai nėra labai paprasta, bet ei, gal jūs už mane imlesni, ir suprasit.

Kitas įdomus dalykas, ne paskutinis knygoje, bet paskutinis, kurį paminėsiu, tai autoriaus paminėtas auto-pilotas. Nežinau, kaip jūs, bet aš iš galvos gal taip lengvai jums savo pin ir nepasakyčiau. Bet be problemų jį visada surinksiu. Ir, kad mintinai jo beveik nepamenu supratau tik tada, kai kartą prie kasos buvo kitokia skaičių seka, t.y. pripratau, kad vienetas yra apačioje, kairėje, o ten buvo viršuje. Akimirką sudvejojau. Šitą dalyką mes naudojame daug dažniau, nei manome. Kartais ir to paties darbo nemylime, nes jame nebūname, o leidžiame autopilotui viską valdyti. Autopilotas žino, kaip mes reaguotumėme, tad ir reaguoja. Ir ta reakcija vėl stato tuos tiltus tarp darbas ir tingiu. Padarę sprendimą patys, t.y. sureagavę patys, pasirinkę reaguoti taip, o ne anaip, jau galime šį bei tą pakeisti.

Žodžiu, nežinau, ar sugebėjau ką nors paaiškinti. Bet jei nusibodo visą laiką jaustis nei šiaip, nei taip, tai gal ir verta paskaityti. Šiaip jau man visos šitos knygos labai panašios į tą Paslaptis knygą, The Secret, bet jos peikti negaliu, nes savom akim mačiau, pažįstu, myliu ir gerbiu, ne vieną žmogų, kuris ją perskaitė, ir tikrai susitvarkė gyvenimą. Turbūt daug priklauso ir nuo noro, bet mažytis vadovėlis, kaip daryti dar niekam nepakenkė. O kiek ikėjos baldų stovi kreivi, mat tuos vadovėlius išmetėme... Knygai duodu 8/10, nes man vis tiek per painu visas tas "elkis taip, lyg tas geras jau būtų įvykęs" - kaip man elgtis, lyg jau grįžau iš kokių nors tropikų?

A.C. Bextor - Empires and Kings

Kartais pasiimu knygas šiaip, nes jos ten, guli, akis bado. Kartais taip randu gan neblogų skaitinių. Deja, A.C. Bextor knyga "Empires and Kings" (Mafia 1; ASIN B01MZA0MS5; 322p.; Goodreads) nėra viena iš jų. Tai tik knyga apie rusų mafijozą, piešiamą, kaip monstrą, bet be gyvuliškų nesąmonių, dėl kurių greičiau tenka akis vartyt, nelabai ką jis ten ir nuveikė.

Knyga pasakojama iš dviejų perspektyvų. Pirmoji priklauso mūsų baisiajam Vladui Zaleskiui (Vlad Zaleski), rusų mafijos šeimos galvai, vienam galingiausių vyrų undergroundiniame pasaulyje. Prieš keletą metų jam buvo patikėta užduotis sunaikinti išdaviko šeimą. Ne laiku ir ne vietoje į kambarį įbėgo mergaitė, tik mažytis vaikas išsigandęs garsų. Jos tėvas buvo nužudytas prieš jos akis, o Vladas, kažin ko pastūmėtas, pasiėmė mergaitę su savimi, į savo šeimą. Kodėl? Kažin ar jis net pats tai žino. Gal būt jam pagailo vaiko, kas nėra labai tikėtina. Gal norėjo iš jos padaryti pavyzdį, pasilikti, kaip trofėjų, priminimą visiems, kas drįs jį išduoti - štai kas liko iš paskutinių bandžiusių, nieko, tik maža mergaitė, pavaldi man.

Ją geriau žino, kaip išdaviko dukrą. Ji užaugo bijodama Vlado lyg kažin kokio dievo, galinčio sunaikinti visą jos gyvenimą, bet būtent dėl to jos akyse jis buvo vertas ir baimingos pagarbos. Augdama tarp mafijos narių, ji ir pati prisitaikė prie to mąstymo, to ritmo. Jo sūnus - jos geriausias draugas, brolis. Jo sesuo - jos geriausia draugė, sesuo ir jai. Blogai, atrodo, tik tai, jog ji įsimylėjo savo dievą.

