Brandon Sanderson - The Final Empire [Mistborn #1]

Pirmiausia tai, pažiūrėkit, koks gražus viršelis! Tikiuosi, kada galėsiu juos įsigyti. Paprastai mėgstu minimalizmą, bet čia - gero meno pavyzdys.

High-fantasy labai mėgstu, todėl nesmagu suprasti, jog labai retai jai turiu laiko, ir pripažinti, kad ne tiek ir daug jos tekę perskaityti. Laimei, vis gelbsti knygų klubas, paskaitau, ko šiaip neskaityčiau. Šį kartą tai buvo Brandon Sanderson "Mistborn: The Final Empire" (Mistborn #1; ISBN 076531178X; 541p.; Goodreads), kuri nenuvylė ir paliko labai gerą įspūdį.

Dieną iš dangaus vis krinta pelenai, viską sutepantys tamsiomis, juodomis ir pilkomis dėmėmis, kurias skaa vos spėja valyti ir plauti. Tuo tarpu naktį tą bjaurų dangų paslepia kai kas baisesnio: tirštas, tyvuliuojantis, sūkuriuojantis rūkas. Toks gilus ir neperregimas, šaltas ir drėgnas, jog į jį joks sveiko proto skaa nedrįstu eiti. Juk jis slepia pabaisas, Gimusius iš Rūko (mistborn), Rūko Šmėklas (mistwraith) ir dar galai žino ką. Ir jei buvai toks kvailas, kad išėjai į rūką, tavęs greičiausia nebeįleis namo. Kas ten žino, gal tu esi ta pati Rūko Šmėkla, vilkinti žmogaus kūną. O gal esi kilmingas Alomanseris (Allomancer, arba Mistborn), ir atėjai tik tam, kad išsivestum jų dukrą, ar juos pačius nužudytum savo malonumui. Tas rūkas niekad nieko gero nežada...

Šis pasaulis pilnas unikalios magijos: vieni gali praryti metalus ir juos deginti, gaudami galių stumti arba traukti, paveikti emocijas, arba sustiprėti. Kiti į metalus gali talpinti prisiminimus, savo jėgą, jaunystę. Rūke iš ties esama keistų būtybių, iš dangaus iš tiesų krinta pelenai, o žmones, visas rases be išimties, valdo eilinis žmogus, kažkada tapęs Dievu. Ką jau bekalbėti, apie paprastesnes keistenybes, legendas, paslaptis, prarastas žinias, ir būtybes, kurių neturėtų būti, kaip kad Inkvizitoriai, su metalo strypais vietoje akių.

Knyga labai įdomi. Pagrindinis herojus neįsimyli herojės. Jis ne kažkoks ypatingai galingas ar talentingas, bet moka rasti reikiamas savybes kituose. Jie visi gyvena viename mieste su dievu. Ir bando jį nuversti... Herojė, Vin, nėra užsispyrusi Merė Sju, ji mokosi, prisitaiko, ir netgi pamėgsta maudynes su kvepiančiais muilais, bei sukneles. O aplink juos esantys žmonės turi ir savo gyvenimus. Žodžiu, knyga labai unikali, ir man be galo patiko. Labai gaila vieno ar dviejų istorijos posūkių, bet ką padarysi, buvo verta. Knygai duodu stiprų ir pilną 10-10, mat nėr čia ko, per retai aš tokių gaunu.

15 Book Lover Struggles

Bobbie Peers - Luridijaus Vagis [#1]

Jau lyg ir minėjau, ne kartą, ir turbūt ne du, kad mėgstu Urban Fantasy. Jei gerai parašyta, tai ji tokia pat unikali ir įdomi, kaip ir High Fantasy. Todėl, kai pasimaišė Bobbie Peers knyga "Viljamas Ventonas: Luridijaus Vagis" (ISBN 9789955239093, 240p.; Goodreads) - nedvejojau. Ir nesigailiu.

