Džiulieta - Puertorikietė iš Bronkso. Perskaičiusi įkvepiančią knygą, parašytą vieno iš garsiausių feminizmo balsų, nusprendžia, jog pats tas metas pasimokyti, ką reiškia gyventi esant moterimi, kokia yra toji moterų istorija, ir kokias kovas jos vis dar kovoja. Bet gavusi praktikantės vietą pas tą pačią autorę, ji pateko į kur kas gilesnius vandenis, nei tikėjosi. Visų pirma, tai teko atsiplėšti nuo Bronkso, nuo gyvenimo didelėje šeimoje. Mat, kada jei ne dabar pasisakyti, jog esi homoseksuali, ir jau senokai draugauji su mergina? Pats tas metas, mat šeimai prastai sureagavus, bus galima tiesiog išeiti pro duris, ir po kelių valandų jau būti Portlande.
Čia situacija pakito dar labiau. Džiulietos identitetas niekam nebekliudė. Jos rasė, jos orientacija, ką ten, net jos tikėjimas - viskas buvo priimta taip, kaip ji tai pateikė. Žmonėms čia kliuvo nežinojimas, tamsuoliškumas, apsišvietimo stoka. Tad ir Džiulietos kvestas išsiplėtė, mat teks dar daug sužinoti apie rases, rasizmą, lyti, orientaciją, ir taip toliau.
Labiausia šioje knygoje man ir patiko, kad paliečiama labai daug temų. To pasekoje, dar nemačiau nuomonės, pilnai atitinkančios maniškę. Vieniems labiausia įstrigo tėvų reakcija į Džiulietos orientaciją. Kiti gi susitelkė į feminizmo ir rasės klausimus. Ir dar daug kitų. Duodu 10/10, nes nėra už ką duoti mažiau.
P.S. Vyriška auditorija baidosi knygų su feminizmo temomis, bet paskaityti vertėtų, jau vien tam, kad pamatyti kodėl homofobiški argumentai prieš kitokios orientacijos žmones yra juokingi. Ar bijoma, kad su jais homoseksualūs vyrai elgsis taip pat, kaip jie klubuose elgiasi su merginomis?