Toks rimtas Stokholmo Sindromas, sakyčiau. Knygos idėja gera, net ir romanui ji tinkama, neabejoju, kad yra fantazuojančių apie gangsterių vadus, mobsterius, ir kitokius ginkluotus tipus. Galų gale, romanų serijoje gauname tikrai baisesnių dalykų. Bet pats knygos pateikimas, istorijos pasakojimas, ten vykę dalykai buvo labai silpni. Tad kol kas duodu 6/10, o dėl kitos knygos dar pažiūrėsim, kaip ten bus, skaitysiu ar ne.

Promo: Vernossiel

Vernossiel, scoia'tael lyderė, kurią galima rasti kažkur Veleno teritorijoje, trečiame Raganiaus žaidime.

DeviantArt ][ Patreon

Jeanine Frost - Twice Tempted [2]

Juk nemanėte, kad mesiu Jeanine Frost "Night Prince" seriją, vien dėl to, kad tai - kvailokas romanas? Taip dar nebuvo, ir ten, kur esama Drakulos - turbūt nebus. Tad baigiau skaityti "Twice Tempted" (Night Prince 2; ISBN 0062076108; 360p.; Goodreads), antrą knygą apie žaibus laidančią Leilą, ir ugnimi besimėtantį Vladą Basarabą Drakulą.

Kad ir kaip Leila mylėtų Vladą ir jo žmones, jo elgesys ją tiesiog erzina, ir kuo toliau, tuo labiau. Jis dingsta be žinios, nepranešęs nei kur, nei dėl ko, nei kada. Elgiasi šaltokai. Verčia, nors netiesiogiai, ją prisitaikyti prie vampyriško gyvenimo ritmo. Paskutinis lašas buvo jo sukeltas vakarėlis. Jos sesuo, o ir ji pati, manė jog štai, viskas, jis - pasipirš. Tamsos princas ją ves. O jis, vietoje to, prie visų savo kolegų ir pavaldinių, pasiūlo jai nemirtingumą... Leila, negailėdama žodžių, tuoj pat nutraukia su juo visus santykius, to pasekoje gal būt pažemindama princą jo pavaldinių akyse, ir išsinešdina iš jo namų. Ir jei tai atrodė labai blogai, tai tik palaukite, kol Leila sužinos, jog į akiratį grįžo Vlado buvusioji...

Neužilgo po visos tos dramos įvyksta sprogimas, kuriame Leila vos nežūva. Akivaizdu, jog tas, kas jį sukėlė, norėjo, kad iš jos liktų kuo mažiau. Vietoje to, vietoje Leilos, mirė keli jos draugai, nekalti žmonės. Kas gi norėtų ją šitaip pražudyti? Na, sąrašas nebe toks ir trumpas. Į jį galima pridėti ir neseniai įskaudintą vampyrų princą. Tą patį, kurio veide nebuvo jokio gailesčio, ar net nuostabos, kai jam pranešė apie jos tariamą mirtį. Visa laimė, kad Vlado dešinioji ranka yra pasiryžęs ją saugoti ir ginti, net ir nuo paties Vlado.

Žinot, o man visai patiko. Gal ne visa ta drama "kodėl tu man nepasipiršai" ir "kodėl tau negaila, kad aš - tariamai numiriau". Bet ta kita drama, apie Vlado buvusiąją. Įdomi persona. Pasirodo šiame pasaulyje esama ne tik vampyrų, bet ir rimtų raganų, stiprių kerų, ir dar galai žino ko. Galiu duoti jau visus 8/10, užsitarnauti ir stiprūs.

Chloe Neill - Friday Night Bites [2]

Taip tad, baigiau ir antrą vokiečių kalba turėtą Chicagoland Vampires knygą. Tačiau tai dar tik antra knyga Chloe Neill serijoje, ir ši gi pavadinta "Friday Night Bites" (Chicagoland Vampires 2; ISBN 045122793X; 357p.; Goodreads), kas pralinksmino, nes paprastai kandžiojasi pirmadieniai, o ne penktadieniai. Bet tai ir vienintelis pralinksminęs dalykas, mat šioje knygoje sviestas teptas nevienodai. Daug daugiau jo pritepliota ant porų, meilių seilių, ir kur kas ploniau pratraukta per įdomesnes vietas, kaip reivo vakarėliai (ir kodėl žodis "rave" yra pasisavintas iš vampyrų, o ne atvirkščiai), poreikis numirti, kad taptum vampyru, kas nutinka, jei iki galo nemiršti, ir t.t.