Viljamas nėra eilinis vaikas. Kol visi žaidžia, laksto lauke, ar skaito komiksus, jis konstruoja robotus, sprendžia galvosūkius, ir skaito senelio knygas. Tūkstančius jų, senų, rimtų, sausų, tokių kurių nieks kitas šeimoj net judint nenori. Dar gi, jis vadinasi kita pavarde ir kalba svetima kalba. Prieš keletą metų įvykusioje avarijoje vos nežuvo, o jo tėvas liko paralyžiuotas. Senelis juos visus perkraustė į Norvegiją, ir greit po to - pats dingo, palikęs instrukcijas slėptis ir nelysti į akis. Viljamui tai nėra lengviausiai įvykdoma užduotis, mat jo gebėjimas spręsti keblumus kartais ne tik palieka įspūdį, bet ir atkreipia begales dėmesio. Nepastebėtam likti sunku, ypač dabar, kai visa jo klasė važiuoja pasižiūrėti Neįmanomo Kodo, kurį išspręsti bando visas pasaulis.

Jei reikėtų trumpai drūtai, sakyčiau jog tai Kingsman vaikams. Tik su daugiau robotų ir kodų. Į detales per giliai nelendama, tad savo auditorijai ši knyga tiks idealiai. Tiems kas grįžta, ar dar tik pradeda mokyklą - gera motyvacinė knyga, mat bent jau mane visada įkvėpdavo kiti protingi vaikai knygose. Haris Poteris nesiskaito, matematika man tapo tik dar neįdomesnė, kai jis mokėsi transfiguracijos... Duodu knygai stiprų 9/10 ir labai laukiu antros.

Zoe Sugg - Girl Online: Interneto Mergaitė

Kartais knygos būna orientuotos visai kitai demografijai. Kartais jos tiesiog neatitinka skonio ar pomėgių. Kartais jos tiesiog ne mums. Bet kartais knyga atitinka visus tris požymius, o vis tiek nudžiugina ir lengvai susiskaito. Tokia man buvo Zoe Sugg "Girl Online: Interneto Mergaitė" (ISBN 978-9955-23-871-3; 352p.; Goodreads) knyga.

Kai galvoj verda mintys - jas lengviau išsakyti, nei kartu virti dieną naktį. Bet kai esi paauglys mokykloje, turbūt nelabai yra kam pasipasakoti. Dešimt taškų jūsų pasirinktam Hogvartso koledžui, jei žinot, kas pasakė, jog teisybę mes lengviausia pasakome dėvėdami kaukę: Penės problemų sprendimas buvo anoniminis interneto dienoraštis.

Istorija labai gražiai sukasi nuo tokių dalykų, kaip pasaulio pabaiga: nukrenti ant savo simpatijos, nudrimbi ant scenos matant visai mokyklai, ir taip toliau. Ir linksta link naujo gyvenimo: pasiūlymo padirbėti New York'e, naujų, kur kas supratingesnių žmonių, bei geriausio draugo susigrąžinimo. Čia beje, buvo įdomiausia. Penės geriausias draugas buvo kur kas įdomesnis, nei pati Penė. Penės istorijų daug, keičiasi tik merginos vardas. O Elioto situacijų stengiamasi neviešinti, ir jos mums retai patenka į rankas.

Knygoje labai gražiai pereinama nuo paprastos knygos kalbos, prie žinučių, ir blogo įrašų. Skaitosi LABAI lengvai, nors ar tai redagavimas, ar tai vertimas kartais užkliūdavo sudėtingu supaprastinimu. Geram skaitytojui ši knyga - vienai dienai. Aš ją pasiimdavau paskaityti bėgiojant, tai taip ir gavos. Bet teisybė ta, kad man patiko. Tikrai reikėjo jau kažko tokio lengvo. Duodu 9/10, mat nuo meilių seilių ir didelių kiekių spalvotų lempučių palapinėse ir diabetą gauti galima, kaip saldu.

(Pastaba: paprastai man romantinės knygos netrukdo, bet paauglių romantika kažkokia kitokia, visada)

Drakula

Penkta mano turima Bram Stoker'io "Drakula" kopija.

