Roxane Gay - Hunger: A memoir of (my) body

Prisipažįstu, kartais knygas pasiimu dėl intriguojančio pavadinimo, ir net neskaitau aprašymo. Taip nutinka tikrai nedažnai, bet štai ėmė ir nutiko su Roxane Gay knyga "Hunger: A Memoir of (my) Body" (ASIN B013PKAFOC; 320p.; Goodreads). Maniau, jog imu knygą apie valgymo sutrikimus. Pasirodo pasiėmiau knygą apie žmonių žiaurumą prieš kitų, ir savus kūnus.

Roxane, ši nuostabi moteris, papasakoja savo košmarišką istoriją apie baisią prievartą, ir dėl to sekusį poreikį iš savo kūno padaryti kuo didesnę ir baisesnę tvirtovę. Ji valgė tam, kad būtų didesnė, nepatrauklesnė, stipresnė. Ji valgė tam, kad daugiau niekas į ją nebežiūrėtų.

Roxane yra "Super Morbidly Obese", t.y. jau su super nutukimu. Paaiškinusi kodėl yra taip, kaip yra, toliau ji pasakoja apie pasaulį, ir kaip jis elgiasi su storais, ir ypač storais žmonėmis. Kaip jai tenka pirkti dvi vietas lėktuve, ir dar gi aiškinti trečioje sėdinčiam asmeniui, jog ne, jam negalima ten pasidėti savo krepšių, nes jai reikalingos abi sėdynės. Jai tenka, atsiprašant, googlint restoranus, kad įsitikintų, jog jai bus vietos atsisėsti, ir po jos svoriu - nelūš kėdės.

Istorija tikrai labai įdomi, net jei vietomis tikrai labai nemaloni skaityti. Nežinau, iš kur randasi žmonės, galintys taip labai skaudinti kitus, bet labai linkiu jiems vieną dieną susiplėšyti savas angas netyčia užsėdus ant kokio mieto. Roxane Gay memuarui duodu 10/10, ačiū už jį.

Penktadienio Įvairovė: Cenzūra

[1]; [2]

Apie Shades of Magic kalbu dažnai ir noriai, mat tai tikrai mano vienos pačių mylimiausių knygų. Ir štai prieš kelias dienas prisireikė jas aptarti vėl.

Victoria Schwab "Shades of Magic" trilogija, rusiškas jos leidimas, buvo pilnai cenzūruotas, redaguojant visą kitokią orientaciją. Be autorės žinios. Autorė, sužinojusi, kontraktą ketina nutraukti.

Žinot, aš šiaip meilių linijų knygose labai neseku, ne kažką ten man, visada tie patys nuvalkioti scenarijai. Bet čia buvo visiškai kitaip. Čia gi nebuvo užsispyrusio "ne, tu mane išdavei". Vietoje to, du suaugę žmonės susėdo, pasikalbėjo, viską aptarė, iš išsiaiškino santykius. Vienintelis dalykas, kas čia užkliuvo, buvo pats faktas, kad tie du suaugę žmonės abu buvo vyrai. 

Istorija ne apie gėjus. Tiesiog, kaip ir mūsų pasaulyje, tokių esama. Istorija ne apie homoseksualią meilę. Istorija, netgi ne apie meilę. Tai tik fantastiškas nuotykis apie tamsią magiją, kuri randa kelią į šiaip jau darnų ir gražų pasaulį. 

Tad, išeina, mes galime patikėti, jog esama 4 Londonų, ir burtininkų, kurių viena akis yra juoda. Bet du įsimylėję vyriškiai? To jau per daug! (čia, jei ką, sarkazmas, visada buvau, ir būsiu už lygias teises)

Kitam penktadieniui šia tema turiu labai gerą grožinę knygą, su šiokiu tokiu fantastikos elementu.

Diana Wynne Jones - House of Many Ways [3]

Na va, baigiau Haulo Keliaujančios Pilies trilogiją, su Diana Wynne Jones knyga "House of Many Ways" (Howl's Moving Castle 3; ISBN 0061477958; 416p.; Goodreads). Dabar galiu drąsiai pasakyti: jei patinka Haulo Pilis, tai paskaitykit pirmą, ir daugiau tikrai nebereikia, jei nesinori. Neblogos, bet jau visai kas kita.