Jūsų geras kaimynas vampyras visada jūsų atsiklaus prieš įkąsdamas. Gal dėl to prieš juos, "išėjusius iš karstų" ir nebuvo jokio rimtesnio sukilimo, mat nereikia pamiršti, šie vampyrai True Blood gėrimo neturi. Dėl pastarosios priežasties ir patys vampyrai prikūrė įstatymų prieš gėrimą iš žmonių, limitavo tai iki begalybės, mirtinos būtinybės, ir tik donorui sutinkant. Tad nenuostabu, jog jie pirmieji ir išsigando, kai jų saugumui šiame pasaulyje staiga ėmė kenkti tai šen, tai ten išdygstantys reivo vakarėliai. Atrodytų, kas čia tokio, ar ne? Pasirodo tai nėra tik tie nekalti žmonių šėlsmo perpildyti susirinkimai. Greičiau jau, tai vampyrų organizuojami, ir žmonėms patraukliai pateikiami, su trankia muzika ir visokio tipo svaigalais, vakarai, skirti greičiau jau prisimaitinti iki pakvaišimo. Tik laiko klausimas, kada tokie nelegalūs vakarėliai po savęs paliks ne tik šiukšles, bet ir sausus lavonus.

Likusi knyga daugiausia skirta Merit darbui su jų valdovu. Jis nori daugiau ryšių, o Merit šeima tų ryšių turi, tad ir prasideda vakaronės su dizainierių drabužiais, bei detaliu užkandžių aprašymu. Į visa tai druskos įberia ir faktas, jog ji vis dar bando palaikyti santykius su jai primestu vampyru iš kitos šeimos. Jos valdovo reikalavimu. Kam, atrodo, jis pats labai tyčia, labai daug bando kenkti.

Knygos lengvai skaitosi, tad negaliu skųstis. Manau likusias susižvejosiu audio formatu, labai spėju, jog tiks šiaip darbus dirbant. Kas ten žino, gal kitos bus net geresnės. Kol kas duodu 6/10, žiūrėsim, kaip ten toliau.

Lynn Flewelling - The White Road [5]

Kažkaip, kuo toliau, tuo labiau nesuprantu, kodėl šios knygos pavadintos "Nightrunner" serija. Tas žodis, daugiau ar mažiau, reiškia naktinius darbus, nusikaltimus, tuos tylius. Lynn Flewelling knygose, "The White Road" (Nightrunner 5; ISBN 055359009X; 385p.; Goodreads) įskaitant, to tikrai mažai, bet labai daug visai kitokių, gerų, įdomių dalykų. Bet, rūpi turbūt tai tik man. Pakalbėkim geriau, kodėl ši knyga, po geros, vėl prastesnė.

Sebrahn, vaikas homunkulas, sukurtas iš Alec kraujo Plenimaros Alchemiko. Jis laikytas prastu, nepavykusiu gaminiu, tinkamu tik sukapoti gabalais, jei jo pirminė gydymo funkcija bus per prasta. Bet Sebrahn pasirodo beesantis kur kas unikalesnis, nei bet koks kitas jo tipo kūrinys. Taip pat ir kur kas pavojingesnis, bei naudingesnis. Jis buvo kurtas išgydyti vienam Seregil žmonių klano valdovui, mirštančiam nuo nepagydomos ligos (panašu į džiovą). Tačiau bėgdami iš nelaisvės, Seregil ir Alec, gal ne visai tiesiogiai, sugebėjo nužudyti Alchemiką, ir pasigrobę Alec pranašystės "Vaiką be motinos", paspruko su paskutine to klano valdovo viltimi.