John Flanagan - Degantis Tiltas [2]

Antrą John Flanagan Žvalgo Mokinio knygą "Degantis Tiltas" (Ranger's Apprentice: The Burning Bridge; ISBN 0399244557; 262p.; Goodreads) perskaičiau prieš porą dienų, bet niekaip neradau tinkamų žodžių aprašymui. Dabar gi galvoju, kaip bus, taip bus, reikia pabandyt ir baigt tempt gumą.

Morgaratas, žiaurusis karvedys iš Nakties ir Lietaus žemių kelia ant kojų armiją. Bevaliai, pavergti padarai, arba tokie pat godūs ir pikti jie telkiasi į vis didesnius būrius, ir kelia vis didesnę grėsmę. Atėjo metas jam atsiimti tai, kas jo, o kas ir kiek dėl to žus - nesvarbu.

Tuo tarpu Vilis virsta tikru miškiniu. Lankininko sugebėjimai jau dabar įspūdingi, o jis vis dar mokinys. Būtent tokie sugebėjimai ir jo nepatyrimas padarė jį puikiu kandidatu būti vienu iš trijų pasiuntinių į Keltiką, vieną iš kraštų, kurie taip ir neatsakė į kvietimą telktis prieš Morgaratą. Judant ten link ima aiškėti kodėl: tuščias pasienis, kaimai be žmonių, ir ta kraupi giesmė, kurią vis atneša vėjas...

Ši knyga yra geras pavyzdys mano nenoro mesti jokios pradėtos knygos. Joje daug gerų ir netgi labai gerų vietų, bet nuobodžios - prailgsta be galo. Bet paskutinis skyrius visa tai atpirko tiek, kad nė nebežinau, ar noriu jas parduoti. Gal verčiau pasilikti, gal net kitų reikėtų... Turbūt bus aišku po trečiosios. O šiai kol kas duodu stiprų 8/10, nei daugiau, nei mažiau.

Eric Griffin - Tzimisce [2]

Kad ir kaip stengiausi užtęsti skaitymo procesą, visa baisiausio vampyrų klano, net ir Sabato sektoje, didybė mano rankose jau baigėsi. Eric Griffin antroji Vampyrų Maskarado: Klano Novelių knyga "Tzimisce" (ISBN 1565048024; 273p.; Goodreads) kol kas buvo pati kruviniausia vampyrų knyga kokią skaičiau. Ko pasekoje noriu pridėti įspėjimą: tikrai ne silpnų nervų žmonėms.

Sabatas ir Kamarila (Sabbat ir Camarilla) yra dvi vampyrų klanų sektos. Kamarila tiki Maskaradu, t.y. kad mes galime ir privalome sugyventi, ir, kad vampyrai slepiasi ne tik dėl žmonių, bet ir savo pačių saugumo labui. Tuo tarpu Sabatas mano, jog žmonija turi būti sunaikinta didesnio gėrio vardan. Ką ten, turi ateiti pasaulio pabaiga, Gehena, ir viską sunaikinti. Ir štai, po be galo ilgų planų - tam pasiruošta. Pirmoji ataka įvyko praeitoje knygoje, Toreodorės Viktorijos Eš (Ash) surengtoje puotoje, kurioje dalyvavo keletas rimtų politinių taikinių, tarp jų ir kažkurios ten valstijos princas.

Tamsi naktis atrodo dar tamsesnė nuo Lasombros šešėlių, mat klanas nusimetinėja savo fizines formas ir kaip vienas, klampia tamsa apgobia viską, ką pasiekia. Jei sustosi ir įsižiūrėsi, atrodo, kad pastatai kažkur eina, juda. Ir gerai, kad tamsu, mat tai kas juda - karo gūliai (ghouls), kelių metrų aukščio, pilni rankų, kojų, dantų ir nagų, su vieninteliu troškimu - naikinti. Košmariški padarai tiesiai iš Tzimiscių dirbtuvių plūsta per kiekvieną įėjimą, ir kraujas kuris ką tik liejosi iki kelių - senka nuo jų paklaikusio troškulio. Ar krito priešas ar draugas - jau nebesvarbu. Ir viso to centre stovi Saša Vykos, viena iš galingiausių gyvų Tzimisce klano narių. Ji nebepanaši į nieką žmogišką, ir tai - jos pačios valia. Ji čia tam, kad įkvėptų. Ji čia, tam, kad Sabatas pagaliau triumfuotų ir ateitų Gehena, pabaiga.