Jaunoji knygų graužikė, panelė Baker, gauna neregėtą progą prižiūrėti savo dėdės burtininko namus, kol jis bus išvykęs gydytis. Nuostabus sodas, jokios bereikalingos namų ruošos, ar erzinančių taisyklių, ir svarbiausia - puiki biblioteka. Tačiau nė paros ten nepraleidusi, ji jau įsivelia į keisčiausius nuotykius. Pirma tai, šiame name kambarių atrodo begalė, ir kai kurių ji tiesiog negali rasti antrą kartą. Antra, tai sode gyvenantys ir jį prižiūrintys padarai - pernelyg savivaliauja su augalais. Trečia - ten esama ir kažin kokio monstro, per kurį jai baisu ir išeiti laukan... Ak, ir dar netyčia sudegintas, ir to pasekoje putų audra užvertęs muilas.

O išeiti teks. Mat Karalius priėmė ją padėti jo bibliotekoje. Iš karališkosios šeimos išdo spėriai plaukia ištekliai, ir jiems jau neramu, labai neramu. Taip neramu, jog tuoj reikės pradėti galvoti, ar nepardavus šių nuostabių knygų. Čia panelė Baker ir sutinka Sophie, paties Howl'o Pendragon žmoną, ir įsivelia į gan rimtą detektyvą bandant išsiaiškinti, kas bando sužlugdyti karališkąją šeimą.

Knyga kur kas smagesnė už praeitą, bet, kaip ir minėjau, iš tiesų pakaktų perskaityti pirmą. Howl'o labai mažai tiek šioje, tiek praeitoje knygoje, tik čia dar veiksmo daugiau, tad buvo įdomiau. Duodu stiprų 8/10. Džiaugiuosi, kad perskaičiau.

Eddie Izzard - Believe Me

Ach, Eddie. Sunku nemylėti šio nuostabaus žmogaus, su jo paprastu ir nuoširdžiu humoru. Kartą juokiausi iki ašarų, kai skėlė juoką apie printerį, jei rasiu video, pridėsiu apačioje. Tai, kai pamačiau jo memuarą "Believe Me: A Memoir of Love, Death, And Jazz Chickens" (Patikėk: Memuaras apie Meilę, Mirtį, ir Džiazo Viščiukus; ISBN 1611764696; 368p.; Goodreads), tuoj pat griebiau. Mat tai juk tas vienas ir vienintelis: Eddie Izzard.

Va čia yra tokio tipo memuaras, kokį aš mėgstu - apie viską, išsamiai, nuo pradžių, papildant. Eddie Izzard - labai lankstus žmogus, gebantis prisitaikyti prie, atrodo, bet ko. Pradėjęs karjerą nuo paprastų vaidinimų gatvėse, perėjęs prie rimtesnių, tada įlindęs ir į komikų vakarus, jis galiausia prasimušė bene visur, ir į televiziją, ir į komediją, teatrą. Ko pasekoje mes jį žinome ir kaip tą transeksualų komiką su suknele, ir kaip šaltakraujį žudiką (tarkim, Hannibal seriale).

Kai Eddie buvo dar visai mažas, mirė jo motina. Tėvas, negalėdamas ir dirbti, ir rūpintis vaikais, išsiuntė juos į internatinę mokyklą. Tad Eddie jautėsi kiek apleistas. Prie viso to prisidėjo ir jo paties silpnoka sveikata, ko pasekoje Eddie darė tiesiog vaikiškai genialius atradimus, kurie knygoje mane juokino iki ašarų. Tarkime, vieną dieną jų klasėje buvo paklausta, ar kas nors norėtų pereiti į kitą, dabar nebepamenu ar geresnę, ar gal net aukštesnę. Ir kažkoks vaikas, Eddie dar net nespėjus sugromuliuoti šios idėjos, pakėlė ranką ir štai, buvo perkeltas į kitą klasę. Iš to mažasis Eddie padarė išvadą: jei pakankamai greitai pakeli ranką, tai kitą syk gali tapti net šalies prezidentu!

Eddie Izzard tikrai nuostabus žmogus. Memuaras, deja, gan painus, pilnas pastabų, gilių šalutinių sakinių ir, prie viso to, dar ir išnašų. Kartais dar ir kartojasi. Bet buvo labai smagu pamatyti jo gyvenimą iš vidaus, tad duodu 10/10, nes negaliu duoti mažiau.