Klano valdovas, kurio vardo niekaip neatsimenu, pasiryžęs bent knygas atgauti, tačiau jei pavyktu pričiupti ir Sebrahn, būtų dar geriau, mat laiko jam lieka vis mažiau, o jo klanas - pavojuje, be jo - žlugs. Taip jau išėjo, kad apie Sebrahn sužinojo ir Alec žmonės, tie paslaptingi atsiskyrėliai. Sebrahn sukūrusi magija priklauso jiems, ir jie nori ją atgauti, pageidautina - kartu su homunkulu. Jų nuožmios ir brutalios klanų taisyklės gąsdina mūsų protagonistų porą net labiau, nei visi Seregil žmonių klanai sudėjus kartu. Mat būtent šie fae žmonės yra priešiškiausiai nusiteikę prieš puskraujus, tokius, kaip Alec, ir nemato jokios prasmės leisti jam likti gyvam.

Žodžiu, juos dabar visi įmanomi elfai ar fėjos - medžioja dėl to alcheminio kūrinio. O tie du ten bando apsispręsti ar atiduoti Alec vaiku laikomą padarą tiems, kurie pažadės jo nenužudyti, ar ne. Kažkaip nemalonu buvo skaityti. Nors visur pabrėžiama, jog tai - ne vaikas, greičiau jau drakonas, atrodantis, kaip žmogus, bet visi Alec aplinkiniai jį laikė vaiku, ir todėl vis atrodė, jog jie apie kažkokį nenorimą vaiką vis - atiduodam, pasiliekam, labai sunku su juo, daug darbo... Nesupratau ir kas per velniava ten su Seregil seserims. Atrodo jos ne visos patenkintos nei jo sugrįžimais, nei jo išėjimais. Žodžiu, šiai duodu 6/10, gal kita jau bus vėl geresnė.

Chloe Neill - Some Girls Bite [1]

Neseniai gavau lauktuvių porą Chloe Neill serijos "Chicagoland Vampires" knygų. Labai apsidžiaugiau, mat jos dar ir vokiečių kalba, kas tikrai labai padeda atgaivint prastėjančias žinias, ypač kai skaitiniai tokie lengvi, kaip šios knygos: Sukės Stekhaus serijos tipo, su į viešumą išėjusiais vampyrais, ir dėl to kilusiomis problemomis. Tad suskubau ir perskaičiau pirmąją "Some Girls Bite" arba "Frisch Gebissen" (Chicagoland Vampires 1; ISBN 0451226259; 341p.; Goodreads). Nors tai tikrai nėra kažkoks šedevras, bet jei skaityt lengvą, galvoje nieko rimto nepaliekančią knygą, tai visada geriau su vampyrais, nei be jų, ar ne?

Caroline Merit savo prakutusiai šeimai niekada netiko. Jie ta "jaunų pinigų" šeima (apie tai kalbėjau Girl With the Lower Back Tattoo aprašyme), kuri pagaliau užsidirbo, ir nori tai parodyti. Merit tai pernelyg nežavėjo, bet ji taikstėsi, iki viską galutinai sugadino tas lemtingas vakaras, kai ją užpuolė vampyras ir, kad išgyventų, ji pati turėjo būti pakeista. Jos šeimai tai buvo paskutinis lašas, tarsi ji būtų pati to prisiprašius, ko, žinoma, čia pasitaiko. Bet Caroline vampyre būti tikrai nenorėjo ir šis naujas poreikis išmokti ja būti - merginos nežavi.

Nuo šiol Merit priklauso blogos reputacijos vampyrų šeimai, tų vampyrų, kurie tebesimaitina žmonėmis. Jai ne tik, kad reikės prisiekti ištikimybę jų nepakenčiamam valdovui, bet dar ir išmokti kovoti, ginti jį ir jo namų reputaciją, kad ir kokia ji būtų, gerti kraują ir valdyti jo troškulį, ir dar daug visokių dalykų. Atrodo, jau ir taip sunku, tad keistų, su jos namais susijusių žudynių Merit jau tikrai nereikėjo.

Knyga man ir patiko, ir nepatiko. Nepatiko, nes, na, paprasčiau jau nebūna, kaip Shadowhunters serialas (knygos gal geresnės, neskaičiau, bet serialas - baisus). Bet ir patiko, nes paprasta, bet ei, tikrai būna blogiau, nei amžinai kažką kramtyti norintys vampyrai. Rimtai. Duodu 7/10, ir kibsiu į antrą.