Knyga labai išmaniai žongliruoja tarp karo, kankynių, ir mėsmalių scenų, bei politinių pasisėdėjimų, pasikalbėjimų. Už lango - ugnimi valomi vampyrų egzistencijos (ir to, kas juos išžudė) įkalčiai, o jie, to pasaulio didingieji, čia, saugiai, su kraujo rezervais, aptarinėja, kas kokią valstiją perims. Knygos protagonistė irgi viena iš "blogųjų", bet viskas taip pateikta, taip paaiškinta, kad kartais imi džiaugtis jų pergale, ir susivoki, kad tai ne tie, už kuriuos turėtum sirgti, tik kai kam nors performuojama kaulų struktūra, kad labiau atitiktų jų nesveiką grožio suvokimą (tai - skausmingas procesas, moraliai labai paveikiantis procedūros aukas). Ir tai dar ne viskas. Karo metu ir didžiausi priešai kartais tampa draugais, tad šioje knygoje kiek geriau susipažįstam ir su kitų klanų sugebėjimais, bei kodėl vieni, o ne kiti tapo politiniais šulais. Knygai duosiu 9/10, daugiau negaliu dėl pačių paskutinių skyrių. Tie skyriai buvo įžanga į Gangrelių klano knygą, ir man pasirodė itin geri. Tad čia toks preemptive evaluation. 

George R.R. Martin - Fevre Dream

Man visada buvo įdomu, kaip ir ką rašė žinomi autoriai iki tapo tokiais žinomais. Taip pat visada mėgau ir istorijas apie vampyrus. To pasekoje George R.R. Martin "Fevre Dream" (Karštinės Sapnas, ISBN 0553383051; 334p.; Goodreads) buvo natūralus pasirinkimas. Iš kart įspėsiu, jog ši knyga skirta tik tiems, kas tikrai turi laiko knygai.

Ant Misisipės upės verda garlaivių gyvenimas. Ne vien pelnas įtakoja jų dydį ir greitį, toli gražu. Ant upės, geriems pilotams ir kapitonams, kur kas svarbiau yra pralenkti varžovą. Kapitonas Abneris Maršas visa tai su kartėliu stebi nuo kranto, mat jo garlaivius nusinešė gamtos stichijos. O, kaip jis norėtų nurungti Eklipsę... Nenuostabu tad, kad kai į jo kabinetą (na, ne visai) įžengia aukštas išblyškęs vyriškis, siūlydamas jam pasistatyti svajonių garlaivį, Maršas įtikina save susitaikyti su visomis sąlygomis. Juk iš tiesų, jam tereikės pakęsti kiek ekscentrišką antrą laivo kapitoną.

Jošua Jorkas miega dienomis, geria šlykštų vyną, į laivą gyventi vedas keistas personas, ir kartais priverčia laivą stovėti vietoje kelias dienas iš eilės. Dar gi, jis uždraudė Maršui klausinėti, pasakęs jog jei jaus spaudimą - meluos. Bet, gal būt garbingas kapitonas nė nenori žinoti jo paslapčių, bent jau ne po incidento, kai pažadino Jorką vieną gražią saulėtą dieną...

Vampyrai knygoje saviti ir įdomūs, pati istorija tikrai gera. Bėda ta, kad jos nedaug. Jei maniau, kad Ledo ir Ugnies Dainoje galima praleisti bent pusę skyrių ir nieko neprarasti, tai Fevre Dream skina laurus. Čia turbūt ir tris ketvirčius išmesti pavyktų. Tad, kaip ir sakiau, knyga skirta tiems, kas turi laiko irtis jos lėta tėkme. Paskaityti ji verta dėmesio, bet duoti tegaliu 5/10, mat viskas baigėsi per tris paskutinius puslapius, iš kurių vienas buvo epilogo.