Gabby Rivera - Juliet Takes a Breath

Kartais net geriausias knygas sunku skaityti. Tokia ir Gabby Rivera knyga "Juliet Takes a Breath" (ASIN B01ATCAZHQ; 276p.; Goodreads). Joje labai geros temos, tad negali skaityti per greitai, baisu ką nors praleisti. Ir, kadangi tai viena tų knygų apie, daugiau ar mažiau, vieno žmogaus patirtį, tai dar ir per daug laiko praleidau mąstant apie veikėjus, kurių charakteriai nebuvo rutulioti.

Džiulieta - Puertorikietė iš Bronkso. Perskaičiusi įkvepiančią knygą, parašytą vieno iš garsiausių feminizmo balsų, nusprendžia, jog pats tas metas pasimokyti, ką reiškia gyventi esant moterimi, kokia yra toji moterų istorija, ir kokias kovas jos vis dar kovoja. Bet gavusi praktikantės vietą pas tą pačią autorę, ji pateko į kur kas gilesnius vandenis, nei tikėjosi. Visų pirma, tai teko atsiplėšti nuo Bronkso, nuo gyvenimo didelėje šeimoje. Mat, kada jei ne dabar pasisakyti, jog esi homoseksuali, ir jau senokai draugauji su mergina? Pats tas metas, mat šeimai prastai sureagavus, bus galima tiesiog išeiti pro duris, ir po kelių valandų jau būti Portlande.

Čia situacija pakito dar labiau. Džiulietos identitetas niekam nebekliudė. Jos rasė, jos orientacija, ką ten, net jos tikėjimas - viskas buvo priimta taip, kaip ji tai pateikė. Žmonėms čia kliuvo nežinojimas, tamsuoliškumas, apsišvietimo stoka. Tad ir Džiulietos kvestas išsiplėtė, mat teks dar daug sužinoti apie rases, rasizmą, lyti, orientaciją, ir taip toliau.

Labiausia šioje knygoje man ir patiko, kad paliečiama labai daug temų. To pasekoje, dar nemačiau nuomonės, pilnai atitinkančios maniškę. Vieniems labiausia įstrigo tėvų reakcija į Džiulietos orientaciją. Kiti gi susitelkė į feminizmo ir rasės klausimus. Ir dar daug kitų. Duodu 10/10, nes nėra už ką duoti mažiau.

P.S. Vyriška auditorija baidosi knygų su feminizmo temomis, bet paskaityti vertėtų, jau vien tam, kad pamatyti kodėl homofobiški argumentai prieš kitokios orientacijos žmones yra juokingi. Ar bijoma, kad su jais homoseksualūs vyrai elgsis taip pat, kaip jie klubuose elgiasi su merginomis?

Amy Schumer - The Girl with the Lower Back Tattoo

Patinka man Amy Schumer stand-up'ai, mėgstu ir žmonių reakcijas į jos juokus. Galėčiau ilgai ir nuobodžiai pasakoti, kas, kaip ir kodėl, bet tiek tos. Pasiėmiau tad jos biografiją "The Girl With the Lower Back Tattoo" (Mergina su tatuiruote nugaros apažioje; ISBN 1501139886; 323p.; Goodreads), ir nors negaliu teigti, jog man patiko taip pat, kaip ir jos komedijos, turiu pripažinti, jog ji pateikė labai gerų minčių, dėl kurių šią knygą buvo verta paskaityti.

Ši nuostabi komikė viską pasakoja atvirai ir niekam neleidžia savęs dėl to gėdyti. Vietoje to, ji pati apsiima atsistoti ant to gėdos stulpo, pasakyti teisybę, ir taip bent jau turėti šiek tiek kontrolės. Jei ji apšmeiš pati save, tai niekas kitas to jau nepadarys, ir tai nuostabu. Tarkim, viename skyriuje ji pasakojo apie Young Money, Naujų Pinigų, Jaunų Pinigų stigmą Amerikoje. Seni Pinigai, Old Money, yra tie, kuriuos paveldi iš šeimos, t.y. esi gimęs turtingoje šeimoje, tad esi Old Money, rafinuotas vaikelis geroje mašinoje. Young Money - kai buvai vidutiniškoje, ar net skurdžioje šeimoje, bet prasimušei. Paprastai šie žmonės leidžia sau pagyventi, kas, dievaži, nėra jokia ten nuodėmė. Ir pati Amy Schumer smagiai pripažįsta, jog elgėsi, kaip treilerių parko baltoji šiukšlė, kuri ką tik laimėjo loterijoje - švaistėsi, ir nesidrovėjo. Bet viskas juk priklauso nuo žmogaus. Čia ji labai gražiai pabrėžė, kaip malonu yra, kažkam padėti, kiek laimės ji turėjo tą dien, kai galėjo leisti sau išrašyti sesei dešimties tūkstančių dolerių čekį, ir, kaip būtent tai yra Jaunų Pinigų bruožas, kurio Seni Pinigai dažnai neturi, mat tiesiog nesupranta ką reiškia nepriteklius. Tad ji negailestingai save išdrėbė, nupasakodama visus kvailus dalykus, kurių pridarė vos gavusi pinigų, ir kaip vietoj taupymo tada, verčiau maitinos vien koldūnais vėliau. Ir tokiu būdu nusiplovė stigmą: manęs niekas neteis, aš save jau nuteisiau, prisipažinau, ir man ne gėda!

Tai tik vienas iš smagesnių pavyzdžių, yra ten ir ne tokių juokingų, ir net labai liūdnų epizodų. Tarkim, jos gerokai sutrupėjusi šeima, pasiligojęs tėvas, laimės nerandanti motina, priverstinis cinizmas, apsaugantis nuo prisirišimo prie žmonių, kurie vis vien tuoj iš tavo gyvenimo pabėgs.

Deja, negaliu pasakyti, jog labai patiko. Kažko labai trūko, ir visos tos smulkios istorijos tarp didelių, deja nesudarė tokio sklandaus ir įdomaus veikalo, kaip tarkime Felicia Day memuaras. Bet duosiu bent 8/10, nes, na, nežinau, ne grožinė gi čia literatūra, kaip ją vertinti?

Pertrauka: Perleistas Raganius

Tikrinam ar vertimas geras.

Kol kas - geras.

Diana Wynne Jones - Castle in the Air [2]

Ką gi. Diana Wynne Jones knyga "Castle in the Air" (Pilis Debesyse; Howl's Moving Castle 2, Haulo Keliaujanti Pilis 2; ISBN 0064473457; 298p.; Goodreads), antroji knyga Haulo trilogijoje, grubiai imant nėra tiesioginis tęsinys apie Haulo šeimą. Vietoje to, didžioji dalis knygos čia pasakoja apie visai kitus veikėjus, visai kitoje pasaulio dalyje, su kitokiais norus pildančiais mitais!

Abdullah pardavinėjo sau kilimus, rūpinosi savo reikalais ir niekam netrukdė, iki į jo duris pabeldė kilimų perpardavinėtojas ir pasiūlė skraidantį kilimą. Abdullah žinoma nebuvo kvailys, jis tą kilimą gerai išbandė, o tada riebiai ir agresyviai derėjosi dėl kainos, bet galiausia - nusipirko. Ir laimingas užmigęs su savo laimikiu... Atsibudo neregėtame sode, šalia gražiausios kada nors matytos moters.

Po kelių tokių apsilankymų, niekaip negalėdamas atrasti paslaptingojo žodžio, kuris nuneša jį pas princesę, Abdullah pasiryžo jai pasipiršti, kai vėl pamatys. Bet vos ta diena išaušo, prieš pat jo akis piktas džinas jo princesę pagrobė! Abdullah, taip ilgai ieškojęs laimės nėra nusiteikęs ją taip lengvai paleisti, tad apsiima šio reikalo, ir iškeliauja ieškoti savo mylimosios. Pakeliui sutinka kariškį, kurio kiti kareiviai deja niekaip neprisimena. Nenoriai susibičiuliauja su kate, kuri, kaip vėliau paaiškės, nėra paprasta katytė. Ir galiausia susiduria su pačiu Haulu...

Knyga įdomi, kaip geras Tūkstančio ir Vienos Nakties atpasakojimas, bet, kažkaip trūko man Haulo ir jo šeimynos. Norėjosi kiek daugiau, tad duodu tik 8/10, bet perskaitysiu ir trečią, nes tikrai verta.